Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vidmantas
ŽIEMELIS

     Gimė 1950 m. gruodžio 4 d. Molėtų rajone, Gališkių kaime, mokytojų šeimoje. Mokėsi Daugų, po to Vilniaus 1-ojoje mokykloje-internate.
    1977 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Dirbo darbininku, juriskonsultu Lietuvos buitinės chemijos gamybiniame susivienijime. 1981-1990 m. buvo Vilniaus transporto prokuroro padėjėjas, Lietuvos TSR prokuratūros Bendrosios priežiūros skyriaus prokuroras.
    1990 m. vasario mėnesį remiamas Sąjūdžio buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys.
    Iki 1989 m. buvo TSKP narys. Prasidėjus Atgimimui, savo noru iš kompartijos išstojo.
    1989 m. kartu su kitais bendradarbiais Lietuvos prokuratūroje įsteigė Sąjūdžio grupę. 1989-1990 m. buvo Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos narys. Yra Lietuvos teisininkų draugijos narys, paskelbęs straipsnių teisės ir politikos klausimais, parengęs įstatymų projektus teisės reformos, migracijos, kovos su nusikalstamumu ir korupcija bei kitais klausimais.
    Yra Tėvynės liaudies partijos narys.
    1994 m. stažavosi Prancūzijoje savivaldos klausimais. Tais pačiais metais Kanados universitetų ir koledžų asociacijos kvietimu gilino žinias teisės srityje, susipažino su Kanados teisėsaugos institucijų darbu.
    Vedęs. Turi sūnų Gediminą, Lietuvos Taupomojo banko darbuotoją, dukterį Jurgitą, moksleivę. Žmona - Laima Andrikienė, LR Seimo narė.
    1996 m. lapkričio mėnesį išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, o nuo 1996 m. gruodžio iki 1998 m. balandžio mėnesio buvo ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru.
      
    Ką man reiškia Kovo 11-oji?
    
    Šią dieną aš vertinu kaip šventę, kurios metu priimtą sprendimą ilgus metus nešiojosi savo širdyje daugelis lietuvių. Vieni iš jų taip ir nesulaukė šios įsimintinos dienos, padėję galvas kovodami prieš okupantus su ginklu rankose, kiti - toli nuo Tėvynės gulaguose. Mes, sulaukę šios dienos, patyrėme nenusakomą jausmą: Lietuva vėl bus laisva. Balsuodamas už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą nė minutei nesusimąsčiau, nes buvau įsitikinęs, jog laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba gali pradėti darbą tik kaip nepriklausomos valstybės parlamentas.
    Kaip šiandien prisimenu pirmąjį mano susitikimą su kitos šalies politiku. Mes, tuometiniai Lietuvos teisininkų draugijos atkūrimo iniciatoriai (Juozas Šatas, Algimantas Dziegoraitis, Vytautas Pakalniškis ir kiti), turėjome garbės pasikalbėti ir pasidalinti mintimis apie išsivadavimo procesus Rytų ir Vidurio Europoje su vienu iš Lenkijos tautinio judėjimo "Solidarnošč" veikėjų. Šis susitikimas įvyko 1988 m. rudenį. Lenkų politikas, kurio pavardė neužsiliko mano atmintyje, teigė, kad Lenkija nepriklausomybę atgaus devintajame dešimtmetyje, o Lietuvai, Latvijai ir Estijai teks jos siekti ne mažiau kaip 10 metų. Tokios prognozės mane tiesiog pribloškė. Todėl gana karštai pareiškiau, jog Lietuva bus laisva 1990 metais. Iš dalyvavusiųjų mano kolegų veidų tarsi skaičiau: mes taip pat norėtume, tačiau ar išsipildys mūsų lūkesčiai taip greitai.
    Mūsų begaliniam džiaugsmui atėjo Kovo 11-oji. Tą dieną negalvojome, nors ir žinojome, kad teks nueiti sunkų mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimo kelią ir ne ką lengvesnį - planinės ekonomikos pertvarkymą darbui laisvos rinkos sąlygomis. Deja, nemaža dalis visuomenės manė, kad pakanka nutraukti sovietinio jungo pančius ir Lietuva įsilies į Vakarų Europos valstybių tarpą: pilnos parduotuvės prekių, geri uždarbiai, kelionės ir kitos Vakarų pasaulyje gyvenantiems žmonėms prieinamos pramogos.
    Nepatekę į vakarietišką rojų, nemažai mūsų valstybės žmonių kibo ne į darbą, o vis garsiau pradėjo niurnėti, dalis iš jų ir šiandien yra nusivylę.
    Vis dėlto, nors ir gyvename sudėtingomis sąlygomis - ekonominė krizė, nepritekliai, nedarbas, neužtikrintumas dėl rytdienos, korupcija valdžios institucijose, palengva stumiamės į priekį.
    Tikiu būsimąja karta, tikiu Kovo 11-osios akto savalaikiškumu, teisingumu ir mūsų valstybės šviesia ateitimi.