Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vytautas Adolfas
PUPLAUSKAS

      
    Gimiau 1930 metų spalio 3 dieną Telšių valsčiaus Rubežaičių kaime. Tėvelis Puplauskas Stasys - žemaitis, kilęs nuo Luokės. Mamytė Ona Janulevičiūtė gimė ir gyveno Liškiavos parapijoje. Tėveliai susitiko, pamilo ir susituokė Amerikoje, į kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykę uždarbiauti. Iš Amerikos į Lietuvą grįžo 1922 metais. Žemaitijoje nusipirko 8 ha žemės sklypelį ir jame ūkininkavo. Šeimoje augome trys broliai ir seserys. Aš šeimoje esu jauniausias. Vaikystėje kaip ir dauguma to laikotarpio vaikų ganiau tėvelių laikytą bandą. Ganydamas karvutes ir aveles turėjau galimybę skaityti ir mąstyti. Beveik kas antrą dieną vis ieškojau naujos, dar neskaitytos knygos.Ypač mėgau skaityti apie garbingą Lietuvos praeitį, apie drąsius ir kilniaširdžius garbingus žmones. Žodžiu, perskaitytos geros, dvasingos knygos dar ankstyvoje vaikystėje suformavo tuos idealus ir principus, kurie išliko mano viso gyvenimo orientyrais. Pradinę mokyklą baigiau Telšiuose, vėliau mokiausi Telšių Dailiųjų amatų mokykloje, metalo skyriuje. 1947 metais buvau priimtas į prie Kauno Vytauto Didžiojo universiteto veikusius parengiamuosius aukštųjų mokyklų kursus. Šiuose kursuose per trejus metus baigiau likusias penkias nebaigtas gimnazijos klases ir 1950 metais įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigiau 1955 metais ir įgijau inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Tų pačių metų vasarą pradėjau dirbti Telšių trikotažo fabrike "Mastis" elektros cecho meistru. Po metų darbo "Mastyje" buvau paskirtas dirbti vyriausiuoju mechaniku. Kai 1976 metais iškilo būtinybė rekonstruoti Telšių katilines, pervestas dirbti Telšių miesto katilinių ir šilumos tinklų direktoriumi. Po penkerių metų, atlikus katilinių rekonstrukciją vėl grįžau į "Masčio" fabriką ir iki išrinkimo į Atkuriamąjį Seimą dirbau vyr. energetiku. Dabar esu Telšių rajono vicemeras. Vedęs. Turiu dvi dukras ir du sūnus. Dabar auga dvi anūkės ir du anūkai.
    1990 metų Kovo 11-oji diena - tai sunkiai suvokiama Dievo dovana Lietuvai. Įvyko stebuklingas Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atgavimas. Nors Lietuvoje dar buvo galinga ir žiauri Tarybų Sąjungos kariuomenė ir tebeveikė jos žiaurus ir klastingas represinis saugumo aparatas, kiekvienu metu galėjo pasikartoti vengrų ir čekų tragedija. Tačiau, nežiūrint visų pavojų, Lietuvos Atkuriamasis Seimas dirbo ryžtingai, tvirtino Lietuvos valstybingumą, visiškai nesibaimindamas ir nesižvalgydamas į gresiančius pavojus. Atkuriamojo Seimo Pirmininkas ir Atkuriamojo Seimo dauguma elgėsi taip, kaip J.Biliūno apsakymo "Laimės žiburys" herojai, kopiantys į kalną, kurio viršūnėje švietė "Laimės žiburys" - Nepriklausoma Lietuvos valstybė.
    Tarptautinėje arenoje Lietuvos Nepriklausomybė buvo idealiai stiprinama. Tačiau valstybės ūkio funkcionavimas buvo nevaldomas. Blogai dirbo ministerijos. Netinkami, skuboti ir neapgalvoti buvo Seime priimami valstybės turtą ir ekonomiką tvarkantys įstatymai. Ypač blogai buvo priimti privatizavimo įstatymai. Suduotas labai stiprus smūgis Lietuvos ekonomikai ir Lietuvos žmonių gerovei. Keitėsi Nepriklausomos Lietuvos premjerai, keitėsi ministrai, tačiau Vyriausybės darbas nepagerėjo. Gal todėl, kad ministerijų biurokratinis aparatas praktiškai nesikeitė. Liko ta pati biurokratinė tvarka ir asmeninės naudos siekimas. Kita po Nepriklausomybės Lietuvą užgriuvusi nelaimė - tai politikų ir valdininkų plepėjimo manija. Daug kalbame, dažnai meluojame ir mažai darome. Ypač trūksta planingo ir tikslingo darbo, duodančio apčiuopiamą rezultatą. Absurdas, kad per dešimt metų nėra moksliškai pagrįsto, ekonomiškai atsiperkančio Lietuvos ūkio išvystymo plano. Nėra valstybės ekonominio prisikėlimo vizijos. Šiam tikslui nepajungtas Lietuvos mokslininkų protas. Nereaguojama į praktikų patarimus. Dešimt metų gyvenome tik su šia diena. Savivaldybes, o tuo pačiu ir Lietuvos žmones kamuojančių problemų nesiėmė spręsti nei Seimas, nei Vyriausybė. Savivaldybių asociacijos balsas į "Dangų" nėjo. Todėl logiška įvykių pasekmė - visas gyvenimo sritis apimanti didžiulė krizė. O taip norėtųsi, kad įvykęs Nepriklausomybės atgavimo stebuklas ir ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro sudėtos tautos geriausių sūnų ir dukrų gyvybės bei kančių aukos nenueitų veltui. Kad neprarastume Nepriklausomybės, kad ji nebūtų keikiama. Prisikelia valstybės po niokojančių karų ir stichinių nelaimių. Turime prikelti ir mums brangią Lietuvą. Tokio tikslo siekiame visi. Atsisakykime asmeninių ambicijų ir visko, kas yra negera. Pasauliui Lietuva įdomi tik lietuviška, tik aukso grynuolis, o ne visų tautų blogybių kratinys. Linkėčiau, kad nuo šiol šeima, mokykla, bažnyčia ir visuomeninės informacijos priemonės dirbtų viena kryptimi - geros valios žmogaus ugdymo kryptimi.
    Lietuvoje yra garsių mokslininkų, gerų sportininkų ir menininkų, tačiau mažai turime geros valios valdžios vyrų ir moterų. Matyt, atgavus Nepriklausomybę, nuo to reikėjo ir pradėti. Reikėjo rinkti geros valios žmones, kaip kad renka perlus jūroje ar aukso kruopeles kasyklose. Geros valios žmonėms patikėti valstybės valdymą ir įstatymų leidybą. Kompetencijos trūkumą gali kompensuoti nuolankus specialistų (mokslininkų) nuomonių išklausymas, tačiau valdininko geros valios trūkumo niekas negali kompensuoti.
    Labai gaila prarasto laiko. Per dešimt metų turėjome sukurti jei ne klestinčią, tai nors pakenčiamai gyvenančią visuomenę. Deja, turime tai, ką turime. Ko nepadarėme, niekas už mus nepadarys. Turime apmąstyti, kas buvo daroma negerai. Klaidų nekartoti, o mobilizavus visas tautos sveikas pajėgas, visus turimus materialinius rezervus kopti iš duobės.
    Nepriklausomybės atgavimo dešimtmečio proga linkiu Lietuvai prisikėlimo ir suklestėjimo.