Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Juozas
DRINGELIS

     Gimė 1935 m. birželio 25 d. Varėnos rajono Pa-baronės kaime, valstiečių šeimoje.
    Mokėsi Varėnoje ir Vilniuje. 1965 metais baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę. 1953-1957 m. dirbo įvairiose įstaigose ir organizacijose, 1957-1969 m. - Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose, 1969-1990 m. - Varėnos rajono vykdomojo komiteto sekretoriumi.
    Nuo 1963 iki 1990 m. buvo SSKP (LKP) narys. 1988 m. liepos mėnesį įsijungė į Sąjūdžio veiklą: buvo Varėnos rajono iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio rajono tarybos narys, jos Kultūros komisijos pirmininkas.
    1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu. LR Seimo nariu 1992 m. spalio 25 d. išrinktas pagal Sąjūdžio koalicijos sąrašą, 1996 m. spalio 20 d. - pagal Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) sąrašą.
    Visų trijų šaukimų seimuose dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Nuo 1992 m. - Seimo etikos ir procedūrų komisijos narys. Rūpinosi Rytų Lietuvos problemų sprendimu, buvo Valstybinės regioninių problemų komisijos Rytų Lietuvos pakomitečio pirmininko pavaduotojas. Nuo 1997 m. - Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos Lietuvos delegacijos Švietimo, kultūros ir tautinių mažumų komisijos pirmininkas.
    Rinko ir skelbė kraštotyrinę medžiagą, išspausdino apie 30 kraštotyros darbų. 1983 m. išleido knygelę "Varėnos rajonas".
    Žmona Valerija - bibliotekininkė. Sūnus Giedrius - lituanistas, Audrius - fizikas.
      
    KOVO VIENUOLIKTOJI MANO GYVENIME
    
    Esu kilęs iš tarpukariu Lenkijos okupuotos pietrytinės Dzūkijos. Prisimenu tėvų ir kaimynų džiaugsmą, kai 1939-ųjų rudenį mūsų kraštas grįžo Lietuvai. Laisvės kovų pokariu gausi mūsų šeima paliko be pastogės. 1945 m. sausio 9 d. sovietiniai NKVD kariškiai sudegino visus mūsų trobesius, nes pas mus nakvojo Lietuvos partizanai. Mūsų šeima kaip ir daugelis kaimynų ir toliau rėmė partizanus. Priverstinės kolektyvizacijos metu, 1951-aisias už nepakeliamų mokesčių nesumokėjimą buvo konfiskuota dalis mūsų šeimos turto.
    Dar nepilnametis pradėjau dirbti įvairiose įstaigose ir organizacijose. Kartu mokiausi vakarais ir neakivaizdiniu būdu.
    Vėliau, nors buvau SSKP (LKP) narys, tačiau dirbdamas Eišiškių ir Varėnos rajonų laikraščių redakcijose, sekretoriaudamas Varėnos rajono vykdomajame komitete, susilaukdavau nemažai priekaištų iš SSKP vietinių pareigūnų už partinio diktato spaudai, tariamai "tarybų valdžiai" ir visam viešajam gyvenimui kritiką. 1981 m. vasario 17 d. KGB Druskininkų skyrius rašė LTSR KGB komitetui, jog aš gyriau Lenkijos "Solidarumą", apgailestavau, kad SSSR nespausdinami tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai.
    Daugelis kraštiečių, ypač inteligentų, pažinojo mane ne kaip valdininką, o daugiau kaip kraštotyrininką, šachmatininką, smerkiantį vietinių viršininkėlių savanaudiškumą ir pasipūtimą.
    Pirmą kartą dar tik septyniese susirinkome 1988-ųjų liepos viduryje mano darbo kabinete. Nors ir nesutikau, Sąjūdžio grupės kūrėjai išrinko mane savo pirmininku. Aiškinau jiems, kad man, kaip Vykdomojo komiteto pareigūnui, netinka vadovauti sąjūdininkams. Prašiausi perrenkamas. Tai pavyko tik trečiame grupės susirinkime, kai mūsų buvo jau 22. Aš vadovavau Sąjūdžio rajono skyriaus kultūros komisijai. Kiek galėdamas stengiausi padėti politiniams kaliniams ir tremtiniams atgauti nors dalelę iš jų atimto turto. Todėl 1990-ųjų LR AT rinkimuose mane rėmė Sąjūdis ir politiniai kaliniai bei tremtiniai.
    Nuo 1990-ųjų kovo 2-osios mes - Sąjūdžio remti parlamentarai kasdien rinkomės buvusių Profsąjungų tarybos salikėje, rengėme Laikinąjį pagrindinį įstatymą, Nepriklausomybės atkūrimo aktą ir kitus projektus.
    Tuo metu LKP funkcionieriai ir aktyvas rinko parašus, reikalaujančius AT pirmininku rinkti jų lyderį A.Brazauską. Tai buvo pirmas Lietuvos žmonių supriešinimas. Vieniems svarbiausia buvo nepriklausomybės atkūrimas, kitiems - kas taps aukščiausiu valstybės pareigūnu…
    Nepriklausomybės atkūrimo akto tekstas man, kaip ir daugumai deputatų sąjūdininkų, buvo žinomas iš anksto, tačiau jo klausydamasis tą kovo 11-osios vakarą ir matydamas salės priekyje vietoje sovietinių simbolių kylančią mūsų trispalvę, negalėjau sulaikyti džiaugsmo ašarų. Regis, džiūgavome visi, tartum viena tautos valią pareiškusi šeima.
    Po dienos kitos ėmė niauktis priešiški debesys. Nenustebino grąsinimai iš Maskvos, smerkimai iš pasilikusių ant TSKP platformos komunistų lūpų ir laikraščių. Plito ir stiprėjo smerkimo už A.Brazausko neišrinkimą AT pirmininku kampanija. Kovo viduryje gavau protesto telegramą iš Varėnos rajono "Dainavos" kolūkio, kad per pusantro šimto kolūkiečių pasirašė protestą dėl A.Brazausko neišrinkimo ir pasiuntė į LKP CK…
    Atkuriamajame Seime, kaip, beje, ir vėlesniuose, dirbau Savivaldybių komitete. Rūpinausi Rytų Lietuvos problemų sprendimu. Raminau mūsų nepriklausomybės priešų kurstomus kitataučius.
    Tikėjausi, kad Nepriklausomybės atkūrimas išlaisvins žmonių iniciatyvą, paskatins geriau dirbti ir doriau elgtis. Tačiau tai išsipildė tik iš dalies. Iki šiol daugumai mūsų trūksta ne tik materialinių dalykų. Su Nepriklausomybe, regis, negrįžta šimtmečiais ugdytas mūsų protėvių dvasingumas, darbštumas ir paprastas sąžiningumas.