Nepartinis kairiosios minties savaitraštis “Opozicija”. 2004.02.25 - 03.02, Nr.8(611)

 

Laisvė  ar  pinigų  valdžia

 

... Pasaulyje yra 471  milijardierius. Bendras šios mažos  pinigų “darytojų” grupės kapitalas sudaro  daugiau kaip  pusę  viso pasaulio turto.

 

Bernard Lie tear “The Future of Money”, London: Century publishing.

 

            Prieš keletą dienų jau 14-ą kartą  paminėjome atkurtos nepriklausomybės dieną. Šia proga  buvo surengta  įvairių  iškilmių, pasakyta daug jausmingų kalbų, atseikėta pažadų. Kitaip tariant, viskas  vyko taip, kaip ir turėjo vykti. Tačiau daliai žmonių ši diena  ypatingo džiaugsmo neatnešė. Kodėl taip atsitiko, kai vedantieji politikai ir oficialioji propaganda vis kartojo ir kartoja apie spartų vystymąsi? Pasirodo, gyvenimo kasdienybėje pažanga nelabai matosi. Dar mažiau jos galima rasti lyginant tarpusavyje  nesenos praeities ir dabarties realybę. Taip lyginant atsiranda daug nemalonių klausimų į kuriuos oficialioji propaganda  bevalija neatsakinėti. Pavyzdžiui:

            - Kodėl gyventojų skaičius šalyje sumažėjo 291 tūkstančiu (1991 – 2003 metai), arba, kitaip tariant, per šį  laikotarpį netekome tokių miestų, kaip Klaipėda, Mažeikiai  ir Jonava kartu juos sudėjus?

            - kodėl šalyje žymiai išaugo nusikaltimų, savižudybių skaičius, beveik dvigubai sumažėjo gimstamumas (1991 m. – 56,2 tūkst., 2002 m. – 30,0 tūkst. naujagimių)?

            - Kodėl tiek mieste, tiek kaime tapo nuvertintas darbas? Dabar  gaminame tik apie trečdalį  gamintos pramonės ir žemės ūkio produkcijos. Darbuotojų skaičius sumažėjo 439 tūkstančiais arba beveik ketvirtadaliu (1991 m. – 1898 tūkst., 2003 m. – III ketvirtis – 1459 tūkstančiai darbuotojų);

            - Kodėl žymi dalis Lietuvos gyventojų  negali normaliai maitintis, gauti reikiamų medicinos paslaugų,  įgyti norimą ir tinkamą išsilavinimą? (Lietuvoje  vienas gyventojas vidutiniškai per  1989 metus suvartojo 73 kg mėsos ir mėsos produktų ir 447 kg pieno bei pieno produktų. 2002 metais šių produktų buvo suvartota atitinkamai 48 ir 283  kilogramai.).

            Tokių “kodėl” būtų galima atrasti daug. Jų stengiamasi nematyti, nes tokie “kodėl” neigia įvairias sparčios pažangos ir klestėjimo teorijas, parodo jų dirbtinumą. Susidūrus su tokiais “kodėl”,  subliūkšta ir vienintelis dabartinės sanklodos ekonominis pranašumas – gausa parduotuvėse. Ši gausa ne visiems. Sumažėjus realiems  žmonių atlyginimams ir pajamoms, keleriopai pabrangus prekėms ir paslaugoms (žemdirbiai 2002 – 2003 metais, lyginant juos su 1989 – 1990, gavo tik apie 16 procentų realių pajamų), dalis žmonių neįperka būtiniausių prekių, neišgali susimokėti už komunalinius patarnavimus bei kitas būtiniausias paslaugas. Todėl  daliai visuomenės  gausa parduotuvėse mažai ką reiškia.

            Bandymai įtikinėti, kad dabartiniai sunkumai greitai praeis, yra rafinuotas melas, nes pasaulis, į kurį su tokia euforija įsiliejome, nėra nei  svetingas, nei  teisingas. Žvelgiant į jį per Jungtinių  Tautų Organizacijos  pateikiamų socialinių palyginimų prizmę, matytume, kad trečdalio žmonijos pajamos nesiekia nei dolerio per dieną. Ne mažėja, o didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių, taip pat tarp turtingiausių ir  skurstančių valstybių. Jei pasaulį šiuo metu sudarytų 100 žmonių, tai 80 gyventų be pastogės arba namuose be patogumų ir šilumos, 70 nemokėtų nei skaityti, nei rašyti, 50 – badautų, 1- turėtų aukštąjį išsilavinimą. Pasaulį, koks pavaizduotas šiuose skaičiuose, mes jau  buvome toli palikę. Dabar gi vėl prie jo artėjame.

          Tie, kurių dėka  atsiradome ten, kur  esame, aiškina, kad visuotinė gerovė ateis, kai tapsime naujų Sąjungų  nariais (Europos Sąjunga ir  NATO). Atsitiks taip ar ne – parodys laikas, tačiau dabar, tai yra praėjus  keturiolikai metų po išsilaisvinimo, nesunku konstatuoti, kad daug žmonių gyvena blogiau nei buvusioje Sąjungoje. Neaišku, kodėl turėtume gyventi  būsimosiose Sąjungose geriau nei buvusioje, kai jos palyginti neturtingos gamtiniais ištekliais, Europos Sąjunga perdėm biurokratinė, o JAV  - militarizuota valstybė, tuščiai išmetanti (kasmet apie 400 milijardus litų, šimtas Lietuvos valstybės biudžetų) didžiules lėšas žudymo, o ne žmonijos pažangos tikslams. Be to, visose šiose Sąjungose ir valstybėse pirmojoje vertės skalėje yra turtas, o tik paskui eina žmogus. Kitaip tariant,  visose šiose šalyse prioritetas suteiktas pinigų valdžiai, kurios nežaboti apetitai  nuolat auga. Sunku dabar pasakyti, ar kairiosios  jėgos sugebės šiuos apetitus riboti. Bent Lietuvoje tai daryti joms sekasi sunkiai. Ir tai matyt atsitinka todėl, kad dauguma žmonių, paviršutiniškai vertindami  visuomenėje vykstančius procesus, nepastebi, kad tikroji laisvė buvo iškovota ir perduota pinigų valdžios  šulams, o ne jiems ir kad  tikrosios  laisvės, tai yra laisvės, kai kiekvienas žmogus galės normaliai gyventi, jiems niekas neatneš. Tokią laisvę  teks iš naujo atsikovoti gana nelengvoje  ir sudėtingoje kovoje.  Jei tai pavyks (gal kada nors  tai pavyks), tada vasario 16- oji taps visos tautos, o ne tik išrinktųjų švente.

 

Lietuvos Respublikos Seimo narys                                                                Mykolas Pronckus