Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Saulius
ŠALTENIS

     Gimė 1945 m. gruodžio 24 d. Utenoje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. Rašytojas. 1962-1964 m. mokėsi Vlniaus universitete, iš kur buvo paimtas trims metams į sovietinę kariuomenę. Dirbo Lietuvos kino studijoje, rašė apysakas, noveles, kino scenarijus, dramaturgijos kūrinius garsiam E.Nekrošiaus ir kitiems teatrams.
    1988 m. buvo Lietuvos Sąjūdžio seimo narys. 1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. įstojo į Lietuvos savanorius.
    Nuo 1992 m. iki šiol renkamas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.
    Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) narys.
    Vedęs, užaugino dvi dukras - Indrę ir Saulę.
      
    Atsiverčiau neseniai knygą, o iš jos lyg iš jaunystės laikų sentimentalaus dienoraščio iškrito sudžiūvęs trapus našlaitės žiedas. O šita knyga, pasirodo, labai rimta - "Lietuvos Respublikos svarbiausių dokumentų rinkinys". Pradedu skaityti ir, keista, kaip ir dienorašty, atrandu tiek daug tikėjimo, naivumo ir vilčių. Bet ar tai yda? Ir šiandien, kai šaudymai, nusikaltėlių siautėjimas tampa kasdienybe, kai visiškai paralyžiuota teisėtvarka, kai triumfuoja cinizmas ir Lietuva atvirai, be gėdos plėšiama kaip pasiligojusi motina, aš klausiu savęs, kas gi liko iš tų pirmųjų valstybės dokumentų teiktų vilčių? Pamenu, vos paskelbus Nepriklausomybę, sėdėjau iki paryčių ir rašiau ne pjesę, ne novelę - kitoks, oficialesnis žanras tai buvo, Aukščiausios Tarybos dokumentas, - bet rašiau kaip eilėraštį, su įkvėpimu: "Lietuva po kruvinų istorijos pamokų prisikelia šviesiam ir teisingam gyvenimui…" Rašiau apie "civilizuotą ir didžiai kultūringą Lietuvą garbingoje Europos tautų bendrijoje", matyt, iš savo Šiaurės Atėnų varpinės regėtas Lietuvos ateities vizijas įskiepydamas į tokius oficialius dokumentus. O, kokia puiki pirmoji nepriklausomybės naktis, kaip jaunystė, kaip pirmoji meilė! Ir todėl argi galėčiau tyčiotis ir išsižadėti kadaise lyg mylimai pakuždėtų žodžių: "trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į "blogus "ir "gerus" pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą - visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai; niekam neturi būti atimta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią. Nepriklausomybė - tai ne rūstus paskutinis teismas, ne aklas atpildo siekimas, ne laimėtojų triumfas, o mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstamas kelias."