Straipsnis skelbtas savaitraštyje “OPOZICIJA”. 2003-11-26 – 12-02 Nr.46 (599)

 

 

 

            Kai dėl vargano savo gyvenimo sunerimę žemdirbiai retkarčiais aštriau pradeda reikšti pretenzijas valdžiai, tarp įvairių raminimo kompresų, nuolat tenka girdėti ir  atviro pasityčiojimo iš jų gaidas. Tada jie bandomi parodyti kaip nedidelio proto subjektai, norintys būti nuolatiniais visuomenės išlaikytiniais. Ši į ją panaši  nuomonė peršama per didžiosios žiniasklaidos skaitalus, ji dažnai skamba iš “televizinių berniukų ar mergaičių lūpų”, nesidrovi tokias mintis skleisti kai kurie politikai, nekalbant jau apie laisvosios rinkos specialistus. Tokios nuomonės skleidėjai paprastai nesiremia statistika, ekonominiais argumentais, taip pat realaus, o ne išgalvoto gyvenimo analize. Opozicijos skaitytojams toks “smegenų faršas” neturėtų būti priimtinas. Jie, matyt, norėtų susipažinti ir su kitais argumentais, paprastai nutylimais oficialios propagandos. Juos būtų galima sugrupuoti taip:

- 1989 metais kaimiečiai už parduotą žemės ūkio produkciją gavo 3,8 milijardus rublių. 2003 metais jie gaus apie 1,5 – 1,6 milijardus litų. 1989 metais už rublį į automašinos baką įsipildavom apie 2,5 litro benzino, dabar gi už litą – apie 400 gramų. Tęsiant tokią skaičiuotę gautume, kad realios žemdirbių pajamos dabar siekia tik 16 procentų buvusių pajamų tarybiniais laikais. Kitais metais, t.y.  po , kai įstosime į  Europos Sąjungą, numatoma, kad tiesioginių išmokų pavidalu kaimiečiai gaus papildomai apie 583  milijonus litų. Vadinasi,  kartu su pajamomis, gautomis už parduotą žemės ūkio produkciją žemdirbiai gaus apie  2- 2,2 milijardus litų. Tiek pinigų žemdirbiai gavo 1976 metais vien už parduotą žemės ūkio  produkciją. Be to, kitais metais dar apie  400 mln. litų kaimo žmonės galės gauti  įgyvendindami kaimo plėtros projektus. Tačiau, šias lėšas gali pasisekti paimti ir gali nepasisekti, jei tam nebus kaip  reikiant pasiruošta (daug kur tam nepasiruošta). Dar apie  200 mln. litų numatoma gauti  investiciniams projektams. Tačiau, į šias lėšas pretenduos perdirbėjai ir  kai kurios kitos su žemės ūkiu susijusios organizacijos. Todėl dabar sunku prognozuoti kiek iš tikro investicijų teks tikriesiems kaimiečiams. Apibendrinę skelbiamus skaičius matysime, kad kitais metais į kaimą gali  ateiti apie 2,6 – 2,8  milijardai litų. Tai žymiai daugiau nei šiemet, tačiau lyginant pagal perkamąją galią, šie pinigai sudarys maždaug trečdalį sumos, kurią  kaimiečiai gaudavo tarybiniais metais. Taigi  ypatingo rojaus kol kas nesimato nei dabar, nei artimiausioje ateityje.

- Plačiau žvelgdami į žemės ūkio reikšmę šalies ekonomikai (Agrarinio instituto duomenys), matytume, kad Lietuvos agrarinis sektorius  sukuria apie 16 procentų šalies Bendrojo Vidaus Produkto (BVP), kad šiame sektoriuje dirba apie 29 procentai visų užimtų šalies gyventojų, kad žemės ūkyje sukurtas 1 litas BVP papildomai sukuria 1,6 lito BVP maisto produktų perdirbimo ir kituose sektoriuose. Ūkininkai, žemės ūkio ir kooperatinės bendrovės, perdirbimo įmonės (be gėrimų gamybos  įmonių), įvairių mokesčių pavidalu (be socialinių mokesčių) sumoka valstybei daugiau nei milijardą litų. Neskaitant to, daugiau nei milijardą litų valstybė dar gauna Pridėtinės vertės mokesčio pavidalu už prekybą maisto produktais. Kitaip tariant,  iš maisto biznio valstybės biudžetas gauna apie 20 procentų pajamų. Be to, Lietuvos žemdirbys teikia visuomenei 2-3 kartus pigesnę nei Europos Sąjungos šalyse žemės ūkio produkciją. Taip žlunga dar vienas mitas apie žemdirbį kaip išlaikytinį. Ne jis yra našta visuomenei. Priešingai, jo darbo dėka daug kas  užsitikrina neblogą egzistenciją.

- Daug diskusijų sukeldavo ir sukelia žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos. Ypač įnirtingai diskutuojame dėl pieno, galvijų ir dalinai grūdų supirkimo kainų. Šių diskusijų  eigoje valdžios atstovai, pritariant laisvosios rinkos  specialistams bei žiniasklaidai nuolat kartoja, kad kainas turi sureguliuoti rinka. Tai žinoma yra taip ir ne visiškai taip. Ne visiškai tai yra todėl, kad pieno, galvijienos, grūdų ir kitų žemės ūkio produktų supirkimo kainos labai smuko, tuo tarpu parduotuvėse maisto  produktų kainos nemažėjo, o kai kurios ženkliai išaugo (Lietuvoje  1996 metais  pieno vidutinė supirkimo kaina buvo 0,60 lt/kg; galvijienos  gyvo svorio – 3,48 Lt/kg). Ne visiškai taip yra  ir todėl, kad Europos Sąjungoje, kurioje, kaip teigia politikai ir kai kurie specialistai, veikia rinkos dėsniai, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos yra  žymiai didesnės. Pavyzdžiui,  jei Lietuvoje už pieno kilogramą ūkininkams mokama apie 0,4 litus, už galvijienos gyvo svorio kilogramą 1,5 – 2 litus, tai Europos Sąjungoje atitinkamai 1,09 ir 5,6 litus. Taigi, jei veiktų rinkos dėsniai, lietuviška žemės ūkio produkcija nesunkiai turėtų patekti  į Europos rinką ir sėkmingai ten konkuruoti. Taip nėra. Europiečiai, taikydami įvairius apribojimus, sunkiai įsileidžia mūsų maisto produktus. Todėl laisva rinka egzistuoja tik kai kurių politikų ir valdžios atstovų galvose, bet jos nėra realybėje.

- Diskutuojant    apie  žemės ūkio produkcijos kainas, oponentai dažnai visus rinkos sunkumus bando uždėti ant silpniausio, t.y. žemdirbio pečių, apeinant kitus rinkos dalyvius, būtent žemės ūkio  produkcijos perdirbėjus ir prekybininkus. Tai, matyt,  daroma sąmoningai, nes pastarųjų rankose yra dideli pinigai, o tai reiškia jėgą. Su apgailestavimu tenka priminti ir prisiminti, kad žemdirbiai taip pat galėjo turėti didelę jėgą, kai jiems 1993 – 1996 metais pusvelčiui buvo atiduota iki 50 procentų perdirbimo įmonių akcijų. Tuo laiku daugelyje įmonių žemdirbiai iš tikro buvo įgiję svarius akcijų paketus ir galėjo rimtai įtakoti šių įmonių valdymą. Deja,  šias akcijas kaimiečiai savo rankose neišlaikė arba beveik neišlaikė. Šios akcijos pusvelčiui iš jų buvo supirktos ir todėl dabar perdirbimo įmones valdo ne žemdirbiai, o kiti. Įdomumo dėlei supažindinsiu, kad ir su “Pieno Žvaigždžių” tikraisiais valdytojais. Jie būtų šie (pateikiu akcininko pavadinimą ir jų turimą akcijų paketą procentais):

- ŽŪKB “Smilgelė” (Vilnius) – 7,19%; UAB “Agrolitas Imeks Lesa” (Vilnius) – 9,46%; Swedeagri invest (Švedija) – 24,75%;  Swedfund International (Švedija) – 8,71%; Julius Kvaraciejus (įmonės vadovas) – 9,65%; Regina Kvaraciejienė – 2,38%. Taigi šie šeši akcininkai turi daugiau nei 62 procentus šios įmonės akcijų ir praktiškai ją valdo. Kadangi pagal mūsų  Konstitucijos nuostatas į privačios nuosavybės reikalų tvarkymą valdžia neturi teisės kištis (išskyrus mokesčius ir  kriminalinius dalykus), todėl šios įmonės  valdytojai elgiasi taip, kaip  geriau jiems. Beje, panašiai kaip šioje įmonėje susiformavo ir kitų stambiausių perdirbimo įmonių  valdytojai. Jie taip pat elgiasi kaip jiems geriau, tai yra spaudžia silpnuosius. Tuo tarpu įmonių konkurencinių pajėgumų didinimas valdytojams, matyt,  yra antrame plane. Kad ko gero yra taip, galima iliustruoti, kad ir tokiu pavyzdžiu. Agrarinio instituto duomenimis sviesto gamybos kaštai Lietuvos pieno perdirbimo stambiose  įmonėse siekia apie 2427 litus/t produkcijos. Tonai lieso pieno miltų pagaminti išleidžiama apie 2514 litų. Tuo tarpu ES minimalūs  šių produktų perdirbimo kaštai (minimalūs kaštai naudojami apskaičiuojant  intervencines sviesto ir lieso pieno miltų kainas) 2002 metais buvo nustatyti 883 ir 829 litai. Šie skaičiai parodo kam iš tikro reikėtų rimtai pasitemti, norint ateityje sėkmingai dalyvauti ES rinkos konkurencinėje kovoje.

Nėra prasmės  plačiau liesti prekybininkų reikalų, nes jiems dabar  suteikta visiška  ekonominio veikimo laisvė, kuri sėkmingai  naudojama spaudžiant ir gamybininkus ir  vartotojus. Vakarietiškai standartai sako, kad taip ir turi būti, todėl nei Seimas, nei Vyriausybės nieko nedaro ir tikriausiai  nieko nedarys šią laivę ribojant.

Baigdamas šias trumpas pastabas kaimo tematika, neteikiu jokių receptų, nes  niekam jie nereikalingi. Valdžiai nereikalingi todėl, kad nevykdomos arba beveik nevykdomos gana rimtos programos (ant mano stalo guli Vyriausybės aprobuota Kaimo vystymo strategija 2000 – 2006 metais. Tai 2 knygos, kurių bendra apimtis apie 900 puslapių. Jei ši strategija sąžiningai  būtų vykdoma- daugelio problemų neturėtume.). Kaimo žmonėms taip pat, nes jie dabar beveik nieko rimtesnio neskaito, o savo smegenis maitina daugiausia televizinėmis paskalomis. Todėl praktinė bet kokių receptų nauda yra beveik nulinė. Tuo tarpu įvairiapusė informacija skaitantiems ir mastantiems žmonėms, matyt,  reikalinga. Tam ir yra  šis rašinėlis skiriamas.

 

 

Lietuvos Respublikos Seimo narys                                                                  Mykolas Pronckus