Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Antanas
RAČAS

     Gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Jurbarke. Baigė Šakių rajono Kidulių vidurinę mokyklą. Dirbo Juodeikiuose, tarnavo sovietiniame Šiaurės laivyne. 1962-1967 metais Vilniaus universitete studijavo germanistiką, įgijo filologo kvalifikaciją. Dirbo Zarasų rajono Degučių aštuonmetėje mokykloje, vėliau - to paties rajono Avilių aštuonmetėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju. 1968-1976 metais - Kelmės rajono Šaukėnų vidurinės mokyklos direktorius, iš šių pareigų atleistas už "ryšius su antitarybininkais ir klerikalais". Iki 1990 m. dirbo Kelmės II-ojoje vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. Dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, Sąjūdžio seimo narys, Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininkas. Po 1991m. sausio įvykių Užsienio reikalų komisijos pavedimu įkūrė Lietuvos informacinį biurą Vokietijoje, Huttenfelde, Vasario 16-osios gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės patalpose; buvo to biuro vadovas iki 1991 m. lapkričio 18 d. Lietuvos samariečių bendrijos steigėjas, dalyvauja Tarptautinės samariečių organizacijos veikloje. Bendradarbiaudamas su Bundestago parlamentarais, padeda Lietuvos ūkininkams užmegzti ryšius su Vokietijos ūkininkais, organizuoja jaunųjų ūkininkų stažuotes žemės ūkio mokyklose, padeda įsigyti žemės ūkio technikos.
    Į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą išrinktas 1990-1992 m. Seimo narys nuo 1996 11 25. Išrinktas Jurbarko apygardoje Nr. 62 2-ajame rinkimų ture, iškėlė Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriai).
    Mėgsta literatūrą, tautinę kūrybą, istoriją. Yra išvertęs religinio turinio straipsnių ir dvi knygas, išleistas pogrindyje: G.Kroll studiją "Jėzaus pėdsakais" (1967-1976) ir Ch. Hampe "Mirties nereikia bijoti" (1975-1976). Taip pat kartu su kunigu Grinevičiumi išleido Pakalnutės slapyvardžiu (rašytojos Elenos Skaudvilaitės) poezijos dvitomį, kartu su P.Ivoškumi - D.Grinkevičiūtės prisiminimus iš tremties prie Laptevų jūros (1976). Domisi žiniasklaida, retorika, savivaldybių veikla.
    Moka anglų, vokiečių ir rusų kalbas.
    Žmona Jadvyga - mokytoja logopedė. Turi tris sūnus: Vytautą, Gediminą ir Kęstutį.
    Pareigos: Užsienio reikalų komiteto (nuo 1996 11 26), Europos reikalų komiteto (nuo 1996 11 26), Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) frakcijos narys (nuo 1996 11 26).
    Seimo delegacijos ryšiams su Europos Parlamentu pirmininkas. Seimo delegacijos Tarpparlamentinėje sąjungoje narys. Parlamentinės ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininkas.
    Seimo delegacijos Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos jungtiniame parlamentiniame komitete vadovas. Parlamentinių ryšių su Austrijos Respublika, Tibetu, Lenkijos Respublika grupių narys.
      
    XX a. Lietuvai buvo šviesesnis už XIX a., kuriame abu bandymai jėga atstatyti valstybę baigėsi sukilimų aktyviausiųjų išžudymu ir daugybės Lietuvos žmonių ištrėmimu į Sibirą. Nors XIX a. pabaiga ir pažymėta kruvinom Kražių skerdynėm, bet "Varpo" gaudesys ir "Aušros" naujos gadynės švitimas žadino viltį ir tikėjimą ateitimi. Karo išsekintos Europos grobuoniški erelių nagai atsileido, Lietuva pasinaudojo atsiradusia galimybe - atstatė savo valstybę. Trumpo 22 metų laisvės atodūsio pakako, kad tauta per sekusias okupacijas bei ilgus melo ir pavergimo dešimtmečius išsaugotų laisvės troškimą, neprarastų savigarbos ir teisingumo siekimo. TSRS ekonominis ir ideologinis bankrotas sudarė palankias sąlygas atgauti tai, ką apgaule ir jėga iš tautos atėmė besivaržantys diktatoriai, užfiksavę dalybas 1939 08 23 d. Molotovo-Ribentropo protokolais. Visa tai, kas glūdėjo Lietuvos žmonių sielų gelmėse, prasiveržė galingu Sąjūdžio srautu, nuvilnijusiu per Lietuvą žmonių miniomis, pasipuošusiomis tautinėmis trispalvėmis, skambančiom lietuviškom dainom. 1988 m. rudenį tautos atsiųsti Sąjūdžio suvažiavimo delegatai išrinko Sąjūdžio seimą, kurio ilguose ir demokratiškuose posėdžiuose apibrėžtas ateities kelias - taikus teisingumo siekimas. Tiek TSRS liaudies deputatams, tiek LTSR Aukščiausiajai Tarybai buvo keliamas uždavinys: paskelbti Molotovo-Ribentropo susitarimus nusikalstamais. Ir tai pasiekta. Paskutinės diskusijos dėl Nepriklausomybės skelbimo 1990 m. kovo 10 d. įvyko susirinkus demokratiškai išrinktiems LTSR AT deputatams pradėti tautos patikėto darbo. Po prof. V.Landsbergio paraginimo nebijoti sau, savo tautai, pačiai Rusijai ir visam pasauliui pasakyti "Mes norime atstatyti teisingumą, sutryptą Molotovo-Ribentropo susitarimų", kovo 11 d. sprendimai buvo aiškūs. Ir mes nebijojome. Kovo 1 1d. tapo Lietuvos valstybės atkūrimo diena, o absoliuti dauguma Aukščiausios Tarybos deputatų - Valstybės atkūrimo akto signatarais.
    Paskelbtą Nepriklausomybę reikėjo apginti. Jau kitą dieną okupacinė valdžia išprašė užsienio žurnalistus, į Vilnių atsiųsta tankų kolona, pradėta ekonominė blokada ir t.t Pasirinktas pabrėžtinai taikus Nepriklausomybės gynimo kelias. Ačiū Dievui, prie pagrindinio valstybinio vairo stovėjo ramus, santūrus, išmintingas vadovas, išvedęs Lietuvą pro visus blokadų gąsdinimus, pro prasidėjusius karinės agresijos žiaurumus ir dar žiauresnius grasinimus į beveik triumfuojantį Lietuvos valstybės pripažinimą visame pasaulyje po 1991 m.rugpjūčio pučo Maskvoje.
    Prasidėjo naujas etapas - ūkio pertvarkymas, žmonių materialinio gyvenimo perorientavimas, o tuo pačiu ekonominio nepriklausomumo kūrimo laikotarpis su visais būdingais atsikuriančių valstybių politiniais ir ekonominiais pakilimais ir nuosmukiais, kartais sąlygotais kitų valstybių krizių ir mūsų pačių reakcijos į tų krizių pasekmes mūsų kraštui. Tik gerai susivoksime, kur einame ir ko norime, kai patys susilaikysime nuo mūsų visų laivelio, vadinamo Lietuva, įsiūbavimo, tada ir išorės pavojai nebus tokie baisūs, o mes patys pasauliui atrodysime daug simpatiškesni.