Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vytautas Petras
PLEČKAITIS

     Gimė 1950 m. spalio 16 d. Marijampolės rajone, Kalvarijoje, namų šeimininkės Marijos Papelkaitės-Plečkaitienės ir plentų statybos darbininko Mato Plečkaičio šeimoje.
    Mokėsi Kalvarijos vidurinėje mokykloje, kurią teko palikti 1966 m., kai buvo sulaikytas KGB už antitarybinų lapelių platinimą Kalvarijoje. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Marijampolės statybos ir remonto treste pagalbiniu darbininku, o mokslus tęsė Kalvarijos vakarinėje vidurinėje mokykloje.
    1968 m. įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos specialybę. 1972 m. pavasarį už antitarybinę veiklą buvo pašalintas iš universiteto.
    1972-1974 m. buvo priverstas tarnauti sovietų kariuomenėje.
    1975-1988 m. dirbo draudimo agentu Marijampolės rajone, kaimo mokytoju, o nuo 1976 m., persikėlęs su žmona Nijole gyventi į Klaipėdą, dirbo Klaipėdos Kultūros paminklų apsaugos inspekcijos istoriko ir archeologo pareigose.
    1978 m. vėl įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto I-ąjį kursą, nes tuometinė fakulteto vadovybė neužskaitė mokslo 1968-1972 m. 1981 m. baigė universitetą, įsigydamas istoriko specialybę. 1988-1990 m. dirbo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdos istoriku, vėliau direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams.
    1988-1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdyje, buvo Klaipėdos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotoju, Sąjūdžio seimo narys.
    1990 m. išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, dirbo Užsienio reikalų komitete, priklausė Sąjūdžio, vėliau Centro frakcijai.
    1992 m. įstojo į Socialdemokratų partiją, buvo partijos prezidiumo narys, išrinktas į Seimą, dirbo Užsienio reikalų komitete, vadovavo Lietuvos-Lenkijos parlamentinei grupei, taip pat buvo Lietuvos-Vokietijos parlamentinės grupės vicepirmininku.
    1996 m. lapkričio mėn. pradėjo dirbti LR URM ministro patarėju. 1996 11 29 Prezidento dekretu paskirtas ambasadoriumi Ukrainai, o nuo 1997 m. ambasadoriumi Moldovai, reziduojant Kijeve.
    Kartu su Lenkijos ambasadoriumi J.Wideckiu parengė dokumentų rinkinį "Lietuvos-Lenkijos santykiai 1917-1994". Parašė populiarias Jogailos ir Barboros Radvilaitės biografijas knygoje "Iš kur mes atėjome", daug straipsnių Mažosios Lietuvos, Klaipėdos miesto istorijos ir kultūros klausimais. Vienas iš knygos "Jie valdo pasaulį" bendraautoris. Bendradarbiavo Lietuvos spaudoje, rašydamas aktualiais Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimais.
    Lietuvos Prezidento dekretu V.P.Plečkaičiui suteiktas Nepaprastojo ir Įgaliotojo ministro diplomatinis rangas (1996 m.).
    Apdovanotas Lenkijos Kavalieriaus Kryžiumi, Ukrainos kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo III laipsnio ordinu.
    Žmona Nijolė - ekonomistė. Dukros: Aistė ir Žygintė.
      
    1990 m. Kovo 11 įsiminė kaip pakili, šventinė diena. Nebuvo jokių abejonių, kad Nepriklausomybę reikėjo paskelbti. Didžiausias krūvis bei atsakingiausias darbas, kiek žinau, teko Vytautui Landsbergiui, kurio autoritetas, bent daugeliui Sąjūdžio parlamentarų, tuo metu buvo didžiulis. Tačiau mažai kas įsivaizdavo, kaip realiai vyks faktinis Lietuvos atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos.
    Parlamentinis darbas daugeliui iš mūsų buvo naujiena. Teko mokytis, pratintis prie politinio spektro įvairovės, suvokti palaipsniui atsirandančius partinius, grupinius net asmeninius deputatų interesus, kurie toli gražu ne visada buvo tapatūs daugelio Lietuvos ir kuriamos valstybės interesams.
    Labai blogą, net slegiantį įspūdį iš AT darbo paliko "raganų medžioklė", nukreipta prieš politinius oponentus, netolerancija, peraugusi iki fanatinės neapykantos.
    Per dešimtį metų Lietuva padarė labai daug, stiprindama valstybines institucijas, įsitvirtindama tarptautiniame gyvenime, siekdama narystės Europos Sąjungoje. Lietuvos žmonės pamažu tampa laisvų piliečių bendruomene, kuriai dar sunku lygintis su Vakarų visuomenės pilietine branda, betgi kuri gerokai lenkia rytinius savo kaimynus.
    Vis dėlto yra daug nerimą keliančių reiškinių. Tai didžiulė socialinė diferenciacija, naujų Lietuvos turčių cinizmas ir arogancija kitų sluoksnių atžvilgiu. Lietuvos provincijos ir daugelio kaimo žmonių skurdas. Nepuoselėjamas ir daugeliui nežinomas solidarumo jausmas. Pernelyg sureikšmintas verslininkas ir per mažai įvertintas dirbantysis. Pinigo kulto atsiradimas. Silpnas profsąjunginis ir kooperatinis judėjimas, mokyklų ir ligoninių skurdas. Iš esmės nevykdoma smulkiojo verslo politika. Toleruojama neskaidri privatizacija, monopolijos, lietuviška oligarchija. Visa tai mus daro panašiais labiau į bananines Lotynų Amerikos šalis ir tolina nuo demokratinių Europos valstybių.
    Norisi tikėti, kad Lietuva ras jėgų pašalinti šiuos ir kitus skaudulius ir tapti pilnaverčia, pasiturinčia, demokratine, solidaria Europos Sąjungos bendruomenės nare.