Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė
Nijolė
AMBRAZAITYTĖ
Gimiau 1939 02 21 d. Lazdijų rajono Burokų kaime, tačiau kaimo pavadinimas gali būti netikslus, gal tai Burakavo kaimas. Mat mano tėveliai ieškodami darbo ir norėdami įsikurti atvyko į Lazdijų rajoną, tėvelis įsidarbino muitinėje. Jis buvo kilęs nuo Raseinių rajone esančio neturtingo Rakavos kaimo, o mamytė - iš Raitininkų kaimo, taip pat iš Raseinių apylinkių. Mane ką tik gimusią, 3 mėn. Amžiaus, seneliai pasiėmė iš Burokų kaimo ir augino Raitininkuose. Tai laikotarpis, kupinas laimingų, nuostabių prisiminimų, kai seneliai išmokė ne tik prie namų auginti gėles, bet ir kruopštumo, meilės darbui. Augau be tėvo ir mamos, todėl seneliai man atstojo tėvus. Mūsų ūkis buvo pilnas įvairių gyvulių. Svirnas braškėte braškėjo nuo kaimiškų produktų įvairovės.
Laimingos vaikystės dienos tęsėsi iki 1948 m., kai seneliai kartą sugalvojo pasisvečiuoti pas savo dukterį, mano tetą Raseiniuose. Besisvečiuojant šiltą gegužės 22 d. ir nieko neįtariant 3 valandą nakties mūsų namas buvo apsuptas ginkluotų kareivių. Nesuprasdami kas gi įvyko, dar bandėme įtikinti kareivius, kad tai klaida, nes nesame niekam prasikaltę. Tačiau nekaltumo įrodyti nepavyko. Tiesa, į mane su seneliais niekas nekreipė dėmesio, galėjom važiuoti į savo Raitininkus, bet seneliai lemiamu momentu apsisprendė laisva valia važiuoti į tremtį paskui išvežamą dukters šeimą, o kartu pasiėmė ir mane. Taip visus 8 žmones susodino į sunkvežimį, nuvežė į Viduklės geležinkelio stotį ir ten užkalė vagone Nr. 97921. Šis vagonas ilgai dardėjo bėgiais. Tai buvo mano pati ilgiausia kelionė. Pradžioje stabtelėjome N.Vilnioje, po to atsidūrėme prie Uralo. Persiritę per kalnus dardėjome Sibiro platybėmis. Aš žvelgiau pro vagono plyšius ir užkištas duris į besikeičiančius pakelės vaizdus, nereikšdama jokių norų, jausmų.
Ir štai po ilgos kelionės atsidūrėme pirma Krasnojarsko miesto prieplaukos barakuose, o kiek vėliau mus išlaipino už poliarinio rato ant apsnigto Jenisiejaus kranto ilgiems 9 metams. Tai buvo arti šiaurės ašigalio, kur pragariškas šaltis ir amžinasis įšalas. Aplink driekėsi Krasnojarsko krašto Taimyro Dolgano-Nenecko ir Evenkų nacionalinės apskritys. Apie tai bandau aprašyti knygoje "Virš manęs poliarinė pašvaistė".
Per stebuklą išlikę gyvi, grįžome į Lietuvą, į gimtąsias vietas, tačiau seneliai jau neberado savo ūkio su pilnais aruodais, taip pat buvo dingę tvartai su daugybe paliktų gyvulių, o svirno neliko nei pėdsakų: kažkas jį nuvilko į Girkalnį ir ten pasistatė. Pradėjau lankyti tą pačią vidurinę mokyklą, iš kurios I klasės buvau ištremta. 1959 m. ją baigiau, o kadangi nuo pat mažens mėgau dainuoti ir dar aplinkinių paskatinta stojau ir išlaikiusi didelį konkursą buvau priimta į Valstybinę konservatoriją. Mokiausi sėkmingai solinio dainavimo, o po baigimo buvau priimta į Akademinį operos ir baleto teatrą. Scenoje sukūriau visas pagrindines operų mecosoprano partijas. Dalyvavau keliuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose, laimėjau diplomus, premijas, sidabro medalį, tačiau beveik iki 1975 m. neturėjau teisės išvykti koncertuoti į užsienį. Aš taip pat neturėjau galimybės studijuoti ir tobulintis Italijoje. Su tremtinės biografija visad jausdavau partinių sluoksnių nepasitikėjimą manimi, direkcijos nenorą ir ribojimus plačiau reikštis savo pamėgtoje profesijoje. Tačiau būdama toli nuo įvairių teatro intrigų nutariau pasikliauti vien savimi ir balso sugebėjimais. Ėmiau savarankiškai plėsti repertuarą, ruošti solines programas ir surengiau apie tūkstantį įvairių koncertų. Lietuvos radijo kūrinių studijoje įrašiau 8 plokšteles. Su įvairiais orkestrais atlikau alto partijas stambiuose kūriniuose. Mano kūrybinė veikla buvo įvertinta aukščiausiais garbės vardais: nusipelniusios, liaudies ir Tarybų Sąjungos liaudies artistės.
1988 m. buvau išrinkta Vilniaus tremtinių bendrijos kultūros pirmininke, pradėjau dalyvauti Sąjūdžio veikloje, ėmiau aiškiau suprasti Lietuvos siekius atkurti nepriklausomybę, prarastą 1940 m. Noras matyti Lietuvą Nepriklausomą, prisikėlusią ir laisvai atgimstančią, atvedė į Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. rinkimus. Kūrybos kelyje teko stabtelėti, atsisakyti bet kokio net laisvalaikyje kūrybinio darbo, nes dieną naktį tekdavo posėdžiauti, gilintis, dalyvauti diskusijose, budėti, susitikinėti su rinkėjais Panerių 14 apygardoje, kol palaipsniui buvo nuspręsta skelbti Lietuvos Nepriklausomybę, už kurią balsavome 124 signatarai 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 44 min. Tai buvo nepakartojamo džiaugsmo momentas. Beveik penkis dešimtmečius neturėjusi teisės į savo istoriją tą vakarą Lietuva tapo antrą kartą po 1918 m. vasario l6 d. Nepriklausoma valstybe. Šventai tikėjau, kad tapusi suverenia valstybe, su sava konstitucija, kariuomene, įgaudama pasitikėjimą savo ekonominėmis galiomis, finansais, teisine priežiūra, socialiniu teisingumu nepatirs apgaulės, nutautinimo, kolonizavimo, trėmimų.
Po balsavimo, po rankų susikabinimo, džiūgavimo man išėjus iš AT rūmų netikėtai atsidūriau džiūgaujančios minios apsupta, ji mane sveikino, šaukė "Lietuva!", nešė ant rankų, bučiavo ir į namus grįžau su glėbiu pavasario tulpių. Aprimus euforijai supratau, kad Lietuvos ir mūsų laukia sunkiausi išbandymai. Nemalonu prisiminti, kad tuoj po Nepriklausomybės akto pasirašymo prasidėjo politiniai persigrupavimai: atskilimai, perbėginėjimai, susipriešinimai, jie man nepriimtini, svetimi ir neįtikinantys. Lietuvos Moratoriumo išmestai idėjai aš nepritariau, tačiau man buvo keista, kad iš spaudos ir kai kurių kolegų susilaukiau kritikos. Kaskart gilėjo takoskyra tarp tų signatarų, kurie pritardavo naujos Lietuvos teisės aktams, ir kurie ieškojo dviprasmybės svarbiausiuose valstybės įtvirtinimo įstatymuose. Iš tų laikų stenogramų galima susidaryti vaizdą apie netikrumą, netikėjimą ir priežastis, kurios vedė AT į skilimą, į priešlaikinius rinkimus. Ir šiandien negalėčiau nepaminėti vieno keisto fakto: daugelis deputatų, aiškiai konfrontavusių su AT pirmininku, gavo puikiai apmokamas, prestižines vietas bankuose, konstituciniame teisme, tapo aukšto rango diplomatais, buvo pakviesti dirbti į Prezidentūrą. Daugelio kitų, dešiniųjų signatarų į geresnę tarnybą nekvietė, todėl ir dalia nekokia: bedarbystė ir menka pensija.
Lietuvos kelyje po nepriklausomybės paskelbimo tykojo ir dar tykos ateityje įvairūs pavojai - politiniai nesutarimai dėl ateities sprendimų priėmimo, baimė užrūstinti kaimynę iš Rytų, gobšumo ir savanaudiškumo protrūkiai, netikėjimas savo galvomis, grės finansiniai nepritekliai ir kt., tačiau tris kadencijas dirbdama LR Seime, duodama deputatės priesaiką savo veikloje visada vadovavausi Valstybės interesais, už juos balsuodama džiaugiuosi jos pažanga ir kaip Lietuvos savanorė didžiuodamasi pasitinku I-ąjį Lietuvos Respublikos jubiliejų.