Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Ekscelencijos Ambasadoriai,

Seimo Pirmininke,

Kolegos Seimo nariai,

Visi garbingi svečiai!

 

Konstitucija yra demokratinių teisinių valstybių pagrindas arba taip turėtų būti. Eidami atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, atmesdami šalies nelaisvę ir svetimos valdžios uzurpatorišką diktatūrą, turėjome kloti savus būtent konstitucinius valstybės gyvenimo pamatus. Atstovaujamoji demokratija, nepriklausomybė ir sava valstybės konstitucija buvo trys tarpusavy susiję veiksniai, kurie darė Lietuvos poziciją nepažeidžiamą kitaip, negu išorinės jėgos diversijomis ir smurtu.

Šiandien, prisimenant prieš dešimtį metų įvykusį tautos balsavimą, verta paryškinti konstitucijos vaidmenį mūsų teisinėse ir politinėse valstybės atkūrimo bei raidos peripetijose. Jau Atgimimo laikotarpiu rodyta pastangų parengti tartum geresnę, daugiau teisių žadančią Lietuvos TSR Konstituciją. Vieną projektą rengė LTSR Mokslų Akademija, kitą - Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendra darbo grupė ar komisija. Jai vadovavo Pranas Kūris, o konstitucijos preambulę parašė Justinas Marcinkevičius. Valdžia išleido tą projektą nedideliu tiražu, lyg būtų "vidaus vartojimui", o Sąjūdis, neklausdamas jokio leidimo, - dideliu tiražu ir plačiai skleidė visuomenei. Ten Lietuva vis dar buvo įvardijama kaip SSRS dalis, o naujovės glūdėjo svarbiose detalėse: suverenitetas savo žemei ir jos gelmėms, įstatymų viršenybė prieš SSRS įstatymus, kurie galiotų tik LTSR Aukščiausiajai Tarybai juos papildomai tvirtinant. Tokią konstituciją ar bent jos svarbiausius straipsnius siūlėme priimti jau garsiojoje LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1988 m. lapkričio sesijoje. LKP ir Aukščiausiosios Tarybos vadovai neleido net pateikti ir diskutuoti šios konstitucijos straipsnių; Sąjūdis trenkė durimis ir ilgai pyko, bet viskas išėjo dar geriau. Dalykas tas, kad Sąjūdis ją vertino nevienareikšmiškai ir po konflikto su stagnuojančia LKP ėmėsi tuoj rengti projektą iš naujo, jau be jokios CK globos ar pagalbos.

Turiu perspėti, kad primenu šiuos dalykus taip, kaip prisimenu, o pagal dokumentus apie tai turėtų būti parašyta istorikų diplominių darbų bei daktaratų.

Artėjome į lemtinguosius 1990 m. vasario pabaigos rinkimus ir Kovo 11-ąją. Ankstyvesnis konstitucijos projektų įdirbis atrodė būtinai panaudotinas, nes pakankamai gerai suvokėme bent jau politinę savos, atskiros Konstitucijos reikšmę. Todėl visą Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktų grandinę turėjo vainikuoti būtent Konstitucija - suprantama, laikinoji. Ją redagavo atskira Sąjūdžio deputatų grupė, vadovaujama turbūt Algirdo Saudargo, arba jis man referuodavo.

Lygia greta svarstant ir norint įgyvendinti svarbiausiąjį atkuriamos valstybės tęstinumo principą - Lietuva ne nauja valstybė, o ta pati, kurią sovietai okupavo ir išardė 1940 m. - buvo aišku, kad šią tezę ypač sustiprins paskutinės prieškario Konstitucijos pasikvietimas atgal, nors ir būtų tik simbolinis. Tokiam teisiniam veiksmui pritarė ir Stasys Lozoraitis. Tada į vieną svarbiųjų Kovo 11-osios aktų sudėjome du principinius dalykus: 1) sovietinės konstitucijos atmetamos; 2) Nepriklausomos Lietuvos 1938 m. Konstitucija patvirtinama kaip vėl galiojanti. Tuoj pat priimtu baigiamuoju įstatymu ji vėl įšaldoma, sustabdoma, Aukščiausiajai Tarybai sykiu priimant naują laikinąją 1990 m. konstituciją. Redaktoriai pasiūlė ją pavadinti Lietuvos laikinuoju pagrindiniu įstatymu, ir tokia ji buvo priimta tos pačios Kovo 11-osios labai vėlyvą vakarą, vengiant ilgų debatų pastraipsniui, užtat geranoriškai sutarus, kad netrukus tikslinsim, kas neaišku, ar ko dar naujai prireiks. Svarbu iš karto turėti valstybės atkūrimo aktų visumą, priimti juos iki galo - tik po to eisim šiek tiek pamiegoti!

Laikotarpis po Kovo 11-osios, ypač Lietuvos santykiai su SSRS, turėjo įvairių pavadinimų. Vienas jų buvo "įstatymų karas". Aš naudodavau, ypač užsienio politikoje, "konstitucijų karo" terminą. Mat Sovietų Sąjungos propaganda, ypač didysis propagandistas, kaltindavo mus užsieniuose, kad Lietuvos ekstremistai separatistai nenorį eiti "konstituciniu" tariamo atsiskyrimo keliu. Kaip konstitucijos laužytojai galėjome tikėtis didelių bausmių ir karinės prievartos, kuomet sovietų pertvarkytojų kantrybė neva "pasibaigs". Todėl visada pabrėždavau, kaip ir tą 1990 m. gruodžio 10-ąją pas prezidentą G. Bushą jo Ovaliniame kabinete, kad Lietuva nelaužo sovietų konstitucijos, nes neturi su ja nieko bendra. Anoji mums buvo primesta prievarta, o be to, mes turim savo konstituciją, kurią Kovo 11-ąją priėmė laisvai išrinktas parlamentas, gavęs suverenios valstybės tautos mandatą.

Michailo Gorbačiovo balsas skambėdavo pragmatiškai garsiau, bet vis dėlto ir šis -konstitucinis gynybinis - kontrargumentas atrodydavo Lietuvai svarbus.

Tokią turėjom nuostatą, kad gyvenam teisėtai pagal savo pačių konstituciją (ir visai nesiūlom jos, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungai, tegu tik mums nebruka sovietinės). Pagrindinę nuostatą stiprino dar ir faktas, kad jau rengėm, greta laikinosios, naują būsimą ilgalaikę Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Tam darbui Aukščiausioji Taryba sudarė Konstitucijos metmenų rengimo komisiją. Turėjom joje teisininkų iš Lietuvos ir Jungtinių Valstijų, taip pat mūsų parlamentarų. Aš jai vadovavau, o parengtus Metmenis pateikėm Aukščiausiajai Tarybai, Prezidiumui. Vykstant šiam darbui, galėjom tartum visai natūraliai, ne dėl kokio Kremliaus spaudimo, pasiūlyti tautai balsuoti dėl absoliučiai skaidraus pirmojo būsimos Konstitucijos straipsnio:

"Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika."

Išvadą, kad to reikia, išsinešiau iš G. Busho kabineto. Suvokiau, kad mano konstituciniai išvedžiojimai nepasiekia JAV prezidento, kai jis paprastai paklausė: "Kokia jūsų gyventojų sudėtis? Tai kodėl jūs bijot referendumo?"

Matyt, šią sąvoką Gorbačiovas, Ševardnadzė, Dobryninas buvo jau įkalę. Reikėjo sugalvoti balsavimo formą, kad neatrodytų kaip Gorbačiovo referendumas. Pakvietėm Lietuvos žmones į 1991 m. vasario 9 d. plebiscitą dėl pirmojo Konstitucijos straipsnio ir 90 procentų sąmoningų piliečių puikiai suprato, kad balsuoja už Nepriklausomybę.

Suprato ir kiti. Štai nepriklausomos Lietuvos priešų proklamacijos ištrauka:

"Prieš išsakant savo nuomonę, dar ir dar kartą apgalvokite savo žingsnį; Jūsų "taip" - tai respublikos atsiskyrimas nuo TSRS. Tai kategoriškas Lietuvos ir TSRS santykių pablogėjimas. Tai ekonominė krizė. Jau dabar materialinių išteklių atsargos baigiasi, apie tai tyli parlamentas ir vyriausybė. Tai didesnis, negu Prunskienės vyriausybės kainų kėlimas ir žymus gyvenimo lygio smukimas.

Tai - Lietuvos žuvimas, ir jeigu Jūs šiandien pasakysite "taip", tai rytoj sakyti "ne" bus per vėlu."

Plebiscitu padarėm stiprų politinį veiksmą. Savo ruožtu juo, kaip matome, prasidėjo naujosios Konstitucijos priėmimas. Jis užbaigtas paskutiniu tos kadencijos referendumu, piliečiams balsavus 1992 m. spalio 25 d., ir pasirašymu bei paskelbimu 1992 m. lapkričio 6 d. Tarp vieno ir kito buvo skaičiuojami balsai, rašomi protokolai. Atrodytų, kad po 12 dienų turėsim dar vieną, tikrojo Konstitucijos dešimtmečio minėjimą. Kiek prisimenu, net paprasti įstatymai įsigalioja juos paskelbus. Dėl Konstitucijos berods nutarta kitaip, svarbiuoju veiksmu tapo balsavimo pabaiga, tarsi balsavimo apylinkių uždarymas spalio 25 d. vakarą.

Į svarbiausią Lietuvos Įstatymą ėjome nelengvai, gal todėl, kad jau buvo praslinkę didžiausi pavojai. Vingiai ir duobės kelyje į naują Konstituciją yra parodyti mano knygoje "Sunki laisvė". Naujojoje Konstitucijos rengimo komisijoje, kurioje aš nebedalyvavau, išsiskyrė koncepcijos; sutarimo siekį ir būtiną konsensuso principą pakeitė daugumizmas; siekiai primesti svarbius dalykus komisijos narių poros balsų persvara; tarpusavy konkuravo trys, paskui du Konstitucijos projektai. Tačiau siūlymas teikti juos abu konsultaciniam tautos referendumui, po kurio, turėdama atrinktą koncepciją, toliau dirbtų Aukščiausioji Taryba, liko atmestas naujosios daugumos balsais. Didėjo valdymo krizė, sąlygota ir Laikinosios Konstitucijos trūkumų.

Sąjūdžio teikta referendumui Laikinosios konstitucijos pataisa dėl Prezidento įstaigos valstybėje atkūrimo negavo reikiamų 50 procentų visų rinkėjų balsų. Oponentai argumentavo, kad Lietuva "dar neturi" konstitucijos, todėl nereikia nė konstitucijos papildymo. Aukščiausioji Taryba kriko, virto politinės kovos lauku, kuriame jau buvo sunku apskritai dėl ko nors susitarti. Užsienio reikaluose dar neblogai ėjom pirmyn - pasirašėm Memorandumą su Tarptautiniu valiutos fondu, stojom į Pasaulio banką, su Rusija pasiekėm sutarties dėl kariuomenės išvedimo per vienerius metus. Užmegzta tarpusavio supratimas su NATO. Bet šalies viduje jau besutarėm tik dėl pirmalaikių parlamento rinkimų. Kokio parlamento - ar vėl Aukščiausiosios Tarybos? O naujos Konstitucijos su skyriumi apie Seimą likimas atrodė prastai; komisijai nebesutariant, ji galėjo būti palaidota. Čia noriu visiems priminti paprastą, bet labai svarbų deputato akademiko Eduardo Vilko nuopelną.

Atrodo, šioje salėje ir štai šioje vietoje per posėdžio pertrauką jis priėjo prie manęs ir pasakė: "Pirmininke, nejau taip ir liksime be Konstitucijos? Imkitės iniciatyvos, sukvieskit komisiją."

Sukviečiau ir dirbom. Pirmininkavau posėdžiams mano kabinete, ir niekas neginčijo, kad nesu šios komisijos narys. Atgijo gera valia, rasdavom kompromisus; berods visi pajuto naują didelę atsakomybę susitarti. Ėjom į gerb. K. Lapinsko ką tik paminėtą konsoliduotą vieningą projektą. Dienos parlamente jau buvo suskaičiuotos, taigi dirbome naktimis. Rusija mums prieš rinkimus buvo nutraukusi naftos tiekimą; premjeras A. Abišala taupė žiemai ir nešildė, o kaip tyčia atėjo nepaprastai ankstyva spalio žiema su ledais ir šalčiais. Nekūrenamose patalpose dirbom apsivilkę kailiniais arba labai storais megztiniais; gūdžią naktį priimdavom ir kalorijų koncentrato vidiniam vartojimui. Tačiau lydėjo jausmas, kad turim padaryti - ir padarėm!

Čia būtų tikęs filmo pavadinimas "Dar kartą Lietuva".

Po to ėjo vėl metai, pažymėti laikino "pragmatizmo" ženklais ligi pat pastarųjų dienų, kai Konstitucija praktiškai ir nebūdavo svarbiausias įstatymas, ir jos kitąsyk negynė institucijos, net prisiekusios ją ginti. Konstitucinio Teismo šiemet surengtoje konferencijoje - o jos medžiaga jau paskelbta knygoje - turėjau pastebėti: "mūsų Konstitucija priklauso nuo įstatymų, o besąlygiškai ir tiesiogiai ji netaikoma, neveikia. Įstatymai turėtų priklausyti nuo Konstitucijos, o yra, deja, atvirkščiai". Taigi dar turėsime augti ir bręsti. Ne taip svarbu kaitalioti straipsnius, kaip gerbti, ginti principus ir taikyti Konstituciją kuo plačiau, taip pat teismuose. Tačiau noriu baigti anuo laikotarpiu.

Aukščiausioji Taryba patvirtino Konstitucijos projektą ir nukreipė referendumui - kartu su rinkimais į Seimą. Dar pasirodė gatvėse didelių geltonų afišų raginančių balsuoti prieš Konstituciją, bet žmonių nesuklaidino. Šiuo atveju jie suprato, kad vėl balsuoja už valstybę. Ačiū jiems - turime Konstituciją.

Ačiū ir Jums.