1. SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETO SUDĖTIS,

IR KOMITETO NARIŲ  DALYVAVIMAS

KOMITETO POSĖDŽIUOSE

 

 

1. Algirdas Sysas – komiteto pirmininkas

2. Irena Degutienė- komiteto pirmininko pavaduotoja

3. Vasilij Fiodorov – narys

4. Stasys Kružinauskas - narys

5. Vytautas Lapėnas- narys

6. Artūras Melianas - narys

7. Kazimiera Danutė Prunskienė – narė  (nuo 2004 02 12)

8. Irena Šiaulienė - narė

 

Komiteto sekretoriatas

           

Komiteto patarėjos:

R. Molienė - vyresnioji patarėja (kuruoja darbo santykių sritį)

D. Aleksejūnienė - patarėja (kuruoja socialinės paramos sritį)

D. Bidvaitė - patarėja (kuruoja valstybinių pensijų ir socialinio draudimo sritis)

E. Bulotaitė – patarėja (kuruoja komiteto veiklos sritis, susijusias su eurointegracija)

D. Jonėnienė - patarėja (kuruoja socialinio draudimo sritį)

Komiteto padėjėjos: R. Liekienė, D. Šimienė, R. Virbalienė

 

Komiteto narių dalyvavimas komiteto posėdžiuose

(2004-03-10 – 2004-08-17)

 

 

Nr.	Komiteto nariai	Posėdžių sk.	Dalyvauta posėdžiuose	Praleista  posėdžių
1.	I. Degutienė	17	14	3
2.	V. Fiodorov	17	17
3.	S. Kružinauskas	17	15	2
4.	V. Lapėnas	17	11	6
5.	A. Melianas	17	13	4
6.	K. D. Prunskienė	17	12	5
7.	A. Sysas	17	15	2
8.	I. Šiaulienė	17	14	3

 

 

2. SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETO VEIKLA

  Seimo VIII (pavasario) sesijos  ir  neeilinių posėdžių  metu komitetas surengė 25  komiteto posėdžius, 4 klausymus, į kuriuos buvo kviečiami atsakingi institucijų pareigūnai, pasiūlymus teikę asmenys ir visuomeninių organizacijų atstovai.

Ataskaitiniu laikotarpiu komitetas apsvarstė 44 įstatymų projektus, 2  Seimo nutarimų projektus. Iš jų  Komitetas Seimo pavedimu kaip pagrindinis apsvarstė 28 teisės aktų projektus, o kaip papildomas - 18 projektų. Iš komitete apsvarstytų teisės aktų, kuriems nagrinėti komitetas buvo paskirtas pagrindiniu, ataskaitiniu laikotarpiu Seime priimta 16 įstatymų.

Pavasario sesijos metu Socialinių reikalų ir darbo komitetas atsakė į 115 piliečių, visuomeninių organizacijų paklausimų, prašymų, skundų. Kaip ir ankstesnėse sesijose dažniausiai laiškuose keliamos problemos – dėl pensijų apskaičiavimo (perskaičiavimo), darbo santykių problemų. 

Atsižvelgiant į tai, kad Socialinių reikalų ir darbo komitetui iš Trišalės tarybos buvo perduoti įvairių valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų siūlymai keisti Darbo kodeksą, 2004 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo valdyba, pritardama Socialinių reikalų ir darbo komiteto prašymui, sprendimu Nr. 2149  sudarė darbo grupę Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektui parengti. 2004 m. liepos mėnesį Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektas buvo parengtas. Taip pat komiteto siūlymu Lietuvos Respublikos Seimo valdyba 2004 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 2220 sudarė darbo grupę Pareiškėjų, pranešusių apie korupcinio pobūdžio teisės pažeidimus, apsaugos įstatymo projektui parengti.

 

2004 m. balandžio 14 d. komitete įvyko pasitarimas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių darbuotojų klausimų.

Aptarti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių darbuotojų pareigybių priskyrimo ar nepriskyrimo valstybės tarnautojams, naujų etatų įvedimo tikslingumo, darbo užmokesčio dydžio skirtumų tarp darbuotojų ir valstybės tarnautojų, o taip pat socialinio draudimo srities įstatymų taikymo klausimai.

2004 m. gegužės 12 d. įvyko komiteto Socialinio draudimo pakomitečio klausymai Pensijų sistemos reformos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto IXP- 3442 ir Pensijų kaupimo įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12,13, 15, 19, 20, 22, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto IXP- 3441 nuostatoms aptarti. Klausymuose dalyvavo pasiūlymus pateikę Gyvybės draudimo įmonių asociacijos bei Valdymo įmonių asociacijos atstovai, savo nuomonę pareiškė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,  priežiūros institucijų, o taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovai. Klausymų metu aptartos Seimo Teisės departamento pastabos dėl pateikto  projekto tobulinimo.

2004 m. birželio 14-17 d. Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo bei Sveikatos reikalų komitetai su oficialiu vizitu lankėsi Čekijos Respublikos sostinėje Prahoje (Seimo valdybos sprendimas 2004-06-01 Nr.2165). Vizitas įvyko Čekijos Respublikos parlamento Atstovų rūmų Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto kvietimu, pratęsiant dviejų šalių parlamentų giminingų komitetų bendravimo tradiciją.

Įvyko susitikimai su Čekijos Respublikos parlamento Atstovų rūmų Sveikatos ir socialinių reikalų komitetu, Čekijos Respublikos Sveikatos apsaugos ministru Josef Kubinyi, Čekijos Respublikos Socialinių ir darbo reikalų ministro pavaduotojais Ludmila Mulerova ir Jiri Hofman,  Čekijos socialinio aprūpinimo valdybos vadovais, Čekijos Respublikos parlamento Atstovų rūmų draugystės su Baltijos valstybėmis grupe bei kitais oficialiais asmenimis.

            Vizito metu aptartos šios temos: patirtis vykdant pensijų politiką, šeimos politiką, įdarbinimo politiką ir priemokų bei paramos politika; reformų ruošimas atskirose socialinės politikos šakose (pensijų draudimo reforma ir t.t.); socialinės politikos finansavimo būdai iš valstybės ir vietinių savivaldybių lėšų; socialinių priemokų (išmokų) skyrimas, kontroliniai mechanizmai; socialinių įstaigų tinklo sistemos organizavimas, paskirstymo į kategorijas būdai ir finansavimas, vietinių savivaldybių vaidmuo socialinės pagalbos srityje, socialinių paslaugų prieinamumas ir kokybė; ES teisinių aktų  taikymas socialinėje srityje ir kitos. Taip pat aptarta patirtis vykdant sveikatos apsaugos politiką; reformos ruošimas (sveikatos draudimas); sveikatos apsaugos srities finansavimas iš valstybės ir vietinių savivaldybių lėšų; vaistų politika, sprendimų tvirtinimo būdai, naujų vaistų kontrolė, reguliavimas ir suskirstymas į kategorijas; medicininių įstaigų tinklo organizavimo sistema,  paskirstymo į kategorijas būdai ir finansavimas; gydymo ir medicininių paslaugų prieinamumo ir kokybės užtikrinimas bei ES teisinių aktų taikymas sveikatos apsaugos srityje.

2004 m. birželio 21 d. Socialinių reikalų ir darbo komitetas priėmė Moldovos Respublikos Parlamento ir Vyriausybės atstovų delegaciją, kurią sudarė politikai ir valstybės tarnautojai. Susitikimą inicijavo viešoji įstaiga “Ženevos iniciatyva psichiatrijoje” ir Lietuvos sutrikusio intelekto bendrija “Viltis” įgyvendindami tarptautinį projektą “Sutrikusio intelekto vaikų globa Moldovoje”. Susitikime svečiai domėjosi žmonių su negalia socialinės integracijos politika Lietuvoje, vykdoma invalidumo ir socialinių paslaugų reforma.

2004 m. birželio 4-5 d. komiteto patarėja D. Aleksejūnienė dalyvavo seminare “Kova su diskriminacija kasdienybėje”, vykusiame Trijere, Vokietijoje. Seminare buvo apžvelgtos ET direktyvos, susijusios su diskriminacija, ir jų nuostatų taikymas, tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos pavyzdžiai, įrodinėjimo naštos perkėlimo klausimai, teismų praktika. Darbo grupėse buvo nagrinėjami diskriminavimo atvejai. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas nagrinėti dviem šios srities ET direktyvoms: 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės 2000/43/EB bei 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus 2000/78/EB.

 

                                                      2.1 Socialinė politika

 

2004 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr.IX-2073, Žin., 2004, Nr.50-1635) nustatyta, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. pareigūnui ar kariui, kuriam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, po jos paskyrimo ištarnavusiam ne mažiau kaip dvejus metus, pensija jo prašymu gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis. Jeigu naujai paskirta pensija yra mažesnė, mokama anksčiau paskirta pensija.

2004 m. balandžio 27 d. priimto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymo (Nr. IX – 2180, Žin, Nr. 72 – 2498) tikslas - pašalinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijai, suteikiant teisę perskaičiuoti ištarnauto laiko pensiją į valstybinę socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensiją pagal pensijos byloje fiksuotus stažo ir uždarbio duomenis tiems ištarnauto laiko pensijų gavėjams, kuriems senatvės pensijos amžius sukako arba kurie buvo pripažinti invalidais jau po šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. po 1995 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu (Žin., 2003, Nr. 115-5221) pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 dalies nuostatos „ištarnauto laiko pensija perskaičiuojama į valstybinę socialinio draudimo senatvės <...> pensiją tik tuo atveju, jeigu jos gavėjas buvo sukakęs šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių <...> iki šio įstatymo įsigaliojimo“ dalis „iki šio įstatymo įsigaliojimo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2004 m. gegužės 11 d. priimto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 52 straipsnio pakeitimo įstatymo (Nr. IX – 2229, Žin, Nr. 83 – 2984) tikslas - prilyginti būtinosios karinės tarnybos Sovietinėje armijoje laiką asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Todėl į šį stažą bus atsižvelgiama apskaičiuojant ne tik pagrindinę, bet ir papildomą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis.

Šis Įstatymas įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 d.

2004 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymą (Nr.IX-2239, Žin.,2004,Nr.88-3210), kuriuo panaikinta anksčiau galiojusi antikonstitucinė nuostata, kad asmenims nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą paskirtoji  pareigūnų ir karių pensija nebemokama.

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas (Nr. IX-2228, Žin., 2004, Nr. 83-2983), priimtas 2004 m. gegužės 11 d. ir įsigaliosiantis 2005 m. liepos 1 d., yra reikšmingas neįgaliųjų socialinės integracijos sistemoje,- tai bazinis neįgaliųjų lygias teises į socialinę integraciją užtikrinantis įstatymas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir tenkinimo principus.

Nemaža dalis Invalidų socialinės integracijos įstatymo, priimto 1991 m., nuostatų iš esmės nebeatitiko šių dienų poreikių ir tendencijų. Šiuo įstatymu galiojantis Invalidų socialinės integracijos įstatymas išdėstytas nauja redakcija pakeičiant pavadinimą į Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą. Įstatymu reformuota invalidumo nustatymo sistema.

Įstatyme numatyta, kad asmenims iki 18 metų, išskyrus valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamus asmenis, nustatomas neįgalumo lygis. Neįgalumas gali būti trijų lygių - sunkus, vidutinis ir lengvas. Neįgalumo lygis bus nustatomas kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus. Darbingumo lygis bus nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus, taip pat jaunesniems kaip 18 metų asmenims, draustiems valstybiniu socialiniu draudimu. Darbingumo lygis bus nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Neįgalumo lygį ir darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Specialieji neįgaliųjų poreikiai nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į jų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį. Specialieji poreikiai tenkinami specialiosios pagalbos šių tipų priemonėmis: techninės pagalbos priemonėmis, finansinės pagalbos priemonėmis ir socialinėmis paslaugomis. Numatyta profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio tenkinimo tvarka bei profesinės reabilitacijos pašalpos mokėjimas asmenims, dalyvaujantiems profesinės reabilitacijos programoje. Ginčus dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinės ir spręs Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2237, Žin., 2004, Nr. 88-3208), priimtu 2004 m. gegužės 18 d. ir įsigaliojusio 2004 m. liepos 1 d., siekta skatinti šeimas auginti ir išlaikyti savo vaikus, remiant kiekvieną vaiką nuo jo gimimo iki pilnametystės; apsaugoti socialinės rizikos šeimų vaikus ir užtikrinti išmokų panaudojimą vaikų poreikiams: stiprinant tėvų atsakomybę už vaikų išlaikymą; vystant socialines paslaugas šeimoms bei organizuojant prevencinį darbą socialinės rizikos šeimoms; suteikiant savivaldybėms daugiau įgaliojimų pakeisti išmokas alternatyviomis paramos formomis; garantuoti didesnę paramą nėščioms moterims; užtikrinti vieningą išmokų administravimą per savivaldybes.

Atsižvelgiant į tai, kad iki įstatymo įsigaliojimo galiojęs įstatymas, priimtas 1994 m., jau neatitiko įstatymams nustatytų reikalavimų, taip pat į tai, kad pašalpos sąvoka ES šalyse suprantama kaip testuojama parama (socialinė pašalpa) ir vaikams skiriamos valstybės lėšos turėtų būti vadinamos išmokomis, įstatymas išdėstomas nauja redakcija ir pavadinamas Išmokų vaikams įstatymu.

Išmokų vaikams įstatymu patobulinta paramos šeimoms, auginančioms vaikus, sistema. Nustatyta išmoka kiekvienam šeimoje auginamam vaikui ir diferencijuota priklausomai nuo vaikų amžiaus ir skaičiaus šeimoje: vaikui iki 3 metų šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, skiriama po 0,75 MGL dydžio išmoka per mėnesį, o šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, skiriama  po 1,1 MGL dydžio išmoką per mėnesį; šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, kuris mokosi dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį; tokių šeimų vaikams nuo 7 iki 18 metų ir vyresniems, besimokantiems dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, skiriama ir pradedama mokėti atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, bet ne vėliau kaip nuo  2009 m. sausio 1 d.; šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, besimokančiam dieninėje bendrojo lavinimo mokykloje, profesinės, aukštesniosios ar aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama 0,4 MGL dydžio išmoka per mėnesį. Vietoj periodinės pašalpos nėščioms besimokančioms moterims įvesta vienkartinė išmoka nėščiai moteriai (pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos), be to, ji padidinta iki 2 MGL. Nustatyta, kad socialinės rizikos šeimoms išmokos teikiamos savivaldybių tarybų nustatyta tvarka. Išmokos tokioms šeimoms gali būti teikiamos  alternatyviais įstatymo ir savivaldybių tarybų nustatytais būdais.

Nustatytas vieningas visų išmokų administravimas savivaldybėse. Atsisakyta našlaičio stipendijos ir vienkartinės išmokos nėščiai moteriai mokėjimo per mokymosi įstaigas ir nuo 2005 m. sausio 1 d. nustatytas jų mokėjimas per savivaldybių socialinės paramos skyrius.

2004 m. gegužės 18 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 4, 5 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymą (Nr. IX-2238, Žin., 2004, Nr. 88-3209), kuris įsigalios nuo 2005 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu nustatyta, kad motinos, pagimdžiusios ir išauginusios bei gerai išauklėjusios jau ne 10, bet 7, ir daugiau vaikų, sukakusios senatvės pensijos amžių arba pripažintomis I ar II grupių invalidėmis, turi teisę gauti Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybines pensijas, kurių skyrimo skaičius per kalendorinius  metus neribojamas. Joms šios pensijos mokamos nepriklausomai nuo, ar po jų paskyrimo šios motinos turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir nuo to, ar gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas.

Iki Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (Nr. IX-2251, Žin., 2004, Nr. 96-3519), kurį Seimas priėmė 2004 m. birželio 1 d., įsigaliojimo specialių socialinių įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų nebuvo. Parama veikiančioms įmonėms, kurios galėtų pretenduoti į socialinės įmonės statusą, buvo fragmentiškai numatyta įvairiuose teisės aktuose. Naujojo įstatymo tikslas - nustatyti juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžti socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustatyti darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms.

Įstatyme įtvirtintas socialinių įmonių steigimo tikslas – įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atskirtį.

Pagal įstatymą socialinės įmonės statusą galės įgyti bet kuris viešasis ar privatus juridinis asmuo, įsteigtas Lietuvos Respublikoje ir atitinkantis tam tikrus įstatyme nustatytus reikalavimus – įdarbinti tam tikrą dalį asmenų iš Įstatymo projekte nustatytų tikslinių grupių, vykdyti veiklą, susijusią su šių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu bei socialine integracija, vykdyti stabilią ūkinę komercinę veiklą. Atskirai apibrėžiamas neįgaliųjų socialinės įmonės kaip socialinių įmonių porūšis. Socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami neįgalieji ir asmenys, turintys didelių sunkumų susirasti darbą. Pastarųjų grupės įeina į Darbo kodekse  nustatytas darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų grupes.

Siekiant kompensuoti socialinėms įmonėms papildomas išlaidas, susijusias su tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbinių įgūdžių stoka, jų mažesniu darbo našumu ar ribotu darbingumu, numatoma valstybės pagalba. Pagal įstatymą socialinėms įmonėms gali būti skiriama tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų dalinė kompensacija bei tikslinės subsidijos (subsidija darbo vietoms įsteigti, neįgalių darbuotojų darbo vietoms pritaikyti ir jų darbo priemonėms įsigyti ar pritaikyti, subsidija tikslinėms grupėms priklausantiems darbuotojams mokyti). Neįgaliųjų socialinėms įmonėms numatyta papildoma pagalba (subsidija neįgalių darbuotojų darbo aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti, subsidija papildomoms administracinėms ir transporto išlaidoms kompensuoti, subsidija asistento (gestų kalbos vertėjo) išlaidoms kompensuoti.

Iki įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms gamybinėms įmonėms, kuriose 2003 metais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną neįgalių darbuotojų dalis nuo vidutinio sąraše esančių darbuotojų skaičiaus atitiko įstatymo sąlygą, taip pat gamybinėms įmonėms, kuriose 2003 m. gruodžio 31 d. neįgaliųjų asociacijos buvo įsigijusios šių įmonių akcijų (dalių, pajų), visuotiniame akcininkų (pajininkų, dalininkų ar kitų dalyvių) susirinkime suteikiančių daugiau kaip ½ balsų, jų prašymu Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta supaprastinta tvarka suteikiamas socialinės įmonės statusas laikotarpiui iki 2004 m. gruodžio 31 d.

Tikimasi, kad socialinių įmonių steigimas atneš didelę socialinę naudą, kuri pirmiausia pasireikš gyventojų užimtumo didinimu įdarbinant asmenis, turinčius didžiausių sunkumų susirasti darbą. Socialinėse įmonėse dirbantiems tikslinių grupių asmenims pagal poreikį bus vykdomos darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimo bei socialinės integracijos priemonės, kurios turėtų padėti šiems asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir visuomenėje.

2004 m. birželio 1 d. Seimui priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr. IX – 2255, Žin, Nr. 96 – 3522) asmenims, pasirinkusiems būti pensijų kaupimo dalyviais, tolesnis dalyvavimas galės būti nutrauktas tik Pensijų kaupimo įstatymo nustatytais atvejais.

Pagal šį Įstatymą naujai atėję į darbo rinką ir pirmą kartą gavę socialinio draudimo pažymėjimą asmenys galės sudaryti pensijų kaupimo sutartis  laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki spalio 1 d., o jų įsigaliojimo tvarka bus tokia pati, kaip ir  sutarčių sudarytų iki liepos 1 d.

Šiuo Įstatymu patikslinta pirmųjų pensijų kaupimo sutarčių įsigaliojimo tvarka, susiejant jų įsigaliojimą su įregistravimu Pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo sutarčių registre (toliau – dalyvių registras). Šio Įstatymo nustatytais terminais sudaryta pensijų kaupimo sutartis įsigalioja ir pensijų įmokos pradedamos skaičiuoti nuo kitų metų sausio 1 d., jeigu pensijų kaupimo sutartis norminių teisės aktų nustatyta tvarka buvo įregistruota dalyvių registre.

Pagal šį Įstatymą pereiti į kitą pensijų kaupimo bendrovę dalyviai galės tik  praėjus pirmiesiems trims metams nuo pirmosios pensijų kaupimo sutarties įsigaliojimo.

2004 m. birželio 1 d. Seimui priėmus Pensijų kaupimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12,13, 15, 19, 20, 22, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Nr. IX – 2254, Žin, Nr. 96 - 3521) bus galima nutraukti pirmą kartą sudarytą pensijų kaupimo sutartį ir grįžti į valstybinio socialinio draudimo sistemą.

Nuo šio Įstatymo įsigaliojimo vienašališkai nutraukti pirmą kartą sudarytą pensijų kaupimo sutartį dalyvis galės raštu pranešęs pensijų kaupimo bendrovei per 30 kalendorinių nuo sutarties sudarymo.  

Asmenys, sudarę pensijų kaupimo sutartis iki šio Įstatymo įsigaliojimo, galės nutraukti šias sutartis per 30 dienų nuo šio Įstatymo įsigaliojimo, jeigu pensijų kaupimo bendrovė sutinka.

Šiame Įstatyme  nustatyta, kad dalyvis turi teisę kartą per kalendorinius metus pereiti į kitą pensijų fondą toje pačioje pensijų kaupimo bendrovėje nedarant jokių atskaitymų, o pereinant daugiau kaip vieną kartą per kalendorinius metus gali būti daromi įstatyme numatyto dydžio atskaitymai. Dalyviui kartą per kalendorinius metus pereinant į kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą, padengiamos tik pensijų kaupimo bendrovės, iš kurios pensijų fondo pereinama, išlaidos, susijusios su asmens perėjimu į kitos bendrovės valdomą pensijų fondą.

Pagal šį Įstatymą pensijų kaupimo bendrovė per vieną mėnesį nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo dienos turės informuoti asmenis apie pensijų kaupimo sutarčių  įregistravimą, taip pat ir neįregistravimą, nurodydama neįregistravimo priežastis, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba turės pensijų kaupimo bendrovei per nustatytą terminą tokius duomenis ir neįregistravimo priežastis pateikti.

Šis Įstatymas leidžia pensijų kaupimo bendrovėms siūlant pasirašyti pensijų kaupimo sutartis naudotis savo sukurtomis pensijų skaičiuoklėmis, tačiau jų informacija turės būti  aiški ir neklaidinanti, turės būti pateiktos skaičiavimų prielaidos bei dydis, kuriuo dėl dalyvavimo pensijų kaupime sumažės valstybinė senatvės pensija. Iki šio Įstatymo įsigaliojimo bendrovės galėjo oficialiai naudoti tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sukurtą skaičiuoklę.

Pagal šį Įstatymą priežiūros institucijos turės teisę bendru teisės aktu nustatyti asmenų, teikiančių informaciją apie pensijų kaupimo veiklą ir (ar) sudarančių pensijų kaupimo sutartis, kvalifikacinius reikalavimus.

2004 m. birželio 8 d. Seimas priėmė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 27 straipsnių pakeitimo įstatymą (Nr. IX – 2262, Žin, Nr. 98 – 3624) , kurio tikslas – nustatyti, kad šis Įstatymas netaikomas asmenims, kurių profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas kompensacijų mokėjimas juos sužeidus arba jiems žuvus dėl tarnybos.

Šiame Įstatyme nustačius, kad nelaimingas atsitikimas nebus pripažintas draudiminiu, jei šis nelaimingas atsitikimas susijęs administraciniu teisės pažeidimu, išskyrus darbo saugos ar darbo higienos norminių teisės aktų pažeidimus, ši nuostata suderinta su Europos Tarybos direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo.

2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7, 9 straipsnių pakeitimo įstatymą (Nr.IX-2357, Žin., 2004, Nr.117-4372) dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų indeksavimo.

Įstatyme nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (ištarnautus metus) ir invalidumo pensijos, kurios yra mažesnės už Vyriausybės nustatytą minimaliosios mėnesinės algos valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams dydį (MMA) nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. didinamos vieną kartą 30 procentų, bet ne daugiau kaip iki MMA dydžio, jeigu jos paskirtos iki 1991 m. liepos 1 d.; nuo 2005 m. sausio 1 d. didinamos vieną kartą 20 procentų, bet ne daugiau kaip iki MMA dydžio, jeigu pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d.

Be to įstatyme įtvirtinta nuostata, dėl socialinės apsaugos išmokų indeksavimo įstatymo projekto, kurį Vyriausybė iki 2005 m. sausio 1 d. turėtų parengti ir pateikti Seimui.

2004 m. liepos 15 d. Seimui priėmus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo, Valstybinių šalpos išmokų įstatymo pakeitimo įstatymą (Nr. IX-2375, Žin, Nr.117-4373) nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos kariuomenės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės lėšomis bus draudžiami ne tik bazinei pensijai (pagrindinei pensijos daliai), bet ir papildomai pensijos daliai, t.y. visai pensijai gauti. Pagal šį Įstatymą nuo 2005 m. sausio 1 d. karių draudimo pensijų draudimu laikotarpiai bus prilyginti stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, o draudžiamosiomis pajamomis bus laikomos sumos, nuo kurių už šiuos asmenis buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomosios įmokos į VSDF biudžetą abiem pensijos dalims gauti.    

Šio įstatymo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 15 straipsnio 5 dalies papildymu nustatyta palankesnė metinio draudžiamųjų pajamų koeficiento   apskaičiavimo tvarka pensijų kaupimo dalyviams, negu buvo nustatyta iki šiol. Pagal šį papildymą apskaičiuojant metinį draudžiamųjų pajamų koeficientą šio straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka mažinimo koeficientas bus taikomas tik tais metais gautoms draudžiamosioms pajamoms, t.y. uždarbio ir kitų asmens pajamų sumoms, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos įmokos. Ligos, motinystės, bedarbio ir kitų pašalpų sumoms mažinimo koeficientas bus netaikomas. Ši nuostata įsigaliojo nuo šio įstatymo paskelbimo “Valstybės žiniose”.

 2004 m. liepos 15 d. Seimas priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2004 m. rodiklių patvirtinimo įstatymo 1, 5 straipsnių ir 1, 2 priedėlių pakeitimo įstatymą (IX-2376, Žin, Nr.116-4326), kuriuo patikslino Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondo) 2004 m. biudžeto pajamas, išlaidas ir pinigų srautus. 

Šiuo Įstatymu patvirtintos Fondo 2004 m. biudžeto pajamos sudaro – 5 286 780 tūkst. Lt ir yra 36 737 tūkst.Lt didesnės nei buvo patvirtintos ir 400 580, 8 tūkst. Lt arba 8,2 proc. didesnės nei 2003 m.

Fondo pajamos padidintos 4622 tūkst. Lt dėl to, kad padidėjo socialinio draudimo įmokos bazinei pensijai gauti dydis (dėl bazinės pensijos padidinimo iki 172 Lt nuo 2004 04 01). Asignavimai iš Lietuvos Respublikos Rezervinio (stabilizavimo) fondo įmokoms pervedamoms į  pensijų kaupiamuosius fondus kompensuoti padidinti 34 450 tūkst. Lt ir iš viso sudaro 89 450 tūkst. Lt. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas perkeltos abejotinai atgautinos sumos sumažintos 2335 tūkst. Lt ir iš viso sudaro 17800 tūkst.Lt.

Šiuo Įstatymu patvirtintos Fondo 2004 m. biudžeto išlaidos sudaro – 5 263 780 tūkst. Lt ir yra 36 737 tūkst. Lt didesnės nei buvo patvirtintos ir 560 635, 6 tūkst. Lt  arba 11, 9 proc. didesnės nei 2003 m.

Patvirtinta lėšų, pervedamų į pensijų fondus, suma yra 68 900 tūkst. Lt didesnė nei buvo patvirtinta ir iš viso  sudaro 178 900 tūkst. Lt, įvertinus tai, kad 2004 m. 441, 5 tūkst. asmenų  (arba 38 proc. apdraustųjų visomis socialinio draudimo rūšimis) įmokos pervedamos į pensijų fondus. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos sumažintos 32 163 tūkst.Lt ir sudaro 20 533 tūkst.Lt.

Grynasis einamųjų metų rezultatas pajamoms viršijus išlaidas nesikeitė ir yra teigiamas 23 000 tūkst. Lt.

Kasos apyvartos lėšos padidintos 30 000 tūkst. Lt, kurie bus kaupiami atskiroje pensijų kaupimo sąskaitoje, ir sudaro 92 000 tūkst. Lt.

Patikslinus pinigų srautus, grynųjų pinigų srautų iš įprastinės veiklos rezultatas yra teigiamas 20 120 tūkst. Lt arba 1 960 tūkst. Lt daugiau nei buvo patvirtinta.

2004 m. rugpjūčio 20 d. Seimas nutarimu (Nr. IX – 2413, Žin., Nr. 132 – 4750) patvirtino Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymo ataskaitą pagal 2003 m. gruodžio 31 d. būklę – 725544,1 tūkst. litų turto ir įsipareigojimų su rezervu balansą, 4886199,2  tūkst. litų pajamas, 4703144,4 tūkst. litų išlaidas, 28110,7 tūkst. litų grynųjų pinigų ir jų ekvivalentų padidėjimą.

Pagal šią ataskaitą grynasis 2003 metų rezultatas – pajamoms viršijus išlaidas – 183054, 8 tūkst. Lt.

2.2 Darbo politika

 

2004 m. birželio 22 d. buvo priimtas Darbo Kodekso 5, 109, 146, 180, 220 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Nr. IX-2293, Žin., 2004, Nr. 103-3756). Įstatymas parengtas bei priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus: 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvą 96/34/EEB ,,Dėl bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC“;1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“ bei 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Tarybos direktyvą 97/81/EB „Dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC)“. Tuo pačiu įstatymu buvo pakeistas ir Darbo kodekso 109 straipsnio 3 dalis.

Įstatymo projekto svarstymo komitete metu, komiteto nariai pritarė patobulintam komitete įstatymo projektui. Seimo priimto įstatymo projekto Lietuvos Respublikos  Prezidentas nepasirašė ir dekretu grąžino pakartotinai svarstyti, tačiau Seime po pakartotino svarstymo įstatymas buvo priimtas be pakeitimų.

            Atsižvelgiant į ES teisės aktus, priėmus minėtą įstatymo projektą, Darbo kodeksas leido netaikyti Vyriausybės nustatytų su ne viso darbo laiko trukme ir tvarka susijusių sąlygų, kai dėl to šalių susitariama kolektyvinėje sutartyje, tokiu būdu prioritetą atiduodant kolektyvinei sutarčiai.

Darbo kodeksas taip pat įpareigojo darbuotojus, ketinančius pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ar grįžti į darbą nepasibaigus atostogoms, apie tai raštu įspėti darbdavį prieš keturiolika dienų iki numatomos grįžti dienos. Kolektyvinėse sutartyse leista nustatyti ir kitokius įspėjimo terminus. Specialiu Lietuvos Respublikos įstatymu numatyta nustatyti papildomas garantijas laikinai dirbti užsienio valstybėje komandiruojamiems darbuotojams, užsienio valstybių darbdavių komandiruotiems laikinai dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją.