Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė

Laima Liucija
ANDRIKIENĖ

     Gimė 1958 01 01, Druskininkuose. 1964-1975 m. mokėsi Druskininkų I vidurinėje mokykloje, 1966-1973 m. - Druskininkų septynmetėje muzikos mokykloje (fortepijono kl.), 1975-1980 m. - studijavo VU Ekonomikos kibernetikos ir finansų fakultete ( baigė 1980 m., įgydama ekonomistės-matematikės kvalifikaciją), 1986 m. - apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją (1994 m. suteiktas socialinių mokslų daktarės laipsnis), 1988-1989 m. - stažavosi D.Britanijos Mančesterio universitete, 1994 m. - dalyvavo JAV informacijos agentūros programoje saugumo ir gynybos klausimais, 1996 m. - stažavosi JAV Džordžtauno universiteto Užsienio tarnybos mokykloje.
    Dirbo 1980-1982 m. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto Skaičiavimo centro inžiniere, 1982-1988 m. - vyr.moksline bendradarbe; 1989-1990 m. - Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, padėjėja; 1990-1992 - LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotoja; 1992-1996 m. - LR Seimo narė, Užsienio reikalų komiteto ir Europos reikalų komiteto narė, Lietuvos Seimo delegacijos Baltijos Asamblėjoje vadovė. Tėvynės Liaudies partijos pirmininkė;1996-1998 m.- LR pramonės ir prekybos ministrė, Europos reikalų ministrė.
    Buvo Lietuvos Sąjūdžio narė, Sąjūdžio Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės partijos ir Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) viena iš steigėjų, šių partijų valdybų narė. 1997 m. - apdovanota Prancūzijos Respublikos Nacionaliniu Didžiojo karininko ordinu "Už nuopelnus".
    Ištekėjusi, vyras Vidmantas Žiemelis - teisininkas, Seimo narys. Sūnus Šarūnas (g.1983) - moksleivis.
      
    1990 m. po rinkimų kovo pradžioje su grupe Vilniaus universiteto žmonių teko išvykti į Angliją. Iš ten turėjau sugrįžti kovo viduryje.
    Išskrendant į Londoną Vilniuje buvo tamsu, niūru, žiema dar neketino trauktis. O Londone siautė pavasaris: geltonavo narcizai, mėlynavo krokai, rausvais žiedais buvo apsipylę Haid parko medžiai. Gyvenome nedideliame viešbutyje, pačiame Londono centre, netoli Trafalgaro aikštės. Be dalykinių susitikimų daug laiko praleidau Lietuvių namuose, kur su lietuviais džiaugėmės rinkimų rezultatais. Valandų valandas diskutavome apie tai, ar Lietuva skelbs Nepriklausomybės atstatymą, kaip į tai galėtų reaguoti SSRS ir Gorbačiovas, ką pirmiausia reikėtų daryti, kaip reikėtų veikti Britanijoje, kalbėtis su britų valdžia dėl pripažinimo. Dvasios pakilimas buvo didelis, ir tas Londono pavasaris man pasiliks vienu gražiausių pavasarių mano gyvenime.
    Kasdien skambindavau į Vilnių. Rūpėjo, kas vyksta Lietuvoje. Vis dar nebuvo aišku, ar bus skelbiamas Nepriklausomybės atstatymas. Kažkurią dieną paskambinusi sužinojau, kad pirmasis posėdis šaukiamas kovo 11-ąją. Mano draugų - Britanijos lietuvių nuomonė buvo vieninga: turi suspėti į sesijos pradžią. Juk prakeiksi save, jei bus skelbiama Nepriklausomybė, renkamas AT pirmininkas, ir pritrūks vieno balso! Rizikuoti negalima.
    Taip kovo 10-ąją K. Tamošiūno lydima atsiradau Londono aerouoste. Šiaip taip išprašėme, kad pakeistų bilietą. Pasisekė. Aerouoste sutikau Algimantą Čekuolį, taip pat skrendantį į Vilnių. Skridome per Maskvą. Nebuvo jokių garantijų, kad Maskvoje pavyks gauti bilietą į Vilnių. Londono aerouoste su Čekuoliu lyg ir sutarėme, kad abu bandysime įveikti "Aerofloto" darbuotojų "širdis" ir kaip nors į lėktuvą įsiprašysime, tačiau atskridus į Maskvą p. Algimantas dingo kaip į vandenį. O čia dar nemalonus netikėtumas: dingo visas mano bagažas, kurį atgavau tik po dviejų mėnesių (per tą laiką mano daiktai buvo spėję pabuvoti … Japonijoje). Kūlvirsčia nusigavusi iki kito aerouosto, iš kurio skrido lėktuvas į Vilnių, susitikau A.Čekuolį, kuris išdidžiai pasigyrė sau bilietą į Vilnių jau turįs…
    Parskridau. Lėktuvas vėlavo. Parsiradau namo vėlai. Namuose laukė vokas su kvietimu į sesiją bei deputato portfelis. O rytą atvykau į Aukščiausiąją Tarybą. Pirmas įspūdis buvo nemalonus: dideli, šalti rūmai, nelabai draugiški darbuotojų veidai. Naujas akibrokštas laukė posėdžių salėje: ieškodama savo vietos pamačiau, kad sėdėsiu tarp …Algirdo Brazausko ir Eduardo Vilko. Pirmoji mintis buvo tokia: už ką mane taip nubaudė?! Tik vėliau suvokiau, kad deputatai susodinti pagal rinkiminių apygardų numerius. Bet paskui tikrai džiaugiausi sėdėdama toje vietoje, nes pažinau tuos vyrus. Nepaprastas patyrimas!
    …Pasibaigė pirmoji darbo diena. Nepriklausomybės atstatymas paskelbtas! Jau gerokai po vidurnakčio išėjau iš pastato per pagrindines duris. Lauke ir lijo, ir snigo. Buvo tamsu. Nuo durų iki gatvės buvo nutįsęs "gyvasis koridorius". Susirinkę žmonės, nors jų buvo nedaug, buvo be galo laimingi: kai kurie šaukė "Valio Landsbergiui!", kažkas man į ranką įbruko tris raudonas rožes. Nepažįstami spaudė rankas ir dėkojo.
    …Prieš tai ne kartą galvojau, kokia bus ta diena - pirmoji Laisvės diena. Įsivaizdavau, kad žmonės išeis į gatves, kad skambės visų bažnyčių varpai, kad Lietuvoje bus didelė šventė. Viso to nebuvo. Lietuva tarsi išsigandusi, nuščiuvusi tylėjo. Tikriausia, dauguma džiaugėsi prie televizorių ekranų, namuose, bet gatvėje to nesijautė. Galėjai justi ir sunkiai slepiamą nerimą: kas dabar bus?
     …Parvažiavome į namus. Ir tik tada, kai įžengusi pro duris pamačiau verkiantį savo Tėvą ir mano pirmokėlį Šarūną, šaukiantį "valio", supratau viso to, kas prieš keletą valandų įvyko Aukščiausiosios Tarybos salėje, prasmę. Tada suvokiau gavusi ir pačią didžiausią Aukščiausiojo (ar likimo) dovaną: Tėvynės Laisvę. Ir teisę spręsti, rinktis, patiems tvarkyti jos gyvenimą. Teisę ir atsakomybę.