Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Gediminas
VAGNORIUS

     Gediminas Vagnorius priklauso tiems 1990 m. kovo 11 d. paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarams, kurie, pasibaigus Atkuriamojo Seimo kadencijai, nepasitraukė iš politikos. Kol kas jis vienintelis signataras, du kartus tapęs Lietuvos Respublikos Ministru pirmininku - 1991-1992 ir 1996-1999 m.
    Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime jis dalyvauja nuo 1988 metų. Rengė Lietuvos Ekonominio savarankiškumo koncepciją, padėjo Sąjūdžiui paruošti įvairias Lietuvos atkūrimo programas, vadovavo svarbiausių teisės aktų projektų rengimo grupėms. Jau trečią kadenciją renkamas Parlamento (Seimo) nariu. 1993 metais, įkūrus Lietuvos konservatorių partiją, jis tapo šios centro dešinės orientacijos partijos valdybos pirmininku, koordinavo Programos ruošimą ir parengė "Programos ir veiklos krypčių 1994-1997 metams" dalį, skirtą partijos ekonominei ir socialinei programai. Šiame svarbiausiojo partijos dokumento skyriuje ne tik apžvelgta 1993 metų ekonomikos būklė, bet ir išdėstomi ekonominės bei socialinės politikos principai, teisinis ekonominių santykių reguliavimas, privataus sektoriaus plėtojimo gairės. Jis taip pat vadovavo 1996 metų Seimo rinkimų programos rengimui.
    Gediminas Vagnorius gimė 1957 m. birželio 10 d. Žemaitijoje (Plungės rajone), gyveno Telšiuose, ūkininko ir mokytojos šeimoje, puoselėjusioje tradicines krikščioniškas vertybes.
    Baigęs Telšių vidurinę mokyklą studijavo ekonomiką Vilniaus Gedimino technikos universitete, kurį baigė 1980 metais. Vėliau tęsė studijas šio Universiteto doktorantūroje ir 1987 m. tapo ekonomikos daktaru. 1988-1990 metais dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos institute: tyrinėjo naujausias ekonomikos mokslo kryptis, domėjosi laisvosios rinkos problematika, parengė nemažai mokslo darbų. 1997 m. jam suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Garbės daktaro vardas.
    Kai 1991 m. sausio 13-ąją 33 metų ekonomikos daktaras pirmą kartą tapo Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku, jis buvo jauniausias premjeras Europoje.
    Tuometinė Vyriausybė sovietinės okupacijos ir ekonominės blokados sąlygomis iš esmės pradėjo kurti rinkos ekonomiką, vykdyti privatizavimą ir kitas reformas. Vyriausybė išvengė ginkluotų provokacijų, į kurias ypač dažnai 1991 metų pavasarį ir vasarą bandydavo įtraukti Lietuvos valstybę ir jos tarnybas karinės buvusios SSRS ginkluotos pajėgos, užvaldžiusios svarbius administracinius, komunikacijos ir ryšių centrus.
    Jau 1991 metų vasarį Lietuva sulaukė pirmojo tarptautinio pripažinimo. Tai padarė Islandija, o per mėnesį po rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje Lietuvą pripažino dar 36 valstybės. Po G.Vagnoriaus vizitų Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Rusijoje ir Japonijoje su šiomis valstybėmis 1991 m. liepos mėnesį pasirašytos bendradarbiavimo sutartys, o iki 1992 m. pavasario laisvos prekybos sutartys pasirašytos su Šiaurės Europos valstybėmis, prekybos susitarimas - su Europos Bendrija. Vyriausybė perėmė sienų bei visišką šalies teritorijos, kitų valstybinio gyvenimo sričių kontrolę ir praktikoje realizavo 1990 kovo 11-osios aktą.
    1996 metais Lietuvos konservatoriams laimėjus Parlamento rinkimus ir kartu su Krikščionių demokratų partija sudarius Parlamento daugumos koaliciją, antrą kartą paskiriamas Ministru Pirmininku. Juo išbuvo nuo 1996 m. pabaigos iki 1999 m. pavasario. G.Vagnoriaus kaip premjero veikla buvo kryptinga ir ryžtinga, todėl niekada nebūna vertinama be prieštaravimų. Užsienio ekspertai pažymi, kad dirbant G.Vagnoriaus Vyriausybei, šalies bendrojo vidaus produkto, konsoliduoto biudžeto bei gyventojų pajamų augimas pasiekė rekordinį lygį, sumažėjo nedarbas. Tačiau padėtis ėmė ryškiai blogėti tiek po pirmos, tiek po antros Ministro Pirmininko kadencijos, oponentai kritikuoja jį, kad nepasirūpino, jog būsimieji premjerai, atėję po jo, galėtų dirbti taip pat sėkmingai.
    Gediminas Vagnorius pasaulyje gana plačiai žinomas politikas, priskiriamas prie nuoseklių ekonomikos, socialinių bei valdymo reformų, taip pat šalies integravimosi į Europos Sąjungos ir Vakarų saugumo struktūras šalininkų, palaikant konstruktyvius santykius su Rusija ir kitomis Rytų valstybėmis.
    Asmeniniame gyvenime noriai džiaugiasi ir kiekviena malonia mokslo ar meno žmonių draugija. Buvęs entuziastingas komandinių sporto šakų žaidėjas ir dabar dar mėgsta pažaisti krepšinį. Jį kartu su žmona Nijole galima sutikti ir teatre, koncertuose ar parodose.
    Jiedu su žmona užaugino sūnų Tomą, kuris dabar studijuoja teisę, ir dukrą Redą, lankančią tiksliųjų mokslų gimnaziją.
    Žmona Nijolė, baigusi Vilniaus technikos universitetą, dirba inžiniere vadybininke. Nuo 1994 metų ji dalyvauja Tarptautinės moterų organizacijos "Zonta" veikloje, o pernai išrinkta šios organizacijos Vilniaus klubo prezidente. Jos vadovaujama organizacija globoja našlaičius, remia gausias šeimas, įvaikinusias be tėvų likusius vaikus.
    Kad Gediminas Vagnorius - dinamiška asmenybė, sutinka ir jo oponentai, ir gerbėjai. Jis nevengia pripažinti klydęs, tačiau trūkumus stengiasi nedelsdamas taisyti tolesniais politiniais sprendimais.