Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Algirdas
ENDRIUKAITIS
Gimiau 1936 metų lapkričio 23 dieną Kaune. Tėvas buvo kariuomenės sanitarijos puskarininkis, o motina buvo darbininkė. Iki 1939 metų gyvenome Alytuje, po to persikėlėme į Vilnių, kur 1944 metais baigiau pirmąjį skyrių. Karui artėjant, pasitraukėme į Suvalkiją. Šakių rajone, Jankuose baigiau pradinę mokyklą ir 1947 metais įstojau į Pilviškių vidurinę mokyklą, kurią baigiau 1954 metais. Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Trečiame kurse buvau sekamas, nes mano pusbrolis mane slaptai išdavė už "antisovietinės" grupės veiklą, lapelių platinimą 1952 metais Pilviškių vidurinėje mokykloje. Po 1956 metų Vengrijos revoliucijos sukelto entuziazmo ir mano dalyvavimo Vėlinių įvykiuose 1957 metais buvau suimtas ir už kaltinimus priešiška valdžiai veikla nuo 1952 metų buvau nuteistas 6 metams laisvės atėmimo ir visą bausmės laiką atsėdėjau Mordovijos lageriuose.
Po to visą laiką dirbau "kolchozuose" ekonomistu ir neakivaizdiniu būdu baigiau Žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą. Buvau Šakių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku, 1990-1996 metais - Lietuvos Seimo nariu. Dirbau biudžeto komitete, laikinojoje komisijoje KGB veiklai Lietuvoje tirti. Valdant LDDP Seime patyriau diskriminaciją - nebuvo leista dirbti nacionalinio saugumo komitete.
Kadangi čečėnų pasipriešinimas Rusijai turi mums moralinį ir strateginį interesą, atskleidžiantį nemoralią Rytų ir Vakarų politikų materialistinę pasaulėjautą, prisidėjau prie Čečėnijos nepriklausomybės parėmimo, dirbdamas Seimo parlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupėje, o dabar tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generaliniu sekretoriumi.
Mielai pavartau aforizmų knygas, domėjausi ir prisidedu prie blaivybės problemų Lietuvoje sprendimo. Tomis temomis esu surinkęs kolekciją.
PARTIZANO LAIŠKAS IŠ KAPO
Išėjau į mišką, manydamas, kad Lietuvai niekas kitas negali padėti, tik ji pati gali grumtis su raudonuoju slibinu
Sunku buvo nevalgiusiems, nepailsėjusiems, nenusipraususiems per darganą ir šaltį klajoti miškais ir laukais
Mes laisvanoriškai pasiėmėme šią sunkią Lietuvos valstybės gynimo, Lietuvos valstybės atstatymo ir atstovavimo naštą visiškai negalvodami, kad už tai mūsų broliai guls ant grindinio miestelių turgų ir atlaidų aikštėse
Mus persekiojo kaip žvėris, mums pylė nuodus, mums siuntė klastūnus, mus bandė apgauti, mus bandė sukiršinti.
Aš nenoriu šiandien keršto
Tačiau mano ankstesnės kovos užbaigimas, mano priesaika reikalauja, kad viskas būtų įvardyta, viskas pasakyta ir apibrėžta
Vardan to paties tikslo, vardan mano vaikų ir vaikaičių. Jie turi žinoti tiesą, jie turi žinoti mūsų darbus dėl savo paties saugumo ir gyvenimo prasmės. Kas gali pasakyti, kokios valdžios jėgos Rusijoje bus po 5-10 metų. O jeigu tai bus raudonai kruvinos? O jeigu jie ateis į Lietuvą? Ar vėlei kai kurie lietuviai bus realistai ir pardavinės savo brolį?
O kad tai buvo, reikia pasakyti, reikia tai paaiškinti ir įvertinti. Mano žuvusieji broliai tyli, jie negali to padaryti. O apibrėžti būtina mūsų kovos įprasminimui, mūsų apsivalymui, mūsų sutvirtėjimui ir ištarimui: "Vaikeliai, niekados, jokiom aplinkybėm neparduokite savo brolio ir artimo, nes tai yra ne jo, o paties tavęs žlugimas, nes visą gyvenimą neturėsi ramybės, tave persekios iki pat mirties neramybės kirminas, netgi paskutinę gyvenimo valandą į tave smigs skriaudos dagys"
Galima iš išorės atrodyti ramiai arba padoriai, bet praėjus tam tikram laikui, neklystanti istorija viską iki plaukelio sudeda į jai skirtas vietas. Ir čia prasideda vaikų ir vaikaičių garbė. Giliausias žmogiškosios prigimties troškimas yra noras būti vertingu
Dėl šios priežasties spręsti mano brolių reikalus, vertinti jų darbus, suprasti tą tragišką laikmetį negali prie to neprisilietę žmonės, negali, kurių širdys užimtos gardaus šaukšto reikalais, kurių širdys nedidelės ir lėtai plaka. Mums sunku iš kapo ištarti žodį arba ištiesti ranką, išsiaiškinti nemažiau 25 tūkstančių žuvusiųjų savo brolių ir pasakyti, kad mirusiųjų valia yra šventa ir gyvųjų vykdoma. Tylus Lietuvos miškas girdėjo šimtų mūsų priesaikos žodžius - tai gyvas liudininkas.
Jeigu į mūsų žuvusiųjų ir likusių gyvųjų reikalus bandys kas nors iš šalies neprašomas brautis, mūsų širdyse ir sielose narstyti, savo laužtuvu pamatus perstumti, tai bus kapų, atminties ir garbės išniekinimas. Ar žinote atvejį, kuomet už kapų išniekinimą buvo atleista?
1994 09 27 kalba Seime svarstant
LDDP atstovės G.Jurkūnaitės siūlymą panaikinti komisiją dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams