Š.m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo Komisija Konstitucijos pataisoms rengti kartu su Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetu surengė konferenciją "Tiesioginiai mero ir seniūno rinkimai: už ir prieš". Konferencijoje pranešimus skaitė Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas P.Papovas (tema "Tiesioginiai mero ir seniūno rinkimai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos kontekste. Proporcinė savivaldybių rinkimų sistema bei netiesiogiai rinktas meras: patirties apibendrinimas"), Vidaus reikalų ministerijos sekretorius A.Astrauskas (tema "Tiesioginiai mero rinkimai – mero bei visos savivaldybės veiklos efektyvinimo") prielaida, Komisijos Konstitucijos pataisoms rengti pirmininkė I.Šiaulienė (tema "Tiesiogiai renkamų merų kompetencijos kai kuriose Europos valstybėse"), diskusijose kalbėjo Seimo nariai J.Sabatauskas, B.Vėsaitė, E.Masiulis, V.Matuzas, K.Rimšelis, J.Jurkus, Savivaldybių asociacijos prezidentas B.Ropė, Seniūnų asociacijos tarybos pirmininkas P.Gestautas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas. Žemiau pateikiamas konferencijos pranešimų bei diskusijose išsakytų nuomonių apibendrinimas.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Vietos savivaldos chartijos ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis tiesioginiai mero rinkimai dabartiniu metu yra negalimi. Nagrinėti tiesioginių seniūnų rinkimų idėją taip pat nebelieka teisinio pagrindo, kadangi pagal Europos vietos savivaldos chartiją ir Lietuvos Respublikos Konstituciją vykdomųjų institucijų atstovų rinkimai nenumatomi.

Tiesiogiai rinkto mero institucija egzistuoja kaip tam tikro principinio savivaldybės institucinės sąrangos modelio svarbiausias arba skiriamasis požymis. Tačiau tokių principinių modelių valstybės teorijoje yra ne vienas: tarybos burmistro, tarybos magistrato, tarybos menedžerio, tarybos mero ir komisinis modelis. Kiekvienas iš šitų modelių yra savitas, turi savo stiprias ir silpnas puses. Šie modeliai taikomi įvairiose valstybėse derinant juos su visa valstybės valdymo sistema ir yra nuolat tobulinami.

Lietuvos politikų apsisprendimas dėl tiesioginių mero rinkimų ateityje reikštų apsisprendimą pasirinkti naują savivaldybės institucinės sąrangos modelį ir atsisakyti jau septynerius metus funkcionuojančio ir tobulinamo modelio. Šis žingsnis neturi būti vienadienė užgaida, bet pamatuotas ir atsakingas sprendimas. Valstybės politikai turi būti įsitikinę, kad pasirinktas modelis su savo specifiniais požymiais, privalumais ir trūkumais gali funkcionuoti efektyviau negu dabartinis, kad šio modelio trūkumai nebus ryškesni už to modelio pranašumus.

Naujas modelis taikytinas tik pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją, parengus naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymą ir pakeitus kitus įstatymus, taip pat gerai žinant tiek teigiamas, tiek neigiamas pertvarkymo pasekmes bei kaštus.

Tarybos mero instituciniam modeliui visų pirma yra būdinga tai, kad egzistuoja dvi tiesiogiai renkamos savivaldybės institucijos su kiekvienai iš jų aiškiai apibrėžtais ir griežtai atskirtais įgaliojimais: atstovaujamoji savivaldybės institucija – taryba ir vykdomoji savivaldybės institucija – meras. Esant šiam modeliui savivaldybės taryba turi savo atskirą vadovą, kuris vadovauja tarybos darbui, atstovauja tarybai santykiuose su išore ir pirmininkauja posėdžiams, sudaro posėdžių darbotvarkę, šaukia posėdžius, pasirašo priimtus tarybos sprendimus, organizuoja vykdomosios valdžios veiklos kontrolę. Tai modelis, kuriame visiškai įgyvendinamas valdžių atskyrimo principas, ir kuris turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų.

Tarybos mero modelio įdiegimas ir funkcionavimas bent jau dabartiniu metu Lietuvoje gali būti lydimas tam tikrų pavojų: dvivaldystės atsiradimo galimybės, kuri gali dezorganizuoti savivaldybės veiklą, mero vaidmens sureikšminimo, politinių partijų ir jų teritorinių padalinių įtakos susilpnėjimo, didelės tikimybės apsirikti renkant merus, neturėjimo patirties efektyviai kontroliuoti mero veiklą bei pasinaudoti sudėtingu mero atstatydinimo mechanizmu.

Naujo savivaldybės institucinės sąrangos modelio įdiegimas galimas tik tinkamai jam pasirengus. Politinės partijos turi įvertinti, koks mero ir tarybos vaidmuo, koks tarpusavio santykių pobūdis, kaip konstruktyviai būtų sprendžiamas kilęs ginčas, kad nenukentėtų vietos reikalų tvarkymas. Taip pat turėtų subręsti ir bendruomenė – bendruomenės nariai turi žinoti, kuo yra geras ir kuo yra blogas pasirinktas modelis, sugebėti pasirinkti tinkamą lyderį. Taip pat būtina apsispręsti dėl rinkimų sistemos pakeitimo, susijusio su kandidatų kėlimo į merus bei rinkėjų balsavimo tvarkos pasirinkimu.