Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vidmantas
POVILIONIS

     Gimė 1948 m. gegužės 29 d. Kaune, Žaliakalnyje. Studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. Dalyvavo studentų žygeivių judėjime ir kraštotyros veikloje. Domėjosi tautiečių padėtimi Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1972 m. dirbo mokslinio tyrimo institute inžinieriumi. 1973 m. suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, t.y. bandymu leisti pogrindinį žurnalą, Molotovo-Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Mordovijos lageriuose. 1975 m. grįžęs į Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, nes pagal specialybę jam dirbti neleido. 1988 m. buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune, Sąjūdžio Kauno tarybos, Sąjūdžio seimo narys. 1990 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Buvo Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms ištirti vicepirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininkas.1992-1994 m. - Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1994 m. dirba diplomatinėje tarnyboje. 1994-1997 m. vadovavo Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose, Lenkijoje. 1997 m. pabaigoje paskirtas Nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Graikijoje, Atėnuose, kur dirba iki šiol.
    Žmona Veronika Povilionienė - liaudies dainų dainininkė. Judviejų vaikai: duktė Rima ir sūnūs Skomantas bei Tautvilas - studentai.
    1997 m. V.Povilionis išleido prisiminimų knygą "Truputis kito gyvenimo".
      
    Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje. Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V.Povilionio įkalčiu vadinamojoje "Kraštotyrininkų" byloje.
    LIETUVI,
    JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis.
    Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje.
    Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.
    Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE - ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų.
    Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta.
    Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.
    KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais.
    Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.