Rusija turi naujo vargo dėl susisiekimo su Karaliaučiaus-Kaliningrado regionu todėl, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę ir vis dar ją apgindavo. Tą jau turėjau pasakyti spaudos konferencijoj lemtingąją lapkričio 11 dieną: Rusijos problema yra ne Karaliaučius, bet Lietuvos nepriklausomybė. Dėl jos pasikeitė tranzito sąlygos, todėl reiktų tą nepriklausomybę apriboti. Rusija ir nesikreipė dėl susisiekimo problemų į Lietuvą kitaip, kaip mėgindama diktuoti. Dabar, Europos Sąjungai sutikus ir aptarus dalykus su Rusija, galų gale gavom pasiūlymų. Jie svarstytini - Lietuva mėgina šitaip sakyti per savo Užsienio reikalų ministeriją.

Tačiau štai Premjero pažiūra, kad "principiniai klausimai yra nuspręsti" - kitų ir kitur nuspręsti, o mums neva telieka "išspręsti visus techninius klausimus" (BNS, 2002.11.12). Tokia pozicija visai netinka buvusiam išsilaisvinusios ir pasiskelbusios suverenia valstybės vadovui. Taip, ES nesiderėjo už mus - čia A. Brazauskas teisus, - nes Lietuva jos neįgaliojo. Betgi todėl sakyti, kaip "Spaudos klube" ir dar prieš tai, kad ES - Rusijos dialoge, rengiant Briuselio dokumentą, "kiekvienas naujas žingsnis buvo derinamas su Lietuva", yra ir netiesa, ir politiškai, diplomatiškai kenksminga tezė. Mat dėl to, ką susitarė be mūsų, Lietuva turi laisvas rankas ir nagrinėti, ir aiškintis, ir apsispręsti: priimtina ar nepriimtina. Jeigu dėl ambicijos ar dar dėl ko apsimetama, kad "visi tranzito klausimai išspręsti", o "tranzito tvarka, svarstyta Briuselyje, buvo iš anksto suderinta su Lietuva" (2002.11.12 AMB interviu Lietuvos radijui), tai Lietuvos derybinio manevro laisvė smarkiai pakertama. Lietuvos diplomatija ir pati daro šiokių tokių klaidų, pralaimi pozicijas, bet ūkinių vadovų kišimasis kelia visišką maišatį.

ES - Rusijos deklaracijoje patvirtinta, kad "nuo 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika, pagal jos susitarimą su ES, vykdys nacionalinę tvarką sienų kontrolei. /…/ Šalys pripažįsta, kad tranzito režimas nepažeis Lietuvos Respublikos suverenių teisių vykdyti būtiną kontrolę ir atmesti įvažiavimą į jos teritoriją".

Taigi, pabrėžė ekrane A. M. Brazauskas, nuo sausio 1 d. veikia Lietuvos nacionalinė teisė ir kontrolė, "derinant su kita puse". Atleiskit, kodėl patys kasamės duobę ir kokia čia "nacionalinė teisė", jeigu reikalingas kitos valstybės sutikimas?

Kokia čia suvereni valstybė, jeigu po ją kažkas važinės ne Europos automobiliais ir be vizų, ir su Rusijos vidaus pasais net ligi 2005 metų?

Briuselio dokumente rašoma, kad "Lietuva sutiko" su tais joje naudotinais beviziais Rusijos vidaus pasais. Įdomu, kas sutiko? Užsienio reikalų ministras pasakė, jog jam apie tai nieko nežinoma. Apskritai jeigu Lietuva sutiktų su tokiais rusiškų automobilių šmirinėjimais be vizų, tai ji tikrai nesustiprintų, kaip giriamasi, o susilpnintų savo dar turimą sienos kontrolę. "Saugokit sienas", atsisveikino prieš aštuonerius metus Stasys Lozoraitis…

Galų gale, ar vizoms, jeigu jas įvestume kaip kiekviena (o ne ypatinga ir vienintelė "kitokia") ES valstybė, tikrai būtinas Rusijos sutikimas? Juk normali tvarka ir yra vizos. Būtume įvedę iš sykio, tai dabar neklampotume, tarsi ką skolingi. Bet padarėm gera, nors laikinai, Karaliaučiaus krašto gyventojams, ir už tai dabar gaunam savotišką Maskvos ačiū. Laikas mokytis.

Daug sunkesnėmis 1990 - 1991 m. sąlygomis, blokuojama, nenorima pripažinti, sovietų teroristų niokojama Lietuva sugebėdavo pasakyti "ne". Dabar, ko gera, tik "me". Tąsyk buvo kolektyvinio proto ir geresnio sutarimo, darbščių delegacijų ir atvirų konsultacijų. Tokia visai nedidelė paslaptis, kaip galima gintis ir laimėti.

 

Vytautas Landsbergis