Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Pranciškus
TUPIKAS

     Gimiau 1929 m. sausio 2 d. Papilėje, Akmenės rajone. Po Viekšnių gimnazijos ir Kauno kūno kultūros instituto baigimo iki pat Atgimimo dirbau mokytoju, mokyklos direktoriumi, švietimo skyriaus vedėju Naujojoje Akmenėje ir Vilniaus mieste. 1989 m. mirė žmona. Duktė Daiva baigė Vilniaus valstybiniame universitete anglų kalbos specialybę.
    Nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo pradėjau aktyvią Atgimimo veiklą. Dar 1990-aisiais metais teko būti JAV, kur susipažinau su daugeliu Sąjūdį rėmusių ten gyvenančių lietuvių; tarp jų ir su profesore, prancūzų ir ispanų kalbų mokslo daktare Danute Staknyte Harmon, okupacijos metu su tėvais pasitraukusia iš Palangos. 1996 m. abu būdami našliai susituokėme.
    Į Atkuriamąjį Seimą buvau išrinktas Karoliniškių apygardoje. Toje pačioje apygardoje ir vėl 1992 metais karoliniškiečiai mane išrinko deputatu į Lietuvos Seimą, kur dirbau iki kadencijos pabaigos. Nuo 1996 metų rudens gyvenu Vašingtone. Bent kartą į metus būnu Lietuvoje.
      
    Prabėgo dešimtmetis, tačiau vaizdai nuolat ir nuolat grįžta į tą laikotarpį. Ypač neįmanoma užmiršti paskutiniaisiais okupacijos metais pagyvėjusią, nustojusią bijoti visą tautą. Vienas kitą drąsindami ryžomės nusimesti okupanto pančius, ir tai mums pavyko.
    Dabar, kai gyvenu JAV ir lankau suaugusiems skirtas anglų kalbos pamokas, tenka susitikti ir bendrauti su daugeliu pasaulio įvairiausių tautybių žmonių. Kai sužino, kad aš iš Lietuvos, tai labai daug kas apie mano Tėvynę pasako šiuos žodžius:
    LITHUANIASĄJŪDISINDEPENDENCELANDSBERGIS
    Didžiuojuosi, kad Lietuva vėl valstybė, kad apie ją žino pasaulis, didžiuojuosi, kad ji mano Tėvynė, kad okupantams nepasisekė jos visiškai sunaikinti.
    Sudėtingas laikotarpis teko mano jaunystei ir visai darbinei veiklai. Dirbau mokytoju. Okupacinis režimas pirmiausiai per mokyklą ir bruko savo ideologiją. Ne vaikas buvo pagrindiniu objektu mokykloje. Visada pirmoje eilėje - kolektyvas. Vietoje įtikinėjimo - muštras. Melą privalėjome vaikams perteikti kaip tiesą. Nebebuvo likę vietos mokykloje ir garbingajai Lietuvos istorijai.
    Neišblėstantys prisiminimai apie prasidėjusį Atgimimą, kaip kilo visapusiškas žmonių aktyvumas. Gausiuose susirinkimuose teko kalbėti žmonėms apie būtinybę visiškai kitaip gyventi, auklėti ir mokyti vaikus. Kur tik pasitaikydavo proga prabilti, raginau visus ir pats save nebijoti, nemeluoti, netylėti.
    Gyvenau ir dirbau mokyklos direktoriumi Vilniuje, Karoliniškėse. Šio mikrorajono gyventojai ir išrinko mane deputatu į Atkuriamąjį Seimą.
    Su didžiuliu jauduliu laukiau naujai išrinkto Seimo posėdžių darbo, žinodamas, kad viename iš jų skelbsime Lietuvos Nepriklausomybę, kaip ir 1918 metais Vasario 16-ąją.
    Kai 1990-ųjų Kovo 11-ąją kartu su 124 deputatais pasirašiau Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, jaučiau didelę pagarbą ir padėką žmonėms, mano rinkėjams, suteikusiems man garbę pasirašyti šį nepaprastai svarbų istorinį dokumentą. Kas po to dėjosi salėje, sunku apsakyti. Giedame Tautinę giesmę su džiaugsmo ašaromis akyse, sveikiname vienas kitą su Nepriklausomybės pergale.
    Taip ir prasidėjo kasdieninis, kartais ir iki vidurnakčio darbas Parlamente. Savo žinias pirmiausiai skyriau švietimo pertvarkymui Lietuvoje. Tarp pačių pirmųjų Seimo priimtų įstatymų yra Švietimo įstatymas, kurio projektą sąjūdininkai buvo pradėję ruošti dar 1988-aisiais metais.
    Sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis pradėjome parlamentinį darbą, okupacinei armijai siautėjant ir terorizuojant kraštą. 1991-ųjų sausio 13-osios naktį pagal komandą iš Maskvos teroristai, šaudydami ir tankais traiškydami beginklius žmones, pradėjo atvirą karą prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Karoliniškėse prie televizijos bokšto tarp tūkstančių žmonių tą naktį buvau ir aš. Visi tie kraupūs įvykiai buvo mano akivaizdoje. Ačiū šimtams tūkstančių Lietuvos žmonių, saugojusių ir gynusių Seimą, sustabdžiusių teroristus ir dar kartą apgynusių Lietuvos Nepriklausomybę.
    Kiekvieną kartą, kai vėl apsilankau Lietuvoje, regiu didelius pokyčius į gerą. Pirmiausia tai matau bendraudamas su žmonėmis, kurie supranta ir jaučia, kad gyvena laisvoje, demokratinėje valstybėje. Man ypač malonu tai, kad labai daug padaryta švietimo srityje. Kokius puikius, turiningus vadovėlius turi mokiniai!
    Sugebėjome nusikratyti okupacijos jungo. Sugebėjome atlaikyti karinius pasikėsinimus, sunkiausius išbandymus. Visa tai jau praeityje. Lietuva dabar tikrame kelyje į Nepriklausomybės įtvirtinimą.