Sveiki mielieji kolegos ir bendražygiai!

Mėginsiu apžvelgti padėtį Lietuvoje. Tokią apžvalgą jau dariau prieš keletą dienų Vilniaus miesto savivaldybės salėje. Mums reikia pasiaiškinti, kai kuriuos tikslus susistatyti į vietas, nes yra požymių, kad net visuomenėje esama tam tikro sutrikimo, baimių, nuovokos praradimo, o ir mūsų partijoje ne visiems aišku, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos politiniame spektre, ką mums signalizuoja tokie prezidento rinkimų rezultatai ir ką jie prognozuoja ateičiai. Kokie galimi iššūkiai ar išmėginimai…

Prasideda tam tikras naujas laikotarpis Lietuvos naujausių laikų istorijoje arba to paties Kovo 11-osios laikotarpio naujas išmėginimas. Manykim, kad tai yra taip. Kovo 11-osios kelyje esame arti svarbiausių nacionalinių tikslų, kur galų gale sutarė ir politinė dešinė, ir kairė, tai yra, kad Lietuva turi pasiekti buvimo ir savo nepriklausomybės bei kultūrinės krypties užtikrinimo kartu su Vakarų demokratijomis, būdama Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sąjungos narė. Yra taip netoli, kad daug žmonių net patikėjo, jog mes ten jau esame. Tai taip pat galėjo sudaryti tam tikrą problemą ir netgi atsispindėti rinkimų rezultatuose - euforiškas pateikimas, neva mus jau priėmė. O kaip tik yra finišo tiesioji, ir mes prognozavome, t.y. aš prognozavau ir mūsų partijos dokumentuose buvo, kad finišo tiesiojoje galime laukti ypatingų išmėginimų.

Bet pirmiausia norėčiau pakomentuoti tai, ką paminėjau: kelyje į šiuos tikslus, kurie yra Lietuvos ateities norimos gairės, galų gale sutaria ir politinė dešinė, ir politinė kairė. Iš tikrųjų tai įvyko, ir čia yra tam tikra mūsų moralinė pergalė. Lietuvos kairė, atsiradusi iš buvusios komunistų partijos, keitusi pavadinimus ir t.t., laimėdama rinkimus 1992 metais buvo nubrėžusi labai pavojingą, tiesiai sakant, prorusišką kryptį savo programoje: likti neutralia valstybe, kas, be abejo, būtų tiktai fikcija popieriuje, o praktiškai reikštų reintegraciją atgal į Rytų galybės formuojamą pirmiausiai ekonominį, o paskui politinį bloką. Tokie buvo poros metų išmėginimai ir dar, jeigu atsimenate, didžiulės kovos dėl karinio tranzito sutarties, kur Lietuva būtų buvusi įtraukta į karinę posovietinę sistemą, palaidodama bet kokias viltis paskui kaip nors išsigauti ir apeliuoti į NATO. Tos kovos buvo aštrios, sunkios, mes oponavom kairei pusei, būtent perspėdami žmones, kad čia yra pavojus Lietuvai prarasti Kovo 11-osios idealą ir tikslą būti vakarietiška demokratine valstybe. Tada mums, nors ir būnant opozicijoje, vis dėlto pavyko pasiekti tam tikro lūžio, ir, dabar galiu pasakyti, tam tikros moralinės pergalės. Anoji kairė, atsidūrusi prieš labai aiškiai įvardintą dilemą: arba jūs liekat su istorinės išdavystės ženklu, arba Kovo 11-osios kryptis, tegu ir su jūsų valdžia, turi būti laikoma. Tai ir įvyko, palaipsniui, per keletą metų. Tarp jų tebėra, žinoma, ir senųjų fundamentalistų, kurie gal ir toliau dūsauja dėl Sovietų Sąjungos, bet tai reliktai, muziejiniai reiškiniai, o apskritai esame suformavę europietišką kairės ir dešinės struktūrą, kur valdžios pasikeitimai iš vienos į kitą pusę nelemia kokių nors krizių valstybės politinei linijai. Taip vyksta Vokietijoje, Britanijoje ar kur kitur, ar tuo labiau Jungtinėse Valstijose, kur laimi tai demokratai, tai respublikonai, bet tai nereiškia, kad valstybė blaškosi.

Šia prasme atėjom į panašų lygmenį, kai net ir pakartotinis kairiųjų laimėjimas, su tam tikrais būgštavimais dėl to, kas vyks vidaus politikoje, kaip gali būti kreipiami privatizacijos ar kiti dalykai, vis dėlto nereiškia, kad Lietuva galėtų būti išmušta iš euroatlantinės integracijos ir suvaryta atgal į kokį nors NVS. Tos baimės jau praeityje. Bet būgštavimų atsiranda tartum netikėtai ir ne iš sistemos "kairė-dešinė". Norėčiau, kad mes tai suvoktume, nes daugelis žmonių dar to nelabai suvokia.

Taigi primenu prognozes, kad finišo tiesiojoje tikrai mums nebus leista ramiai gyventi ir užbaigti darbų. Galėjom įsivaizduoti kokias nors diversijas, traukinių nuvertimus arba konfliktus su Lukašenka dėl sienos ar dar ką nors drastiška, kas sukeltų abejonių, ar Lietuva - stabili valstybė, dėl jos pakvietimo ir jos programų akceptavimo Vakarų struktūrose. Kita vertus, ne tokio pobūdžio diversija, bet gilesnė ir esmingesnė, labai išstudijavus Lietuvos silpnybes, galbūt yra daroma. Pamatysime, kaip vystysis padėtis, kuri dabar išryškėjo.

Numanėm, kad iki paskutinio momento vis tiek mėgins mus išmušti iš kelio, kuriuo einame. Kuo arčiau bus finišas, tuo desperatiškesnės bus pastangos dar kaip nors sustabdyti arba paveikti, kaip Rusijos ambasadorius Vilniuje prieš porą metų pasakė: "Mes labai nesipriešinsim, bet jūs patys nenorėsit." Kaip tik šiom dienom man į rankas pateko vienas labai svarbus dokumentas, ir aš noriu kai ką pacituoti, ką jau spalio mėnesį rašė aukšto rango Rusijos politinis analitikas, Nacionalinės strategijos tarybos Maskvoje direktorius. Štai kas išdėstyta spalio mėnesį: "Pastebėjome, kad jau prieš 5-6 metus susiklostė palanki padėtis, kad Baltijos šalyse į valdžią ateitų prorusiškos jėgos. (Maždaug 1995 ar 1996 metai). Tokiu ir tik tokiu atveju galima buvo sustabdyti buvusių sovietinių Pabaltijo respublikų stojimo į NATO procesą. O dalyko kaina buvo palyginti nedidelė, ne didesnė negu Krasnojarsko krašto gubernatoriaus rinkimai. Tačiau Rusija tą situaciją tiesiog pramiegojo. O juk kokie nors 7-10 milijonų dolerių - Rusijos stambiojo verslo masteliais niekinga suma, - investuota į Lietuvą ir jos politiką prieš 3-4 metus būtų leidusi Rusijai jaustis kur kas prabangiau svarstant Kaliningrado klausimą. Kremliaus specialistams noriu priminti: Lietuvos prezidento rinkimai 2002 m. gruodžio 22 d."

Manau, jūs puikiai suprantate, kad čia ne "Landsbergiui vaidenasi", kaip bando interpretuoti nepriklausoma spauda ar dar kas nors. Aš pacitavau. Kas turi ausis, teklauso, kas turi galvą, tegalvoja. Taigi mąstykit, kaip norit, o išmėginimą Lietuva turi. Čia iš tikrųjų susikaupė nemaža ankstesniųjų Lietuvos valdžių kaltės. Vyriausybės nekovojo įtikinamai ir kategoriškai su korupcija. Turim prisiminti, kaip ir mūsų partijos vardu skelbta "švarių rankų" programa sužlugo, nemaža dalimi sukompromituodama ir idėją, kad galima apsivalyti, ir mūsų partiją, kurios vardu tai buvo daroma, - matyt, nenuoširdžiai ir ne iš esmės, ne saviškių atžvilgiu. Tą visi prisimename. Bet kai sakau, kad vyriausybės nekovojo, tai neturiu priekaištų Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Jo programa "Biurokratijos saulėlydis" buvo daug žadanti, nuoširdi, tik buvo labai mažai laiko; o kad rinkimus rūpėjo laimėti kitoms jėgoms, jos taip niršo ir net šaipėsi. Darydami tai kas reikalinga, kelerius metus tramdydami korumpuotą biurokratiją, būtume ne tik kaip partija, bet ir kaip valstybės struktūros, atgavę nemažą pasitikėjimą,

Čia viena iš kalčių, kurios kaupėsi. Prezidentai irgi nekovojo arba reikiamai nekovojo su teisėtvarkos iškreipimais, kur yra jų prerogatyvos. Analitikai ir žiniasklaida irgi nedarė jokių palyginamųjų studijų apie realią padėtį, pavyzdžiui, blogybių srityje Lietuvoje ir gretimose šalyse, kur tų blogybių ne mažiau, o kai kur dar ir žymiai daugiau. Tuo būdu leista sudaryti šiek tiek nerealų paveikslą, tartum tik Lietuvoje yra blogai. Štai nelaimingoji šalis, kurioj yra visos tos blogybės, o kitur - galbūt Stalino saulė šviečia. Atsimename, kad nebuvo tiriami nė dabartinio prezidento finansiniai poelgiai. Dar vienas atvejis - šališkumas "Lukoilo" kovoje prieš "Williams" dėl naftos biznio erdvės Lietuvoje ir panašūs dalykai. Labai keistai vyko ir dviejų pagrindinių kandidatų rinkimų kampanijos - lyg nesusiekiantys indai, lyg dviejose valstybėse su skirtingais įstatymais. Žinoma, pirmiausia moraliniais įstatymais, kurie ne tik skirtingi, bet vienoje pusėje jų buvo, o kitoj - gal jokių nebuvo. Tarsi valstybės įstatymai būtų neveiksmingi vienoje iš tų valstybių. Ir du štabai: vienas einantis laimėti bet kokiomis priemonėmis, o kitas bemaž nenorintis laimėti arba bent padirbėti, kad laimėtų. Manęs paklausė paskutinę naktį, kai buvo skelbiami duomenys (aš buvau užsukęs į Prezidento V. Adamkaus rinkimų štabą), paklausė jaunyvas žmogus (daugelis man atrodo jaunyvi) kaip šachmatininkas šachmatininko, kaip aš žiūriu į šį endšpylį. Aš jam pasakiau, kad taip nevertintina. Endšpylis, žinoma, blogas, bet prie jo reikėjo prieit. Kita vertus, visa partija yra labai tipinga, kokią esu ne kartą matęs arba patyręs, ir pats pralaimėjęs arba netikėtai laimėjęs, kai situacija atrodo taip: viena pusė turi didžiulę pozicinę persvarą, berods nedaug ir trūksta laimėti, tačiau ji paleidžia iniciatyvą, tartum laimėjimas turi ateiti savaime. O ta pusė, kuri poziciškai atrodo blogai, ji kaunasi, išlygina ir laimi. Man tekdavo būti blogoj padėty ir laimėti todėl, kad perimdavau iniciatyvą. O juolab, turint laimimą padėtį, paleisti iniciatyvą ir laukti, kad laimėjimas nukris savaime iš dangaus, yra tipinga šachmatinė situacija. Čia ne ėjimų reikalas, čia galvos, nusiteikimo ir, žinoma, suvokimo, kas kiek kainuoja, reikalas. Kad perimtų iniciatyvą, šachmatininkai aukoja pėstininką, aukoja figūrą, - kad tik eitų pirmyn, spaustų ir laimėtų. O jeigu sėdi ir lauki, - gal man nieko neatsitiks, jeigu aš ramiai sėdėsiu, - tai dalykas yra psichologiškai praloštas. Atleiskit už šį šachmatinį ekskursą.

Galiu pasakyti dar vieną pastabą. Mes ir ne tik mes, turbūt ir platesnis politinis elitas arba žmonės, kurie svarsto ir dėlioja, kaip ir kas, berods visa ta visuma atitrūko nuo geopolitikos pagrindų į tam tikrą akademinį politikavimą, politologizavimą. Ir pas mus to būna, kai dėliojam pasjansus: mes dešinieji, ten kitokie dešinieji, kažkokie kairieji - ir dėliojam, tartum kortos būtų tik juodos ir raudonos spalvos. O apie kokią nors rudą spalvą niekas negalvoja. Štai mes ir įsižaidėm į politologiją Vakarų demokratiniais modeliais: kairė, dešinė, nors daug kur būna ir kraštutinė kairė - bolševikai, anarchistai arba chaosą keliantys tariamieji "antiglobalistai" (iš tikrųjų antikapitalistai, kurių visų pamušalai raudoni) - ir kraštutinė dešinė, kokie nors fašistuojantys rasistai, antisemitai, izoliacionistai: mes - kitokie, išskirtiniai, visas pasaulis blogesnis negu mes, ginkimės nuo pasaulio… Tokia yra kraštutinė dešinė, tad ir vėl posovietinio chaoso draugai "antiglobalistai". Kaip žinom, nutolę kraštai susitinka. Tačiau tradicinis vakarietiškas politologinis dalymas į socialistus ir kapitalistus Lietuvoj realiai yra kitoks. Mes turėtume suvokti skirtybę, kuri yra labai paprasta, ją mes labai gerai suvokėm Sąjūdžio laikais eidami į Nepriklausomybę pirmaisiais metais, kai reikėjo ginti tai, ką jau iškovojome. Ši skirtybė yra ir po Kovo 11-osios lūžio tebesantis žemyno dalymas su tam tikra evoliucija, kuri įvyko anuometinėje kairėje.

Ta skirtybė yra Rytai - Vakarai. Mes esame pernelyg nusiteikę, kad jau sėdime Vakaruose ir žaidžiam pagal Vakarų taisykles. Žinoma, būtų gerai, ir aš matau, kad Lietuvos Vakarų kryptyje jau dabar sutelpa ir dešinė, ir kairė. Mūsų tradicinė priešprieša kai kurių pagrindinių klausimų atžvilgiu - nepriklausomybinės, integracinės krypties atžvilgiu - jau nebėra tokia priešprieša, kaip prieš dešimt metų, su ano laiko pavojais ir įtarimais. Todėl, kai nuskambėjo vienas kitas pasakymas, kad esant reikalui paremsim A. Brazauską, tai neturėtų stebinti. Aš tą esu sakęs ir 1993 metais, kai buvo labai agituojama prieš savanorius, sakoma, kad juos reikia išvaikyti, kad jie nepatikimi ir gali padaryti kokį perversmą. Aš turėdavau raminti tuos išsigandusius savo pačių kariuomenės ir sakydavau: kokia čia valdžia, kuri bijo savo kariuomenės? O savanorių kariuomenei turėjau pasakyti: žiūrėkit, yra valstybė, Konstitucija, tvarka, ir jeigu mums grės pavojus ir Prezidentas A. Brazauskas stovės už valstybę, tai aš pirmasis atsistosiu greta ir pasakysiu: mes turim būti kartu su Prezidentu. Neturi būti tokių fokusų kaip 1940 metais, kai net dešinieji politikai plojo rankomis, kad A. Smetonos nebėra! Koks laimėjimas! Taigi supraskim, kokių gali būti kvailybių. Matykim ir kai kurias istorines pamokas. Todėl sakau, kad dabar, įvykus tam tikrai evoliucijai, Lietuvos Vakarų kryptis yra ta vieta, kur vakarietišku būdu sutelpa ir vakarietiški socialdemokratai - jie kažkokiu būdu tokie jau pasidarė, jie jau nebėgtų patys į Rytus parsiduoti, jiems patinka turėti savo valstybę ir toje valstybėje turėti šį vakarietišką modelį: socialdemokratinės kairės ir konservatoriškos liberalios dešinės.

Tai Vakarų kryptis. O kaip reikėtų pavadinti Rytų politinę kryptį šiandien Lietuvoj? Manau, kad visiškai nereikia kokių nors partinių pavadinimų, kurie čia pat vis nauji atsiranda, o iš kišenės jų galima ištraukti dar dešimt. Reikia matyti faktus, tad geriausia taip ir pavadinti: Rytų partija. Tokių pavadinimų buvo siūloma net Latvijai prieš keletą metų - visokių internacionalinių mišinių, kur įeina ir latvių, bet jie norėtų tempti Latviją į Rytus. Tai Rytų partija, taip buvo pavadinę Maskvos analitikai. Lietuvoje toks reiškinys pradeda ryškėti, o jeigu jos ir pinigai iš Rytų, tai darosi dar ryškiau, ir tikslas arba generalinė linija gali apsireikšti iš tikrųjų, ne žodžiais. Tikslas ne tas, kad žmonėms Lietuvoje būtų geriau, bet kad Rytų galybei su Rytų mafijomis Lietuvoje būtų geriau.

Pirmąją dieną po rinkimų rezultatų paskelbimo aš priminiau žmonėms per spaudos konferenciją Šventąjį Raštą, kuriame amžiams pasakyta: pažinsite juos iš jų darbų. Ir pasiūliau stebėti jų darbus. Nepolitikuoti politologizmais, kodėl taip atsitiko, kas čia ką. Juk ne tai dabar svarbiausia. Dabar būtų tik laiko gaišatis, nors savo klaidas, taip pat visuomenės ir politinių jėgų, tarp jų ir tų, kurios dabar valdžioje, - jų klaidas reikia matyti. Bet visos tos partijos, kurios ligi šiol tarpusavyje diskutuodamos vedė Lietuvą reikiama kryptimi, kažką praleido iš dėmesio. Todėl ir turim problemą. Laukiame darbų, laukiame pasyviai, bet labai įdėmiai stebime nesudarydami įspūdžio, jog puolame vien todėl, kad rinkimus laimėjo ne tas, kurio mes norėjom. O jeigu jis pakankamai gerai dirbs, tai kodėl mes turėtume galvoti vien apie tai, kad norėjom kito? Nes ir tas, kuris ateina vienoks, dirbdamas gali darytis šiek tiek kitoks. Jeigu jam leis, jei jis nėra per daug įsipareigojęs. Visa tai mes pamatysime. Todėl tokia visuomeninė pozicija, masių psichologijos prasme, man atrodo geresnė ir tokią aš siūlau: labai atsargiai, susirūpinę stebime ir norėtumėm, kad būtų daromi geri darbai arba kad bent nebūtų daromi blogi, kokie pirmom po rinkimų dienom pasireiškė kaip žmonių nuteikimas prieš Europos Sąjungą. Čia blogas indikatorius, kuris gali būti matomas kaip paslauga tai galybei, kuri tikrai nenori, kad mes būtumėm integruoti į Vakarus, - taigi dabar, įtakojant žmonių nuotaikas neigiama kryptimi, daroma paslauga Rytų galybei. Tą irgi reikia atvirai vardinti, ir jeigu tik to įtakojimo nebus, tai pasakysim: gerai, mūsų rūpestis atlėgsta. O jeigu taip yra, tai mūsų rūpestis auga, ir mes neturim kitos išeities kaip žmones perspėti. Galbūt ir kviesime kokioms nors akcijoms. O pagrindinė akcija bus referendumas, kad referendumas nepavirstų balsavimu, ar keičiam valstybės kryptį. Žmonėms reikia labai aiškiai kalbėti, apie ką jie pasisakys.

Jau dabar dera atkreipti jų dėmesį į reikalingą naujesnį politinį susivokimą. Mes kažkada perspėdavom, kad pagal modelį, kuris žinomas ir kitose šalyse, kairioji pusė, norėdama atsilošti, kuria dukterines organizacijas, kai kurios net pasivadina tariamai dešiniaisiais vardais. Tokia netikra "dešinė" paskui apsinuogina kaip slapta kairė ir panašiai. Čia ir buvo tie visi Lietuvos "naujųjų suknelių" žaidimai. Bet kai kas vis dėlto pasitikrino, ir dar kartą darau išvadą, kad ta buvusi posovietinė kairė, kurią tradiciškai traukė į "Maskvos koridorius" ir į "Rytų rinkas", iš kur mums ateis gerovė, vis dėlto yra pasimokiusi ir apsisprendusi už savo valstybę. Tam tikras išmėginimas valdžia šį tą reiškė. Mes taip pat matėm ir kalbėdavom savo tarpe, kad jeigu mums tektų priimti nepopuliarius sprendimus kelyje į Europos Sąjungą, mums būtų sunkiau. Jeigu kai kurie kolegos dabartinėje Seimo kairėje priešintųsi, eitų į gatves jaudinti žmonių su raudonom ar pusiau raudonom vėliavom "už darbo žmonių teises", tai mums būtų daug sunkiau. Kadaise suvalstybinę atsakomybę, jie dabar vis dėlto darosi valstybininkais ir patys priima nepopuliarius sprendimus. Tai mes nukentėdavom už reformas ir už europinę kryptį, bet vis dėlto čia natūraliai atsiranda tam tikras žaidimo partneris, kuris žaidžia jau toj pačioj aikštės pusėj. Nors tarpusavy gal ir nėra didelės meilės, bet šiokie tokie vakariečiai, kai kitoj aikštės pusėj žaidžia Rytų partija.

Tokie mano pastebėjimai, kuriuos siūlau apmąstyti. Ką mums yra pavykę suformuoti, tai parlamentinės respublikos struktūras. Jų veikimas netobulas, bet tai nereiškia, kad reiktų griauti. Reikia tobulinti ir stiprinti. Prisiminkim, kaip pačioje pradžioje šviesiausios atminties Lietuvos kardinolas sakė, kad mes turėsim augti ir augti. Ir mes sakydavom: nebus stebuklų, bus labai sunkus išmėginimas. Pasireiškė išmėginimai ne tik išoriniai, bet ir mūsų pačių viduje užprogramuoti išmėginimai: kaip mes turėsim keistis savyje ir prisiauginti kitokių žmonių, kad visuomenė keistųsi. Vis dėlto tai vyksta. Tačiau ir augimui, ir evoliucijai dabar kyla grėsmė. Todėl, kad yra daug žmonių nepatenkintų, kad augimas per lėtas, per lėta evoliucija ir ne vienareikšmiška, o su dviprasmybėm, su apgavystėm, korupcijom ir panašiai. Jas galėtų įveikti augimas ir gera valia, kurios turėtų rastis daugiau, bet spekuliavimai, kad yra daug nepatenkintų žmonių, gali sugriauti visą namelį. Gali būti kvestionuojama Kovo 11-osios kryptis. O mes esam tie, kurie, manau, ginsime ją kaip barikadas. Aš tuo įsitikinęs ir visada būsiu kartu.

Čia yra Memorandumas, vienas iš mūsų Tarybos išplėstinio posėdžio dokumentų, dėl politinės padėties Lietuvoje po prezidento rinkimų. Čia kai kas konstatuojama ir pasakyta ir apie tą išmėginimą, kuris mums dabar tenka. Siūlau atkreipti dėmesį į vieną išsireiškimą, kuris yra ramesnis, geresnis ir objektyvesnis negu kokia nors panika arba puolimas naujai išrinkto prezidento, apie kurį mes tikrai dar ne viską žinome, ką jis toliau darys. Mes bandom, kas gali būti daroma, galbūt sumodeliuosim kai kuriuos galimus veiksmus ir juos įvertinsim, - kurie būtų tie blogi veiksmai, leidžiantys jau daryti išvadas. Bet tai - dar atvira knyga. O naujas žodis yra "neprognozuojama situacija". Tikrai, mes turėjom prognozuojamą situaciją. Jeigu būtų buvęs išrinktas Prezidentas Valdas Adamkus, - nors, sakysime, visuomenėje yra nepasitenkinimo ir juo, gal jis ko nors per mažai padarė, per mažai rūpinosi, per mažai laužė tas vietas, kur buvo prasta, - tai būtume turėję prognozuojamą situaciją: artimiausiai ateičiai ir mūsų pagrindinių valstybės tikslų pasiekimui bei užbaigimui.

Dabar atsirado klaustukas, ir mes jį vadiname "neprognozuojama situacija", ir sakom, nuo ko priklausys dalykai - nuo išrinktojo Prezidento realių veiksmų. Kol kas ten yra tam tikra sumaištis. Jo patarėjai sako: skaitykit, kas parašyta programoj. Čia pat sako: neskaitykit, kas parašyta programoj. Programa buvo rinkimams, dabar užmirškim ją. Jau žmones apgavo, sakydami taip, o kai valdžioj - kitaip. Ten yra keistų žmonių, kurie gal nesupranta ką sako, arba mano, kad jiems marios iki kelių, dabar gali sakyti ką nori. Būtent realūs jų veiksmai ir bus programa. Ne kokie nors parašyti dalykai ar pasakyti interviu: aš už tą arba už tą, o veiksmų programa: ar už tą, ar nevisai. Mes sakome, kad Tėvynės Sąjunga yra pasirengusi atidžiai stebėti besiklostančią situaciją ir perspėti Lietuvos visuomenę, jei matys gresiančius pavojus europietiškos krypties tęstinumui.

Nauja tema - tai suvažiavimas, į kurį einame, todėl leiskite man dar penkias minutes šį tą pasakyti.

Padėtis partijoje. Lietuvoje mūsų partija yra svarbus veiksnys, ji yra didelė, įtakinga, nuosekli. Tą šiandien pripažįsta net mūsų politiniai oponentai. Seniau sakydavom - priešininkai, kurie tartum linkę mus apskritai ištrinti, prognozavo, kad mes turim išnykti, ir Lietuvoj bus gerai. Dabar jie galvoja truputį kitaip ir pripažįsta, kad mes esam nuosekli, stabili partija, nesiblaškom, ir kad tokie mes esam reikalingi, net kaip oponentai. Ir čia matome pažangą demokratijos supratimo kryptim. Bet mūsų partijoje toli gražu ne viskas tobula, ir mes turime būti labai savikritiški pirmiausia sau. Turime tobulinti sąrangą ir vadybą. Dėl sąrangos yra pasiūlymų, dirba Įstatų tobulinimo grupė, ir vadovavimo jai niekas nepakeitė. Tai - Rasa Juknevičienė. Mes papildėme sudėtį, ir visi prašomi teikti savo mintis, samprotavimus. Apie tai bus referuota vėliau, aš neužbėgsiu įvykiams už akių. Ir, kaip sakiau, vadyba. Vadybinis vadovavimas Tėvynės Sąjungoje yra visai neišspręstas klausimas. Skyriuose būna įvairiai, apie tai yra kalbėjęs Andrius [Kubilius], jis galbūt įvertins ar apibendrins. Skyriuose ypač daug kas priklauso nuo asmenybių, kiek kas turi ir vadybinių sugebėjimų, ir energijos, ir pasišventimo partinės statybos darbui. O vadybinis vadovavimas iš mūsų partijos centro - tikrai neišspręstas klausimas. Mes jo kaip ir neturime arba neturime tokio, koks turėtų būti.

Suvažiavimas, o per suvažiavimą mūsų partija turės apsispręsti ir dėl politinio vadovavimo. Tai artėjantys per suvažiavimą pagal visas įstatuose numatytas taisykles pirmininko rinkimai. Čia irgi turbūt galima vertinti įvairiai, aš negaliu pats savęs vertinti dėl politinės krypties, kurią formavau mūsų partijoje, dėl jos principų ir tikslų. Aš norėčiau, kad tai būtų tęsiama. Manau, kad mūsų politinis apsisprendimas ir krypties pasirinkimas - Kovo 11-osios idealų tąsa - yra ir teisingas, ir reikalingas, ir bus labai reikalingas mūsų šaliai dar ilgą laiką arba tiesiog visada. Tačiau tai nebūtinai yra susiję su vienu asmeniu, kuris ligi šiol vadovavo. Mes esame pakankamai vieningi, tai fundamentalūs dalykai, ir aš nemanau, kad čia yra kokių nors skirtingumų. Esu jau gerokai anksčiau pasakęs, kai manęs klausdavo ir partijos struktūrose, ir spauda prieš porą metų ar prieš metus dėl pareigų perdavimo, kad aš nematau problemos, nes mes turime subrendusių jaunesnių žmonių ir ne vieną, kuris gali vadovauti partijai. Žinoma, taip pat kolektyviniu būdu, nes kai čia paminėjau savo politinį vadovavimą, tai kolegos žino, jog Prezidiumas buvo dažnai šaukiamas visais ekstra atvejais, ir labai retai kada darydavau, nebent būdamas visai įsitikinęs, kad mane palaikys, kokį nors asmeninį politinį veiksmą, o visada derinau. Tokie buvo mūsų bendru sutarimu daromi veiksmai ir užimamos pozicijos. Be abejo, ir toliau taip turi būti, ir kas bebūtų išrinktas Pirmininku, manau, kad to bus laikomasi. Taip pat esu gerokai anksčiau pasakęs, kad nematau problemos ir net asmeniškai kaip žmogus būčiau patenkintas perdavęs vadovavimą. Kad ir dėl tų spragų mūsų partijos organizaciniuose reikaluose. Dabar galėčiau sakyti, kad kažkas kažko nepadarė, bet juk esu pirmininkas. Paprasčiau bus sakyti: antai jis nepadarė. Nors aš niekada nieko iš šalies nepulsiu, o tik bandysiu patarti, jeigu nebebūsiu pirmininkas.

Šiandien neturime pamiršti įstatų. Mes nei iškėlinėjam kandidatūrų, nei atšaukinėjam kandidatūras. Todėl turiu papeikti tam tikrą iniciatyvą, kad pradėtas parašų rinkimas. To tikrai nereikia. Prašau tuos, kas ten ką surinko, padėti į labai gilų krepšį arba sunaudoti pakurai ar dar kam nors, nes tai yra kelias į vidinį skaldymąsi. Varžybos gali būti, tai - demokratijos elementas. Bet aš tikrai neisiu į jokias varžybas, kad ginčiau savo kaip pirmininko pozicijas; aš iš principo to nenoriu. Tiesą sakant, manau, kad ateina laikas perduoti vadovavimą jaunesnei kartai. Tą buvau pasakęs ir anksčiau, ir dabar man kitaip neatrodo, nors padėtis Lietuvoje šiandien kitokia. Tą irgi galiu atvirai pasakyti: man būtų buvę ramiau, jeigu būtų buvęs išrinktas prezidentas V. Adamkus. Dabar padėtis neprognozuojama. Bet galbūt iki mūsų suvažiavimo padėtis aiškės, bus labiau stabilizuota ir patikima, ir manau, kad kokių nors šauksmų "Landsbergi, gelbėk Tėvynę!" nebus. Nebus nei reikalo, nei kokio nerimavimo einant į rinkimus. Tuo labiau, kad mano įtaka irgi nėra tokia didelė. Lietuva keičiasi, ir mes turime dar porą mėnesių laiko pamąstyti. Vienas dalykas man visiškai aiškus: mes jokiu būdu neturim patekti į vidines kovas, kažkokias "kartų" kovas, į tai, ko norėtų visi mūsų priešai. Aš ir tada, prieš metus ar pusantrų, sakiau, kad mano didžiausias rūpestis perduodant vadovavimą bus, kad partijoje neįvyktų jokio sutrikimo, nusivylimo, atsiribojimo, tuo labiau vidinės konfrontacijos. Neduok, Dieve. Labai stengsiuosi gesinti tokius reiškinius, jeigu kas nors norės supriešinti, populiariai kalbant, mane su Andriumi arba vyresnę kartą su jaunesne karta. Čia būtų didžiausias džiaugsmas mūsų konkurentams ir priešininkams. Manau, kad tikrai laikysiuos tos linijos, jeigu tik Lietuvoje nebus kokių politinės katastrofos požymių. Bet ir tada spręstume kolektyviai ir nesudarytume jokio džiaugsmo mūsų oponentams, kad Tėvynės Sąjunga labai sudėtingai ir skausmingai sprendžia reguliariai kas dveji metai ateinantį klausimą. Štai mano pastabėlės, ir dar kartą prašau neinicijuoti ir neorganizuoti jokio skirstymosi, dalymosi ir diferenciacijos mūsų partijos viduje. Jeigu kas nors tą darys, tai gali mane paskatinti padaryti skubų pareiškimą, kad tokia situacija nesitęstų. Prašau prižiūrėti, kad ji ir neatsirastų. Ačiū.