Ekscelencijos,

Mieli kolegos Lietuvos parlamentarai,

Visi laisvės kovų veteranai ir gynėjai,

Malonūs svečiai!

Šioje salėje virš įėjimo durų jūs matote įrašą "1990 03 11 čia atkurta Lietuvos valstybė." Čia ji buvo ginama, priešinantis blokadoms ir diversijoms, kuriant laisvą visuomenę ir nepriklausomą teisinę valstybę - ilgame nelengvame darbe, kuris tebeeina.

Politinė jėga, kuri vedė ir galutinai atvedė į 1990 m. Kovo 11-ąją, buvo Lietuvos Sąjūdis. Netrukus minėsime Lietuvos Sąjūdžio 15-metį. Lenkiu galvą Sąjūdžio bendražygiams ir jų vardu visiems, kurie parėmė Lietuvą anuomet Vilniuje, Kaune ir visur mūsų žemėje, Baltijos kelyje, Maskvoje ir demokratiniame pasaulyje.

Jau kitą dieną po Kovo 11-osios nepriklausomam parlamentui ir Lietuvos laisvei buvo planuojama smurtinė pražūtis. Bet ypatingas išmėginimas atėjo po 10 mėnesių, Sausio 13-osios naktį iškart po pusiaunakčio.

Aš buvau aukščiausias valstybės pareigūnas ir atstovaudamas mūsų valstybei pasaulyje vadovavau politinei diplomatinei gynybai, taip pat ir teisinei, šiame tolydžio, net naktimis posėdžiaujančiame parlamente, kai reali fizinė paties parlamento gynyba, pirmoji barikada tą naktį buvo neginkluotų piliečių rankos ir krūtinės. Turėjom atlaikyti dar ir vidinę krizę, kad valstybė tokią lemtingą naktį neliktų be konstituciškai šio parlamento įgaliotos Vyriausybės. Ir tai vyko šioje salėje, kai daugybė žmonių aplink rūmus meldėsi ir giedojo.

Atėjo į rūmus ir savanoriai, pasiryžę kad ir menkais ginklais pasipriešinti agresoriui, prisiekdami nepagailėti Lietuvai savo gyvybės. Beje, savanorių siūlė atsiųsti Moldavija, pirmoji, nors dar nesavarankiška, iškart po Kovo 11-osios pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę; atvyko būrelis kovingų savanorių iš Ukrainos, atvyko parlamentarai iš įvairių šalių, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos ir kitų, kad būtų su mumis.

Maskvoje mūsų atrama buvo Borisas Jelcinas, o Galina Starovoitova, pamojusi ranka į svyruojančius "demorosijos" vyriškius, pati ėmėsi ir surengė pirmą masinę demonstraciją Lietuvai remti. Tuomet Rusija norėjo tapti demokratija, ir mes stovėjome vienoje barikados pusėje prieš totalitarinę komunizmo imperiją. B. Jelcinas sausio 13-ąją nuskrido į Taliną (kuris po Rygos turėjo tapti trečiąja Kremliaus auka), ir iš ten pasaulį pasiekė keturių išsilaisvinančių šalių vadovų, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos vieningas balsas:

"/…/ Vadovaudamosi įsitikinimu, jog tolesnis mūsų valstybių plėtojimasis galimas tik radikalių permainų, laisvės ir demokratijos pagrindu; /…/

Šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą. /…/

Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina savo ryžtingumą plėtoti valstybių santykius tarptautinės teisės ir savitarpio pasitikėjimo principų pagrindu. /…/"

Suprantama, aš tą keturšalį tarpvalstybinį pareiškimą pasirašiau gavęs faksu iš Talino ir grąžinau atgal su savo parašu - Lietuvos parašu. Taigi dokumentas, kuris nuo tada skelbiamas kaip pasirašytas Taline, iš tikrųjų buvo pasirašytas Taline ir Vilniuje. Specialus laiškas iš Talino su keturiais parašais ir ta pačia sausio 13-osios data buvo nusiųstas priekurtėms Jungtinėms Tautoms.

Kuomet ir už Atlanto išaušo sausio 13-osios rytas, JAV prezidentas G. Bushas (vyresnysis) pasiuntė savo partneriui Kremliuje trumpą, bet didelio krūvio sentenciją, galbūt kiek atsiliepdamas ir į mano asmeninį prašymą dar gruodžio 10 d. Vašingtone arba į prašymą telefonu, perduotą sausio 11 d. Diplomatine ir konstitucine kalba G. Bushas pasakė: "Teisėtumas nesukuriamas jėga." Mažiau diplomatine kalba tai reiškė - "tu, Michailai Gorbačiovai, neturi suvereno teisių tai žemei, Lietuvai, ir jokia jėga, joks smurtas tau tų teisių nesuteiks."

Po 11 metų G. Bushas jaunesnysis pasakė mums visiems Vilniuje: "Jūs daugiau niekad nebūsit vieni." Supratom, nes būsim aljanse su Vakarų civilizacijos demokratijomis ir išvien ginsim bendras vertybes. Būsime su Europos Sąjunga, kaip jos narė, ir jau išmėgintais vaisingais būdais kursime geresnį gyvenimą mūsų piliečiams, norintiems jį kurti.

Ir šie tikslai, šios galimybės buvo apgintos Vilniuje aną Sausio 13-ąją. Dabar nebedaug reikia, gal tik nedaryti klaidų, ir Kovo 11-osios tikslas bus pasiektas. Jo vardas - saugi Nepriklausomybė, kūrybiška ir gyvybinga Lietuva laisvų tautų bendrijoje.

Kita vertus, padėtis nėra ir visai paprasta. Kvietimai peržiūrėti iš naujo jau užbaigtas sutartis arba atsisakyti narystės Europos Sąjungoje, iš tikrųjų yra kvietimai likti kitoje, nedemokratinėje geopolitinėje erdvėje, nuo kurios apsigynėme aną Sausio 13-ąją.

Mūšiuose būna žuvusių. Niekad nepamiršime jų vardų, kuriais dabar pavadintos Vilniaus gatvės. Ne užpuolikams, bet žuvusiems už Tėvynę dangaus angelai vainikus iš deimantų pina. Todėl nei liūdesys, nei gedulo kaspinai gėlėse ir vainikuose nenustelbia ta auka pašventintos pergalės. Laisvės dvasia, Sąjūdžio dvasia, Lietuvos dvasia buvo pakilusi galingai, ir aš tikiu, kad jei reiks, ji pakils ir vėl. Brolybės ginklas - pats galingiausias.

Ačiū už Jūsų malonų dėmesį.