“Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio” – štai tokiais žodžiais į Mūzą kreipiasi Homeras, paskyręs savo jėgas vyriškumo portretui nutapyti ir atskleidęs savo talentą “Iliadoje” ir “Odisėjoje”. Kilniam vyriškumo portretui atskleisti buvo panaudotas “vargo didžiausio” matas. Vyriškumui – žodžio, priesaikos laikymąsi, padorumą, kilnumą, ištikimybę idėjoms ir tiesoms įkūnijančiam – tokiam vyriškumui skirtas Homero epas. Jis atspindėjo ir tikrų, ir mitologinių dalykų. Šis epas ugdė tautose garbės ir žodžio kultūrą, grindė pagrindus asmenybės formavimui ne vienoje epochoje. Tikra yra tai, kad “Iliada” ir “Odisėja”atspindėjo įvykius ir jų įvairias pasekmes, o taip pat intriguojantį mitologinį pasaulį, tai tapo lyg ir bendriniais žodžiais, kai kalbama apie kažką, kas ilgiau užtrunka visuomenės kronikos puslapiuose.

Pastarojo dešimtmečio mūsų šalies politinės tikrovės raidoje matėme ir vagnorianą, ir babilianą, o štai dabar jau kurį laiką mus visus įtraukia procesai, susiję su dabartiniu Lietuvos Respublikos Prezidentu Rolandu Paksu. Nenorėdamas nieko užgauti, nenorėdamas sukelti tuščių, mano supratimu, ginčų, ar mes, vienaip ar kitaip nagrinėdami šalies Prezidento ir jo kanceliarijos problemas, neįžeidžiame šios konstitucinės institucijos, savo rašinio pavadinimą pateikiu kaip literatūroje dažnai naudojamus išsireiškimus. Juk turime spartakiadas, olimpiadas, geteanumus, vagnerianas, kameratas ir t.t. Tai klasikiniai ilgiau trunkančių įvykių, renginių ir t.t. pavadinimai. Žvelgdamas į politikoje esantį Rolandą Paksą kaip žmogų, norėčiau panagrinėti kai kurias su juo susijusias problemas per jo ilgesnės veiklos prizmę. Šiuo atveju man labai tinka žodis “paksiada”, galintis atspindėti R.Pakso dalyvavimo visuomeniniame gyvenime datas ir faktus. Tai turi panašumą su konkrečiais įvykiais “Iliadoje”. O štai žvelgdamas į pastarųjų dviejų mėnesių įvykius, į tai, kas visuomenėje yra paskleista arba pasėta, randu prasmę žodyje “paksisėja”. Ir dėl to, kad šalies vadovas kalba apie įvykius “mūsyse”, panaudodamas keistą naujadarą, ir dėl to, kad į dalies visuomenės nuotaikas sėjamos labai pavojingų idėjų sėklos, galinčios išauginti, mano giliu įsitikinimu, daug nepageidaujamų daigų bei sudarančios sąlygas naujai mitologijai tarpti, panašiai kaip ir “Odisėjoje”.

Laikas atvirai diskusijai

Išsakyti savo kritines pastabas dėl dabar vykstančių įvykių verčia daugelis aplinkybių. Pirmiausia mano, kaip socialdemokrato, išpažįstami demokratinio socializmo principai ir vertybės įpareigoja raginti visus Lietuvos kairiojo sąjūdžio dalyvius, socialdemokratus ir kitus kairiuosius demokratus imtis plunksnos, diskutuoti, reikšti savo pozicijas, kad visuomenė jas matytų. Atvirai ir drąsiai kviečiu kairiojo sąjūdžio dalyvius įsijungti į diskusijas. Demokratinio socializmo principų ir vertybių sistema įpareigoja mus netylėti, kuomet visuomenėje didelė socialinė nelygybė, nedarbas, nemaža visuomenės dalis nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, per sunki yra jų padėtis. Jie nuo ryto iki vakaro dirba, kad patenkintų savo pagrindinius žmogiškus poreikius. Jie skriaudžiami ir apgaudinėjami. 8 valandų darbo diena, galinti užtikrinti pragyvenimą, - tai jiems niekuo nepagrįstas tuščias dalykas. Jie pavieniai, išbarstyti ir suskaldyti, jų nepasiekia demokratinė spauda, jie neatskiria jiems reikalingų ekonominių ir socialinių dalykų nuo tų pažadų, kurie jiems pavojingi, bet iš pirmo žvilgsnio patrauklūs. Jie neapginti teisiškai, nes be galo silpnas profsąjungų judėjimas. Jie negali kooperuotis, nes neturi tam būtinų žinių. Jie negali burtis į draugijas ir sąjungas, nes yra materialiai per silpni tai daryti. Jie, jau dešimtmetį gaudami mažus atlyginimus ar pensijas, negali suvokti nei ekonominių nei kitų dalykų ir jiems beveik nieko nesako šioks toks šalies makroekonominių rodiklių pagerėjimas. Mes, demokratiniai socialistai ar kairieji demokratai, tuo tarpu neužsiimame organizacine, kooperatine, profsąjungine, vartotojų teisių gynimo kasdiene veikla (nors partijoje mūsų yra per 13000) tam, kad tarp tų žmonių turėtume įtaką, tam, kad realiai kovotume už jų kasdienes teises. Juk būtent tie silpniausieji ir engiamieji, mažiau išsilavinę, sunkiai dirbantys ir yra mūsų veiklos prasmė. Juk jiems dėka mūsų veiklos turi šiek tiek gerėti gyvenimo kasdienybė. Tačiau būtent toje visuomenės dalyje šiandien tarpsta “dviejų Lietuvų”, “elito ir atstumtųjų”, “tvirtos rankos ir prasivogusios demokratijos priešpriešos”, “elito vagių ir teisingo vargšus ginančio vado” bei kitos propagandinės klišės. Atsimerkime, socialiniai demokratai ir demokratiniai socialistai (taip sąmoningai įvardiju mus, kairįjį Lietuvos sąjūdį), nes tarp tų žmonių, jiems nežinant ir nesuvokiant to, jiems esant visiškai nekaltiems, platinamos teisinės valstybės, demokratijos, konstitucijos griovimo idėjos. O tuo tarpu tie žmonės, tai mūsų žmonės, sąjungininkai ir balsuotojai. Kitos aplinkybės taip pat labai svarbios: tai rimtų tarpusavio diskusijų nebuvimas. Socialdemokratams ne vis tiek – pataikauti šaukiantiems mitinguotojams ar šviesti žmones, aiškinti pragaištingą antidemokratinių idėjų turinį, priešintis socialinės neapykantos kurstymui. Juk šalies Konstitucijoje aiškiai įvardyta su demokratine santvarka nesuderinama veikla – rasinės, socialinės, religinės neapykantos kurstymas! Ar Konstitucijos ir įstatymų laikymosi reikalavimas yra tik popierinė tezė, ar tai – mūsų visų kertinis principas? Ar Konstitucijoje įtvirtintas laisvas Tautos atstovo mandatas leidžia pataikauti radikaliau nusiteikusiai daliai žmonių, reikalaujančių balsuoti pagal jų valią? Socialdemokratiniai principai reikalauja ginti žmogaus teises ir laisves bei siekti, kad kuo daugiau žmonių turėtų realiai įgyvendinamas šias teises, pajustų jų turinį kasdienybėje. Tai – sunki užduotis. Bet socialdemokratiniai principai visada mus išlaiko pažangiųjų, progresyviųjų visuomenės sluoksnių, bet ne pataikaujančių rinkėjų nuotaikoms, principų nesilaikančių, oportunistiškai momentą gaudančių ir visuomenės nuotaikomis spekuliuojančių politinių konformistų pusėje. Tai sunki dilema. Bet jos sprendimas yra ir bus progresyvios kairiosios demokratinės politinės jėgos esmė. Štai kodėl noriu imtis paksiados ir paksisėjos temos dabar. Nes kai kas darosi nebeaišku, įsiklausant į kai kurių mūsų bičiulių motyvus.

Kaleidoskopinė PAKSIADA

Taigi paksiada prasideda 1989 metais. Tuomet R.Paksas – SDAALR ( o rusiškai DOCAAФ) Lietuvoje vienas iš viršininkų, jaunas skraidymo meistras ir t.t. Politinės pažiūros? Sunku pasakyti. Bet formaliai – TSKP, o vėliau savarankiškoji LKP. Kai kas tvirtina jį buvus ir LDDP nariu jau po 1991-ųjų.

1990-1992 metais jis suartėja su G.Vagnoriumi ir V.Landsbergiu, palieka SDAALR, tampa “Restako” firmos vadovu. Kai kas jam primeta SDAALR turto privatizavimą ir t.t. Paliekam tai istorijai.

1992-1995 metai – vėlgi “Restako”, Vilniaus konservatoriai, A.Vidūnas ir kiti draugai – R.Paksas tampa Vilniaus konservatorių ir verslo elitu. Sugeba “pervežti” per sieną iš Rusijos lagaminą dolerių, įvairūs užsakymai iš Vilniaus miesto savivaldybės.. Tai galėtų tyrinėti spec.tyrimų tarnybos, nes medžiagos būta ir yra įvairios. Bet laiko dulkės jau tai užnešė. Tik R.Paksas jau sustiprėja ekonomiškai, šeima gyvena pasiturinčiai, vargu ar taip, kaip skurstančioji Lietuva.

1995-2000 metai – R.Paksas – du kartus Vilniaus miesto meras ir vieną kartą premjeras. Vieną kartą meru tampa kaip konservatorių lyderis Vilniuje. Tuo laikotarpiu R.Paksas sugeba valdiškais pinigais pasidaryti sau stiprią viešųjų ryšių kompaniją, užsitikrinti stiprią G.Vagnoriaus, V.Landsbergio ir V.Adamkaus paramą.. Ir jis aktyviai remia G.Vagnoriaus, V.Landsbergio ir K.Babiliaus “Wiljamsianą”, porina įkandin ir V.Adamkui. Su V.Landsbergio ir V.Adamkaus palaikymu tampa konservatorių Vyriausybės premjeru, konservatorių partijos valdybos pirmininku. Dirbdamas meru, užtraukia milžinišką Vilniaus miesto savivaldybės skolą, nemoka, kaip kitos savivaldybės, mokesčių, padaro daug žalos savivaldybių biudžetų perskirstymui ir t.t. Kaip premjeras su konservatorių pagalba tęsė G.Vagnoriaus pradėtą kursą.

1. Derybose su “Williams” pablogina padėtį, pritardamas tam, kad AB “Lietuvos geležinkeliai”, patirdama milijoninius nuostolius, aptarnautų “Williams”, dar labiau padidina “Williams” teises “Mažeikių naftos” valdyme, Klaipėdos “Naftos” terminalą pajungia “Mažeikių naftai” ir atima iš Lietuvos locmanų teisę aptarnauti Būtingę.

2. Keičia socialinio draudimo tarifus, kartu blogina dirbančiųjų padėtį.

3. Visiškai nebedaro įtakos Valstybės biudžeto situacijai – šalies finansinė padėtis labai pablogėja, auga nedarbas, blogėja pensininkų padėtis.

Tai ne mano išsigalvojimai. 1999 m. rugsėjo 25 dieną buvo priimta oficiali LSDP Tarybos rezoliucija tuo klausimu. Mes kreipėmės ir į V.Adamkų, perspėdami apie R.Pakso Vyriausybės veiksmų pasekmes. V.Adamkus “mūru” gynė konservatorių premjerą. Reikia žinoti ir dar kelias aplinkybes. Tuo metu valdžioje buvo konservatorių-krikščionių demokratų ir centristų vyriausybė, o Vilniaus miesto savivaldybėje konservatoriai buvo koalicijoje su liberalais ir lenkų sąjunga. Tai leido R.Paksui politiškai laviruoti ir galvoti apie savo perspektyvas nesėkmės atveju. Būtent tai atsispindėjo jo veiksmuose 1999 metų spalio 26 dieną, kai R.Paksas garsiai pareiškė, kad jis negali pasirašyti sutarčių su “Williams” ir išeina! O išeidamas jis žinojo, kad Vilniaus liberalai, taip pat J.Lionginas ir E.Maldeikis tikrai liks su juo. Ir liberalai priims jį į liberalų gretas. J.Lionginas tikrai žinojo realią šalies finansinę būklę po G.Vagnoriaus valdymo laikų. Be to, R.Paksas dar labiau padidino Lietuvos finansinius įsipareigojimus “Williams”. Tad kokią išeitį matė J.Lionginas ir kiti – griūti su Lietuva ir vyriausybe bei konservatoriais ir krikdemais, ar pasiūlyti R.Paksui būti “tautos gelbėtoju” ir nusiplovus rankas atsitraukti. R.Paksas priima J.Liongino ir kitų siūlymą. Jis atsistatydina kaip kovotojas prieš “Williams”. Bet šioje vietoje skaitytojo noriu paklausti: kodėl premjeras R.Paksas neišslaptina sutarčių, nenutraukia slaptų derybų, nepaviešina dokumentų Seimui bei visuomenei, nepriklausomai nuo to, kas Seimo daugumą sudaro konservatoriai-krikdemai-centristai. Juk jei eini iki galo, tai toks žingsnis logiškas. Tai leido daryti ir įstatymai. Juolab kad 1999 metų spalio 28 dieną Seime jau buvo surinkti 48 Seimo narių parašai dėl to, kad būtų paskelbtas referendumas dėl “Mažeikių naftos” valdymo išlaikymo Vyriausybės rankose! Pontijus Pilotas “nusiplovė rankas”. Rolandas Paksas – taip pat. Jis leido Vyriausybei pasirašyti sutartis spalio 29 dieną. Jis neparėmė referendumo iniciatyvos. R.Ozolui ir kitiems centristams spalio 29 dieną atsiėmus keletą parašų, referendumo iniciatyva griuvo. O R.Paksas – konservatorių meras ir premjeras – pereina dirbti V.Adamkaus patarėju energetikos klausimais! Ir sutartis pasirašyta, ir referendumas sugriautas, ir V.Adamkus išsilaikė, ir R.Pakso reitingai išaugo, ir liberalai bei centristai pradėjo galvoti apie naują kvėpavimą po R.Pakso vėliava. Priminsiu, kad visa tai yra dokumentuose, Seimo stenogramose, rezoliucijose ir pareiškimuose!

2000-2004 metai – R.Paksas vėl meras, vėl premjeras ir šalies Prezidentas. Vėl liberalas, vėliau – liberaldemokratas, dabar lyg ir sustabdęs narystę partijoje. Būtent 2000 m. pavasarį, R.Paksui vėl tapus meru, priimtas garsusis Vilniaus miesto Tarybos sprendimas dėl to, kad už savivaldybei atliktus darbus savivaldybė firmoms galėtų mokėti ne pinigais, bet atsiskaityti nekilnojamuoju turtu – pastatais ir sklypais! Tai prieštaravo visiems įstatymams, bet R.Paksui to reikėjo, nes daug Vilniaus firmų buvo jo komandoje. O pastatų ir sklypų buvo taip pat. Tai puikiausias korupcinio sprendimo pavyzdys. 2000 metų balandį aš buvau Vilniaus miesto Tarybos narys ir galiu tai patvirtinti. Taigi, ponas V.Junokas turėtų tai žinoti ir pasidomėti ta situacija. Galima būtų dar daugiau kalbėti apie R.Paksą – liberalų, konservatorių ir lenkų rinkimų akcijos koalicijos merą. Neatsitiktinumas ir tai, kad R.Paksas, kaip meras, pasirūpno savo namų aplinka. Gatvė, kurioje yra jo namas, jo kadencijos metu buvo išasfaltuota viena pirmųjų Vilniuje. Tai irgi faktas. Na, o kad jau išeinant iš merų, savivaldybė padovanojo prabangų motociklą, tai jau visai su teisinės valstybės principais prasilenkiantis dalykas. Ir dar koks motociklas – dešimtis tūkstančių kainuojantis! Vargšė varguomenė – kad taip kas jai, įvesdamas tvarką Lietuvoje, kiekvienoje seniūnijoje po motociklą surastų!

Bet po to seks “Naujoji Politika” – V.Adamkus, R.Paksas, R.Ozolas. V.Bogušis ir A.Paulauskas. Tai – 2000-ųjų ruduo-2001-ųjų birželis. R.Paksasantrą kartą tampa premjeru. Ir štai vėl konkretūs žingsniai:

1. R.Pakso vyriausybės siūlymu sumažinamos dirbančiųjų pensininkų pensijos.

2. R.Pakso vyriausybės siūlymu liberalizuojami darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, pabloginama dirbančiųjų padėtis darbo rinkoje.

3. R.Pakso vyriausybė teikia Nacionalinės energetikos strategijos pataisas, kad, dar neaptarus IAE uždarymo sąlygų, būtų priimtas sprendimas dėl II-ojo bloko uždarymo.

4. R.Paksas pasirašo derybinę poziciją, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą nebūtų taikomas pereinamasis laikotarpis žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimui.

5. R.Pakso vyriausybė priima pataisas, kad žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo, pirkimo ir pardavimo tvarka būtų supaprastinta. Būtent per šį R.Pakso laikotarpį stipriai suklestėjo “žemgrobystė”. Tai patvirtina Vyriausybės nutarimai ir sklypų įsigijimo statistika bei apskričių administracijų veikla.

Šalyje išauga nedarbas, sustiprėja korupcija, labai prasta biudžeto padėtis. Vyriausybės ministrų skandalai – K.Kristinaičio, S.Janušonio, E.Maldeikio ir t.t. R.Paksas 2001-ųjų birželį baigia antrąją – liberalo-premjero karjerą. Po to prasidės R-Pakso – liberaldemokrato – karjeros etapas: ereliai, eitynės su deglais, J.Borisovo ir “Avia Baltica”pinigai, tvirtos rankos šūkiai, kova su elitu, antieuropiniai lozungai rinkiminėje kampanijoje, pasižadėjimas peržiūrėti derybines Lietuvos pozicijas ir t.t. R.Paksas taps “pamaldus”, per L.Lolašvili suradęs Dievą. Ir t.t, ir t.t. Po to bus ir Barštys, ir kiti garsūs “varguomenės” atstovai. Ir arši propaganda, ir nesiskaitymas su jokiomis demokratinėmis taisyklėmis bei įstatymais. Pagaliau – rajonų ir miestų vargingesni žmonės išrinks Rolandą Paksą šalies Prezidentu. Panašiai elgėsi ir kitų mūsų epochos šalių radikalesni lyderiai. Aš nekalbu apie XX-ojo amžiaus pamokas. R.Paksas – Prezidentas jau pamirš, ką jis darė būdamas premjeras ir meras politiniame elite kai buvo ir kitų partijų atstovas. Jo ir liberaldemokratų planuose – laimėti Seimo rinkimus. Viešieji ryšiai daro viską, kad bet koks Vyriausybės laimėjimas būtų pateiktas pirmiausia kaip R.Pakso nuopelnas. Ir teisėjų, ir sklypų istorijos, nors jos pradėtos dar prie V.Adamkaus ir A.Brazausko, tik jų rezultatai išryškėja prie A.Brazausko ir R.Pakso – tampa tik R.Pakso nuopelnu. Liberaldemokratai rengia įvairias populistines akcijas. O Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija pavirsta liberaldemokratų partijos rinkimų štabu. Bet ne viskas klostosi taip, kaip J.Borisovo, A.Katkevičiaus ir kitų sumanyta. Išlenda dalis juodų darbų! Pradedami tyrimai ir t.t. Galiausiai artėjama prie apkaltos. Paksiada pasiekia kulminaciją. Šioje vietoje ir norėtųsi pereiti prie keletos išvadų, o po to žvilgtelėti į paksisėją.