Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Aloyzas
SAKALAS

     Gimė 1931 m. liepos 6 d. Anykščių rajono Jusiškio kaime, darbininkų šeimoje.
    1949-1954 metais kalintas už antisovietinę veiklą. 1955 m. baigė vidurinę mokyklą. 1955-1960 m. studijavo Kauno politechnikos institute (dabar -- Technologijos universitetas). Fizikas, fizikos ir matematikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius.
    1960-1963 m. dirbo inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi Elektrografijos mokslinio tyrimo institute. Nuo 1963 metų - Vilniaus universiteto vyresnysis inžinierius, vyresnysis dėstytojas, docentas, profesorius.
    1990-1992 metais - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas (iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija), Prezidiumo narys. Nuo 1992 metų - Seimo narys. 1992-1996 metais - Seimo Pirmininko pavaduotojas. Organizacijos "Gelbėkit vaikus" pirmininkas (1996).
    Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas nuo 1991 m.
    Moka anglų ir rusų kalbas.
    Žmona Rita - pensininkė. Trys vaikai: Eglė - gydytoja, Rūta - filologė, Paulius - fizikas.
      
    Kovo 11-osios Aktas žiūrint iš kito šimtmečio
    
    Šie naujieji metai mus atskyrė ne tik nuo 1990 metų kovo 11-osios, bet ir nuo dvidešimtojo šimtmečio. Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu ar buvome Aukščiausiosios Tarybos pastate, ar saugojome ją už jos sienų, ar buvome namuose, turime teisę paklausti bent jau trijų svarbiausių klausimų: ar buvo reikalingas Kovo 11-osios aktas, ar buvome pasiruošę atlaikyti Tarybų Sąjungos grasinimus ir smurtą, ar tikėjomės, būtent, tokio gyvenimo, kurį dabar turime. Dabar, kai praėjo daug laiko, kai nuslūgo emocinė įtampa, mūsų atsakymai turėtų būti artimesni tiesai.
    Pirmasis atsakymas yra tiesiogiai susietas su kitu klausimu: norėjome mes Nepriklausomos Lietuvos, norėjome patys tvarkytis be nurodymų iš Maskvos, ar nenorėjome. Atsakymą į šį klausimą nesunkiai rasime prisiminę didžiulius Sąjūdžio organizuotus mitingus, neignoruojant ir nemenkinant drąsaus bei rizikingo Lietuvos komunistų partijos tapsmo tikrai savarankiška partija, prisimenant ir referendumus, Baltijos kelią, mūsų rinktų tautos atstovų nekompromisinę poziciją Maskvoje, apsupusių Aukščiausiąją Tarybą žmonių ovacija jiems sužinojus, kad Nepriklausomybė atkurta. Šių akcijų visuma tik patvirtina, kad mes norėjome tvarkytis patys, norėjome būti nepriklausomi. Ir vargu ar atsirastų šiandieną bent kiek žymesnis skaičius tuo abejojančių.
    Antrasis atsakymas taip pat nereikalingas didelių komentarų. Tada mes buvome visi drąsūs, nebijojome nei žodžiu nei veiksmais pasipriešinti okupantui, nors perdėtai tikėjome užsienio, o ypač JAV palaikymu ir parama, laukdami mūsų pripažinimo de jure, panašiai kaip pokario metais partizanai laukdavo amerikonų tai per Kalėdas, tai per Velykas. Nes tada mums atrodė, kad taip turi būti, nes taip buvo skelbiama iš užjūrio galbūt nekompetentingų, o gal turinčių specialius sumanymus žmonių. Bet parama atėjo ne iš užjūrio, parama atėjo iš mažytės Islandijos, pagaliau, parama atėjo ir iš Rusijos demokratų, kuriems tada dirigavo Borisas Jelcinas. Ir jei ne pučo Maskvoje nesėkmė, jei ne Rusijos demokratų pozicija ir parama, jei ne Belovežo girios susitarimai, nežinia kiek dar būtų pralieta kraujo Lietuvoje ir ar jo būtų užtekę. Taip, mes visi buvome pasiryžę, vieni parlamente su dujokaukėmis ir pilnais savanorių koridoriais, kiti prie TV bokšto, dar kiti VRM pastate. Tokių pasiryžusių žmonių Lietuvoje buvo aibė. Todėl, kai girdi teiginius, kad Nepriklausomybę iškovojo vienas žmogus, tarsi mesijas iš Švento rašto, darosi gėda dėl to, kad taip niekinami visi, kurie tada susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje. Bet kodėl tada, po ilgų okupacijos ir trėmimų metų buvome drąsūs ir nebijojome tiesos žodžio, kodėl tada buvome žymiai drąsesni nei, sakyčiau, dabar? Gal todėl, kad tikėjome šviesia ir vienodai gera visiems ateitimi, tikėjome ir pasitikėjome vieni kitais, nemanėme, kad Nepriklausomybę kas nors panaudos asmeninei, o ne Tautos gerovei kurti. Dabar tokio tikėjimo ir pasitikėjimo gerokai mažiau. Ir nedera kaltinti tų žmonių, kurie dirba, bet nevaldo. Kalti tie, kurie valdo, bet nedirba, kurie ne tik nekūrė solidarios visuomenės, bet jos net nemanė kurti, o valdžią panaudojo savo asmeniniams tikslams. Kalti tie, kurie mokė doros kitus, patys pasiimdami iš Valstybės aruodo milijoninius turtus.
    Ir taip, ką mes sukūrėme dabar ir ar to tikėjomės? Ar galėjome tada pagalvoti, kad dings mūsų drąsa ne okupanto, bet biurokrato akivaizdoje. Ar kas nors galvojo tada, kad visi būsime padalinti į valdžią ir pavaldinius ir kad valdžiai bus taikomi vieni standartai ir įstatymai, o pavaldiniams kiti? Ar tikėjomės, kad bet kuri darbo vieta bus nelengvai įgyjama ir todėl labai tausotina, o mokslas vis labiau taps turtingesnių žmonių privilegija. Ar manėme tada, kad gailėsime pinigų mokyklų elementoriams ir negailėsime kūrybai? Ar įsivaizdavome, kad tvirtindami neginčijamą tiesą, jog vaikai - mūsų ateitis, leisime atsirasti daugybei nuskurdusių šeimų. Ir pagaliau, jei tada, Aukščiausioje Taryboje, mes pusę dienos galėjome ginčytis, kaip reikėtų rašyti dokumentuose: ar kaimas yra okupantų pragertas, ar pats prasigėręs, nors jis dar nebuvo nei toks nei kitoks, tai koks okupantas dabar nugirdė kaimą? Bet kaimo tragedijos paprasčiausiai nematome, nenorime matyti, nes viena mūsų akis uždengta.