Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Bronislavas
GENZELIS
Gimiau 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje (Trakų r.). Mokiausi Alytaus ir Kaišiadorių vidurinėse mokyklose. 1959 m. baigęs Maskvos universitetą, dirbau Šiaulių pedagoginiame institute. 1961-1964 m. buvau Lietuvos istorijos instituto aspirantas. 1964-1992 m. dirbau Vilniaus universitete (nuo 1969 m. tapau docentu, o 1976 m. - profesoriumi). Dėsčiau visuotinę filosofijos istoriją, kartkartėmis skaitydavau ir Lietuvos kultūros istorijos kursus. 1965 m. apgyniau filosofijos mokslų kandidato, o 1973 m. - daktaro disertacijas.
Tyrinėjau Lietuvos kultūros istoriją, jos sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų). Savo pastebėjimus išdėsčiau monografijoje "Kultūrų sąveika" (1989). Atskiri jos skyriai išversti ir paskelbti lenkų, rusų ir vokiečių mokslinėje spaudoje. Prisidėjau prie "Lietuvių kultūros veikėjų laiškai I.J.Kraševskiui" (1992) parengimo. Parašiau knygas "Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje" (1972), "Esė apie mąstytojus" (1986), "Renesanso filosofijos metmenys" (1988), "Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus" (1994), "Senovės filosofija" (1995), "Lietuvos filosofijos istorijos bruožai" (1997), "Istorija ir mes" (1998), "Sąjūdis: priešistorija ir istorija" (1999). Esu kelių monografijų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje, bendraautoris. Sudariau "Filosofijos istorijos chrestomatiją" (šešios knygos, 1974-1987), "Orientas-1" (1991).
Politinės permainos išmetė mane į politinę areną. Taip 1988 m. birželio 3 d. tapau Lietuvos Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariu, o pirmame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime buvau išrinktas Seimo tarybos nariu. 1989 m. kovo mėn. tapau TSRS liaudies deputatu, TSRS Aukščiausios Tarybos nariu, jos Seniūnų tarybos nariu bei Sąjūdžio remtų deputatų Maskvoje koordinatoriumi. 1990 m. vasario mėn. buvau išrinktas Lietuvos Aukščiausios Tarybos nariu. Esu Kovo 11-osios Akto signataras. Dirbau Lietuvos Aukščiausios Tarybos švietimo, mokslo ir kultūros bei Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose. 1992-1996 m. buvau Lietuvos Seimo narys bei Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, 1995-1997 metais - Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos prezidentas, nuo 1994 metų -- Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociacijos prezidentas, 1995-1998 m. - Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininko pavaduotojas. 1997 m. buvau išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesoriumi. Skaitau Lietuvos kultūros istorijos, Politinių ir socialinių teorijų raidos Lietuvoje bei Politinės filosofijos kursus.
Ir okupacinio režimo metais nesunkiai sekėsi daryti akademinę karjerą. Tai sudarė prielaidas sąlyginai būti nepriklausomu. Stebėjau vykdomą rusifikaciją, nomenklatūros savimylą. Studijuodamas pasaulio politinę istoriją suvokiau, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga ir kad po savo griuvėsiais gali palaidoti ištisas tautas. Susimąstydavau: koks likimas ištiks lietuvius? Siekiau, kad Lietuvos piliečiai susipažintų su pasaulio kultūros lobynais, savo tautos praeitimi (jeigu tauta nesuvoks savasties, vėliau jos niekas nereanimuos). Su R.Ozolu ir A.Rybeliu sukūrėme neoficialiąją Lietuvos ir pasaulio kultūrinio palikimo rengėjų bei skelbėjų grupę, siekėme parodyti tautiečiams, kad be oficialiosios egzistuoja ir kitos ideologijos. Tada supratau, jog atėjus laikui būtina veikti. Gorbačiovinė "perestrojka" suteikė tokią galimybę ir įsijungiau į įvairių klubų veiklą, iš kurių ir išaugo Sąjūdis, sujungęs visus Lietuvos piliečius demokratijos ir nepriklausomybės siekiui.
Pirmasis žingsnis į Lietuvos valstybingumo atstatymą buvo 1988 m. birželio 3-ioji - Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įkūrimas, antras - 1989 m. vasario mėn. rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą laimėjimas, trečias - visų visuomeninių institucijų (tarp jų ir LKP) atsiskyrimas nuo Maskvos. Visa ši įvykių eiga įteigė žmonėms nepriklausomos valstybės atstatymo jausmą. Kovo 11-os dienos aktas - formalus tos įvykių grandinės įprasminimas. Įvykiai sruventų ta pačia vaga, nepriklausomai nuo to, kas bebūtų išrinktas LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininku (kiekvienas, kuris nepritartų Lietuvos valstybingumo atstatymui, būtų nušluotas nuo politinės arenos).Pasirašyti po Kovo 11-osios aktu jau nebuvo joks didvyriškumas, tik rinkėjų valios išreiškimas.
Sukūrėme demokratinės valstybės modelį, tik nesugebėjome išsaugoti piliečių pasitikėjimo ja, apsaugoti valstybę nuo savanaudžių valdžios. Dabar Lietuva virsta svetimšalių firmų ir firmelių kolonija (valstybė, kurioje vienų turto blizgesys užgožia daugumos skurdą, palaipsniui praranda nepriklausomybę - toks yra nenumaldomas istorijos dėsnis). Neretai girdime: mums reikalingas šeimininkas. Man nepriimtina tezė: mes be užsienio paramos neišsiversime (juk tai seniau kartotos tezės - mes be "vyresniojo brolio" paramos negalime išsiversti - kitas variantas).
Berods, Anatolis France yra pastebėjęs: revoliucijas pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o jos vaisius skina niekšai. Mes sąjūdininkai pagimdėme mutantą, kuris pasivadino Lietuvos konservatoriais. Manyčiau, visi mutantai neilgaamžiai ir istorijos analuose apie juos bus prisiminta, kaip trumpalaikę organizmo negalią.