POSĖDŽIO PROTOKOLAS

2002-05-22 Nr.14

Vilnius

Posėdžio pirmininkas – Komisijos pirmininkė Birutė Vėsaitė

Protokolą rašė Paulius Nezabitauskas

Dalyvavo:

Komisijos nariai : Gintaras Didžiokas, Stasys Kružinauskas, Dalios Teišerskytės padėjėja - Irma Kaziukonienė.

Kviestiniai svečiai: Albinas Brokorius (Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjas), Rūta Starkienė (UAB "LIETLINEN"vyr. finansininkė), Joanas Balodas (Linų augintojų ir perdirbėjų asociacija), Vidmantas Vikšnaitis (Lietuvos tekstilės ir aprangos asociacija), Romualdas Rauckis (Ūkio ministerija, sk. vedėjas), O.Juknevičienė (Žemės ūkio ministerijos sekretorė). V.Grušauskas (Ž.Ū. ministerijos sekretorius) Zenonas Mačernius (Seimo narys), Nerijus Paulauskas ( Seimo nario padėjėjas).

Darbotvarkė:

1) dėl ilgapluoščių linų auginimo, perdirbimo, muitų problemų Lietuvoje.

I. SVASRTYTA

Birutė Vėsaitė pradėdama komisijos posėdį pasakė, kad šį posėdį paakino surengti buvęs susitikimas su Italijos verslo atstovais, kurie paklausė, kodėl nėra Vyriausybės programos jungiant linininkystės augintojų perdirbėjus, bei tekstilės gamintojus vienijančios asociacijos, kuri galėtų išspręsti daug linininkystės problemų bei atkurtų buvusią stipriausią šaką Lietuvoje - linininkystę. Kaip suprantu, tekstilininkų netenkina ir linų kvotos, kurios siekia tiktai penktadalį linininkystės poreikio, tai turėtų būti ES derybininko užduotis padidinti tas kvotas. Tai pat svarbi problema ir dėl ilgapluoščio lino trūkumo šalyje bei dėl muitų įvežamiems linams iš kitų šalių. Tai yra pagrindinės priežastys, kodėl mes sukvietėme atstovus į posėdį išspręsti šias problemas.

Joanas Balodas pasakė, kad dėl muitų, tai dauguma asociacijos narių nepritaria muitų įvedimui. Manau, kad per tuos 6-7 metus dėl muito mokesčio Valstybė negavo nei vieno cento. Muitus reikėtų suformuluoti ne ilgapluoščiai, bet pluoštiniai linai. Lietuva prarado turėtas geras pozicijas pasaulio rinkoje. Norint gerai išauginti ilgapluoščių linų derlių reikia nemažai investicijų mašinoms, trąšoms. ES augintojams paskaičiuota, kad reikėtų apie 5000 eurų investicijų 1 ha. Lietuvai reikėtų investuoti apie 50 mln. Eurų į techniką, kuri padėtų auginti ir nuimti linus, tai yra neįmanoma.. Šiandien stengiamės pereiti prie aukštos kokybės linų auginimo ir perdirbimo, šiai programą vykdome Panevėžyje. Taigi situacija yra tokia, ir investuotojai nenori investuoti, nes nežino kokia situacija gali būti ateityje, nežino ar gaus paramą iš ES ar ne. Kita pusė, yra ta, kad pirminio perdirbimo įmonės neatsiskaito laiku su augintojais, nes tai yra valstybės politikos rezultatas. Ž.Ū. ministerija fiksavo supirkimo kainas pagal pasaulio vartojimo lygi, bet linų rinka krito, fabrikai turėjo nuostolių ir negalėjo grąžinti pinigų ūkininkams, pagal nustatytas valstybės kainas. Perdirbimo įmonės sumokėjo mokesčius, atlyginimus ir neliko pinigų ūkininkams. Tai tiek .

Vidmantas Vikšnaitis pritarė p. Balodui, ir paminėjo, kad pagrindinė problema yra ta, kad nėra stiprių ryšių tarp augintojo ir galutinio perdirbėjo. Šiandien linininkystėje dirba tūkstančiai žmonių, jeigu prarasime linų pramonę, padidės bedarbystė. Taip pat noriu priminti, kad Vyriausybė turi iškovoti geras pozicijas linų auginime.

Zenonas Mačernius pastebėjo, kad dėl linininkystės susidariusių problemų kalta ir Ūkio ministerija. Taip pat pridūrė, kad ūkininkai per mažai turi pinigų linų auginimo ir nuėmimo technikai, derybininkai turi iškovoti didesnes kvotas, tai pat trūksta tampraus ryšio tarp augintojo ir galutinio perdirbėjo.

Gintaras Didžiokas sakė, kad kol sutvarkysime linų pramonę, gal jos išvis ir nereikės, nes rinka diktuos kitas madas. Norėčiau užduoti klausimą -kodėl nėra sprendžiamas linų muitų klausimas?, ir antras klausimas - kodėl mes remiame cukraus auginimą, kai jo realiai Europoje per daug, o neremiame linų auginimo, kai rinkoje yra niša?

Vytautas Grušauskas norėčiau pakomentuoti Mačerniaus žodžius, kad Žemės Ūkio ministerija tą darbą daro jau tris metus. Buvo paruošta 1996 iki 1999 m. programa, kaip reikia sutvarkyti linų auginimą, perdirbimą ir tekstilę. Mes padarėme, tai ką galėjome, mūsų parama žemdirbiui yra didesnė negu ES. Esmė yra ta, kad kartu su Ūkio ministerija buvo pavesta padaryti linų perdirbimo įmones, kurios pagamintų ilgapluoščius linus, tai nelabai pavyko. Mūsų tikslas yra, kad linus augintų Lietuvoje. 1996 įvykęs įmonių nuosmukis per kurį susidarė 12 mln. skolų ir ūkininkai susimastė ar verta auginti, ž.ū. produkciją. Taip pat technika buvo išparduota Rusijos ūkininkams. Reikėtų susėsti ir pabandyti išdirbti antrą linų pramonės modelį.

Joanas Balodas atsakė, kad 1999m. linų kainos jau atrištos, bet didžiulės skolos atėjo iš ankstesnių Lietuvos laikų, kai kainos buvo fiksuotos. Antra yra linų auginimo modeliai, pirmą naudoja prancūzai - kooperatinis (susibūrę kooperatyvai įkuria fabriką), kitas modelis populiarus Belgijoje, kur centras auginimo ir perdirbimo yra pats fabrikas. Žemdirbiui moka už darbą ir savo jėgomis nuima derlių, tą galima įgyvendinti ir Lietuvoje. Bet Lietuvoje šis dalykas nepriimtinas, nes ministro įsakyme, kur kalbama apie paramą ūkininkams, yra parašyta žemės ūkio subjektams ( tai kai daugiau negu 50 proc. pajamos gaunamos iš ž.ū.pr.), o pirminis perdirbimas tai nėra žemės ūkis, todėl linų auginimas d yra užkertamas.Trečia problema, tai pavaldumas, kai viskas tvarkoma per Ūkio ministerija. Jeigu įmonės yra pavaldžios Ūkio ministerijai, tai kaip įmonės gali prašyti iš Ūkio ministerijos lėšų , ypač iš SAPARD programos.

Vidmantas Vikšnaitis sakė Ž.ū. ministerijos sekretoriui, kad lietuviai ne išaugina geros kokybės linų - čia yra pagrindinė problema, kurią reikia spręsti. Pinigai valstybės investuoti, o rezultato nėra. Linų pramonė turi savo klasterį ir jį reikia vystyti.

Vytautas Grušauskas pasakė, kad buvo daug klaidų remiant linininkystę, bet reikia žiūrėti šiandiena, ką mes galime padaryti, kad įvyktų susijungimas tarp augintojo ir galutinio perdirbėjo.

Romualdas Rauckis sakė, kad linų kvotos yra tvirtinamos Vyriausybės, tas tvirtinimas įvyksta per du mėnesius. Ilgapluoščio lino importas vyksta 80 proc. iš ES, kur netaikomos kvotos, ir apie 21 proc. iš Rytų šalių. Buvo priimtas nutarimas panaikinti šį muitą. Nėra dokumento, kad būtų parašyta, kad linų perdirbimo įmonės priklauso Ūkio ministerijai ar Žemės ūkio ministerijai. Devyni fabrikai yra privatizuoti. Jeigu reikia pinigų, tai tuomet tegul ieško patys lėšų.

O.Juknevičienė sakė, kad muitai buvo uždėti tam, kad 1996 m. atsirado didelės skolos linų augintojams, norėdami apsaugoti vietos gyventojus. Valstybės parama linų auginimui pernai buvo skirta 11 mln. šiemet - 12.2 mln.

Albinas Brokorius paminėjo, kad Kaimo reikalų komitetas buvo sukvietęs visus ir linų augintojus, ir perdirbėjus, ir galutinius perdirbėjus, bet nepavyko jų sujungti, nes perdirbėjai dėl neatsiskaitymo žemdirbiams sužlugdė pasitikėjimą linininkyste. Taip pat žemdirbiai nepateikė nei vienos paraiškos SAPARD programai. Manau, kad nieko nereikia keisti, o pasižiūrėti kaip susiklostys situacija iki 2003 .

Stasys Kružinauskas manau, kad reikėtų inicijuoti visų trijų grandžių sujungimą Ž.Ū. ministerijoje.

Birutė Vėsaitė baigdama susitikimą pasakė, kad linų pluošto trūksta, gal būtų galima panaikinti muitus iki derliaus nuėmimo. Kooperacijai tarp augintojo pirminio ir galutinio perdirbimo trukdo galiojantis Žemės ūkio santykių reguliavimo įstatymas, kuris kaip suprantu, yra jau taisomas ir bus liepa priimtas. Taigi čia kliūčių nėra. Tai mums reikėtų sujungti, padedant p. Balodui, tas tris grandis, priimsime kreipimąsi į Vyriausybę. Norėtumėme pasiūlymų iš dalyvių pusės.

Vytautas Grušauskas papildė B.Vėsaitę, sakydamas , kad kvotų nėra šįmet ir muitas yra nulinis. Šiemet yra skirta 6 mln. išlaikyti linų pirminiams perdirbėjams, šie pinigai dar neišnaudoti.

Birutė Vėsaitė sakė, kad sprendimo dabar negalime priimt, komisija dar pasvarstys pasiūlymus sekančiame posėdyje. Taigi, posėdį baigiame, ačiū už dalyvavimą.

Komisijos pirmininkė Birutė Vėsaitė

P.Nezabitauskas, 396739