Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Balys
GAJAUSKAS

     Gimiau 1926 02 24 dieną Vilkaviškio apskrityje, Gražiškių valsčiuje. Vaikystėje ir jaunystėje gyvenau ir mokiausi Kaune. Nuo 1945 metų dalyvavau Kauno pogrindinėje antiokupacinėje organizacijoje. 1948 metais mane suėmė ir nuteisė 25 metams konclagerio. Nuo 1949 iki 1956 metų kalino Balchašo ir Džazkazgano, o nuo 1956 iki 1973 metų - Mordovijos konclageriuose.
    1973 metais išleido be teisės sugrįžti į Lietuvą. Nežiūrint draudimo, grįžau į tėvynę. 1977 metais suėmė. Apkaltinę antisovietine propaganda ir agitacija, nuteisė dešimčiai metų ypatingojo režimo konclagerio ir penkiems metams ištrėmimo. Nuo 1978 metų kalino ypatingojo režimo konclageryje Mordovijoje, o nuo 1980 metų iki 1987 metų - ypatingojo režimo konclageryje Kučino, Permės srityje. Nuo 1987 iki 1989 nutrėmė į Čiumikaną, Chabarovsko srityje. Iš ten paleido ir grįžau į Kauną. 1989 metais su šeima išvykau į JAV, bet 1989 metų pabaigoje grįžau į Lietuvą. Išrinko mane Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentu, o 1990 metais - į Seimą.
    Kalėdamas ypatingojo režimo konclageryje, rašiau publicistinius straipsnius ir skelbiau užsienio spaudoje, kuriuos slaptai išnešdavo žmona.
    1981 metais buvau apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija Hiustone.
    1979 metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija pasiūlė mane su kitais disidentais kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.
    Esu vedęs, žmona Irena, duktė Gražina. Išsilavinimas vidurinis.
      
    KELIAS Į LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ
    
    Lietuva, praradusi nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausioje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai:" … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė" ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas. Po Akto paskelbimo džiaugėmės, kad mūsų tautos kova ir aukos nenuėjo veltui.
    Jau pirmosiomis dienomis turėjome atlikti daug skubių darbų. Žmonės laukė pasikeitimų, o dalis visuomenės manė, kad paskelbus nepriklausomybę, tuoj gyvenimas pagerės. Reikėjo priimti daug įstatymų. Skubėjome. Dirbome dienomis, vakarais ir naktimis. Skubiai priiminėjami įstatymai, net mažai svarstyti, buvo netobuli. Kitos išeities nebuvo.
    O mūsų nepriklausomoje padangėje jau kaupėsi juodi debesys: ekonominė blokada, o vėliau - skaudūs sausio 13-osios įvykiai. Tai buvo mūsų ryžto laisvai gyventi sunkūs išbandymai. Išlaikėme. Kiekvienas Atkuriamojo Seimo narys įdėjo savo indėlį į nepriklausomybės paskelbimą ir jos išlaikymą.
    Tomis sunkiomis dienomis man teko Komisijos KGB veiklai tirti pirmininko atsakingos pareigos. Tai buvo sunkus ir jautrus darbas. Daug padaryta. Tik gaila, kad mes nepajėgėme atgauti visus KGB archyvus iš Rusijos.
    Išgyvenę tokias audringas dienas nepajutome, kai prabėgo dešimt nepriklausomybės metų.
    Kokie jie? Blogi ar geri?
    Visgi gyvenimas ne toks, apie kurį svajojome kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, tačiau turime džiaugtis tokia Lietuva, kokia ji yra, nors ji galėjo būti geresnė ir turime daryti viską, kad ji būtų geresnė.