Vienas sunkiausių šiandien Lietuvos politikos klausimą: kaip vertinti Europos Sąjungos ir Rusijos bendrą 2002 m. lapkričio 11 d. pareiškimą dėl tranzito ryšių tarp Karaliaučiaus-Kaliningrado ir tikrosios Rusijos.

Lietuva nedalyvavo Briuselio susitikime, tarsi derybose, ir ši aplinkybė padėjo Rusijai laimėti du iš anksto skelbtus dalykus; 1) derėtis dar prieš tai, kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare, taigi derėtis dėl Lietuvos suvereniteto be Lietuvos; 2) išskirti vieną Lietuvą reikalaujant sau išimtinių teisių tos silpnesnės ir svyruojančios kaimynės sąskaita. (Lenkija tiesiog nesileido į kalbas, tad Rusija ir atšoko, o Lietuvos diplomatija nesugebėjo stovėti greta, kartu su Lenkija kaip strategine partnere).

Vis dėlto Lietuva netiesiogiai dalyvavo, nes jos nuostatos buvo žinomos, ir Briuselis lapkričio 8 d. pakartotinai informuotas Užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, kad tos nuostatos nesikeičia. Tarp jų svarbiausi buvo šie reikalavimai: paritetas ir horizontalumas. Tai yra, kokios bebūtų galų gale lengvatos ir išimtys Rusijos piliečiams, tokios pačios pagal paritetą turėtų būti Lietuvos piliečiams, keliaujantiems į Rusiją arba per Rusiją. Horizontalumas - tai visos kaimyninės šalys, per kurias keliaujama iš Rusijos į Kaliningradą ir priešinga kryptimi, tai yra, mažiausiai dar Lenkija, Baltarusija, Latvija (traukiniai iš pietų Rusijos, iš Peterburgo ir pan.). Nė į vieną šių principinių Lietuvos reikalavimų dokumente neatsižvelgta. Pariteto nė kvapo. Horizontalė, kaip regis, pavirto Rusijoje kuriama totalios prezidentinės valdžios vertikale su viršūne Kremliuje. Tai geležinkelio linija Maskva, Minskas, Vilnius, Karaliaučius ir jokių kitų; prisiminkim, kad taip jau 1994 m., nesiskaitant su Lietuvos Konstitucija, buvo reikalaujama Rusijos-Baltarusijos-Lietuvos trišalės karinės tranzito sutarties.

Taigi toks ir "dalyvavimas" - Lietuva pasakė svarbių dalykų, bet buvo ignoruota. Kita vertus, Lietuvos nuostatos buvo Briuseliui žinomos, tad Europos Sąjungos derybininkai, tiek sykių pabrėžę pagarbą Lietuvos suverenitetui, turėjo jas galvoje ir tikriausiai aptarinėjo su Rusijos prezidentu. Rusija diktavo, ką dokumentuose minėti ir ko neminėti. Pavyzdžiui, komunikate neminėti karo ir taikos Čečėnijoje, nors buvo kalbėta daug; pareiškime neminėti neratifikuotos mūsų sienos sutarties, Rusijos nė nepasirašytųjų su Latvija ir Estija, ir t.t. Todėl abiejų lietuviškų pariteto ir horizontalumo nuostatų stoka bendrame pareiškime visai nereiškia, kad jos neaptartos. Lietuvos suvereniteto reikalas dabar pradėti kalbą būtent nuo jų, nesivaikant Šengeno vaiduoklių ir neprašant pakartotinai tik šių pažadų. Ateis laikas, ir Lietuvos stojimo sutarty atsiras tos pažadėtos garantijos, ramiai jau dabar pasirūpinus kiekvienos valstybės-narės raštiška nuomone bei sutikimu. O paritetas ir horizontalumas tikrai neatsiras, jei Lietuva neprimins jų Briuseliui tuoj pat. Be šių suverenios Lietuvos principų neverta nė kalbėtis, nes tapsim Rusijos susisiekimo provincija.

Ne Karaliaučius bus vidury Europos Sąjungos, bet Lietuva - vidury Rusijos.(Šiai suvalgius Baltarusiją). Tuo požiūriu tinka ir Rusijos vidaus pasai, taip švelniai pasiūlyti "suvereniai" Lietuvai. Briuselio pareiškime, beje, parašyta, kad su jais "Lietuva sutiko", bet apie tai niekas čia nežino. Ar Užsienio reikalų ministerijos dėl to keitėsi notomis? - vargu.

Tolesnis Rusijos diplomatijos veiksmas jau šmėkšo - mėgins laužti dėl karinio tranzito sutarties ir dar ligi Lietuvos priėmimo į Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

2002-11-18