2002 m. gegužės 15 d. įvykusiame Komisijos posėdyje dalyvavo Valstybės kontrolės Veiklos audito 3-ojo departamento direktorė Romualda Masiulionienė ir Veiklos audito 4-ojo departamento direktorė Birutė Puzienė, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos komisaras inspektorius Vladislavas Čiepa, Respublikinio mitybos centro Geriamojo vandens skyriaus vedėja Ilona Drulytė ir specialistas, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentas Šarūnas Kučingis, VĮ Valstybės turto fondo Turto valdymo departamento direktorius Andrius Šukys bei Pirmojo akcijų valdymo skyriaus specialistė Laurentina Garbauskienė.

1. Valstybės kontrolės bei Vilniaus apygardos prokuratūros atstovai pateikė Antikorupcijos komisijai informaciją apie nusikalstamos veiklos, susijusios su AB “Vakarų laivų remontas” privatizavimu, tyrimą.

2001 m. trijuose Komisijos posėdžiuose buvo nagrinėti klausimai, susiję su AB “Vakarų laivų remontas” privatizavimu.

2001-09-14 Generalinėje prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ūkinėje finansinėje veikloje privatizuojant AB “Vakarų laivų remontas”.

Valstybės kontrolės atstovai Komisiją informavo apie tai, kad atliko keturias dokumentines revizijas: VĮ Valstybės turto fonde, UAB “Western Invest”, AB “Vakarų laivų remontas”, AB “Azovlitas”. Jau anksčiau buvo nustatyta, kad Valstybės turto fondas sudarė valstybei nuosavybės teise priklausančių AB “Vakarų laivų remontas” akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su privatizavimo konkurse iš viso nedalyvavusiu pirkėju. Taip pat nustatyta, kad Valstybės turto fondas, keisdamas privatizavimo sutartį, atidėdamas mokėjimus ir kitais veiksmais, padarė valstybei iš viso 39 mln. Lt žalą. “Vakarų laivų remontą” privatizavusi UAB “Western Invest” privatizavimo metu turėjo 10 tūkst. Lt įstatinį kapitalą, nevykdė jokios ūkinės finansinės veiklos, jos turtą sudarė 9 tūkst. Lt grynųjų pinigų kasoje. UAB “Western Invest” už privatizuojamos įmonės akcijas apmokėjo ne iš savo, o iš skolintų lėšų. Pagal UAB “Western Invest” ir AB “Vakarų laivų remontas” 2000 m. sudarytą sutartį “Vakarų laivų remontas” bendrovei “Western Invest”, negalinčiai užsiimti konsultacine veikla, sumokėjo 1,5 mln. Lt už konsultacines paslaugas. Iki privatizavimo pelningai dirbęs “Vakarų laivų remontas” 1999 m. patyrė 19 mln. Lt nuostolį (to priežastys - po privatizavimo sudarinėjami nenaudingi įmonei sandoriai, 3 mln. Lt sumokėta už konsultacijas Norvegijos įmonėms ir “Western Invest”), 2000 m. - 30 mln. Lt nuostolį, 2001 m. pradėjo dirbti pelningai.

Baudžiamąją bylą tiriantis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras paaiškino, kad didžiausia problema tiriant šią bylą yra nustatyti valstybei padarytą žalą; šiuo klausimu išaiškinimą turėtų pateikti Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Kita problema – valstybei nenaudingi Valstybės turto fondo sprendimai “pridengti” Privatizavimo komisijos ir Vyriausybės pritarimu.

Į Komisijos pirmininko pavaduotojo B.Bradausko klausimą, ar tyrimo neapsunkina tai, kad Valstybės turto fondo darbuotojų negalima traukti atsakomybėn kaip pareigūnų ir valstybės tarnautojų, prokuroras atsakė, kad tai iš tiesų apsunkina baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamoji byla dėl to iškelta pagal LR BK 321 str.

Į Komisijos pirmininkės N.Steiblienės klausimą dėl neapmokėtų “Vakarų laivų remonto” akcijų perleidimo “Pareks” bankui teisėtumo, Valstybės kontrolės atstovai paaiškino, kad jiems nepavyko gauti visų su šiuo perleidimu susijusių dokumentų, o prokuroras patikslino, kad bando juos gauti, tačiau įstatymai nenumato draudimo įkeisti būsimą turtą.

Komisijos nariai apgailestavo, kad prokuratūra, kuri tirdama konkrečius nusikaltimus tiesiogiai susiduria su įstatymų spragomis, nerodo iniciatyvos tuos įstatymus tobulinti, taip pat išreiškė nuomonę, kad įmonė Valstybės turto fondas turėtų būti reorganizuotas į valstybės instituciją.

 

2. Šiame posėdyje Komisija taip pat svarstė klausimus dėl valstybės interesų atstovavimo UAB “Minera”, šios bendrovės ūkinės finansinės veiklos bei mineralinio vandens šaltinių pavadinimų pakeitimo teisėtumo.

Šie klausimai pradėti nagrinėti gavus pareiškimą dėl UAB “Minera”, kuri įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą ir kurios 100 proc. akcijų valdo Valstybės turto fondas, veiklos.

Komisija nustatė, kad Valstybės turto fondas neužtikrino efektyviausios valstybės turto valdymo UAB “Minera” formos (nesudarė stebėtojų tarybos ir valdybos), nesiėmė priemonių užginčyti viršijant įgaliojimus UAB “Minera” direktoriaus V.Navicko sudarytų akivaizdžiai ekonomiškai bendrovei nenaudingų sandorių, neužtikrino, kad prieš bendrovės ir valstybės interesus veikęs UAB “Minera” direktorius V.Navickas būtų patrauktas atsakomybėn (jis buvo atleistas iš pareigų šalių susitarimu). Valstybės turto fondo Turto valdymo direktorius A.Šukys paaiškino, kad Valstybės turto fondas, net ir turėdamas 100 proc. bendrovės akcijų, neturi realios galimybės įtakoti įmonės veiklą.

Įvertinusi tyrimo metu surinktą medžiagą ir išklausiusi suinteresuotų institucijų atstovų paaiškinimus, Komisija padarė šias i š v a d a s:

· UAB “Minera” ir UAB “Vegoplastas” 2001-05-02 sudarytoje sutartyje numatyti bendrovei “Minera” akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi įsipareigojimai: pakeisti istoriškai nusistovėjusių mineralinio vandens šaltinių “Rasa 1” ir “Rasa 2” pavadinimus; sutikti, kad UAB “Druskininkų rasa” įregistruotų mineralinio vandens šaltinį “Rasa”, taip pat, kad UAB “Vegoplastas” įregistruotų prekės ženklą “Rasa”; istoriškai susiklosčiusius mokslinius pavadinimus “Rasa 1” ir “Rasa 2” naudoti tik informaciniais nekomerciniais tikslais. Tokia sutartis prieštarauja Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 daliai, kuri nustato, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi”.

· Komisija, gavusi R.Degutienės įmonės “Kertupis” atstovo A.Sneigio 2001-11-16 pareiškimą, paprašė Valstybės kontrolę pagal kompetenciją jį patikrinti. Valstybės kontrolierius J.Liaučius 2001-11-22 raštu pranešė, kad pareiškime išdėstytų faktų ir kitų klausimų tyrimui, UAB “Minera” ūkinės finansinės veiklos bei valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų atstovavimo teisėtumo tikrinimui Valstybės kontrolierius 2001-11-21 sudarė darbo grupę. Tačiau Valstybės kontrolė neįvertino UAB “Minera” ir UAB “Vegoplastas” 2001-05-02 sutarties ir nepasisakė, ar mineralinio vandens šaltinių pavadinimų “Rasa 1” ir “Rasa 2” keitimu nebuvo padaryta žala bendrovės bei valstybės interesams.

· Valstybės kontrolierius informavo Komisiją, kad bus įvertintas taip pat ir valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų atstovavimo teisėtumas, o Valstybės kontrolės 2002-01-21 ataskaitoje Nr. 120-62 nurodyta, kad buvo patikrintas valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų atstovavimas, tačiau pačioje ataskaitoje ir jos išvadose nėra kalbama apie Valstybės turto fondo atstovavimo valstybės interesams efektyvumo vertinimą.

Valstybės kontrolė 2002-03-28 rašte bei papildomoje 2002-02-26 atskaitoje Nr. 120-62-2 (kuri Komisijai buvo pateikta tik 2002-05-16, po jos posėdžio), nurodydama veiksmus, kurie yra netinkamo atstovavimo valstybės interesams pasekmė (areštuotas, iš varžytinių parduodamas turtas, nesudaryti bendrovės valdymo organai, sudaryta ekonomiškai nenaudinga sutartis) neįvertino Valstybės turto fondo atstovavimo valstybės interesams UAB “Minera” efektyvumo, nepasiūlė konkrečių priemonių, kaip Valstybės turto fondas turėtų užtikrinti tinkamą atstovavimą valstybės interesams, todėl praktiškai neteko galimybės kontroliuoti, kaip yra šalinami Valstybės kontrolės patikrinimo metu nustatyti pažeidimai.

· Valstybės kontrolė nepriėmė sprendimo dėl patikrinimo metu UAB “Minera” nustatytų teisės pažeidimų.

· Mineralinio vandens šaltinių “Rasa 1” ir “Rasa 2” pavadinimų keitimas yra susijęs su Lietuvos higienos normos HN 28:1998 “Geriamasis mineralinis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra” 4.1.8.2 punkto nuostata: “Iš vieno šaltinio išgaunamas natūralus mineralinis vanduo neturi būti ženklinamas keliais pavadinimais ar kitų šaltinių pavadinimais”. Būtent remiantis šia nuostata UAB “Vegoplastas” ir UAB “Druskininkų rasa” siekė įgyti teisę jos pilstomą mineralinį vandenį vadinti vartotojų plačiai žinomu pavadinimu “Rasa”.

Sveikatos apsaugos ministras minėtoje higienos normoje nustatydamas Europos Sąjungos teise neparemtą reikalavimą, kad iš vieno šaltinio išgaunamas natūralus mineralinis vanduo neturi būti ženklinamas keliais pavadinimais ar kitų šaltinių pavadinimais, sudarė prielaidas rinką ribojančiai padėčiai. Pagal šį reikalavimą, jei viena įmonė ima vandenį iš vieno mineralinio vandens šaltinio ir įsiregistruoja prekės ženklą, kitos nebetenka teisės pilstyti mineralinį vandenį iš to paties šaltinio kitu pavadinimu (nebent įsiregistravusi prekės ženklą įmonė leistų naudoti savo prekės ženklą sutarčių pagrindu).

Ši norma nebuvo paskelbta “Valstybės žiniose”, todėl laikytina negaliojančia, tačiau faktiškai sukėlė esminius pasikeitimus rinkoje.

· Valstybės kontrolė nustatė, kad UAB “Minera” direktorius V.Navickas, sudarė 2000-05-15 papildomą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2000-1N, 2000-05-15 kompresoriaus MT-10 nuomos sutartį Nr. 2000-2N, 2001-06-01 jungtinės veiklos sutartį su UAB “Baltų burlaivis”, neturėdamas vienintelio akcininko – Valstybės turto fondo – sutikimo, ir tuo pažeidė Valstybės turto fondo 1999-02-02 sprendimu Nr. 13 patvirtinto administracijos darbo reglamento 3.3.3.2 punktą: “Bendrovės administracijos vadovas – direktorius tik esant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui atlieka veiksmus, susijusius su bendrovės ilgalaikio turto dalies perdavimu, perleidimu, nuoma, įkeitimu, taip pat laidavimu ar garantavimu juo kitų subjektų prievolių įvykdymą”. Valstybės turto fondas dėl to, kad UAB “Minera” sutartys buvo sudarytos negavus jo, kaip vienintelio akcininko sutikimo, atstovaudamas valstybės interesus, turėjo kreiptis į teismą dėl šių sandorių nuginčijimo.

· Valstybės kontrolė nustatė, kad UAB “Minera” nebuvo sudaryta stebėtojų taryba ir valdyba, kurios veikė iki 1999-02-02, kai Valstybės turto fondas pakeitė UAB “Minera” įstatus. 1999-02-02 Valstybės turto fondui patvirtinus bendrovės įstatus, stebėtojų tarybos ir valdybos teisės buvo paskirstytos visuotiniam akcininkų susirinkimui ir administracijos vadovui. Pagal įstatų patvirtinimo metu galiojusią Akcinių bendrovių įstatymo redakciją uždarojoje akcinėje bendrovėje galėjo būti nesudaroma nei stebėtojų taryba, nei valdyba. Tačiau įvertinus tai, kad UAB “Minera” įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą, Valstybės turto fondas, atstovaudamas valstybės interesus, privalėjo pasirūpinti efektyviausia bendrovės valdymo kontrole. Todėl pažymėtina, kad neapdairus ir neatsakingas Valstybės turto fondo elgesys, nesudarant stebėtojų tarybos ir valdybos (pagal ankstesnius UAB “Minera” įstatus jos buvo sudarytos), visas teises suteikiant visuotiniam akcininkų susirinkimui ir administracijos vadovui, sudarė prielaidas UAB “Minera” direktoriui V.Navickui sudaryti bendrovei ir valstybei ekonomiškai nenaudingus sandorius.

· Valstybės turto fondas, neužtikrindamas efektyviausios valstybės turto valdymo UAB “Minera” formos (nesudaryta stebėtojų taryba ir valdyba), nesiimdamas priemonių užginčyti viršijant įgaliojimus UAB “Minera” direktoriaus V.Navicko sudarytų akivaizdžiai ekonomiškai bendrovei nenaudingų sandorių, neužtikrindamas, kad prieš bendrovės ir valstybės interesus veikęs UAB “Minera” direktorius V.Navickas (tai konstatavo ir pats Valstybės turto fondo gen. direktorius P.Milašauskas 2002-03-01 rašte Nr. 31-723) būtų patrauktas atsakomybėn (jis buvo atleistas iš pareigų šalių susitarimu), pažeidė valstybės įmonės Valstybės turto fondo įstatų 81 punktą, kuriame įtvirtinta jo pareiga užtikrinti maksimalų dalyvavimą akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organuose, kurį jam garantuoja Akcinių bendrovių įstatymas ir Vyriausybės nutarimai, priklausomai nuo valdomų akcijų kiekio, bei pareigą veikti bendrovės ir valstybės naudai.

· UAB “Minera” direktoriaus V.Navicko pasirašytos sutartys dėl negyvenamųjų patalpų Vytauto g. 170a, Palangoje ir kompresoriaus nuomos tarp UAB “Minera” ir UAB “Ramigė, esant UAB “Ramigė” įsiskolinimui, taip pat leidimas UAB “Baltic Clipper” atlikti kapitalinės rekonstrukcijos darbus nuomotame pastate, nesant konkrečių nuomotojo ir nuomininko įsipareigojimų, atsisakymas nuo apeliacinio skundo dėl nesuprantamų priežasčių, dėl ko UAB “Minera” tapo nemoki, vertintini kaip pažeidžiantys Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalies reikalavimą bendrovės valdymo organams nesudaryti bendrovei akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingų sandorių.

· 2001-06-01 sudarytoje su UAB “Baltų burlaivis” jungtinės veiklos sutartyje UAB “Minera” įsipareigojus suteikti gręžiniui priskirtą žemės sklypą, esant reikalui, jį subnuomoti, suteikus įgaliojimus UAB “Baltų burlaivis” veikti abiejų šalių vardu ir atsisakius galimybės nutraukti šią sutartį jos iniciatyva bei pritarus nuostatai, kad nutraukus sutartį UAB “Baltų burlaivis” turės teisę išpirkti iš UAB “Minera” jos dalį (t.y. ir patį gręžinį, iš kurio išgaunamas natūralus mineralinis vanduo yra valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis žemės gelmių turtas), darytina išvada, kad šia sutartimi yra prisiimami bendrovei aiškiai ekonomiškai nenaudingi įsipareigojimai, pažeidžiamas šalių lygybės principas.

Šios sutarties nuostata, kad praėjus 2 metams nuo sutarties sudarymo UAB “Baltų burlaivis” gali vienašališkai nutraukti šią sutartį, sutartis gali būti nutraukta abiejų šalių sutarimu, o kitais pagrindais sutartis baigtis negali, prieštarauja Civilinio kodekso 6.978 ir 6.980 straipsniams, kuriuose numatyti jungtinės veiklos pasibaigimo pagrindai (jungtinės veiklos sutartis baigiasi taip pat ir vieno iš partnerių reikalavimu).

Komisija, įvertinusi tyrimo metu surinktą medžiagą ir išklausiusi suinteresuotų institucijų atstovų paaiškinimus, n u s p r e n d ė:

1. Prašyti Konkurencijos tarybą ištirti, ar Lietuvos higienos normos HN 28:1998 “Geriamasis mineralinis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra” 4.1.8.2 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 28:2001 “Natūralus mineralinis vanduo, šaltinio vanduo ir mineralizuotas geriamasis vanduo. Kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra” 13.3 punkte įtvirtinta nuostata “Iš vieno šaltinio išgaunamas natūralus mineralinis vanduo neturi būti ženklinamas keliais pavadinimais ar kitų šaltinių pavadinimais” nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat reikalavimo, draudžiančio priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

2. Prašyti Nacionalinę vartotojų teisių gynimo tarybą prie Teisingumo ministerijos ištirti, ar mineralinio vandens šaltinių pavadinimų “Rasa 1” ir “Rasa 2” keitimas į pavadinimus “Čiurlionis” ir “Rita” bei mineralinio vandens šaltinio pavadinimo “Svaja” keitimas į pavadinimą “Rasa” neklaidina vartotojų ir ar tokiu būdu nebuvo pažeistos vartotojų teisės.

3. Atkreipti sveikatos apsaugos ministro dėmesį, kad, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”, daug sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintų Lietuvos higienos normų yra neskelbta “Valstybės žiniose” ir prašyti užtikrinti, kad šis pažeidimas būtų pašalintas.

4. Siūlyti sveikatos apsaugos ministrui kartu su suinteresuotomis institucijomis apsvarstyti, ar nėra ydinga teisės aktų nuostata, kad dėl mineralinio vandens šaltinių (jie yra išimtinė valstybės nuosavybė) pavadinimų pakeitimo pakanka tik juos valdančios įmonės kreipimosi, ir, esant reikalui, parengti teisės aktų pakeitimo projektus.

5. Atkreipti Valstybės kontrolieriaus dėmesį į tai, kad:

1) Valstybės kontrolė, pagal kompetenciją vertinusi R.Degutienės įmonės “Kertupis” atstovo A.Sneigio 2001-11-16 pareiškime išdėstytus faktus, neįvertino 2001-05-02 sudarytos sutarties tarp UAB “Rasa”, atstovaujamos UAB “Vegoplastas”, ir UAB “Minera” dėl mineralinio vandens šaltinių pavadinimų pakeitimo;

2) pateikė nepilną informaciją apie UAB “Minera” ūkinės finansinės veiklos bei Valstybės turto fondo atstovavimo valstybei tikrinimą;

3) Valstybės kontrolės 2002-02-26 ataskaitoje Nr. 120-62-2 yra konstatuoti faktai, tačiau nėra įvertintas Valstybės turto fondo atstovavimas UAB “Minera” nei teisėtumo (nepasakyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti), nei efektyvumo (kokių galimų priemonių buvo nesiimta, atstovaujant valstybės interesus) požiūriais;

4) nėra priimtas sprendimas dėl tikrinimo metu nustatytų teisės pažeidimų.

6. Atkreipti Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus dėmesį į privatizuojamų objektų sąrašą įtrauktos UAB “Minera” veiklos teisėtumą ir efektyvumą, siūlyti nubausti dėl neefektyvaus valstybės interesų atstovavimo UAB “Minera” kaltus Valstybės turto fondo darbuotojus, prašyti užtikrinti tinkamą tolesnį atstovavimą valstybei, įgyvendinant jai priklausančių akcijų suteikiamas teises UAB “Minera” (įskaitant galimybę kreiptis dėl akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingų UAB “Minera” sudarytų sutarčių nuginčijimo teismine tvarka).

7. Prašyti Generalinę prokuratūrą įvertinti, ar buvusio UAB “Minera” direktoriaus V.Navicko ir Valstybės turto fondo darbuotojų veiksmuose nėra nusikaltimų požymių.

8. Informuoti Generalinę prokuratūrą, kad buvo pažeisti teisėti valstybės turtiniai interesai, o Valstybės turto fondo darbuotojai, turėję atstovauti valstybės interesus UAB “Minera”, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, ir prašyti apsvarstyti galimybę apginti teisėtus valstybės interesus civiline tvarka.

9. Perduoti Komisijos išvadą bei medžiagą Specialiųjų tyrimų tarnybai.

 

3. Nagrinėdama konkrečius klausimus, Komisija jau ne kartą susidūrė su Valstybės turto fondo veikla, ne visada naudinga valstybei, neatstovavimu valstybės interesams. Šiame posėdyje minėtos problemos vėl išryškėjo. 2001-07-09 Komisija jau buvo atkreipusi Vyriausybės dėmesį į tai, kad Valstybės turto fondas pagal vykdomas funkcijas neatitinka valstybės įmonės statuso, valstybės deleguotas funkcijas privatizavimo srityje vykdantiems Valstybės turto fondo darbuotojams netaikomi valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybę nustatantys teisės aktai, ir prašė Vyriausybę svarstyti klausimą dėl Valstybės turto fondo statuso keitimo tikslingumo. Vyriausybės sekretorius A.Šemeta pavedė Ūkio, Susisiekimo ir Teisingumo ministerijoms išnagrinėti Komisijos pasiūlymus. Iš Vyriausybės kanceliarijos Komisija gavo Vyriausybei pateiktų atsakymų šiuo klausimu kopijas, tačiau pati Vyriausybė šiuo klausimu nuomonės nepareiškė.

Susisiekimo ministerija dėl Valstybės turto fondo statuso taip pat nepasisakė. Teisingumo bei Ūkio ministerijos išreiškė nuomonę, kad privatizavimo politiką turėtų formuoti valstybės institucija, o Valstybės turto fondas galėtų tik ją įgyvendinti.

Be to, Valstybės turto fondo funkcijos nesuderinamos su Civilinio kodekso 2.36 str. 2 d. nuostatomis, kurios numato, kad “valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas”.

Valstybės turto fondo veiklą ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nėra pakankamai aiškūs, juose nepakankamai tiksliai apibrėžtos šios įmonės pareigos (akcentuojamos teisės), nėra įtvirtintas principas, kad Valstybės turto fondas, atstovaudamas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas, turi veikti valstybės naudai, nesuformuluoti Valstybės turto fondo darbuotojų atsakomybės už neefektyvų atstovavimą valstybės interesams principai.

Komisija n u s p r e n d ė dar kartą kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašant apsvarstyti valstybės įmonės Valstybės turto fondo statuso pakeitimo ir reorganizavimo į valstybės instituciją klausimą.

 

4. Seimo Ekonomikos, Biudžeto ir finansų bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai svarsto Seimo nario A.Matulevičiaus pateiktą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 6, 7, 11, 13, 17 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo, papildymo 4 1 straipsniu ir 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą Nr. IXP-683(2).

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija yra ne kartą nagrinėjusi įvairius privatizavimo klausimus, Komisijos nariai nutarė Ekonomikos komitetui, kuris paskirtas pagrindiniu projektui nagrinėti, pateikti Komisijos pastabas dėl šio įstatymo projekto.

1. Projektu teikiamo įstatymo 4¹ straipsnio 1 dalies formuluotė tikslintina lingvistiniu požiūriu, nes pagal ją galima būtų suprasti, kad privatizavimo sandorio pasirašymas yra neteisėtas veiksmas.

4¹ straipsnio 1 dalyje numatyti neteisėti veiksmai (privatizavimo sandorio pasirašymas ar kiti neteisėti veiksmai, viršiję normalią ūkinę riziką, kai tuo padaryta žala valstybei ar savivaldybei arba gaunama nauda valstybės ar savivaldybės sąskaita) patenka į Baudžiamojo kodekso reguliavimo sritį, kadangi reikėtų įrodyti šių veiksmų priešingumą teisei ir asmens kaltę. Jeigu teismas pripažintų asmenį kaltu dėl tokių veiksmų, iš jo būtų galima išreikalauti atlyginti padarytą žalą.

Jei įstatymo rengėjų tikslas yra įtvirtinti atsakomybę be kaltės, šio straipsnio redakcija taisytina, vienas iš svarstytinų variantų galėtų būti: “Jei privatizavimo institucijos vadovas ar jo įgaliotas asmuo pasirašė privatizavimo sandorį, viršijusį normalią ūkinę riziką, valstybė ar savivaldybė turi teisę teismine tvarka reikalauti pilnai atlyginti dėl tokių veiksmų jos patirtą žalą”.

Tokia nuostata praktikoje taip pat keltų problemų dėl: 1) atsakingų subjektų, 2) normalios ūkinės rizikos viršijimo nustatymo.

Siekiant išvengti subjektiškumo, tokiu atveju normalios ūkinės rizikos viršijimo faktą turėtų konstatuoti tik teismas. Tokiu būdu teismui pakaktų įvertinti patį sandorį, o pagal dabar projekte suformuluotą redakciją, abejotina, ar būtų įmanoma įrodyti visas aplinkybes, ir tokia nuostata praktiškai būtų realizuojama labai sunkiai.

Taip pat keltinas klausimas, kokios institucijos tokiais atvejais kreiptųsi į teismą ir gindamos viešąjį interesą gintų valstybės interesus (Valstybės kontrolė neteko šios funkcijos).

Abejotina, ar būtų įmanoma išieškoti žalą iš visų už sandorio sudarymą atsakingų asmenų (kaip siūlo Seimo Teisės departamentas), nes neaišku, kokius asmenis apimtų ši sąvoka. Pagal bendruosius teisės principus, už įmonės ar įstaigos veiklą yra atsakingas tos įmonės, įstaigos vadovas, išskyrus atvejus, kai teisės aktai numato asmeninę atsakomybę.

2. Dalis Komisijos narių pritaria Privatizavimo komisijos panaikinimui. Suprantamas ir projekto rengėjų nepasitenkinimas neefektyvia Privatizavimo komisijos veikla. Tačiau reikia pastebėti, kad pripažinus įstatymo 5 straipsnį netekusiu galios ir ją panaikinus, iš tiesų parlamentas neteks parlamentinės kontrolės mechanizmo ir faktiškai vykdomoji valdžia liktų nekontroliuojama privatizavimo srityje. Iš esmės Privatizavimo komisijos funkcijos reikalingos, tik galbūt problema yra ta, kad jos nėra tinkamai vykdomos ir ši problema galimai spręstina kitaip – didinant Privatizavimo komisijos nariams reikalavimus, darbo efektyvumą, Seimui dažniau įgyvendinant Seimo Statute numatytą teisę pareikšti nepasitikėjimą Seimo skirtais pareigūnais. Jei Privatizavimo komisija būtų panaikinta, svarstytina, ar kai kurias jos funkcijas nebūtų tikslinga pavesti vykdyti kitiems subjektams.

3. Visiškai pritariame įstatymo 11 straipsnio papildymui, kuris neleistų įslaptinti informacijos apie sudarytus privatizavimo sandorius ir jų pakeitimus. Siūloma 11 straipsnio redakcija neprieštarautų šio įstatymo 8 straipsniui (kaip teigia Teisės departamentas), kadangi 8 straipsnyje yra pasakyta, jog įmonės konfidencialia informacija negali būti įstatymų nustatyta vieša informacija. Jei to paties įstatymo 11 straipsnyje bus įvardinta, kad informacija apie sudarytus privatizavimo sandorius yra vieša, ji ir negalės būti laikoma konfidencialia. Šiuo metu Valstybės turto fondas įslaptina šią informaciją kaip įmonės komercinę paslaptį, o sudarytas sutartis nepagrįstai žymi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme numatytomis slaptumo žymomis.

4. Priėmus siūlomą įstatymo 13 straipsnio 2 dalies pakeitimą, būtų neaišku, kas pakeičia privatizavimo būdą. Jei būtų atsisakyta privatizavimo komisijų, privatizavimo būdo parinkimo klausimą spręstų tik pats privatizavimo objekto valdytojas. Manytume, kad ši nuostata būtų ydinga ankorupciniu aspektu.

5. Pritartina įstatymo 20 straipsnio papildymui ir nesutiktume su Teisės departamento pastaba šiuo klausimu. Be abejo, įstatyme numatyta privatizavimo institucijos pareiga pareikalauti iš pirkėjo turtinių sandorio vykdymo užtikrinimo priemonių, savaime negarantuotų šių sandorių įvykdymo užtikrinimo, tačiau privatizavimo institucijos būtų įpareigotos imtis tam visų priemonių ir tikrintų, ar potencialūs investuotojai ekonomine prasme pajėgūs įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. O pirkėjas įsipareigoja vykdyti savo įsipareigojimus sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį.

6. Galima pritarti įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimui, numatant Turto fondo pareigą, o ne teisę įrašyti į privatizavimo sandorį sąlygą apriboti pirkėjo teisę disponuoti įsigytomis akcijomis, tačiau reikėtų patikslinti sąlygas (kažin, ar tikslinga nustatyti tokį apribojimą absoliučiai visais atvejais, kol neįvykdytos visos privatizavimo sąlygos). Apsvarstytina, ar tikslinga 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyti pareigą įrašyti į privatizavimo sandorį draudimą sustabdyti ar nutraukti įmonės veiklą visais atvejais (tokia nuostata reikalinga, tačiau atsižvelgiant į konkrečių objektų privatizavimo sąlygas ir tikslus).

Apibendrinant pasakytina, kad problematiškiausias yra privatizavimo institucijų ir kitų sprendimus privatizavimo klausimais priimančių institucijų vadovų ir atstovų atsakomybės klausimas. Formaliai įstatymuose yra numatyti šių darbuotojų atsakomybės pagrindai. Valstybės įmonės darbuotojams yra taikomos bendros įstatymų, numatančių tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę nuostatos, Darbo sutarties įstatymas ir Darbo įstatymų kodekse numatyta materialinė atsakomybė, tačiau už neteisėtus veiksmus atsakomybėn jie praktiškai nėra traukiami. Kaip jau minėta, valstybės deleguotas funkcijas privatizavimo srityje vykdantiems VĮ Valstybės turto fondo darbuotojams netaikomi valstybės pareigūnų ir tarnautojų atsakomybę nustatantys teisės aktai. Atsakomybės taikymą apsunkina ir tai, kad sprendimai privatizavimo klausimais priimami kelių kolegialių institucijų pritarimu.

Visiškai suprantami, iš dalies Komisijos veiklos praktika paremti Seimo ir Komisijos nario A.Matulevičiaus tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti šiuo įstatymo projektu, tačiau pasiūlyta pagrindiniam komitetui šį projektą tobulinti ir atsižvelgti į išdėstytas pastabas.