Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Romualdas
OZOLAS

     Gimė 1939 m. sausio 31 d. Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje, tarnautojo šeimoje. 1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą Šiaulių rajone. 1962 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Filologas. 1965-1968 m. "Kultūros barų" žurnalo redakcijos atsakingas sekretorius, skyrių redaktorius. 1968-1973 m. Vilniaus universiteto aspirantas. 1973-1989 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1975-1980 m. dirbo LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate. 1980-1989 m. dirbo "Minties" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. 1989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, TSRS liaudies deputatas, 1990 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. 1990-1991 m. Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko pavaduotojas. 1990-1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos valstybinių derybų su TSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys. 1992 m. LR Konstitucijos kūrimo grupės narys. Vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų. 1973-1989 m. LKP narys, 1989-1990 m. savarankiškosios LKP, jos biuro narys. Nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, nuo 1993 m. - Lietuvos centro sąjungos pirmininkas. 1988-1990 m. Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas. "Atgimimo" laikraščio steigėjas. 1992 m. išrinktas į LR Seimą. Buvo frakcijoms nepriklausančių Seimo narių grupėje. 1994-1995 m. LR Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, dabar Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms narys. LR Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys. Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos pirmininkas. 1996 m. perrinktas į Seimą Dzūkijos 69 rinkiminėje apygardoje. Dirba Ekonomikos komitete. Baltijos Asamblėjos narys nuo jos įkūrimo, jos Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys. NATO komisijos narys.
    Rašo geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Išleido knygas "Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją" (1988), "Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai" (1992), "Atgimimo ištakose" (1997), "Išsivadavimas" (1998).
    Stasio Šalkauskio premijos laureatas.
      
    MANO KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
    Kas biografijoje nepažymėta
    
    1949 m. vasaros vakarą padainavę kaimo vyrai išsiskirsto. Sako: ir miškan.
     1955 m. pirmąkart išgirstu apie Stalino lagerius ir lietuvių tremtinių sukilimą.
    1956 m. per pamokų pertraukas svarstom, kaip padėti vengrams.
    1959 metais pakeliui į Vieną sustoję pernakvoti Budapešte, žiūrim į 1956 metų sukilimo malšintojų kulkų išvarpytas studentų bendrabučių sienas. Iš Vienos mes, Vilniaus studentų liaudies instrumentų sekstetas, prieš tai įveikę visus konkursus Maskvoje, o Vienoj laimėję ir pasaulinį, parsivežėm aukso medalį. Vilniaus geležinkelio stoties peronas lūžta. Studijų Vilniaus universitete metu dalyvaudamas liaudies dainų ir šokių ansamblyje bei instrumentiniame sekstete jaučiuosi dirbąs rimtą darbą. Tampu ansamblio tarybos pirmininku. Baigus universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet - pasirodo - nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau turiu darbą Vilniuje.
    Po "tremties" dirbu Kraštotyros draugijoje, paskui - "Meno saviveikloje" (meniniu redaktorium), iš kurios padarom "Kultūros barus", mano dideliam džiaugsmui tebeinančius iki šiol.
    1967 metais pajuntu, kad ir žurnalistika neduoda atsakymo, kodėl mes gyvenam "ne taip" ir kaip reikia gyventi. Metu darbą, gyvenu tėvų sodyboje ir rašau. Ir tai netenkina. Trumpam grįžęs į darbą (ačiū už tai tuometiniam "Kultūros barų" vyriausiajam redaktoriui Aleksui Baltrūnui), įstoju į filosofijos aspirantūrą (ačiū už gerą patarimą Emai Mikulėnaitei). Po trejeto metų įtempto darbo (ypač - antikos studijų) perprantu būties sąrangą. Ateina Didysis Prašvietėjimas. Nuo to laiko lieka tik darbas.
    Sutikęs būti priimtas į kompartiją (artimieji tai laikė išdavyste, aš tai tebelaikau didžiausiu savo gyvenimo moraliniu nuopoliu) 1973 metais buvau paskirtas dirbti Universitete. 1974 metais su prof. B.Genzeliu rengėm tekstus nelegaliam leidiniui (tekstus išsaugojau), tačiau tais pat metais pavyko išleisti pirmą "Filosofijos istorijos chrestomatijos" tomą ir mes apsisprendėm dar vieno pogrindinio leidinio nebeleisti (pagalbininkas leidėjas šito negali atleisti lig šiol). "Chrestomatijos" kartu su šiandieninių "Pradų" leidyklos vyriausiuoju redaktorium A.Rybeliu mūsų pagrindinių rėmėjų trijulė išleidom šešis tomus, klasikų veikalų 35 tomus, pradėjom S.Šalkauskio, A.Maceinos, Vydūno, kitų lietuvių filosofų raštų leidimą. Kai kurie tiražai pasiekdavo maksimalią Maskvos nustatytą 30000 egzempliorių ribą.
    1975 metais gavau netikėtą pasiūlymą dirbti LTSR MT sekretoriate. Ilgai dvejojęs apsisprendžiau pažiūrėti, "kas daro socializmą". Po poros metų buvo visiškai aišku. Kol pavyko išeiti, prireikė dar dviejų. Tačiau M.Gorbačiovo "perestroiką" sutikau, pažindamas ir būtį, ir buitį. Reikėjo tik apsižiūrėti, "iš kurios pusės prieiti".
    1983 m. "Literatūroje ir mene" paskelbiau straipsnį "Pasaulis yra čia". Ir dabar laikau jį buvus pakankamai reikšmingą mūsų brandai.
    Mano "įvadai" į Sąjūdį buvo kraštotyrinės ekspedicijos, Knygos bičiulių draugijos veikla, mudviejų su A.Tytmonu 1987 metais pradėtas Tomo Mano seminaras, prof. B.Genzelio pradėti pokalbiai "Žinijos" draugijoje, išvedę jau į sąjūdinius veiklos pavidalus.
    Su itin dideliu pasitenkinimu iš priešsąjūdinės veiklos nurodau tą faktą, kad 1988 metų birželio 2 d. diskusijos "Ar įveiksim biurokratiją" metu prasidėjusį "persitvarkymo judėjimo" kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų Akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš režimą Lietuvoje. Nuo tol liko tik veikti.