Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Algirdas
SAUDARGAS
Gimė 1948 04 17 Kauno mieste. 1972 m. baigė Kauno medicinos institutą, biofizikas.
1972-1977 m. Matematikos ir informacinės technologijos instituto mokslinis bendradarbis. 1977-1982 m. - dėstė matematiką Žemės ūkio akademijoje. 1982-1990 m. - Kauno medicinos instituto mokslinis bendradarbis.
Aktyvus Sąjūdžio narys nuo pat jo įsikūrimo. 1988-1990 m. - Sąjūdžio Seimo politinio komiteto pirmininkas. Vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrėjų. 1995-1999 m. Krikščionių demokratų partijos pirmininkas.
1990 m. - išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą, 1990 m. - paskirtas Užsienio reikalų ministru, 1992 m. - išrenkamas į Seimą. 1995 m. Seimo užsienio reikalų komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. 1996 m. - išrenkamas į Seimą, nuo 1996 m. - Užsienio reikalų ministras.
Moka - anglų, lenkų, rusų, skaito prancūziškai.
Prie pasaulio šalčio reikia priprasti
Dabar matau, kad mano išvažiavimas į užsienį sausio 11-ąją buvo prasmingas. Tik turėdamas pareigūno - užsienio reikalų ministro - statusą galėjau per porą savaičių, maždaug kas antrą dieną, susitikti su daugeliu (gal aštuoniais) užsienio reikalų ministrų ir išaiškinti viską akis į akį. Išvažiuojant iš Lietuvos man visa tai nebuvo aišku. Kai Premjeras man pasiūlė vykti, aš po posėdžio dar pasitariau su Audrium Butkevičium, kuris vadovavo gynybai. Jis apsiėmė organizuoti išvyką techniškai, o aš nuvykau į Aukščiausiąją Tarybą pas valstybės vadovą Vytautą Landsbergį pasiklausti jo nuomonės dėl Vyriausybės įgaliojimo. Pirmininkas dar abejojo, nes buvo numatęs, kad užsienyje atstovautų Bronius Kuzmickas. Tam tikras atsitiktinumo momentas - man bebūnant pas Vytautą Landsbergį suskambo telefonas. Iš Talino skambino Bronius Kuzmickas. Pirmininkas jam pasakė tuojau pat grįžti per Helsinkį į Stokholmą. Baigęs pokalbį Pirmininkas suabejojo, ar Broniui Kuzmickui pasiseks pereiti sieną. Ir tada gimė sausio 11-osios dokumentas, buvo atspausdinti įgaliojimai, ir aš juos išsivežiau.
Taip buvau komandiruotas į užsienį. Išvykau sausio 11-osios naktį. Dar turėjau galimybę apie vidurnaktį parvažiuoti į Kauną ir nuo 2 iki 3 val. nakties atsisveikinti su šeima. Prieš tai negalėjau šeimai skambinti ir ką nors pranešti. Vyrai, kurie mane lydėjo, Kaune pakeitė automobilį, ir mes išvažiavome į Baltarusiją, į Brestą. Buvo nuspręsta, kad šiuo maršrutu pereiti sieną saugiau, nors dabar atrodo, kad taip pat sėkmingai būtų pasisekę pravažiuoti ir pro Lazdijus. Tuo metu mes nežinojome, kaip ji yra saugoma. Taksistai, budintys aplink Kauną, - visuomenė jau buvo susimobilizavusi, patarė nevažiuoti per HESą, ten stovėjo kažkoks "bronevikas". Mes su sena aplūžusia "Niva" pasukome keliu per Jiezną.
Į Varšuvą atvykau šeštadienį. Trečią valandą dienos su savo lagaminėliu buvau Varšuvos geležinkelio stotyje. Iš traukinio išlipau be jokio plano. Nuėjau tiesiai į Seimą, kur turėjau pažįstamų. Sužinojau, kad yra atvykęs Česlavas Okinčicas. Mums buvo sudarytos visos sąlygos darbui. Tuojau pat susisiekiau su Vilniumi ir pranešiau, kad esu atvykęs. Po to sėdėjau prie telefono. Ryšys nebuvo nutrūkęs visą naktį, žinojau, kas vyksta Vilniuje. Visas tas žinias stenografavau. Sužinojęs, kad Vilniuje žūva žmonės, bandžiau susisiekti su JAV ambasada, bet mano pastangos atsimušė į ambasadą saugantį jūrų pėstininką. Man buvo pasakyta, kad ambasadorius arba miega, arba nekelia telefono ragelio. Tai reiškė, kad jokių kontaktų nenori turėti.
Buvo galima jausti viso pasaulio šaltį,- sunkų ir slegiantį, - ir mūsų kovos vienišumą.
Pirmadienį dar buvo prasmingo darbo ir Varšuvoje. Dalyvavau spaudos konferencijoje. Estijos įgaliotinis Lietuvoje Martas Tarmaakas buvo atvežęs įgaliojimus dėl vyriausybės emigracijoje sudarymo (tai antrasis dokumentas, kurį Andre Louis grąžino Lietuvai. - Red.), kurie Parlamente buvo priimti man jau būnant Varšuvoje. Spauda tuoj pat pasigavo to dokumento mintį ir klausinėjo, kur vyriausybę - čia, Varšuvoje, ar kur kitur - aš steigiu. Man buvo proga jiems paaiškinti, kad tai labai subtiliai paruoštas dokumentas. Jame parašyta, kad "smurtu ar kitokia prievarta sutrukdžius 1990 m. teisėtai išrinktai Lietuvos Respublikos AT vykdyti savo įgaliojimus, turi būti sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje". Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje įgaliojimai prasideda nuo to momento, kai tampa aišku, jog Lietuvos Respublikos AT negali susirinkti ir laisvai priimti sprendimų. Tai ir buvo proga išaiškinti, kad Lietuvoje Vyriausybė kontroliuoja padėtį, o sovietai sėdi savo tankuose, važinėja po gatves ir šaudo taikius gyventojus. Buvo labai svarbu pabrėžti, kad aš kol kas vyriausybės emigracijoje neketinu kurti. Tai bus tik tragedijos atveju, jeigu sovietai išdrįstų pulti Parlamentą ir smurtu sutrukdytų jo darbą. Mačiau, kad tuo metu mano svarbiausia užduotis buvo padėti Vilniaus įvykiams išsilaikyti pasaulio spaudos dėmesio lauke, nes tuo metu jau visi laukė karo Persijos įlankoje. Persijos įlankos karo dūmai grėsė užtemdyti Lietuvos reikalus.
Prie šalčio, dvelkiančio iš pasaulio, reikia priprasti. Jis yra nuolatinis. Tai yra didžiųjų valstybių interesų ir tikslų laukas. Koks jis buvo anksčiau, toks liko ir dabar. Tai politikos realybė.Tuo metu gal atrodė, kad mes kovojame, ir pasaulis turi žvelgti į mus su simpatija. Bet simpatijos galima buvo sulaukti iš visuomenės. Ypač tai jautėsi Lenkijoje. Lenkai labai šiltai palaikė Lietuvos kovą. Lenkijos valdžia buvo atsargesnė, bet taip pat labai palanki. Tas jų atsargumas buvo politiškai visiškai pateisinamas ir suprantamas. Turėdami pagrindo būti labai atsargūs, jie elgėsi labai draugiškai ir mus labai parėmė, suteikė ne tik galimybes dirbti, bet ir pasidalino vertinga informacija, kurios aš pats negalėjau gauti.
Išaiškėjus, kad kita mano tuometinė užduotis yra susitikinėti su užsienio reikalų ministrais ir pasitaręs su Česlovu Stankevičiumi, antradienio rytą išvykau į Londoną. Susitikti su pareigūnais nebuvo taip lengva. Dar Varšuvoje susitikau su lenkų užsienio reikalų ministru p. Skubiševskiu, su kuriuo po to teko ne kartą bendrauti. Londone susitikau su, mūsų terminais tariant, užsienio reikalų ministro pavaduotoju Duglu Hogu, kitą dieną - su Duglu Hordu, užsienio reikalų ministru. Londone kilo mintis, kad labai reikalingas susitikimas su Vokietijos užsienio reikalų ministru Hansu Ditrichu Genšeriu. Mes pradėjome ieškoti kontaktų, dariau žygių susitikti ir su sovietų užsienio reikalų ministru Bessmertnych. Buvau priimamas labai skirtingai. Tai priklausė netgi nuo dienų skaičiaus, kurios buvo praėjusios po sausio įvykių. Pradžioje buvo atsargesni. Priklausė ir nuo valstybės. Vieni priėmė privačiai, taip sakant, per užpakalines duris. Kiti su vadinamais protokoliniais "hand chake"- rankos paspaudimais, kuriuos man daug kartų teko patirti, kai kelios dešimtys aparatų spragsi, o po to niekada niekur nematai jokios nuotraukos. Vokietijoje D.Genšeris priėmė oficialiai pagarbiai - atsiuntė automobilį, surengė spaudos konferenciją . Su Olandijos užsienio reikalų ministru Hansu Vandenbruku, kuris šiuo metu yra Europos užsienio reikalų komisaras, susitikau privačiai, be didesnių oficialumų. Tuometinis užsienio reikalų komisaras Hansas Andrisenas, taip pat olandas, pats atvyko Briuselyje į viešbutį pasikalbėti, sakytume, visai slaptai. Teko susitikti ir su Marku Eiskensu, belgų užsienio reikalų ministru. Po to išvykau į Oslą, ten dar vienas krikščionis demokratas laukė - Karlas Maagnus Bondevikas, norvegų užsienio reikalų ministras. Buvo ir kitų susitikimų, bet jie buvo jau darbiniai.
Turiu pabrėžti ir giliai pilietinę Andre Louis, kuriam palikau saugoti dokumentus, poziciją. Tai krikščioniškai demokratiško solidarumo pavyzdys. Man teko daug važinėti, prasidėjo Persų įlankos karas, jaučiau, kad nesaugu su savimi vežiotis dokumentus. Aerouostuose kas kartą lipant į lėktuvą ginkluoti žmonės krėsdavo visus daiktus. Buvo bijomasi teroristinių aktų. Baisu tokioje situacijoje buvo prarasti dokumentus. Natūralu, kad nuėjau pas Andre Louis, KDI generalinį sekretorių. Pas jį buvo saugu. Jo sutikimas priimti dokumentus buvo ir aiškus Lietuvos valstybės bei jos Vyriausybės pripažinimas. Kitos vyriausybės kol kas nesiryžo Lietuvos pripažinti.