2002 m. kovo 6 dieną Komisija svarstė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso projektui teikiamus pasiūlymus.

Giedrė Purvaneckienė informavo posėdžio dalyvius apie teikiamus pasiūlymus Baudžiamojo proceso kodekso projektui dėl nepilnamečių teisinės padėties baudžiamajame procese.

Vienas iš siūlymo tikslų, sakė Komisijos pirmininkė, yra įtvirtinti nuostatas, kad visais atvejais, kai nagrinėjamos bylos dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami asmenys iki aštuoniolikos metų, procesas nebūtų viešas.

Tokia nuostata, pastebėjo pranešėja, faktiškai išplaukia iš Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos principų ir tokia galimybė numatoma ET Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei kituose tarptautiniuose dokumentuose. Siekiama kiek įmanoma vengti nepilnamečio kaltininko ar nukentėjusiojo stigmatizacijos, nesudaryti sąlygų, kurios apsunkintų jo vėlesnę integraciją į visuomenę.

Siekiama įtvirtinti nuostatą, jog prokuroras ar teismas turėtų pasirūpinti priežiūros reikalingu nepilnamečiu iki aštuoniolikos, o ne iki šešiolikos metų.

Kitu pasiūlymu siekiama išvengti situacijos, kai nepilnamečio atstovai pagal įstatymą yra suinteresuoti bylos baigtimi. Pavyzdžiui, patys yra kaltininkai ir negina nepilnamečio interesų, tačiau vis tiek turi teisę dalyvauti byloje kaip atstovai. Siūloma nuostata atitinka tarptautinių dokumentų nuostatas.

Taip pat siūloma užtikrinti, kad nepilnamečiams ir kitiems asmenims suėmimas būtų taikomas tik kaip paskutinė priemonė. Sudaryti platesnes galimybes nepilnamečiams kaip kardomąją priemonę taikyti atidavimą tam tikrų asmenų priežiūrai ir suderinti šią nuostatą su naujojo LR baudžiamojo kodekso 82 straipsniu.

Siūloma numatyti, kad nepilnametis būtų apklausiamas tik vieną kartą ir į teismo posėdį kviečiamas tik išimtiniais atvejais. Į apklausą gali būti kviečiamas valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, o ne pedagogas, nes pirmojo atliekamas darbas ir funkcijos labiau atitiktų dalyvavimo poreikį. Taip siūloma garantuoti platesnę nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo teisių apsaugą, suderintą su tarptautinėmis vaiko teisių apsaugos nuostatomis.

Siekiant apsaugoti smurto aukas nuo smurtautojo tyrimo metu, pranešėja siūlė Baudžiamojo proceso kodekse numatyti laikinąsias apribojimo priemones. Tas ypač svarbu smurto šeimoje atvejais.

Laikinųjų apribojimų taikymas baudžiamajame procese – sėkminga tarptautinė praktika. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja savo rezoliucija 52/86 (1997 12 12) patvirtino “Metodines strategijas ir praktines priemones smurto prieš moteris panaikinimui nusikalstamumo prevencijos ir baudžiamosios teisenos srityje”, kur siūloma smurto prieš moteris atvejais išleisti apsaugos ir suvaržymų nutartis, įskaitant nusikaltėlių iškėlimą iš gyvenamosios vietos, tolesnių kontaktų su auka ir kitomis paveiktomis pusėmis uždraudimą gyvenamojoje vietoje ir už jos ribų, bei skirti nuobaudas už šių nutarčių pažeidimą.

Nuspręsta Komisijos pirmininkės Giedrės Purvaneckienės bei Teisės instituto siūlymus pateikti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.

Svarstant Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ratifikavimo įstatymo projektą, Justina Kirnienė pastebėjo, kad Konvencijos ratifikavimas padėtų geriau užtikrinti vaiko teisių apsaugą Konvencijos reglamentuojamoje srityje.

Ratifikuojamos Konvencijos tikslas – užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą, garantuoti, kad būtų gerbiamos globos teisės ir teisė matytis su vaiku.

Šiuo metu prie Konvencijos yra prisijungusios 69 valstybės, tarp jų visos Europos Sąjungos valstybės narės.

Kiekviena Konvencijoje dalyvaujanti valstybė turi paskirti centrinę įstaigą Konvencijoje numatytoms funkcijoms vykdyti. Centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje, siekiant greito vaikų grąžinimo ar kitų Konvencijoje numatytų tikslų.

Konvencija įtvirtina nuostatą, kad asmuo ar įstaiga, mananti, jog vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinant vaiko grąžinimą bei įgyvendinant teisę matytis su vaiku. Konvencija taip pat numato pagrindus, kada kompetentinga administracinė ar teisminė institucija gali atsisakyti grąžinti vaiką.

Buvo atkreiptas Komisijos narių dėmesys į Konvencijos 24 straipsnio nuostatą, kuri įtvirtina galimybę valstybei padaryti išlygą dėl prancūzų ar anglų kalbos vartojimo prašymuose ir kituose dokumentuose. Lietuvos Respublikai būtų tikslinga pasinaudoti šia galimybe, numatant tik anglų kalbos vartojimą siunčiant atitinkamus dokumentus.

Be to, Konvencijos 26 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad valstybė gali padaryti išlygą, jog ji neįsipareigoja padengti teismo proceso arba advokatų ar patarėjų dalyvavimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai tokias išlaidas gali padengti tos valstybės teisinės pagalbos ir konsultacijų sistema. Teismo ar administracinė institucija gali įpareigoti asmenį, kuris išvežė ar laikė vaiką arba kuris neleido įgyvendinti teisės matytis su vaiku, sumokėti pareiškėjo turėtas išlaidas.

Galimybe padaryti šiame straipsnyje įtvirtintą išlygą pasinaudojo pusė Konvencijoje dalyvaujančių valstybių. Pavyzdžiui, Čekija, Danija, Estija, Prancūzija, Suomija, Vokietija ir kt. Siekiant išvengti papildomų išlaidų, Lietuvos Respublika taip pat gali pasinaudoti galimybe padaryti tokią išlygą.

Komisija bendru sutarimu pritarė Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ratifikavimo įstatymo projektui IXP-1372.

Ona Babonienė informavo posėdžio dalyvius apie Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-auklėjimo darbų kolonijos direktoriaus Arnoldo Pranevičiaus skunde keliamus reikalavimus.

Komisijos narių Onos Babonienės ir Dangutės Mikutienės siūlymu nuspręsta aplankyti ir susipažinti su Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-auklėjimo darbų kolonijos veikla.

Aptarti darbo grupės vaiko apsaugos koncepcijos tobulinimui numatomi kandidatai.