Kaimo reikalų komitetas, atsižvelgdamas  į augančią  kaimo turizmo paklausą ir jo svarbą kaimo  gyvybingumo didinimui taip pat į Lietuvos kaimo turizmo asociacijos kreipimosi dėl Kaimo  turizmo plėtojimo teisinių klausimų, 2004 m. gegužės 19 d.  organizavo išvažiuojamąjį  komiteto posėdį “Dėl kaimo turizmo plėtros perspektyvų”.

Išvažiuojamojo posėdžio metu Komiteto nariai susipažino su kaimo turizmo asociacijos veikla, iškilusiomis teisinėmis problemomis, trukdančiomis plėtoti kaimo turizmo verslą kaime. Posėdis vyko  Kauno rajono Vilkijos seniūnijos Padubysio kaime Eimanto ir Romos Zalensų  kaimo turizmo sodyboje. Posėdyje  dalyvavo J.E. Dr. Michael Schwarzinger -  Nepaprastasis ir įgaliotasis Austrijos ambasadorius Lietuvoje, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos nariai, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovai.

Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Kniukšta pažymėjo, kad pastaruoju metu kaimo turizmui Lietuvoje skiriamas nemažas dėmesys. Ši tema ne kartą svarstyta Kaimo reikalų komiteto posėdžiuose, surengtas ir bendras Kaimo reikalų ir Ekonomikos komiteto posėdis ,,Dėl smulkaus ir vidutinio verslo bei netradicinių žemės ūkio šakų plėtros kaime”, kuriame taip pat šiai sričiai skirta ne mažai dėmesio. Kaimo turizmas Lietuvoje populiarėja gana sparčiai. Auganti šalies ekonomika leidžia prognozuoti ir toliau kaimo turizmo apimčių didėjimą. kaimo turizmas turi didelę ateitį. Tai ypač aktualu pereinant prie alternatyvių verslų kaime. kaimo turizmo sodybose būtina plėsti ir įvairinti siūlomas paslaugas, siekiant pritraukti dar daugiau svečių, o ypač užsieniečių. Bendrojo programavimo dokumento Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimo priemonei Kaimo turizmo ir amatų skatinimui 2004-2006 metais numatoma skirti 72.422 mln.Lt, iš jų šiais metais – apie 20 mln. Lt.

Kaimo turizmo verslo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė  informavo posėdžio dalyvius  apie kaimo turizmo plėtros galimybes ir sąlygas, su kokiomis kliūtimis susiduriama šiandien plėtojant kaimo turizmo verslą kaime. 

Regina Sirusienė  akcentavo, kad  kaimo turizmo plėtojimas būtų žymiai  spartesnis, reikšmingesnis ir skaidresnis, jeigu teisinė aplinka būtų palanki šios  veiklos atžvilgiu, nesukeltų prieštaravimų pagrindiniams  šalies teisės aktams ir netaptų  korupcijos ir savivalės priežastimi. Kaimo turizmo, kaip verslo plėtra yra neišvengiamai susijusi su gamtinės aplinkos – vandens telkinių ar miško rekreacinių galimybių panaudojimu žmonių poilsiui, teikiant atitinkamas paslaugas ir pramogas. Šių paslaugų  bei pramogų teikimas, t.y. veikla, yra įmanoma tik sukūrus atitinkamą infrastruktūrą. Tačiau ūkinė veikla ir infrastruktūros įrengimas šiose teritorijose yra  griežtai apibrėžiamai Vandens, Miškų ir Saugomų teritorijų įstatymais  ir poįstatyminiais teisės aktais.  Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos kaimo turizmo statinių statybai šalia vandens telkinio – dažniausiai konfliktus sukeliantis juridinis aktas. Tokio pobūdžio teisės aktai neleidžia  savininkui išnaudoti aplinkos  galimybių, kad gautų optimalią paslaugų kainą ir tuo pačiu mažinamas investicijų atsiperkamumas.

Kaimo turizmo verslo asociacijos prezidentė įvardino Kaimo turizmo plėtojimui nepalankius veiksnius: sudėtinga esamoje namų valdoje pastatyti naują apgyvendinimui skirtą statinį arba pritaikyti esamus, nesuformavus naujos valdos, t.y. nesuformavus naujo sklypo, nėra galimybių įregistruoti tokio statinio turto registre. reikalavimas parengti detalų planą iššaukia papildomas lėšas, sklypo formavimo ir žemės tikslinės paskirties keitimo, geodezinių matavimų, laiko sąnaudų ir biurokratinių derinimo procedūrų bei svarstymo su visuomene klausimus. Tokių darbų atlikimo kaina gali siekti 5 –10 tūkst.Lt. Tokie veiksmai kaimo gyvenamose vietovėse privačioje žemėje yra mažai tikslingi ir nėra būtini, nes nepažeidžiami aplinkinių asmenų bei visuomenės interesai. Todėl Turizmo įstatyme yra nuostata (23 str.), kuria nustatoma, kad “privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamose vietovėse, nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti vykdoma naujų statinių statyba kaimo turizmopaslaugoms teikti ir esamų individualių gyvenamųjų pastatų bei sodybų rekonstrukcija ir jų  pritaikymas kaimo turizmo poreikiams”. Tačiau ši įstatymo nuostata nėra praktiškai taikoma, nes ji neperkelta į teritorijų planavimo įstatymą, kuris reglamentuoja detaliųjų planų rengimą.  Todėl yra būtinybė šią nuostatą perkelti į Teritorijų planavimo įstatymą.

Šie paminėti klausimai ir įvardintos priežastys yra ypač aktualios dabartiniu laikotarpiu, t.y.  siekiant kuo efektyviau panaudoti struktūrinių fondų lėšas ir kad gyventojai galėtų su mažesnėmis laiko, lėšų sąnaudomis įgyvendinti projektus finansuojamus iš struktūrinių fondų. Kadangi statybų projektų įgyvendinimas labai išaugs, todėl statybų priežiūrą būtina koncentruoti į projektų kokybę ir projektų derinimą, mažinant ir naikinant ne visada reikalingus priešprojektinius statybų planavimo reikalavimus. Be to biurokratinių formalumų - derinimų, leidimų, svarstymų mažinimas susiaurina galimybes piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. 

Kaimo turizmo verslo asociacijos prezidentė taip pat   siūlė įteisinti kaimo turizmo versle naminės degtinės, kaip regioninio produkto gamybą. Tai sudomintų turistus  ne tik iš Lietuvos, bet ir  iš svečių šalių.

Posėdyje  dalyvavęs J.E. Dr. Michael Schwarzinger -  Nepaprastasis ir įgaliotasis Austrijos ambasadorius Lietuvoje, informavo posėdžio dalyvius, kad stiprių spiritinių gėrimų (stipresnių nei 15%) gamybos monopolis Austrijoje de facto panaikintas 1996 m. gruodžio 31 d., nors dar iki 2000 m. pabaigos alkoholio gamintojams buvo taikomas mokesčių apskaičiavimo  ir surinkimo  mechanizmas, pritaikytas alkoholio monopolinei gamybai. Alkoholio, tame tarpe asmeniniam (nepardavimui) vartojimui skirtų alkoholinių gėrimų, mokesčius reglamentuoja alkoholio mokesčio įstatymas. Alkoholį leidžiama gaminti  spirito darykloje, kurioje  visos gamybai reikalingos priemonės – pastatai, transporto priemonės, prietaisai  ir įrenginiai – yra valstybės tarnybų priežiūroje. Mažesnio kiekio (iki 200 litrų per metus) alkoholio gamybos įmonėms užtenka turėti paprasčiausią distiliavimo įrangą. Gamintojas užsiregistruoja mokesčius administruojančioje institucijoje, kuri nustato leidžiamo pagaminti alkoholio kiekį (maksimaliai leidžiama pagaminti 200 litrų gryno alkoholio), priklausomai nuo alkoholio gamintojo auginamos žaliavos kiekio. Šiuo atveju alkoholio gamintojui neleidžiama  pirkti žaliavos alkoholio gėrimų gaminimui.

Mokestis už 1 litrą gryno pagaminto alkoholio siekia 10 EUR. Atskirais atvejais galimas mokesčio sumažinimas nuo 54% iki 90% tarifo dydžio.

Austrijoje leidžiama asmeninį žemės ūkį turintiems žemdirbiams asmeniniam vartojimui gaminti alkoholinius gėrimus. Vienam namų ūkiui  neapmokestinant leidžiama pasigaminti 15 litrų alkoholio.

Nepaprastasis ir įgaliotasis Austrijos ambasadorius Lietuvoje J.E. Dr. Michael Schwarzinger  pažymėjo, kad Austrijoje naminė degtinė – nepigus produktas, kuris yra labai aukštos kokybės. Naminės degtinės gamybos reglamentavimas  Austrijoje  paskatinio ūkininkus užsiimti sodininkyste ir bitininkyste,  alkoholio gamybos reglamentavimas leido valstybei  kontroliuoti jos gamyba, taip pat  tai įgalino užkirsti kelią nelegaliai alkoholio gamybai.

Kaimo reikalų komiteto pirmininkas  Gintautas Kniukšta informavo posėdžio dalyvius, kad Europos Sąjungojealkoholio gamybą leidžiama reguliuoti pačiai valstybei,teisės aktai nedraudžia privatiems asmenims gaminti alkoholio produktų.. ES teisėje taip pat yra numatytas mechanizmas leidžiantis sertifikuoti tam tikrus specifinių savybių žemės ūkio ir maisto produktus, kuriems maisto saugos ir kokybės reikalavimai taikomi kita tvarka nei įprastiniams produktams. Tokius sertifikatus turi ir tam tikri tradiciniai namudinės gamybos gėrimai.

Galima teigti, kad faktiškai visose ES valstybėse esama mažų alkoholinių gėrimų gamybos ir išpilstymo įmonėlių, tačiau sunku nustatyti aiškius kriterijus, leidžiančius skirti namudinę alkoholinių gėrimų gamybą nuo komercinės. Vienas tokių kriterijų galėtų būti apmokestinimas.

Apžvelgus įvairių šalių patirtį, galima teigti, kad dauguma įstatymų, draudžiančių gaminti naminę degtinę, buvo priimti labai seniai, kai žmonės nepasižymėjo aukšta ,,gėrimo kultūra”. Šiandieninėje modernioje visuomenėje, kuri yra labiau išsilavinus, dauguma žmonių vairuoja mašinas, šios problemos neliko. Todėl daugelyje šalių šiuo metu ir vyksta diskusijos dėl stipriųjų gėrimų gamybos namuose legalizavimo. 

Dažnai alkoholio gamyba namuose draudžiama darant klaidingas prielaidas. Ne vienas alkoholio gamybos namuose draudimo šalininkas būtų linkęs teigti, kad lengvas alkoholio prieinamumas yra vartojimo skatinimas. Tačiau kaip rodo Austrijos pavyzdys, priešingai, šioje šalyje pastebima stiprių alkoholinių gėrimų vartojimo mažėjimo tendencija. Iš kitos pusės, sunku pagrįsti alkoholio suvartojimo tiesioginę priklausomybę nuo jo gamybos ar prekybos liberalizavimo, kadangi ji yra veikiama įvairių kitų objektyvių ir subjektyvių faktorių. Tai priklauso ir nuo gėrimo tradicijų, ir nuo bendros ekonominės padėties.   

Remiantis daugelio šalių patirtimi, galima teigti, kad naminės degtinės gamybos ūkininkų ūkiuose ar kaimo turizmo sodybose legalizavimas papildomų problemų nesukelia. Žinoma, tam turi būti sukurtas tinkamas priežiūros ir kontrolės mechanizmas, numatytos atitinkamos sankcijos.  

Kaimo reikalų komitetas  nusprendė pakartotinai kreiptis į Vyriausybę ir siūlyti artimiausiu metu sudaryti darbo grupę iš aplinkos ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Teisingumo ministerijos, Valstybinio turizmo departamento, Savivaldybių asociacijos, Kaimo turizmo asociacijos, Privačių miškų savininkų asociacijos, Architektų sąjungos atstovų, kad  iki VIII (Pavasario)  sesijos būtų parengti ir pateikti Seimui svarstyti atitinkamų įstatymų pakeitimai, kurie sudarytų palankesnę teisinę aplinką vienai iš Lietuvos ilgalaikės  ūkio plėtros strategijos krypčių – kaimo turizmui.

 

KRK informacija