Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Liudvikas
SIMUTIS
Gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Kaunatavos bažnytkaimyje, Telšių apskrityje.
Tėvai turėjo 4,5 ha žemės. Tėvas papildomai vertėsi įvairiais amatais. 1941 m. komunistai jį ypatingai žiauriai nukankino Rainiuose.
Išsilavinimas vidurinis, plius 22 metai teisės, politologijos, psichologijos, politinės kovos ir įvairių amatų studijos (negaunant diplomų ir sertifikatų) sovietiniuose konclageriuose. Mat, 1955 metais čekistai suėmė už dalyvavimą Lietuvos laisvės kovos Sąjūdyje (partizanas, karys savanoris), nuteisė sušaudyti. Maskva nuosprendį pakeitė į 25 metus nelaisvės. Kalėti teko iki 1977 m.
Pagrindinis ir pastovus užsiėmimas iki 1990 metų buvo pogrindinė antisovietinė veikla. Yra tekę dirbti pionierių vyr. vadovu septynmetėje mokykloje, elektriku, zakristijonu, staliumi. Yra paskelbęs įvairiuose leidiniuose (tame tarpe ir pogrindžio) daug straipsnių politine tematika.
Dabar pensininkas, dirba Seimo nario R.Kupčinsko padėjėju-sekretoriumi.
Vedęs. Žmona Irena - inžinierė-statybininkė, dirba valytoja Kauno Tado Ivanausko zoomuziejuje. Augina šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukras. Du jau studentai, kiti - moksleiviai.
TS(LK), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Sąjūdžio tarybos, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio narys (karys savanoris).
Apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu "Už Lietuvą", Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius.
Į Kovo 11-tąją - Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą - ėjau nesustodamas nuo pat vaikystės. Ėjau per savo vaikišką-nevaikišką pagalbą pokario partizanams, per dalyvavimą Lietuvos laisvės kovos sąjūdyje, per 131 dieną mirtininkų kameroje ir 22 metus nelaisvės sovietiniuose konclageriuose, per dalyvavimą disidentinėje veikloje ir pogrindžio spaudos reikaluose po grįžimo iš Gulago, per Atgimimo Sąjūdį. Į Aukščiausiąją Tarybą balotiravausi irgi tik norėdamas prie nepriklausomybės atkūrimo svariau prisidėti. Nes žinojau ir žinau, kad tauta, neturinti valstybės, lygintina su šeima, neturinčia savo būsto.
Balsavimas Parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atstatyti bus nepalyginamai sunkiau, nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti.
Į Aukščiausiąją Tarybą 1990 metais Lietuvos rinkėjai išrinko nemažai "buvusiųjų" - sėdėjusių okupacinės valdžios aukštesnėse ir žemesnėse kėdėse. Bet pradžioje dominavo Atgimimo Sąjūdžio dvasia. Sąjūdžio pergalė rinkimuose, stebėtinai vieningas balsavimas už Kovo 11-osios aktą piršo mintį, kad tarnavusieji okupantui tai darė ne iš meilės jam ir ne įsitikinimų vedami, o tik dėl pasirinkimo neturėjimo ir prisitaikėliškos savo natūros. Atrodė, kad dabar, atsiradus galimybei dirbti savai Lietuvai, jai ir dirbs.
Taip nusiteikęs pradėjau dirbti tuomet ypatingai svarbioje Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. Tačiau šiai Komisijai vadovauti išrinktas mielasis sąjūdininkas Z.Vaišvila ne tiek organizavo darbą, kiek stengėsi pats vienas viską padaryti. Todėl V.Čepaičio pakviestas perėjau dirbti į Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisiją.
Darbo buvo daug ir dirbome ne mažiau kaip po 12 valandų per parą. Daug laiko teko skirti bendravimui su žmonėmis iš visų Lietuvos vietų, atvykstančiais su įdomia ir naudinga informacija ar pagalbos prašymais.
Deja, pradinis įspūdis, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas bus labai naudingas Lietuvai, manyje greitai pradėjo blėsti. Suvereniteto SSRS sudėtyje šalininkai ir kitoki nepriklausomybės priešininkai gan greitai atsitokėjo ir pradėjo jokių padorumo rėmų nesaistomą griaunamąją, destrukcinę veiklą, o daugelis Atgimimo šalininkų dėl politinės veiklos patirties stokos ėmė blaškytis, demonstruoti savo bedantį demokratiškumą ir ambicijas, "ieškoti penkto kampo" bėgiodami iš frakcijos į frakciją, iš partijos į partiją.
Palaipsniui parlamentarų darbingumas krito. Per radiją transliuojami Parlamento posėdžiai vis labiau erzino ir neramino Lietuvos žmones. O po pučistų pralaimėjimo Maskvoje destrukcinė veikla pas mus pasiekė aukščiausią lygį. (Manau, taip keistai atsitiko todėl, kad daug KGB dokumentų tada atiteko Lietuvai ir dėl to kai kam iškilo didelės gėdos grėsmė - galėjo būti išviešinta jų išdavikiška veikla).
Pagaliau Parlamentas tapo nedarbingu. Pritariu, kad reikia jį paleisti ir skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus.
Prasidėjus pasiruošimui naujiems rinkimams, dešiniųjų partijų vadai ėmė skaldyti patriotines jėgas. Tapo aišku, kad suskaldyti pagal partijas ir partijėles dešinieji rinkėjai rinkimus pralaimės. Kandidatuoti į Seimą atsisakiau, nes galvojau, kad tokioje situacijoje nevaržomas Seimo nario statuso Lietuvai galiu būti naudingesnis.
Grįžau į Kauną, įsijungiau į visuomeninę veiklą. Buvau išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku. Aktyviai dalyvavau atkuriant Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjungą. Energingai ir, manau, sėkmingai siekiau, kad be kraujo praliejimo baigtųsi liūdnos atminties savanorių nepaklusnumo akcija Pakaunės miškuose 1993 metais.
Iš perspektyvos žiūrėdamas džiaugiuosi ir stebiuosi, kad esant tokiai nepalankiai situacijai, apie prof. V.Landsbergį susibūrę ir jo vadovaujami Atgimimo šalininkai per tuos du su puse metų Aukščiausiosios Tarybos egzistavimo sugebėjo ir pajėgė tiek daug gero Lietuvai padaryti. Ir esu įsitikinęs, jei Lietuvos žmonės nebūtų taip greitai pavargę ir taip naiviai patikėję "buvusiųjų" demagogija, šiandien Lietuva jau būtų graži. Juk trūko tiek nedaug - pradėti dorai dirbti ir ryžtingai trenkti į dantis ir per nagus nedorėliams. Bet to nepadarė. Kaukė, norėjo, kad visus sukčius ir vagis prižiūrėtų ir tramdytų vienas pats Landsbergis. Dabar laukia, kad viską padarys Adamkus ir Kubilius.
Neabejoju, kad gerai praalkę pradėsime galvoti. Ir lietuviškai dirbti. Tada ir mes, ir mūsų valstybė būsime gražūs.