PAREIŠKIMAS

DĖL GENERALINĖS PROKURATŪROS SPRENDIMO ATSISAKYTI GINANT VIEŠĄJĮ INTERESĄ KREIPTIS Į TEISMĄ CIVILINE TVARKA DĖL UAB "VP MARKET', UAB "OPTIMALI INVESTICIJA" IR KITŲ ASMENŲ SANDORIŲ

2002 m. spalio 28 d. generalinio prokuroro pavaduotoja Vaida Urmonaitė Komisiją informavo apie tai, kad nenustatė įstatymų pažeidimų ir neturi teisinio pagrindo ginčyti teismine tvarka UAB "Optimali investicija" ir UAB "VP Market" 2002 m. gegužės 24 ir 31 d. sudarytas penkių nekilnojamojo turto kompleksų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis turtas parduotas su 79 014 339 Lt PVM.

Komisija generalinio prokuroro pavaduotojos V. Urmonaitės argumentus, kuriais remiantis atsisakoma ginti viešąjį interesą ir teikti teismui civilinį ieškinį, vertina kaip nepagrįstus ir nemotyvuotus, mano, kad neanalizuotos būtinos PVM grąžinimą sąlygojančios aplinkybės, nepagrįstai remtasi tik imperatyvių teisės normų pažeidimų nebuvimu.

Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį civilines teises gali apriboti tik įstatymai ir įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams apsaugoti (taigi, ne tik tada, kai yra pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos).

Civilinių teisinių santykių subjektai, patys nusistatantys tarpusavio teises ir pareigas (pvz., sutartyse), savo tarpusavio santykius privalo reglamentuoti nepažeisdami civilinės teisės principų. Civilinių teisinių santykių subjektų susitarimai, kurie prieštarauja civilinės teisės principams, negali būti ginami, nes negalioja.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad sutarties šalys gali nustatyti bet kokias sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kitiems teisės principams. Taigi, medžiagą tyrusių prokurorų motyvas, kad galiojantys įstatymai įtvirtina asmenų sutarčių laisvės ir nesikišimo į privačius santykius principą, reiškiantį, kad sutarties šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kurias apriboti gali tik įstatymai, yra neteisingas ir vienpusiškas. Sutarties laisvės principas nereiškia, kad sutarties laisvė neturi jokių ribų. Siekiant apsaugoti visuomenės interesus, tam tikras sutarties laisvės ribas įstatyme nustato imperatyvios teisės normos, tačiau ne tik jos. Kitas šaltinis, nustatantis sutarties laisvės ribas, yra minėti bendrieji teisės principai. Negalioja sutarčių sąlygos, pažeidžiančios sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir prieštaraujančios kitiems civilinės teisės principams.

Prokurorai, komentuodami sutarties laisvės principą, turėjo nagrinėti ir kitą – neleistinumo piktnaudžiauti teise principą (CK 1.137 str. 3 d.). Šio principo įgyvendinimas paaiškinamas socialine subjektinių teisių prigimtimi – bet kuri teisė yra nustatoma tam tikram socialiai reikšmingam tikslui. Asmens veiksmai, kai jis įgyvendina teisę ne pagal jos socialinę paskirtį ir šitaip daro žalą kitiems asmenims, reiškia ne ką kita, kaip deliktą, t.y. neteisėtus veiksmus. Komisijos nuomone, aptariamu atveju įmonės, sudariusios sandorius, siekė ne normalios ūkinės komercinės naudos, kas yra tikroji sandorių (akcijų, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių) socialinė paskirtis, o pasinaudoti įstatymo lengvata ir gauti naudą valstybės sąskaita, kas reiškia ne ką kita, o neteisėtus veiksmus. Piktnaudžiavimas teise kartu reiškia ir pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumo, teisingumo pažeidimą, nes nesąžiningai ir neprotingai besielgiantis asmuo piktnaudžiauja savo teise.

Medžiagą tyrę prokurorai neanalizavo aptariamų nekilnojamojo turto bei akcijų sandorių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo aspektu. CK 1.5 straipsnis numato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šių principų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių aplinkybių ir jų turinį gali atskleisti tik konkretūs teismo precedentai, kuriems nemotyvuotu prokuratūros sprendimu buvo užkirstas kelias. Institucijai, įgaliotai ginti valstybės turtinius ir kitus teisėtus interesus, t.y. prokuratūrai, neteikiant ieškinio teismui, nesuteikiama galimybė teismui įvertinti PVM grąžinimą sąlygojančių sandorių atitikimo bendriesiems ir civilinės teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Siekiant sudaryti palankesnes verslo sąlygas invalidų įmonėms, galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio statymo 38¹ straipsnyje buvo numatyta PVM lengvata įmonėms, kurių akcijos priklauso invalidų visuomeninėms organizacijoms. Medžiagą tyrę prokurorai teigia, kad neapdairiai palikta spraga teisės aktuose (t.y. įmonių, kurių visos akcijos priklauso invalidų visuomeninei organizacijai, teisė nemokėti pridėtinės vertės mokesčio), leido tokiai operacijai įvykti nenusižengiant teisės aktams, bei kad sandoriai, atlikti pagal galiojančius teisės aktus, laikytini teisėtais ir neprieštaraujančiais moralės normoms. Prokurorams taip komentuojant savo sprendimą spaudoje, formuojama nuomonė, kad įstatymo leidėjas per “neapsižiūrėjimą” ar dėl ne kompetencijos pats sudarė tokią valstybei nenaudingą situaciją, tačiau tai neatitinka tikrosios padėties. CK 1.5 straipsnio nuostatos ir buvo suformuluotos todėl, kad įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai, todėl teismui palikta teisė įvertinti, ar konkrečioje situacijoje nepažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai ir teismas, būdama vienintelė institucija, turinti teisę visuomenės ir valstybės vardu įgyvendinti teisingumą, privalo turėti diskrecijos teisę, kad galėtų įgyvendinti šią funkciją (konkrečiu atveju neįmanomą be valstybinio prokurorų požiūrio ir jų teikiamo ieškinio).

Teisingumo principas reikalauja įvertinti, ar šiuo atveju vienas juridinis asmuo (UAB "VP Market") nepagrįstai nepraturtės kito juridinio asmens (valstybės) sąskaita.

Be to, aiškinant CK 1.5 normos prasmę, reikia pabrėžti, kad šie trys principai leidžia susiaurinti arba apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą (taigi šiuo atveju iš viso netaikyti minėtos PVM lengvatos). Tai taikytina tiek dispozityviosioms, tiek imperatyviosioms teisės normoms, nes teisė negina ir negali ginti nesąžiningo asmens. Jeigu asmuo elgėsi neteisingai ir nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti jo teises. Taigi, remiantis CK 1.5 straipsniu, aptariamu atveju išlieka galimybė prokuratūrai ginant valstybės turtinius interesus netgi neginčyti sudarytų penkių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių bei akcijų perleidimo sandorių, o kreiptis į teismą prašant šiuo atveju netaikyti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 38¹ str. lengvatos, nes jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą ir nesąžiningą rezultatą (subjektui, kurio sąžiningumas ginčytinas, iš valstybės biudžeto grąžinus (įskaičius) 76 238 804 Lt).

Priminėtina, kad CK 1.81 straipsnis (viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas) yra taikytinas ir tada, kai nėra imperatyvių teisės normų pažeidimų, t.y. kai galiojantys įstatymai įsakmiai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, bet tokie veiksmai pažeidžia viešąją tvarką. Viešąją tvarką pažeidžia sandoriai, kuriais siekiama išvengti mokesčių, apeiti mokesčių įstatymų nuostatas apgaunant mokesčių administratorius. Vertinant sudarytus sandorius reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis, nes teisingumo kriterijus ir yra moralės normos, kurių tikslas - užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Komisijos manymu, medžiagą tyrę prokurorai nepagrįstai sutapatino moralės normas su paprotinėmis normomis (CK 1.4 straipsnis), t.y. visuotinai pripažintomis elgesio taisyklėmis, susiklosčiusiomis tam tikroje civilinės apyvartos srityje (pavyzdžiui, tarptautinėje prekyboje). Papročiai taikomi įstatymų ar sutarčių numatytais atvejais, tuo tarpu moralės normomis, kurios kildinamos iš sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, civilinių teisinių santykių subjektai privalo vadovautis visada.

Komisijos nuomone, medžiagą tyrusių prokurorų argumentai, jog viskas yra teisėta, nes nėra pažeistos imperatyvios įstatymų normos, yra akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi neatitinka CK 1.2 str. (civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principai), 1.5 str. (teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas), 1.81 str. (viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimas) ir 1.137 str. 3 d. (draudimas piktnaudžiauti teise) esmės.

Prokuratūros įstatymas numato prokuroro pareigą rengti medžiagą civilinei bylai teisme iškelti gavus informaciją apie valstybės turtinių ir kitų teisėtų interesų pažeidimą, kai pareigūnai, privalantys ginti šiuos interesus (šiuo atveju - Valstybinė mokesčių inspekcija, tikrinusi tik PVM deklaracijos teisingumą), nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, o Civilinio proceso kodekso 55 straipsnis numato prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu ginant valstybės, kitų asmenų bei įstatymų saugomus interesus. Prokuratūra yra vienintelė institucija, turinti bendrąją kompetenciją ginti viešąjį interesą, taip pat ir civilinėse bylose ginant valstybės interesus.

Tenka apgailestauti, kad medžiagą nagrinėję pareigūnai neanalizavo ir kompleksiškai nevertino visų būtinų išanalizuoti aplinkybių. Susidaro įspūdis, kad siekta tik formaliai atsakyti į Komisijos prašymą. Komisija 2002 m. rugsėjo 4 d. atkreipė generalinio prokuroro dėmesį į, Komisijos manymu, svarbias faktines aplinkybes, leidžiančias manyti, kad buvo pažeisti pagrindiniai civiliniai teisiniai principai: teisingumas, protingumas ir sąžiningumas (tai - tų pačių asmenų bei giminystės ryšiais susijusių asmenų dalyvavimas sandorius sudariusių įmonių valdyme, invalidų organizacijos ir įmonių steigimo, taip pat UAB “Optimali investicija” akcijų bei nekilnojamojo turto perleidimo seka, abejotinos invalidų visuomeninės organizacijos “Spindulio” draugijos finansinės galimybės dalyvauti tokio pobūdžio veikloje bei kt.). Manytume, kad parlamentinės komisijos paskirtis šiuo atveju buvo atkreipti dėmesį į faktus, o ne pačiai surinkti ir išanalizuoti visus būtinus dokumentus ir motyvuoti prokurorų pareigą veikti pagal įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus. Medžiagą tyrę prokurorai į šį tyrimą žiūrėjo nepateisinamai siaurai - t.y. nepagrįstai apsiribojo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių įvertinimu prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms aspektu.

2002 m. lapkričio 4 d. posėdyje išnagrinėjusi šį klausimą, atsižvelgdama į minėtus motyvus, Seimo Antikorupcijos komisija generalinio prokuroro pavaduotojos V.Urmonaitės priimtą sprendimą atsisakyti ginti viešąjį interesą vertina kaip nepagrįstą ir neteisingą ir prašo generalinį prokurorą A. Klimavičių atlikti tyrimą iš esmės, atsižvelgiant į Komisijos išdėstytus argumentus, bei apsvarstyti civilinio ieškinio teikimo teismui galimybę, kadangi tik teismas gali įvertinti šios situacijos ir PVM grąžinimą (įskaitymą) sąlygojančių sandorių atitikimą bendriesiems ir civilinės teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Seimo Antikorupcijos komisija