Atėjo ir praėjo Visų Šventųjų diena, svarbi krikščionių pasauliui, po to ir lietuviškos Vėlinės. Aplankėme savo mirusiuosius - šeimų artimuosius, išėjusius draugus, o pagal istorinę atmintį ir Tėvynės kūrėjus, Tėvynės gynėjus. Yra žmonių, kurie nuneša žvakelę į kapines ir pastato ant kurio nors visai beišnykstančio, apleisto, niekieno nebelankomo kapo. Tai ryšys su visu be išimties mirusiųjų pasauliu, nes visi gyveno, kad mes gyventume.

Ten jau būsime, kaip sakė poetas, visuotiniame narių susirinkime. Vieni iškeliavę tyliai, tik artimųjų apverkti, gal ir su Dievu tyliai susitaikę, o kiti, jeigu per smurtinę mirtį, tai būtinai laikraščiuose, televizijose panaudoti tiražui padidinti.

Žemės drebėjimai ir karai, kalnų nuošliaužos ir teroro akcijos - apie jų aukas plačiai išgirstame, nors irgi ne apie visas. Antai karas ir jame tariamos "eilinės aukos" - kaip ta Remarko romane, po kurios parašoma "Vakarų fronte nieko naujo". Afriką siaubia karai su ištisų genčių žudymais, Kaukazo kalnuose irgi žudoma ištisa gentis - ar labai kam tai pasaulyje rūpi? Kai nuvažiuoja kalnas Osetijoje, ledynui atskilus, kaip manoma, dėl sunkaus bombardavimo, tada svarbu, kadangi žuvo žurnalistų grupė, bet ne koks ten kaimelis ir pora šimtų osetinų. Kai nuvažinėja stogas ir valdžia išnuodija dujomis porą šimtų savo piliečių, - tai didvyriškas žygis, įgaliojimas toliau dar smarkiau žudyti tolimų kaimelių gyventojus.

Toks pasaulis, linkęs veikiau atimti gyvybę, negu ją puoselėti ir tobulinti, įžengė į naują krikščionių kalendoriaus šimtmetį. Duok, Dieve, kad tai nebūtų paskutinis šimtmetis, kad ir po mūsų dar vis būtų kam valgyti duoną, ir kad paukščiai po žiemos turėtų kur grįžti.

Prie to palinkėjimo kiekvienas galime prisidėti, mažindami pykčius, pirmiausiai dėl antraeilių dalykų, o paskui ir visai. Žmonės gyvens, jei norės gyventi, mylės gyvenimą ir gerbs vieni kitų gyvenimus.

Pagal pasisakymą per "Pūko" radiją, 2002 11 01