Tema "Maironis dainius" man seniai rūpi. Ne tik dėl Maironio, bet ir plačiau. Čia man kaip ir proga pasitaikė dar kartą grįžti mintimis ir kai ką papildomai pamąstyti. Kadaise buvau paskelbęs muzikologinę ir kultūros istorijos studiją "Senieji dainiai" ("Pergalė", 1977, Nr. 5). Ten rašiau apie Strazdelį, Baranauską, Vienužį, Maironį ir daugelį mažiau žinomų kūrėjų, kūrusių dainas. Tiesa, kitąkart kūrėjui pakanka vienos dainos, kad liktų amžiams žinomas. Tai - Vincas Kudirka.

Dabar noriu labiau išryškinti toj erdvėj vieną kitą probleminę mintį arba tezę. Mano galva, tai ypatingas kultūros ir meno kūrybos baras, kuriame, mėginant jį aprėpti ir suvokti, kol kas vyrauja ribotas akademinis požiūris. Tegu neužsigauna akademikai. Tas požiūris gal eina nuo 18 amžiaus pabaigos, iš Šviečiamojo amžiaus į Romantizmą, kai imta vertinti tautų dainos kaip poezija ir kitõs, tartum aukštesnės, poezijos šaltinis. Čia galima prisiminti kai kuriuos vardus: Clemens von Brentano, jo "Stebuklingas berniuko ragas", rinkinys poezijos, lyg ir liaudies, bet suromantintos, arba Adomas Mickevičius su jo baladėmis iš lietuviškų dainų ir taip toliau. J. G. Herderio garsioji knyga - rinkinys "Stimmen der Völker in Lieder" ("Tautų balsai dainose") iškėlė neperdirbtos, nedailintos mažųjų Europos tautų kūrybos perlus. Vėlgi kaip liaudies poeziją. Štai - kokia poezija! Žinoma, taip galvota ir skelbiant liaudies dainas kaip poeziją, kad ir prisimenant ar skelbiant kartais priede keletą melodijų; pavyzdžiui, tą darė Liudvikas Rėza 1825-ųjų metų rinkinyje "Dainos oder Litauische Volkslieder". Supratingiau, bet vis dėlto atskirai išleistos (gal dėl tam tikrų finansinių sąlygų) Simono Stanevičiaus "Dainos žemaičių" ir "Pažymės žemaitiškos gaidos". Visa tai atrodė ir netrukus pradėta vadinti liaudies dainuojamąja poezija arba dainuojamąja tautosaka, o tautosaka - tai vėl literatūra, žodžio kūryba. Tokia samprata tęsiasi ligi šiol. Aš nesitikiu jos įveikti, bet galiu nesutikti.

Antanas Strazdas, Antanas Baranauskas visą savo poeziją dainavo ir kitus mokė. Tokiu būdu skleidė po kaimus, ne per skaityklas, kurių nė nebuvo. Aišku, ir Vienužis, "pakuršėje prisigūžęs". Klaidinga juos vadinti tik poetais. Susidūriau su tuo neseniai, skaitydamas rimtą tekstą, galbūt enciklopedinį, apie Antaną Baranauską, ir neradau nė pusės žodžio, kad jis būtų kūręs muziką, pirmiausia melodijas savo dainoms. Yra likę būtent tokių pėdsakų, jo sukurtų arba pritaikytų dainoms melodijų. Kartais jos aiškiai neoriginalios, pritaikytos eilėms, o gal ir atvirkščiai, turime melodijų, pagal kurias dainiai eiliavo dainuodami. Maironis taip pat susijęs su šia kultūra ir liaudies kūrybos tradicija.

Tai labai gyva tradicija. Kas susiduria su tautosaka, ir šiandien mato visą laiką tą patį reiškinį. Naujoji "anoniminė" liaudies kūryba ir tada buvo anoniminė. Tai tik kai kurie vardai žinomi, o daugybė rasdavosi dainų, kuriamų įvairiom progom, įvairiems įvykiams apdainuoti, ir labai maža tėra žinoma tų kūrėjų vardų. Juolab, kurie esamas dainas kitaip perdainavo, pridėdavo kokį posmą, pakeisdavo, kadangi tai visą laiką yra gyvas procesas. Jis vadinamas anoniminiu, bet mes suprantame, kad ten daugybė autorių, ir taip yra iki mūsų laikų. Įvairūs romansai arba 20 amžiaus partizanų dainos, kur vėl naudojama ir rašytinė literatūra-poezija. Užsirašiau kažkada Mizarų kaime partizanų dainą apie vieną jų, slapyvardžiu Pavasaris. "Ir vienąkart, Pavasari, tu vėl atjosi drąsiai…", ir apie tai, kaip jis nebeatjojo, nes žuvo. Poetės posmas - tik impulsas, paliudijęs autorinės ir "anoniminės" kūrybos ryšį. Juolab, kai poetas ir kurdavo dainavimui, kaip ne sykį darė Maironis. Yra tam teiginiui vienas kitas liudijimas, vienas kitas pėdsakas. Esu panašia tema - "Maironis ir muzika" kalbėjęs konferencijoj prieš 15 metų (mintys ir duomenys publikuoti rinkinyje "Literatūra ir kalba", 1990 m. tome).

O dabar leiskit dar pasamprotauti. Štai "Pavasario balsuose" kai kurios eilės pavadintos dainomis ir giesmėmis. Chorai dainuoja, žmonės dainuoja "Už Raseinių ant Dubysos" - o visi žinom, kad autoriaus pavadinimas kitoks: "Daina". Tai tikrai nuoroda apie paskirtį. "Jaunimo giesmė" su devynis kartus pasikartojančiu priedainiu "Aukštai, garsiai pakils balsai" yra ne tą priedainį prisimenančiam skaitytojui, bet dainininkui, nes tiek pasikartojimų poezijos knygoj neskaitytum ir nespausdintum. Vieną kartą parašyta, o paskui tik dar kartelį primena: yra ir priedainis. Eilėraštis "Augo putinas" irgi konstruotas kaip posmas su skirtingo metro priedainiais. Ketureiliai posmai amfibrabrachio pėdomis su dviejų ilgesniųjų baigiamaisiais chorėjais, tiesiog pasakinėjantys kitokį muzikos metrą ir formą - tai garsioji "Kur bėga Šešupė".

Maironis buvo labai muzikalus žmogus, gabus muzikai ir mylėjęs muziką. Abipusiškai muzikalus. Esu tikras, kad Maironis ir kūrė tokias eiles ką nors niūniuodamas. Štai įrodymas. Jo daina "Eina garsas", kurios posmų sandara visai tokia pati kaip "Kur bėga Šešupė", pirmą kartą paskelbta 1903 m. jau su paties Maironio nurodymu: dainuoti kaip "Nu Lietuva, nu Dauguva". Kitaip sakant, "Nu Lietuva, nu Dauguva, pasilikit sveikos, tegul sveiki toj šalelėj visi žmonės laikos. Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėle…" Ir Maironis, be abejo, taip kūrė, eiliavo pats sau užtraukdamas arba vidine klausa girdėdamas Antano Baranausko gaidą.

Gaidos

"Eina garsas nuo rubežiaus, žirgą reik balnoti…" Visi žinom, pirmiausia iš klausos. Tai Mikui Petrauskui nieko daugiau ir nereikėjo. Iš karto čiupo vien pagal tą nuorodą - dainuoti kaip "Nu Lietuva, nu Dauguva" ir suharmonizavo chorui. Ir paplito po visą Lietuvą. Vėliau dar ir kitaip harmonizuota dirigento kaplemeisterio S. Navicko.

Dar viena istorija - tai toji "Kur bėga Šešupė". Ji susijusi su Česlovo Sasnausko kūryba ir su daugeliu kitų įdomių aplinkybių. Ji atsirado, buvo sukurta 1898 m., nors paskelbta ketveriais metais vėliau. Maironis eilių kažkodėl neskelbė. Vis tiek spauda buvo draudžiama, ar su gaidom, ar be. Neskelbė be muzikos, laukė muzikos, muzika atsirado, bet dar porą metų jos autoriui Č. Sasnauskui nebuvo lengva paskelbti, - surasti, kur su gaidomis paskelbtų. "Tėvynės sargas" labai delsė. Paskui Tilžėj išėjo "Žinyčios" kultūros žurnalas, ir ten buvo paskelbta ta daina, o Maironis tiek metų nespausdino, vis laukė. Kaip sakyta, atsirado ji 1898 m. Peterburge lietuvių veikėjo, pramonininko, spaustuvininko, Žemaičių ir lietuvių labdaringosios draugystės nario Antano Smilgos šeimos aplinkoje, o Maironis buvo labai artimas tai šeimai. Kas yra studijavę biografiją, žino. Kaip tik prieš metus Maironis buvo tapęs Algirdo Smilgos krikštatėviu toje šeimoje. Paskui lyg ir buvo romanas su ponia Smilgiene. Ir štai iš tos šeimos arba per ją, galbūt iš paties Maironio, Č. Sasnauskas gavo pirmą lietuvišką užsakymą kaip būsimas lietuvių kompozitorius. Kol kas jis buvo Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkas, turėjo ten gerą profesionalų chorą ir kaip tik tais metais baigė Peterburgo konservatoriją. Ir būtent Antano Smilgos svainė, žmonos sesuo, atsiuntė Č. Sasnauskui melodiją ir trumpą raštelį.

Jis rašytas rusiškai. Tik dainos pavadinimas įrašytas lietuviškai, o turinys toks: "Didžiai gerbiamas Česlovai Fomičiau, siųsdama vienos lietuviškos dainos "Kur bėga Šešupė" melodiją be teksto, nuolankiai prašau sukurti šitą dainą taip, kad būtų galima ją dainuoti keturiais balsais. Kartu pridedu honorarą. Pasiruošusi tarnauti - Elžbieta Dausinaitė." Rusiškai - Jelizaveta Dovsin. Iš Dausinų šeimos buvo ir Smilgienė. Melodija? Beveik neabejotina, kad yra žinoma, ji ir buvo paskelbta po 4 metų. Tiesą sakant, jau po metų lietuvių studentų choras Peterburge, Č. Sasnausko diriguojamas, dainavo ir "Lietuva tėvyne mūsų", ir "Kur bėga Šešupė". Ten irgi sava įdomi istorija, - kokie paskui vyko tardymai policijoj ir panašiai, aiškinantis, kodėl visi atsistojo, kas čia per dainos. Bet daina pradėjo gyventi iš karto, o spausdinta pasirodė 1902 metais ir būtent kaip dvi dainos su skirtingomis melodijomis, nors chorui ir viena, ir kita. Viena labai paprasta, į liaudies dainą panašios elementarios melodinės struktūros, kurią vėliau kai kas, man rodos, kunigas J. Narjauskas ar dar kas, kad atskirtų, ir pavadino "liaudiškąja".

Gaidos

O kita - tai jau mums visiems žinoma, labai gražios, prakilnios melodijos "Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka".

Gaidos

Čia Č. Sasnausko, čia jisai pasireiškė. Ten buvo gavęs aną paprastesnę melodijėlę, ją suharmonizavo, bet neapsiribojo tuo; matyt, patiko jam žodžiai, ir jis parašė kitą puikią, didelę chorinę dainą. Manau, kad ta melodija, kurią jis gavo kaip užsakymą, ir buvo ta pirmosios versijos paprastutė, mėgėjiškai atsiradusi. Kadangi ji negalėjo atsirasti daugeliui metų praėjus po žodžių sukūrimo, tai čia pat kartu atsirado su žodžiais. Patvirtina užsakymas: štai melodija, prašom sukurti dainą keturiems balsams.

Aš savo monografijoj "Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai" 1980 m. rašiau gana atsargiai dėl tos Maironio dainos: "Melodija jei ne paties sudėta, tai bent girdėta ir aprobuota". Dabar aš daug labiau įsitikinęs, kad tai tikrai paties Maironio sudėta melodija. Nors galutinai įrodyti negalima, bet tokios yra visos aplinkybės. Nemaža muziką mėgstančių kunigų dažnai kuria eiles ir dainas. Maironis buvo gabesnis už juos ir muziką nepaprastai mylėjo, štai ir čia tebėra jo fortepijonas muziejuje. Kodėl žmogus nusipirko fortepijoną, jeigu jis ne pianistas? Jam norėjosi gyvos muzikos, gal kai kada pačiupinėti ir klaviatūrą, gal šiek tiek ir paskambinti. Taigi aš dabar beveik įsitikinęs, kad tai Maironio sudėta melodija. (Žr. anksčiau natų pav. - "liaudiškąją").

Įdomi ir dainos istorija, nuo tų pačių 1898-ųjų, paskui paskelbus 1902 metais ir toliau tobulinant. Antai pirmoji daina, kurią dar redagavo ir tobulino minėtas kunigas J. Narjauskas, paskelbęs 1906 m. "Šaltinio" žurnale Seinuose, o Sasnauskas vėl abi paskelbė, leisdamas savo garsiąją seriją "Lietuviška muzika" 1909 m. Nuo tada pirmoji daina iš tikrųjų bemaž nedainuojama, o antroji - visuose choruose, dainų šventėse. Bet šalia jos lieka labai galimas ir paties Maironio, kaip dainiaus, kūrybos pėdsakas. Todėl ir pabaigai dar šis tas iš biografinių legendų su hipoteze. Ne vien žodžiai pagal A. Baranausko gaidą.

Kai Vaižgantas dėstė Kauno universitete lietuvių literatūros istoriją, jis važinėjo po parapijas ir rinko biografinius duomenis apie lietuvių rašytojus, gyvus ir jau mirusius, iš 19 šimtmečio, bet dar daug ką surasdamas lasiojo. Yra palasiojęs ir apie Maironį. Atsimenu jo paminėtą, mane labai sudominusį faktą ar girdėtą dalyką, kad būdamas klierikas Maironis yra apylinkėse paskleidęs savo eilių, būtent dainų pavidalu, kurių nėra išleista, jos neįėjo į "Pavasario balsus". Matyt, kažkoks pasakojimas ar žinojimas apie tai buvo išlikęs žmonių atmintyje. Mano požiūriu, tai visai tikėtina, nes labai daug kas taip darė - nuo Strazdelio ir dar anksčiau, negu nuo 19 šimtmečio. O jau tie didieji poezijos romantikai, jie visi dainavo. Neabejoju, kad Maironis dainavo bent dalį savo poezijos. O dabar štai, savo archyvą versdamas, radau tokį ranka rašytą dainyną, čia Lietuvos atgimimas jau šimtą metų vėliau. Tai sąsiuvinis - dainų rinkinėlis maždaug apie 1988-1989 metus. Jas surašė be pavardės, bet prisistatanti kaip "buvusi kluonų artistė, solistė, bažnytėlės choristė, dabar jau sudainuota dainelė". Ir kodėl ji surašė ir atsiuntė? "Noriu nors kuo prisidėti prie atgimstančios mylimos Tėvynės Lietuvos". Taigi, jau senyva moteris buvo. Dainose jos jaunystė, turbūt iš tų laikų, kai dar ir Maironis gyveno ar panašiai. Žinoma, ir čia tik prielaida, galbūt šiek tiek intuityvi. Štai ta daina, kurios vieną kitą smulkmeną patikslinau - padariau taisyklingesnę.

Jau vakaras buvo,

Žvaigždutės sužibo,

Jau krūmuos suskambo

Lakštučių balsai,

Tik mano krūtinėj

Širdis nerimauja,

Tai sprogsta, tai gęsta

Begęlės jausmai.

Man miela ir liūdna,

Norėčiau dainuoti,

Norėčiau iš miego

Prikelti visus,

Bet gaila, varguoliams

Ramu yr miegoti,

Nes aš jiems dainuoju

Vien apie skausmus.

Saulutė raudona

Į vakarus leidos,

Lakštingalos bandė

Taisyti stygas,

Tik liūdnas lietuvis.

Jis galvą nuleidęs

Sibyriun keliauja

Už mielas knygas.

Čia ir data, iš kokių laikų ateina ta daina, iš spaudos draudimo. Na, ir kai kurios eilutės, ir tas pašaukimas žadinti, kelti iš miego… ir "jau vakaras buvo, žvaigždutės sužibo", o ypač "lakštingalos bandė taisyti stygas…". Ne bet kam ateitų į galvą tokia eilutė, toks vaizdas. Iš tos galimybės - ir hipotezė, kad Maironis gali būti jaunystėje paskleidęs dabar visai nežinomos autorystės anoniminių dainų, kas labai tikėtina. Čia nematytumėm nieko ypatinga, tiesiog taip buvo, tokia buvo kultūra. Jis nebuvo iškritęs iš jos, kaip koks nors kabinete užsidaręs eilių rašytojas. Jam viskas skambėjo, jis viską matė, pergyveno, girdėjo, ne tiktai plunksna rašė. Todėl jį reikėtų įrašyti ir į dainių kvalifikaciją, į šią kūrėjų-dainių kategoriją, kai ji kada nors bus pripažinta.