Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Algirdas
RAŽAUSKAS

     Gimė 1952 m. kovo 22 d. Tauragės rajono, Skaudvilės apylinkės Butenių kaime, valstiečių šeimoje.1970 metais baigė Skaudvilės vidurinę vakarinę mokyklą, o 1978 metais - Lietuvos Žemės ūkio akademijos neakivaizdinio mokymo skyrių, įgydamas mokslinio agronomo specialybę. 1968-1970 metais, mokydamasis vakarinėje mokykloje, dirbo Tauragės rajono "Draugystės" kolūkio apskaitininku. 1973-1975 metais tarnavo tarybinėje armijoje. 1975-1977 metais, neakivaizdžiai mokydamasis Žemės ūkio akademijoje, dirbo Skaudvilės sodininkystės tarybinio ūkio agronomu, skyriaus valdytoju, 1977-1980 metais - Pakruojo rajono K.Poželos kolūkio, o 1980-1981 metais - Tauragės rajono "Šešupės" kolūkio vyriausiu agronomu. 1981-1984 metais - Pakruojo rajono tarybos vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, šios valdybos viršininko pavaduotojas - planavimo ir finansų skyriaus viršininkas. Nuo 1985 m. vasario mėnesio - Pakruojo rajono Žvirblinių tarybinio ūkio direktorius. Reorganizavus tarybinį ūkį į kolūkį, išrinktas Žvirblinių kolūkio pirmininku. 1992 metais privatizavus buvusias žemės ūkio įmones išrinktas įsteigtos Žvirblinių žemės ūkio bendrovės pirmininku. Juo dirba ir dabar.
    Atgimimo pradžioje dalyvavo Persitvarkymo Sąjūdyje. Buvo Sąjūdžio Pakruojo iniciatyvinės grupės narys, Žemdirbių Sąjūdžio Pakruojo skyriaus pirmininkas.
    1990 metais išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. Dirbo AT Agrarinėje komisijoje. 1992-1996 metais - Lietuvos Respublikos Seimo, jo Agrarinio komiteto narys. Buvo LKP, nuo 1992 m. - Lietuvos demokratinės darbo parijos narys.
    1992 m. įsteigus Žemės ūkio bendrovių asociaciją, tris kadencijas buvo renkamas šios visuomeninės žemdirbių organizacijos prezidentu, o nuo 1998 metų - viceprezidentas. 1997-2000 m. - Pakruojo savivaldybės tarybos ir valdybos narys.
    Žmona Dolina - zooinžinierė, dirba Žvirblinių žemės ūkio bendrovėje. Sūnus Ramūnas - darbininkas. Duktė Aušrinė - Šiaulių universiteto studentė.
      
    Ne tik man, bet ir daugumai mano kartos žmonių, kurių giminės rate nebuvo žymių tarpukario Lietuvos žmonių ar tarybinių laikų disidentų, nelabai daug likus iki 1989-ųjų metų dar pakankamai tolima mintis buvo tai, kad artimiausiu metu Lietuva bus nepriklausoma. Greičiau tai buvo panašu į iliuzijas, kurių neabejotinai turėjo dauguma Lietuvos žmonių.
    Sunku pasakyti kodėl: dėl to, kad visoje savo veikloje nebuvau paskutinis, gal todėl, kad niekada negarbinau to, kas buvusioje santvarkoje nebuvo priimtina kiekvienam sveikam žmogui, kad per porą darbo dešimtmečių Pakruojo rajone buvau šiek tiek žinomas, tapau pirmojo Sąjūdžio tarybos nariu. Daug kam didelį įspūdį paliko iki tol nematyto aktyvumo laisvanoriškas rajono žemdirbių renginys - žemdirbių Sąjūdžio steigiamoji konferencija. Ten tapau rajono žemdirbių Sąjūdžio pirmu ir paskutiniu pirmininku.
    Neremiant partijai (kuriai tada priklausiau), taip pat Sąjūdžiui, kuriam atrodžiau nepakankamai paklusnus, lengvai laimėjęs prieš "tikresnį", iš Kauno atvežtą sąjūdietį, tapau Aukščiausiosios Tarybos deputatu, signataru. Kad tai bus Kovo 11-oji vargu ar tikėjausi.
    Bet 1989 m. pabaigoje būdamas LKP XX suvažiavimo dalyviu supratau, kad Lietuvos nepriklausomybė - labai netolimos ateities klausimas.
    1990 m. kovo 11-ąją balsuojant Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje man tai buvo kaip antras, neabejotinai privalomas, iškilmingesnis žingsnis, kurį, neabejoju, būtų žengusi ir kitokios sudėties ir bet kokios vadovybės Aukščiausioji Taryba. Gal tik data būtų kita.
    1989-1990 m. kovo 11-ąją Nepriklausomybės paskelbimo įspūdžiai išliks visam gyvenimui. Manau, kad 1989-1991-uosius metus jaunesnioji karta prisimins kaip Tautos pakilimo ir tragiškų įvykių metus. Tik būtų gerai, kad nebūtų iškraipoma istorija.
    Sudėtingesnis klausimas - ar tokia galėjo ir turėjo būti nepriklausomybės įtvirtinimo kaina. Mano įsitikinimu - ji per daug didelė. Kaime tai buvo beveik viską griaunanti revoliucija su skaudžiausiomis, daug kur - tragiškomis pasekmėmis.
    Skaudžiausia tai, kad, praėjus dešimčiai metų, nevilties apimti yra dauguma žmonių. Ir kažin ar sąžininga smerkti jokios perspektyvos nematantį žmogų. Vien Lietuvos kaime šiandien tokių - šimtai tūkstančių.
    Skaudžiai šiandien skamba prieš 10 metų kartoti žodžiai: "Lietuva be kaimo - Lietuva be ateities".
    Vadinamoji agrarinė reforma buvo ir tebėra nuo pradžios iki pabaigos ideologizuota ir nesiremia ne tik dėsniais, bet ir elementaria ekonomine logika. Net užsienio ekspertai vertina, kad praėjus nepriklausomybės dešimtmečiui didesnė pusė Lietuvos žmonių atsidūrė žemiau skurdo ribos.
    Labai liūdna, kad tragiškai pildosi beveik visi perspėjimai tų, kurie 1990 metais buvo apšaukti "juodaisiais pranašais". Apie valstybės paramą iki pokario laikų lygio sujauktam kaimui kalbėti greitai neteks, kai dešimtiems nepriklausomybės metams priimtas biudžetas oficialiai pavadintas "skurdo biudžetu".
    Viltis tokia, kad, kad įvertinus pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio skaudžias pamokas, būsimieji Seimai, Vyriausybės, dauguma žmonių supras, kad tik protas, mokslas, atsakomybės supratimas ir atkaklus darbas kuria gerą ateitį, geresnį gyvenimą sau ir ateinančioms kartoms, kad bus nustota mokytis vien tik iš savo klaidų.