Mielieji,

Čia, kur dabar stovime, tą naktį prieš dvylika metų buvo paskutinė gynybos linija. Jau krito Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamentas, TV bokštas ir rūmai Konarskio gatvėje, laukta parlamento puolimo. Buvome viduje, priiminėjom būtinus teisės aktus ir atsišaukimus į apykurtį pasaulį, bet nebuvome vieni.

Čia stovėjo gyvoji barikada, nes kitokių dar nebuvo, čia ėjo, kaip numanau, kažkoks nuostabus gyvenimas, kupinas meilės ir tikėjimo. Šią barikadą sudarė narsių vyrų ir moterų sujungtos rankos ir širdys, o širdyse - jėga stipresnė už smurto ginklus.

Gal tą naktį dar nedegė laužai, o gal koks ir degė - dabar nebeprisimenu, ar mačiau, kai prieidavau prie lango tarti žodį Lietuvos gynėjams. Bet jų akis mačiau, girdėjau dainas ir maldas. Ir auštant rytui ėjau posėdžių salėje prie mikrofono ir kreipiausi į žmones aplink Aukščiausiąją Tarybą.

Prašiau jų pasitraukti nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų, nes ten ateina pikta nesusivokiančių minia su perrengtais kariškiais.

Prašiau suprasti, atsitraukti prie šių rūmų ir išvengti bet kokių muštynių su anais demonstrantais.

Ir paskui sakiau taip: "Jūs girdėjote liūdnas, skaudžias žinias, jūs pavargote, jūs šalote visą dieną, visą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tikriausiai ne vieno jūsų širdyje nuoskauda ir pyktis dėl tų nedorėlių, kurie taip elgiasi su Lietuva. O vis dėlto užslopinkite tą pyktį, atgręžkite jiems nugaras, žvelkite vienas į kitą, o ne į priešą. Žvelkite į artimo, į draugo akis ir dainuokite. Daina mums padėjo, padėjo šimtmečiais. Ir dabar dainuokime, giedokime šventas giesmes, tik nesiplūskime, nesikeikime ir nesileiskime į muštynes. Tegu mūsų širdyse būna daugiau ramybės, daugiau šviesos ir tikėjimo. O aniems palikime blogus jausmus ir nusikaltimus. Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!"

Kodėl aš priminiau Jums ir perskaičiau tą seną tekstą? Todėl, kad ir dabar nepasakyčiau nieko kitaip.

Tuo būdu, tuo ginklu, brolybės ginklu mes nugalėjome.

Būkite tvirti ir šviesūs, nesudrumsčiami ir nesukiršinami, ir Lietuva pasieks tą tikslą, kuris yra saugi nepriklausomybė.

Toks buvo ir tebėra Kovo 11-osios tikslas, kartu su viltimi, kad galime savo gyvenimą grįsti meile ir tikėjimu.