Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategija

(v.2000 09 11)

Parengė: Ričardas Ališauskas, Vainas Brazdeikis, Gintautas Bražiūnas, Valentina Dagienė, Lina Markauskaitė, Alfredas Otas, Edita Sederevičiūtė, Arvydas Verseckas

Įvadas

Visose gyvenimo srityse, mokslo ir ūkio šakose įsigali informacijos ir komunikacijos technologija. Ji skatina restruktūrizuoti ekonomiką, keičia pasaulio ir krašto visuomenės sambūvį bei daro įtaką kultūros raidai. Nuo kiekvieno piliečio gebėjimo kompetentingai taikyti informacijos technologiją, atsakingai priimti globalizacijos ir raidaus pasaulio iššūkius priklauso visos šalies bei jos gyventojų gerovė. Švietimui, kaip svarbiam visuomenės raidos veiksniui ir socialinių reformų pagrindui, besikuriančios informacinės visuomenės uždaviniai yra ypač aktualūs. Informacijos ir komunikacijos technologijos integravimas į mokyklą — tai kertinė šalies švietimo pertvarkos dalis, nuo kurios sėkmės priklausys visos švietimo reformos klotis, krašto socialinė bei ūkinė pažanga.

Strategijos tikslai

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime strategijos (toliau – strategijos) pagrindinis tikslas – numatyti informacijos ir komunikacijos technologijos integravimo į Lietuvos bendrąjį lavinimą perspektyvą ir kryptis bei suplanuoti jos įgyvendinimo žingsnius, padėti harmonizuoti įvairių institucijų darbus bei veiksmingai panaudoti švietimo kompiuterizavimui skiriamas lėšas.

Šis dokumentas yra bendros šalies švietimo strategijos dalis. Jis skirtas politikams, šalies švietimo valdininkams, apskričių, savivaldybių ir kitų švietimo valdymo institucijų darbuotojams, pedagogus rengiantiems universitetams ir aukštesniosioms mokykloms, mokslo institutams, fondams, mokyklų bendruomenėms bei kitoms informacijos technologijos diegimu švietime besirūpinančioms institucijoms ir asmenims.

 

Strategijos objektas

Strategija apima bendrąjį lavinimą teikiančią švietimo sistemos dalį – bendrojo lavinimo pradines, pagrindines ir vidurines mokyklas, gimnazijas, jaunimo ir specialiąsias mokyklas. Kai kuriose strategijos dalyse nagrinėjamos ir profesinių bei aukštesniųjų mokyklų kompiuterizavimo problemos. Pastarąją strategijos dalį ketinama išplėtoti ateityje.

Strategijos aprobavimo tvarka

Informacijos technologijos diegimo švietime strategiją parengė LR švietimo ir mokslo ministro 1999 11 22 įsakymu Nr. 1178 sudaryta darbo grupė.

Dokumentą peržiūrėjo, teikė siūlymų ir koregavo tuo pačiu įsakymu sudaryta ir įgaliota ekspertų komisija. Patikslinta strategija buvo skelbiama ir viešai svarstoma. Dokumentui pritarė Švietimo ir mokslo ministerijos kolegija. Strategijos prioritetiniams uždaviniams įgyvendinti parengta programa “Lietuvos mokykla XXI amžiaus informacinėje visuomenėje”, kurią tvirtins Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Strategijos sąsajos su kitais dokumentais

Rengiant šį dokumentą buvo išanalizuota informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose situacija, susipažinta su ankstesniais švietimo kompiuterizavimo projektais (1996 ir 1998 metų investiciniais projektais švietimo informacinei sistemai sukurti), parengtomis ir įgyvendinamomis bei planuojamomis įgyvendinti švietimo modernizavimo programomis (“Bendrojo ugdymo modernizavimo programa”, patvirtinta LR Vyriausybės 1999 06 09 nutarimu Nr. 764), kitais švietimo kompiuterizavimo darbais.

Informacijos technologijos diegimo švietime strategija remiasi rengiamos informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programos siekiais.

Ši strategija bei programa "Lietuvos mokykla XXI amžiaus informacinėje visuomenėje” padės kryptingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999—2000 metų programą, kurioje teigiama: “Tęsime pradėtą mokyklų kompiuterizavimo programą. Sieksime, kad mokyklose būtų galima naudotis tarptautiniais informacijos šaltiniais („Internetu" ir kt.)”.

Teikiamoje strategijoje atsižvelgiama į antrojo švietimo reformos etapo prioritetus, kuriuose numatyta sukurti informacinį švietimo tinklą.

Strategija remiasi Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų nuostatomis bei tikslais. Jos įgyvendinimas sudarys sąlygas ugdyti visavertę moksleivių informacinę kultūrą ir plėtoti modernių didaktikų nuostatas.

LR Vyriausybė 1999 12 28 nutarimu Nr. 1497 “dėl 1999—2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo” yra numačiusi įgyvendinti Lietuvos švietimo informacinės sistemos investicinį projektą, parengti programą “Lietuvos mokykla XXI amžiaus informacinėje visuomenėje" bei švietimo įstaigų renovavimo ir Lietuvos bibliotekų informacinės sistemos sukūrimo LIBIS programas.

Planuojamų projektų ir programų tikslai glaudžiai susiję su šios strategijos uždaviniais, todėl būsimos programos privalėtų remtis ir plėtoti šio dokumento nuostatas, o vykdomi projektai – padėti įgyvendinti prioritetinius jos tikslus ir uždavinius.

Programoje "Lietuvos mokykla XXI a. informacinėje visuomenėje” atsižvelgiama į atliktų darbų rezultatus ir esamą situaciją, siekiama suderinti jau pradėtus darbus su naujais, prioritetiniais informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo tikslais.

Dokumento struktūra

Strategiją sudaro penkios pagrindinės dalys: 1) situacijos analizė; 2) vizija; 3) prioritetai; 4) strategijos įgyvendinimo principai; 5) strategijos įgyvendinimo programos.

I. Situacijos analizė. Šioje dalyje yra pateiktos teorinės informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo prielaidos: apžvelgtos informacinės visuomenės raidos tendencijos ir švietimui keliami uždaviniai bei pagrindinės informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime paradigmos. Lietuvos bendrojo lavinimo kompiuterizavimo situacija išanalizuota kokybiniu ir kiekybiniu aspektais. Informacijos technologijos diegimo procesams ir eigai atspindėti pristatyta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimo retrospektyva. Dabartinis bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimo lygis išanalizuotas remiantis informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo bendrojo lavinimo mokyklose tyrimų (“Kompiuteriai Lietuvos mokyklose”, SITES ir kitų) statistikos rezultatais.

II. Vizija. Šioje dalyje, remiantis situacijos analizės išvadų apibendrinimu, išskirtos 7 švietimo sritys, – 1) švietimo ir visuomenės santykis; 2) gyvenimas mokykloje; 3) ugdymo turinys ir metodai; 4) aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis; 5) mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija; 6) mokslo ir švietimo sanglauda; 7) informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymas ir finansavimas, – kuriose turėtų vykti esminiai pokyčiai, nusakyta informacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime vizija, strateginiai tikslai ir uždaviniai.

III. Prioritetai. Šioje dalyje išskirti svarbiausi informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo uždaviniai, jų siekimo eiliškumas ir tarpusavio sąsajos.

IV. Strategijos įgyvendinimo principai. Šioje dalyje aptarti pagrindiniai principai, kurių turėtų būti nuosekliai laikomasi įgyvendinant strategijos tikslus ir uždavinius.

V. Strategijos įgyvendinimo programos. Strategijos prioritetiniams tikslams įgyvendinti parengta programa “Lietuvos mokykla XXI amžiaus informacinėje visuomenėje”.

I. Situacijos analizė

A. Bendros tendencijos

 

A.I. Informacinė visuomenė ir mokykla

Informacijos ir komunikacijos technologija pasaulyje plinta itin sparčiai, nepaisydama nacionalinių, politinių ir ekonominių skirtumų. Informacinė visuomenė – tai atvira, besimokanti visuomenė, kurios nariai geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šalies ir pasaulio informaciniais ištekliais, valstybinės institucijos užtikrina informacijos patikimumą ir prieinamumą, nuosekliai plėtoja šalies informacinę infrastruktūrą ir jos tarptautinę integraciją, o ekonomika remiasi veiksmingu informacijos apdorojimu ir jos taikymu įvairiose gamybos srityse.

Europos Sąjungoje intensyviai vykdomi informacinės visuomenės kūrimo projektai, nukreipti į įvairias gyvenimo sritis. Šalys laikosi principinių nuostatų, kad visi projektai gerintų kiekvieno šalies piliečio socialines sąlygas, laiduotų lygiateisiškumą ir informacijos prieinamumą.

Šiandien mūsų šalyje naudojama ugdymo sistema iš esmės susiformavo pereinant iš agrarinės visuomenės į industrinę. Visos iki šiol vykdytos švietimo reformos dažniausiai buvo nukreiptos į kiekybinį pamokų ar dalykų perskirstymą mokymo plane: šitaip buvo siekiama kokybinių pokyčių. Buvo keičiamas ugdymo turinys bei apimtis, tačiau pati mokymo bei mokymosi schema iš esmės likdavo ta pati.

Šiuo metu nacionalinės ir pasaulinės švietimo sistemos išgyvena gilią krizę, kuri skirtingu lygiu pasireiškia visose šalyse. Būdingiausi krizės bruožai:

didėja atotrūkis tarp piliečių, turinčių galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą ir jų neturinčių;

profesinis švietimas nespėja tinkamai reaguoti į sparčius technologijos, ekonomikos ir visuomenės pokyčius;

pastebimas ryškus ne tik švietimo sistemos, bet ir visuomenės bei atskirų jos piliečių inertiškumas, nenoras diegti naujoves ir keisti darbo metodus;

riboti finansiniai ištekliai trukdo švietimo sistemai sparčiai reaguoti į visuomenės ir technologijos pažangą.

 

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas į švietimo sistemą, pasaulio edukologų nuomone, galėtų padėti įveikti krizę ar bent sušvelninti jos neigiamas pasekmes.

Remiantis pasaulio šalių patirtimi, išskiriami trys pagrindiniai informacijos technologijos taikymo švietime etapai: 1) informacijos technologijos ir informatikos, kaip naujo dalyko, mokymas; 2) informacijos technologijos priemonių ir veiksmingesnių mokymo metodų taikymas mokant įvairių tradicinių dalykų; 3) informacijos technologijos, kaip švietimo reformos katalizatoriaus, teikiančio galimybių iš esmės keisti švietimo sistemos principus, ugdymo turinį ir metodus, taikymas.

Lietuvoje keliamos informacinės visuomenės kūrimo problemos tampa gerokai aktualesnės pradedant vykdyti Lietuvos derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Todėl pagrindinis uždavinys – siekti, kad šalies švietimo lygis atitiktų kitų valstybių lygį, o mūsų šalies piliečiai galėtų sėkmingai veikti ir gyventi pasikeitus politiniams ir ekonominiams veiksniams.

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. 1470 "Dėl Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programos", Ryšių ir informatikos ministerijos 1998 01 26 įsakymu Nr. 10 buvo sudaryta darbo grupė Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programai parengti. "Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programos" (projekto) pagrindinės nuostatos nukreiptos į švietimo sistemą, nes būtent čia yra ugdomas informacinės visuomenės pilietis. Programos projekte pabrėžiama, kad šalies atsilikimas kuriant informacinę visuomenę gali trukdyti Lietuvai integruotis į Europos Bendriją, sukelti nepageidaujamų ekonominių ir socialinių pasekmių. Programoje pabrėžiama, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimo rodikliai yra menkesni negu kaimyninėse Baltijos ir Europos valstybėse, neturima ilgalaikės Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos kompiuterizavimo strategijos. Programoje išvardyti šie mokyklų kompiuterizavimo siekiai ir uždaviniai:

suteikti visų šalies mokyklų moksleiviams vienodo lygio žinias, išmokyti mokinius efektyviai naudotis informacijos technologijos teikiamomis galimybėmis;

tolygiai diegti informacijos technologiją į visų dalykų dėstymą ir visose šalies mokyklose;

kompiuterizuoti mokyklų bibliotekas ir sujungti jas į bendrą informacinę sistemą, kad jos taptų moksleivių informacinės kultūros ugdymo centrais;

sudaryti sąlygas nuolatiniam tęstiniam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui, naujų žinių įgijimui;

sukurti ir įdiegti Lietuvoje Europos standartus atitinkančią kompiuterinio raštingumo ugdymo sistemą; kompiuterinio raštingumo reikalavimą įtraukti į mokytojų, dėstytojų bei valstybės tarnautojų atestacijos nuostatus.

 

Mokyklos turi padėti sumažinti informacinės visuomenės pavojus:

socialinį pasidalijimą į tuos, kurie gali naudotis kompiuteriais (turi savo namuose) ir kurie neturi šios galimybės – šį skirtumą turėtų kompensuoti mokykla;

nelygias galimybes įgyti visavertį išsilavinimą gimtąja kalba – angliškos programinės įrangos vartojimas mokyklose nesudaro sąlygų gauti lygiavertį išsilavinimą valstybine kalba;

virtualaus bendravimo sukeltą žmonių susvetimėjimą – mokykla turėtų suderinti moksleivių veiklą tradicinėje ir virtualioje aplinkoje;

nesugebėjimą pakeisti moksleivio ir mokytojo statuso bei santykių ugdymo sistemoje – kompiuterį turintis ir gerai jį įvaldęs moksleivis kartais tampa labiau apsišvietęs už mokytoją: tam turi būti pasiruošusios abi pusės;

bendrojo išsilavinimo atotrūkį nuo tradicinių vertybių ir kultūros – pernelyg intensyvus ir neprasmingas naudojimasis kompiuteriu bei internetu gali tapti savitiksle veikla;

kalbinę ir kultūrinę niveliaciją – yra didelis pavojus, kad labai gausi informacija anglų ir kitomis kalbomis užgoš gimtąją kalbą, todėl kompiuterinėje erdvėje būtina puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą.

 

Neigiamų socialinių reiškinių prevencija – mokyklos, visos švietimo sistemos bei valstybės uždavinys. Švietimo strategija turi būti subalansuota taip, kad vienodo lygio išsilavinimą galėtų gauti kiekvienas šalies pilietis nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, fizinės negalios ar anglų kalbos mokėjimo.

Išvados:

A.I.1. Europoje sparčiai kuriama informacinė visuomenė, todėl būtina reformuoti Lietuvos švietimo sistemą ir plačiai integruoti į ugdymą informacijos technologiją.

A.I.2. Būtina sparčiai įgyvendinti programos „Informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programos“ projekte numatytus švietimo sistemos kompiuterizavimo uždavinius.

A.I.3. Lietuvos švietimo sistemos reformą reikia derinti prie Europos Sąjungos planų, kurie švietimo sistemos kompiuterizavimui teikia aukštą prioritetą ir numato spartų jo realizavimą.

A.I.4. Turi būti įvertintos informacinės visuomenės kūrimosi keliamos socialinės problemos, o jų sprendimas numatytas atitinkamose švietimo strateginėse nuostatose ir dokumentuose.

A.I.5. Tik spartus ir efektyvus informacijos technologijos diegimas švietimo sistemoje leis Lietuvoje sukurti informacinę visuomenę ir nuosekliai integruotis į daugianacionalę Europos informacinę visuomenę.

A.II. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime teorinės prielaidos

Informacijos ir komunikacijos technologija pradėta diegti švietime daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Kompiuterių integravimą į ugdymą įvairiais laikotarpiais skatino skirtingos priežastys. Pagrindinius požiūrius apie informacijos technologijos svarbą švietimui apibendrina trys paradigmos: ekonominė, socialinė ir pedagoginė.

I. Ekonominė (arba profesinė) paradigma. Informacijos technologija įsigali pramonėje, versle ir kitose ūkio srityse. Šalies ekonominė gerovė, jos galimybės konkuruoti globalioje Europos ir pasaulio rinkoje priklauso nuo visų jos piliečių pasirengimo veiksmingai taikyti savo darbe modernias informacijos ir komunikacijos priemones. Informacinis raštingumas – darbo jėgos („žmogiškojo kapitalo“) kokybės rodiklis. Teigiama, kad visi studentai ir moksleiviai dar mokykloje turėtų įgyti žinių, kurių prireiks jų ateities darbe, išmanyti naująsias technologijas bei išmokti naudotis kompiuterinėmis priemonėmis.

Sparčiai plečiasi informatikos priemonių gamybos ir paslaugų šaka. Informacijos ir komunikacijos technologijos sektorius sudaro vis didesnę daugelio šalių bendrojo nacionalinio produkto dalį. Nuolat didėja informacijos bei technologijos specialistų paklausa. Daugelis šiandienos moksleivių dirbs informacijos technologijos srityje. Todėl visos šalys siekia sudominti moksleivius informatika bei jos taikymu, suteikti jiems fundamentalių žinių apie informacijos technologiją, dar mokykloje pradėti ugdyti profesinius gebėjimus.

II. Socialinė (arba visuomeninė, kultūrinė) paradigma. Informacijos sprogimas, sparti komunikacijos tinklo plėtra atvėrė naujas galimybes gauti bei skleisti informaciją, bendrauti, išsakyti savo nuomonę ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Nuo to, kaip piliečiai sugebės naudoti šiuolaikines informacijos bei komunikacijos priemones, gauti, apdoroti bei skleisti informaciją priklausys jų galimybės dalyvauti įvairių pasaulio ir krašto socialinių bei politinių bendruomenių veikloje veikti visuomenės raidą.

Informacijos ir komunikacijos technologija įsigali valstybės valdyme ir socialinių paslaugų srityje. Mokėjimas pasinaudoti kompiuterinėmis priemonėmis tampa visaverčio socialinio gyvenimo prielaida: nuo to priklauso piliečio galimybės gauti informaciją, pasinaudoti savo teisėmis ir teikiamomis socialinėmis garantijomis. Nevienodos moksleivių sąlygos išmokti naudotis kompiuteriais bei įgyti informacinių gebėjimų gali tapti socialinės nelygybės ir visuomenės susiskaldymo priežastimi.

III. Pedagoginė (arba katalizinė) paradigma. Edukologų pastebėta, kad daugelis moksleivių, kurie naudoja kompiuterines mokymosi priemones, geriau ir greičiau įgyja įvairių dalykų žinių bei išsiugdo aukštesnio lygio gebėjimus. Informacijos ir komunikacijos technologija stipriai paveikia mokymą ir mokymąsi: mokytojas, pasinaudodamas demonstravimo programomis, vaizdžiau perteikia dėstomo dalyko medžiagą; kompiuteriniai vadovėliai leidžia moksleiviams mokytis savarankiškai jiems priimtinu tempu; pratybų ir kontroliuojančios programos patraukliai ir intensyviai lavina reikiamus įgūdžius. Kompiuterių privalumai itin atsiskleidžia atliekant daug triūso reikalaujančius rutininius ir sudėtingus darbus. Speciali kompiuterių technika padeda įgyti kokybišką išsilavinimą neįgaliems moksleiviams.

Informacijos ir komunikacijos technologija gali padėti įgyvendinti švietimo reformos tikslus ir įveikti esamą mokyklos atotrūkį nuo ekonominės ir visuomeninės realybės (arba, jei bus netinkamai panaudota, jį didinti). Kompiuteriai padeda sukurti naują, informacijos šaltinių ir bendravimo priemonių įvairovės praturtintą, mokymosi aplinką, kurioje lengviau ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, integruoti įvairių sričių temas, taikyti aktyvius mokymo metodus, išryškinti ir lavinti individualius vaiko gebėjimus, mokyti dirbti savarankiškai ir grupėje. Švietimo kaitos specialistai informacijos ir komunikacijos technologiją vertina kaip katalizatorių, galintį paspartinti modernių švietimo reformų bei didaktikų plėtotę.

Išvados:

A.II.1. Informacijos ir komunikacijos technologija gali būti integruota į švietimą skirtingais būdais ir padėti siekti skirtingų – ekonominių, socialinių ir pedagoginių – tikslų.

A.III. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo ir švietimo tikslų sąsajos

Informacijos technologijos diegimas Lietuvos mokyklose turėtų atliepti krašto visuomenės raidos, šalies ūkio plėtros ir švietimo reformos kryptis bei padėti įgyvendinti bendruosius ugdymo tikslus ir uždavinius.

Informacijos technologijos reikšmė šalies ekonomikai yra ir bus itin didelė. Todėl informacijos ir komunikacijos priemonių integravimas į mokymą ir mokymąsi suvoktinas kaip būtina Lietuvos ūkio gerovės prielaida.

Informacijos ir komunikacijos technologija turėtų padėti moksleiviui įgyti visapusį išsilavinimą. Tai sietina su jo gebėjimu pasirinkti tinkamą šiuolaikinę technologiją atsižvelgiant į įvairius tikslus ir skirtingas situacijas, išmintingu informacijos išteklių panaudojimu, kritiškumu vertinant modernias priemones, pranašumų ir keliamų pavojų įžvalga. Viena, informacinis raštingumas tampa neatsiejama kiekvieno piliečio visapusio išsilavinimo dalimi, kita vertus, kompiuteriai yra būtina priemonė šiuolaikiškam išsilavinimui įgyti.

Šiuolaikinio pasaulio dinamika, ypač informacijos ir komunikacijos priemonių sparti kaita ir jų plitimas visose gyvenimo sferose, sąlygoja būtinybę nuolatos mokytis ir nuolatos atnaujinti savo žinias bei įgūdžius. Modernioji technologija yra ne tik mokymosi objektas, bet ir svarbi priemonė pagrindiniams nuolatinio, autonomiško mokymosi gebėjimams lavinti bei įvairiems informacijos šaltiniams pasiekti.

Informacijos ir komunikacijos technologija skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, padeda suvokti demokratinės visuomenės pagrindinius principus ir vertybes. Būdama nauja kultūrinės raiškos, pažinimo ir bendravimo priemone, ji veikia kiekvieno piliečio kultūrinę savimonę bei humanizmo vertybes.

Informacijos ir komunikacijos technologija padeda spręsti pačius įvairiausius švietimo uždavinius, todėl jos diegimo Lietuvos švietime strategija yra grindžiama visų technologijos diegimo paradigmų (ekonominės, socialinės ir pedagoginės) visuma.

Išvados:

A.III.1. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime pagrindinis tikslas – formuoti naują mokymosi ir visuomenės sambūvio kultūrą.

A.III.2. Visapusiškai ugdyti moksleivių informacinį ir technologinį išprusimą – tai turėtų būti ekonomikos modernizavimo bei krašto socialinės raidos prioritetinis uždavinys.

A.III.3. Siektina integruoti informacijos ir komunikacijos technologiją į bendrąjį piliečių ugdymą – tai būtų naujo socialinio ir kultūrinio modelio įgyvendinimas švietime.

B. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo mokyklose pamokos

 

B.I. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymas

Valstybė. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas buvo pradėtas 1986 metais. Tuomet buvusios SSRS vyriausybės įsakymu visose bendrojo lavinimo mokyklose pradėta mokyti informatikos ir skaičiavimo technikos pagrindų. Buvo siekiama sudaryti palankias sąlygas mokyti informatikos ir visas vidurines mokyklas centralizuotai aprūpinti kompiuteriais.

Nuo 1990 metų kompiuteriu diegimu mokyklose rūpinosi Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, tam tikslui įsteigusi Informatikos ir prognozavimo centrą. Švietimo kompiuterizavimas vyko šalies lygiu: įsteigtasis Centras buvo atsakingas už valstybės lėšų paskirstymą informacijos technologijai diegti Lietuvos bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose.

Informatikos ir prognozavimo centras (dabar – Švietimo informacinių technologijų centras) buvo ir yra atsakingas už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose politikos formavimą. Nesant ilgalaikės ir visapusiškos informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime strategijos ir nuolat stokojant tam skiriamų valstybės lėšų, šio Centro įtaka ugdymo kompiuterizavimui buvo ribota, trūko dermės tarp valstybės skelbiamų bendrųjų informacijos technologijos integravimo nuostatų ir žemesnių valdymo grandžių vykdomų darbų.

Apskritys ir savivaldybės. Švietimo sistemos organizavimą ir valdymą reglamentuojančiuose įstatymuose apskričių švietimo centrų ir rajonų švietimo skyrių misija diegiant informacijos ir komunikacijos technologiją mokyklose tiesiogiai nėra įvardyta. Nepaisant to, vietinių valstybės institucijų įtaka sprendžiant mokyklų kompiuterizavimo problemas yra ženkli ir svarbi: apskričių švietimo ir regioniniai kompiuterių centrai organizuoja mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo renginius; daugelio rajonų ir miestų savivaldybės skyrė ir tebeskiria mokykloms lėšų kompiuterių technikai bei programinei įrangai įsigyti. Pastebėtinas ir pabrėžtinas vietos valdžios palankumas ir stipri motyvacija rūpintis informacijos ir komunikacijos technologijos diegimu mokyklose.

 

Mokykla. Informacijos technologijos diegimo į ugdymą politiką formuoja ne tik valdymo institucijų nurodymai, bet ir mokyklų bendruomenės. Kaip kompiuteriai taikomi mokant ir mokantis, kaip naudojama ir plėtojama mokyklos informacinė sistema, kaip vykdoma informacijos apie modernias technologijas sklaida, kiek ir kokios paramos pavyksta gauti mokyklos projektams įgyvendinti, – visa tai priklauso nuo mokyklos aktyvumo, nuostatų ir sprendimų. Svarbus vaidmuo nustatant informacijos technologijos diegimo mokykloje prioritetus tenka informatikos mokytojams, mokyklų bibliotekininkams, administracijai.

Išvados:

B.I.1.Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas iki šiol nebuvo prioritetinė švietimo reformos kryptis, jai skiriamas mažas valstybės dėmesys.

B.I.2. Valstybinei informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo politikai būdingas fragmentiškumas ir neišbaigtumas.

B.I.3. Valstybės subsidijos informacijos ir komunikacijos technologijai diegti bendrojo lavinimo mokyklose yra labai menkos.

B.I.4. Valstybinei informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime politikai yra būdinga centralizacija.

B.I.5. Diegiant naująsias technologijas mokyklose reikalinga savivaldos institucijų ir mokyklų iniciatyva ir aktyvi veikla.

B.II. Valstybinė švietimo informacinė infrastruktūra ir jos kūrimo projektai

Kompiuterių įrangai Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėms, profesinėms ir aukštesniosioms mokykloms pirkti nuo 1991 iki 1994 m. valstybė kasmet skirdavo apie 1 milijoną litų (maždaug pusė šios sumos tekdavo bendrojo lavinimo mokykloms). Papildomos, nors ir nedidelės, valstybės dotacijos buvo skiriamos mokomajai programinei įrangai parengti bei įsigyti. Iki 1991 metų kompiuterių įranga buvo perkama centralizuotai tik už valstybės lėšas. 1991 metais Informatikos ir prognozavimo centras inicijavo technikos pirkimo decentralizavimą: dalį lėšų kompiuterių įrangai įsigyti turėjo skirti pačios mokyklos (iš savivaldybių biudžeto ar kitų rėmėjų). 1994—1996 metais valstybės dotacijų informacijos technologijai diegti švietime beveik nebuvo.

Nuo 1996 metų nuolatinis švietimo kompiuterizavimo finansavimas buvo nutrauktas; pradėta skirti lėšų konkretiems informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo projektams ir programoms įgyvendinti. 1996 metais buvo įgyvendintas investicinis projektas „Lietuvos bendrojo lavinimo viduriniųjų, profesinių ir aukštesniųjų mokyklų kompiuterizavimas“, kurio bendra vertė – apie 28 milijonai litų. Šiuo projektu buvo siekiama: 1) visas bendrojo lavinimo vidurines mokyklas minimaliai aprūpinti kompiuterių įranga – kiekvienoje vidurinėje mokykloje įrengti kompiuterį su modemu, kiekviename rajone – kompiuterių klasę; 2) sukurti Lietuvos švietimo informacinio tinklo bazę; 3) sukurti mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo tinklą – visose apskrityse įkurti regioninius kompiuterių centrus; 4) visiems informatikos mokytojams ir mokyklų vadovams surengti kompiuterinio raštingumo kursus. Ne visi projekto sumanymai buvo įgyvendinti ir veiksmingi: projekte numatytas švietimo informacinis tinklas nefunkcionuoja; regioniniai kompiuterių centrai, kurie turėjo teikti pedagogams informacinės kvalifikacijos paslaugas, dirba arba labai vangiai, arba iš viso neveikia.

1998 metais Informatikos ir prognozavimo centras daugiausiai pastangų dėjo švietimo informacijos ir valdymo tinklui sukurti. Parengtas ir pradėtas įgyvendinti projektas „Lietuvos švietimo informacinė sistema“. Juo buvo siekiama sukurti švietimo informacijos kaitos ir sklaidos infrastruktūrą: įrengti techniką, suprojektuoti duomenų bazes ir sistemos diegimo bei funkcionavimo procedūras. Informacinė sistema skirta švietimo valdymui, mokymui bei mokymuisi. 1998 metais buvo pradėtas įgyvendinti bandomasis investicinis projektas, kurio bendra vertė – apie 2 milijonai litų. Dalis projekto lėšų buvo skirta kompiuteriams įsigyti, kita dalis – bendrajai ir mokomajai programinei įrangai lokalizuoti ar sukurti, specialiai techninei ir programinei įrangai neįgaliesiems pirkti. Projektui tęsti 1999 metais lėšų nebuvo skirta.

1999—2003 metais Švietimo ir mokslo ministerija ketina įgyvendinti „Bendrojo ugdymo modernizavimo“ ir „Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo“ programas. Ugdymo modernizavimo programoje planuojama skirti apie 18 milijonų litų informacijos ir komunikacijos technologijos integravimo priemonėms – kompiuterinėms mokomosioms programoms parengti, distancinio mokymo šaltiniams sukurti, mokytojų ir moksleivių informaciniams įgūdžiams lavinti, mokyklų bibliotekoms modernizuoti ir integruoti į bendrą šalies bibliotekų tinklą bei kitoms priemonėms, kurios galėtų pagerinti moksleivių ir mokytojų galimybes naudotis moderniomis technologijomis (bendra projekto vertė – 100 mln. litų). „Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo“ programos nedidelė lėšų dalis taip pat gali būti panaudota įvairiai informacinei įrangai pirkti (bendra projekto vertė – 61,23 mln. litų).

Lietuvos valstybės investicijų informacijos ir komunikacijos technologijai diegti švietime 1998—1999 metais buvo apie 2 mln. litų, tuo tarpu Latvijoje, be lėšų valstybiniam mokyklų kompiuterizavimo projektui įgyvendinti, vien tik Rygos mokykloms kompiuterizuoti skirta 16 mln. litų, Estijoje iš valstybės biudžeto skirta 24,7 mln. litų, iš kompiuterizavimo fondo ir savivaldybių – dar 13,5 mln.litų.

Išvados:

B.II.1. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimui švietime iš nacionalinio biudžeto neskiriamas nuolatinis finansavimas.

B.II.2. Nėra aiškios ir visapusiškos Lietuvos informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime strategijos: valstybiniuose projektuose numatytiems darbams trūksta nuoseklumo, blaškomasi tarp švietimo informacinės sistemos kūrimo ir bendrųjų ugdymo tikslų.

B.II.3. Valstybinių projektų lėšos panaudojamos neefektyviai, nenumatomas projektų tęstinumas ir nuolatinė priežiūra.

B.II.4. Projektų rezultatai neinstitucionalizuojami: laiku nepriimami tam reikalingi įstatymai ir neskiriama lėšų projektams palaikyti.

B.II.5. Trūksta informacijos, viešumo ir atvirų svarstymų apie valstybės planuojamus ir remiamus informacijos technologijos diegimo projektus.

B.II.6. Lietuvoje skiriamos lėšos informacijos ir komunikacijos technologijai diegti yra apie 10—20 kartų mažesnės negu Latvijoje bei Estijoje.

 

B.III(VIII). Informacijos ir komunikacijos technologija ugdyme

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose pradžia galima laikyti informatikos kurso įvedimą bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose 1986 metais. Moksleivių informacinius įgūdžius buvo siekiama ugdyti per informatikos dalyko bendrąsias programas.

1991 metais buvo peržiūrėta ir pakeista informatikos mokymo programa, išleistas pirmasis originalus lietuviškas mokyklinės informatikos vadovėlis, parengtos įvairios mokymo priemonės. Informatikos kursas iš esmės buvo skirtas fundamentalioms, pažintinėms, su informacija ir jos apdorojimu susijusioms žinioms perteikti. Maždaug pusė pamokų buvo skirta algoritmavimui. Praktinių darbo su kompiuteriais įgūdžių mokė tik tos mokyklos, kuriose buvo kompiuterių klasės.

1997 metais informatikos kursas buvo peržiūrėtas ir pritaikytas pagrindinei bei profilinei vidurinei mokyklai. Pagrindinis informatikos mokymo tikslas – moksleivių informacinės kultūros ugdymas. Informatikos ugdymo programose pabrėžiama praktinio darbo su informacijos priemonėmis svarba, daugiau dėmesio skiriama informaciniams gebėjimams, atskleisti informatikos ryšiai su kitais dalykais, pateikta siūlymų, kaip integruoti informacijos technologiją į žemesniųjų klasių moksleivių ugdymą.

Iki 1999 m. privalomas informatikos kursas buvo įvestas 10—11 klasėse, nuo 1999 metų rudens jis perkeliamas į pagrindinės mokyklos 9—10 klasę (parengti nauji, pagrindinės mokyklos amžiaus moksleiviams pritaikyti, informatikos vadovėliai).

Nuo 2000 mokslo metų pagal parengtą profilinio mokymo modelio projektą informatikos kursas (68 val.) privalomas humanitarinio ir realinio profilio 11—12 klasių moksleiviams. Kursas suformuotas moduliniu principu: „Informacijos apdorojimo“ modulis privalomas humanitariniam ir realiniam profiliams, „Informacijos išteklių“ – humanitariniam, „Programavimo pradmenų“ – realiniam. Papildomai moksleiviai gali mokytis ir kitų pasirenkamųjų kurso modulių. Informacijos ir komunikacijos technologijos integravimas į kitų dalykų mokymą bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projekte nėra nusakomas. Vadovėliai ir kitos mokymosi priemonės šiam kursui nėra parengti.

Išvados:

B.III.1. Privalomas informatikos kursas sudarė sąlygas mokykloms pasirengti platesniam informacijos technologijos diegimui: to reikėtų nepamiršti ir tinkamai panaudoti.

B.III.2. Labai menkas informatikos kurso integravimasis su kitais mokyklose mokomais dalykais.

B.III.5. Formuojant praktinio darbo kompiuteriu įgūdžius daugiausia dėmesio vis dar skiriama techninėms priemonėms, pačiai technologijai, o ne moksleivio bendrajai ir informacinei kultūrai ugdyti.

B.III.5*. Labai menkas dėmesys skiriamas mokykloms tinkamai programinei įrangai bei mokomosioms programoms rengti. Tam nėra nuolat veikiančios ir darbus koordinuojančios institucijos.

 

B.III.6. Darbo kompiuteriais įgūdžių formavimas mokyklose vyksta chaotiškai, neturint tam tinkamos lietuviškos programinės įrangos, vadovėlių.

B.IV(VI). Mokytojų rengimas

Informatikos mokytojus rengia kelios aukštosios mokyklos, daugiausia – Vilniaus pedagoginis, Šiaulių, Kauno technologinis ir Klaipėdos universitetai. Yra bakalauro ir magistro studijos. Neretai informatikos mokytojo specialybė dubliuojama – dažniausiai su matematika.

Ne informatikos pedagogus rengiančios institucijos bakalauro studijose informacinei technologijai vidutiniškai skiria 70 valandų (2 kreditus), t.y. informacijos technologijos kursas tesudaro 1—2% įvairių dalykų būsimų pedagogų studijų. Studentai dažniausiai mokosi kompiuterinio raštingumo pagrindų, o informacijos ir komunikacijos technologijos taikymo pedagoginiai ir didaktiniai aspektai šiame kurse paprastai nagrinėjami tik labai paviršutiniškai arba iš viso apie juos neužsimenama. Magistro studijose šiek tiek daugiau dėmesio skiriama informacinei mokymo technologijai bei didaktikai.

Skurdi universitetų mokomoji bazė – pedagogus rengiančiose švietimo įstaigose trūksta techninės ir programinės įrangos, todėl sudėtinga plėsti informacijos technologijos kursą ir plačiau integruoti technologiją į visą pedagogų rengimo sistemą. Pedagogus rengiančių institucijų dėstytojų informacinė ir technologinė kvalifikacija yra nepakankama dėl pernelyg didelio užimtumo ir nepakankamo finansavimo, jos tobulinimu menkai tesirūpinama, patirties ir naujų mokslinių rezultatų sklaida stichiška.

Informatikos absolventai, palyginti su kitų dalykų pedagogais, mokosi daugiau ir įvairiapusiškesnių su informacijos technologija susijusių kursų. Vis dėlto pernelyg mažai dėmesio skiriama naujųjų technologijų taikymui ugdymo procese. Informatikos mokytojai nerengiami atlikti technologijos koordinatoriaus funkcijų, kurias dirbant mokykloje daugeliui tenka vykdyti.

Nėra patvirtintų informatikos ir visų kitų specialybių pedagogų absolventų informacinei ir technologinei kvalifikacijai keliamų reikalavimų, todėl absolventų informacinės kvalifikacijos kokybė priklauso nuo konkrečios švietimo įstaigos tam skiriamo dėmesio.

Išvados:

B.IV.1. Pedagogus rengiančių švietimo įstaigų absolventų informacijos ir komunikacijos technologijos integravimo į ugdymą išmanymas ir kvalifikacija yra žema.

B.IV.2. Pedagogus rengiančių institucijų mokomoji techninė bei programinė bazė ir dėstytojų kvalifikacija yra nepakankama informacijos technologijai kokybiškai integruoti į mokytojų rengimą.

BVIII.*. Pernelyg daug reikalaujama iš informatikos mokytojo: jis turi būti ir technikas inžinierius, ir kompiuterių koordinatorius, nuolat padedantis kitiems mokytojams, ir dalyko mokytojas.

B.IV.I3. Informatikos specialybės studentai nerengiami būti technologijos koordinatoriais.

B.IV.I4. Nėra parengtų ir patvirtintų technologinio ir informacinio raštingumo standartų.

B.V(VII). Mokytojų kvalifikacijos tobulinimas

1999 metų pabaigoje savivaldybėse ir apskrityse buvo daugiau kaip 40 įvairių tipų pedagogų kvalifikacijos tobulinimo institucijų. Dalis jų (apie 10) turėjo įrengtus specialius kompiuterinius mokymo centrus, kuriuose vyko pedagogų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo renginiai (kompiuterių vartotojų pradžiamokslio kursai, kursai dirbti su įvairia programine įranga, skirti įvairių dalykų mokytojams, veikė interneto skaityklos ir pan.). Apskričių centrams nėra priskirta mokytojų kvalifikacijos tobulinimo funkcija, juridinės ir finansinės kliūtys trukdo jas atlikti. Daugelis centrų stengiasi išsilaikyti iš lėšų, gautų už komercinių renginių organizavimą, ir padėti toms institucijoms, kuriose jie įsikūrę (universitetams, mokykloms ir pan.). Pedagogų informacinės kvalifikacijos tobulinimu rūpinasi ir kitos švietimo institucijos bei įvairios nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikacijos tobulinimas yra decentralizuotas, renginių organizatoriai patys parenka kursų turinį, apimtį ir atsiskaitymo formą. Švietimo ir mokslo ministerija planuoja organizuoti šių institucijų veiklos kokybės vertinimą ir akreditaciją.

Išvados:

B.V.1. Tik nedidelė dalis kvalifikacijos tobulinimo institucijų turi pakankamai techninių, finansinių ir intelektualinių išteklių kokybiškiems pedagogų informacinės kvalifikacijos kursams organizuoti.

B.V.2. Pedagogų informacinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose daug dėmesio skiriama techniniams darbo su kompiuteriu įgūdžiams ugdyti, bet mažai tesirūpinama didaktiniais naujųjų technologijų integravimo į ugdymą aspektais.

B.V.3.Pedagogų informacinės kvalifikacijos tobulinimas ir žinių atnaujinimas vyksta nesistemingai, nereguliariai.

B.V.4. Nėra bendros pedagogų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos plėtotės strategijos, negarantuojama kursų ir kitų kvalifikacijos kėlimo paslaugų kokybė.

 

B.VI(V). Mokslo ir studijų institucijos

Universitetuose ir moksliniuose institutuose atliekami informatikos mokymo metodikos ir informacijos technologijos taikymo ugdymui fundamentalūs tyrimai ir įvairūs taikomieji darbai: rengiami vadovėliai, mokymo knygos ir metodiniai leidiniai (KTU, MII, VDU); kuriama ir adaptuojama programinė įranga (MII); organizuojami seminarai, konferencijos, kursai (KTU, MII, VPU); inicijuojamos moksleivių informatikos olimpiados bei papildomo informatikos lavinimo mokyklos (KTU, MII, VDU); skleidžiami tautos paveldo išsaugojimo ir įvairių humanitarinių mokslų darbai internete bei kompaktinėse plokštelėse (MII, VU).

Didesnį dėmesį mokyklinei informatikai rodo Matematikos ir informatikos institutas. Įvairius šios mokslo srities darbus nuolatos atlieka Programavimo metodologijos skyrius. Matematikos ir informatikos institute pradėti mokykloms skirtos programinės įrangos vertimo į lietuvių kalbą darbai, yra išverstos kelios mokykloms reikalingos programos. UNESCO informatikos katedra humanitarams yra parengusi keletą kultūros paveldo išsaugojimui skirtų kompaktinių plokštelių bei medžiagą internete.1981 m. Matematikos ir informatikos instituto iniciatyva įkurta neakivaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla, veikianti iki šiol, turi įtakos moksleivių pasirengimui tarptautinėms olimpiadoms (kasmet Lietuvos moksleiviai parsiveža po keletą medalių, pralenkdami daugelį labiau kompiuterizuotų šalių).

Lietuvos aukštosios mokyklos kuria distancinio mokymo tinklą, kuris naudojamas ir įvairioms edukologijos studijoms. Kauno technologijos universitetas atlieka distancinio mokymo tyrimus. Vilniaus pedagoginis ir Kauno technologijos universitetai kasmet rengia konferencijas, kuriose yra aptariamos informatikos studijos universitetuose, mokytojų rengimas ir informatikos mokymas bendrojo lavinimo mokykloje. Šie klausimai svarstomi ir Lietuvos kompiuterininkų sąjungos nuolat organizuojamuose Lietuvos universitetų informatikos katedrų vedėjų metodiniuose seminaruose bei kituose renginiuose.

Daugelis universitetų bei kitų mokslo ir studijų institucijų informacijos ir komunikacijos technologijos diegimu bendrojo lavinimo mokyklose rūpinasi tik epizodiškai: svarbesni yra atskirų mokslininkų bei dėstytojų nei jų kolektyvų darbai. Universitetuose neskiriama dėmesio programinės įrangos kūrimui, mokslo ir studijų institucijos menkai prisideda prie valstybinių švietimo kompiuterizavimo projektų įgyvendinimo.

Išvados:

B.VI.1. Lietuvos mokslo ir studijų institucijos turi patirties atlikti įvairius tiriamuosius ir praktinius informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime darbus.

B.VI.2. Neišnaudojamas mokslo ir studijų institucijų, dėstytojų kolektyvų ir studentų potencialas diegiant informacijos technologiją švietime.

B.VI.3. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime finansavimo politika yra nepalanki akademinėms institucijoms: juridiniai ir finansiniai konkursų nuostatai neleidžia joms būti valstybinių švietimo kompiuterizavimo projektų vykdytojomis.

B.VII(III). Nevyriausybinės organizacijos ir fondai

Nevyriausybinių organizacijų inicijuotos ir vykdytos informacijos technologijos diegimo švietime programos turėjo įtakos bendrai šalies šiuolaikinių technologijų integravimo į švietimą politikai.

1994—1999 metais informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą bendrojo lavinimo mokyklose paspartino Atviros Lietuvos fondo švietimo programų veikla. Iki 1999 metų Naujųjų technologijų diegimo programai įgyvendinti Atviros Lietuvos fondas išleido apie 5,2 mln. litų. Papildomų lėšų buvo skirta mokyklų bibliotekoms modernizuoti. Atviros Lietuvos fondo veikla dvejopa: viena, Fondas rėmė šiuolaikiškus ir ambicingus informacijos technologijos diegimo projektus, kuriems įgyvendinti valstybė lėšų neskyrė, kita vertus, siekdamas padidinti valstybės inicijuotų projektų veiksmingumą, Fondas rėmė jų įgyvendinimą.

Nuo 1999 metų Atviros Lietuvos fondo pradėtą veiklą tęsia Švietimo kaitos fondas ir Švietimo informacinių technologijų centras.

1999 metais vyko trys bendri Šiaurės ir Baltijos šalių projektai,– “Mokyklos tobulinimas informacijos amžiuje”, “Komunikacijos ir informacijos technologijos taikymo švietime pagalbos tinklas” bei “Atviras ir distancinis mokymas mokytojams”,– kurie daugiausiai dėmesio skyrė mokytojų kvalifikacijai. Pagrindinis projektų rėmėjas – Šiaurės šalių Ministrų taryba.

1999—2000 metais JAV Atviros visuomenės institutas ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rėmė aklųjų kompiuterinio raštingumo diegimo projektą Lietuvoje. Įgyvendinus projektą "Technologijų plėtotė Rytų Europos šalyse" (EENAT), Lietuvos aklųjų kompiuterinio švietimo lygis yra aukštesnis negu kitose Baltijos ir daugumoje Rytų Europos šalių.

1999—2000 metais Skandinavijos akademinis tinklas Nordunet finansavo 20 mokyklų prijungimą radijo ryšiu prie nekomercinio mokslo ir studijų tinklo LitNet. Iš viso tam buvo skirta apie 0,32 milijono litų.

Informacijos ir komunikacijos diegimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose projektus (dažniausiai privačias mokyklų iniciatyvas) remia ir kitos tarptautinės organizacijos bei fondai: Phare, Unesco, Socrates ir kiti.

 

Išvados:

B.VII.1. Nevyriausybinės organizacijos ir fondai inicijuoja bei remia labai įvairių krypčių informacijos technologijos diegimo projektus.

B.VII.2. Nevyriausybinių organizacijų veiklai ir jų inicijuotiems projektams būdingas atvirumas visuomenei bei glaudus bendradarbiavimas su švietimo institucijomis.

B.VII.3. Nevyriausybinės organizacijos ir fondai dažniausiai tik finansiškai remia savarankiškas švietimo įstaigų iniciatyvas, bet nedalyvauja jas įgyvendinant.

B.VII.4. Fondų ir nevyriausybinių organizacijų veikla ir finansavimas turėtų būti pagalbinio pobūdžio: bazinius informacijos technologijos diegimo klausimus turėtų spręsti valstybė.

B.VIII(IV). Verslas ir pramonė

Verslo ir pramonės organizacijos dažniausiai tiesiogiai remia konkrečias mokyklų iniciatyvas. Didžiausia verslo parama švietimui – mokykloms dovanojami seni įmonių kompiuteriai bei skiriama finansinė parama technikai įsigyti.Didesni labdaros projektai – Microsoft bendrovės parama (1997 metais – … mokykloms padovanota Windows ir Office programinė įranga, 1999 metais – dar 1800 mokyklų) ir įgyvendinamas AB “Lietuvos telkomas” švietimo paramos projektas (1999–2000 metais 195 mokyklos Internetu galės naudotis lengvatinėmis sąlygomis, 138 – nemokama bus įrengtos telefono linijos, 180 mokytojų bus padovanoti naudoti įmonės kompiuteriai su modemais, 900 mokytojų galės lankyti 16 valandų informacinio raštingumo kursus ir pan.) Žymesni paramos projektai – 1997 ir 1999 metais Microsoft bendrovės mokykloms padovanota programinė įranga ir AB “Lietuvos telekomas” įgyvendinamas švietimo paramos projektas. Kelios verslo įmonės ir organizacijos (pvz., IBM Lietuva, InfoBalt, Baltic Amadeus) nuolatos remia nedidelius švietimo projektus (pvz., moksleivių informatikos olimpiadas, konferencijas ir pan.). Informacijos technologijos bendrovių investicijos ir darbai švietimo rinkoje nėra ženklūs. Didžiausi – valstybės užsakymu įvykdyti investiciniai švietimo kompiuterizavimo projektai. IBM Lietuva ir jos partneriai, vėliau – kelių bendrovių konsorciumas pagal valstybės užsakymą vykdė investicinius švietimo kompiuterizavimo projektus. Lietuvos švietimo rinka yra maža, todėl bendrovėms nepelninga rengti arba tiekti specialiai švietimui skirtus produktus (mokomąją programinę įrangą ir pan.). Nedidelius švietimo projektus (pvz., moksleivių informatikos olimpiadas, konferencijas ir pan) nuolatos labdara remia vos kelios verslo įmonės ir organizacijos (pvz., IBM Lietuva, InfoBalt, Baltic Amadeus).

 

Išvados:

B.VIII.1. Verslo ir pramonės įmonės informacijos technologijos diegimą švietime dažniausiai remia lėšomis bei mokykloms dovanojama naudota technika.

B.VIII.2. Nepakankamai panaudojamas verslo ir pramonės įmonių finansinis ir intelektinis potencialas paremti švietimo kompiuterizavimą: paramos įstatymas nėra veiksmingas; nepakanka atvirų diskusijų bei glaudesnių ryšių tarp švietimo, mokslo ir verslo atstovų.

B.VIII.3. Informacijos technologijos įmonių veikla švietimo rinkoje yra pasyvi.

C. Informacijos ir komunikacijos technologija mokyklose: tyrimo apžvalga

C.I. Infrastruktūra

Kompiuterių technika. Remiantis 1998–1999 mokslo metų duomenimis, maždaug 90% Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių ir 15% pagrindinių mokyklų turi bent vieną ugdymui skirtą kompiuterį. Pradinėse mokyklose mokymui ir mokymuisi naudojamos kompiuterių įrangos praktiškai nėra. Vidutiniškai vienas ugdymui skirtas kompiuteris tenka 76 šalies bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleiviams. Vienoje turinčioje kompiuterių bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje vidutiniškai yra apie 10 naudojamų ugdymui, skirtų administravimui bei tik mokytojams kompiuterių. Kompiuterių įrangos kiekis bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose yra labai nevienodas: turimų kompiuterių skaičius svyruoja nuo 1 iki 51, o moksleivių ir kompiuterių santykis – nuo 2 iki 1384 (1 lentelė).

 

Moksleivių ir kompiuterių santykis	Mokyklų dalis
mažesnis negu 21	1%
21—40	10%
41—60	17%
61—80	19%
81—100	13%
101—140	15%
141—200	10%
daugiau negu 200	15%
Iš viso	100%

 

1 lentelė. Moksleivio ir kompiuterio santykis Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose

1 pav. Moksleivių ir kompiuterių santykis vidurinėse įvairių pasaulio šalių mokyklose

 

Mokymui naudojama labai įvairi kompiuterių įranga: beveik pusė (46%) kompiuterių yra 486/386 SX/DX tipo kompiuteriai, maždaug ketvirtis (27%) – Pentium ir geresni, likę – AT 286, XT (13%) ir BK, DVK ir panašūs (14%). Tik apie 15% kompiuterių yra su multimedija įranga.

 

 

2 pav. Kompiuterių tipai vidurinėse mokyklose

Telekomunikacijos. Lietuvos mokyklos gali naudotis nekomercinių (pvz., Lietuvos akademinio tinklo LITNET, Atviros Lietuvos fondo) arba komercinių (pvz., VIKT, Omnitel, Telecom) interneto tiekėjų paslaugomis. Telekomunikacijas (elektroninį paštą arba WWW) gali naudoti daugiau negu 90% kompiuterių turinčių Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų. Daugelyje jų (daugiau kaip 85%) internetas pasiekiamas tik iš vieno mokyklos kompiuterio. Realiai internetas mokyklose yra naudojamas labai retai ir prieinamas ne visiems moksleiviams bei mokytojams. Galimos priežastys – prasta interneto kokybė (jungiantis per ALF ryšio mazgus) ir dideli telefono mokesčiai, brangus prisijungimas prie interneto ir jo naudojimas (naudojantis komercinių tiekėjų paslaugomis). Svarbios ir metodinės bei organizacinės interneto integravimo į mokymą kliūtys (žr. 2 ir 3 lenteles).

Mokyklų bibliotekos. Daugelis (91%) ugdymui skirtų mokyklos kompiuterių yra įrengti specialiose klasėse. Kitų dalykų kabinetuose technikos yra labai nedaug – 4% visų ugdymui naudojamų kompiuterių. Nedaugelyje (12%) mokyklų moderniosios technologijos naudojamos laboratorijose, bibliotekose arba skaityklose – iš viso šiose patalpose yra tik 2% mokymui bei mokymuisi skirtos technikos. Lietuvos moksleiviai retai naudojasi elektroniniais informacijos šaltiniais: tik apie trečdalis Lietuvos moksleivių iki 9 klasės baigimo ir mažiau negu 70% iki vidurinės mokyklos baigimo yra mokomi vartoti elektroninę informaciją; tik 20% devintokų ir 28% dvyliktokų prieš baigdami atitinkamą klasę bent kartą pasinaudoja kompiuterių enciklopedijomis. Daugelio mokyklų bibliotekose nėra nė vieno kompiuterio ir informaciniams įgūdžiams ugdyti bei katalogams tvarkyti tinkamos programinės įrangos. Daugelio mokyklų bibliotekose nėra įrengtas internetas, todėl ugdymui nepasitelkiama pasauliniuose tinkluose esanti informacija.

 

Mokomoji programinė įranga. Tinkamos mokomosios programinės įrangos trūkumas yra svarbi problema, trukdanti veiksmingai integruoti kompiuterius (žr. 2 lentelę). Lietuvos mokyklos daugiausia kompiuterinių mokymo programų turi tiksliesiems dalykams – informatikai, matematikai ir fizikai – mokytis. Maždaug pusė mokyklų turi programinės įrangos gimtajai ir užsienio kalboms mokytis. Humanitariniams dalykams studijuoti ir integruotam mokymui skirtų mokomųjų programų mokyklose beveik nėra. Tačiau mokomosios programinės įrangos turėjimas dar neatskleidžia jos kokybės ir efektyvumo, kaip dažnai ir kokiems tikslams programos gali būti taikomos pamokose.

Išvados:

C.I.1. Ne visose bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose yra ugdymui skirtų kompiuterių. Daugelyje pagrindinių ir beveik visose pradinėse bendrojo lavinimo mokyklose iš viso nėra jokios kompiuterių technikos.

C.I.2. Nepakanka kompiuterių. Moksleivių ir kompiuterių santykis Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose 5—10 kartų viršija Vakarų Europos šalių rodiklius ir švietimo specialistų siūlomus standartus.

C.I.3. Kompiuterių technika labai įvairi. Mokyklose yra daug senos, nenašios ir ugdymui netinkamos technikos.

C.I.4. Dėl techninių ir metodinių kliūčių telekomunikacijos ugdymui naudojamos labai retai.

C.I.5. Tinkamos programinės įrangos trūkumas yra svarbi kliūtis, trukdanti veiksmingai integruoti informacijos technologiją į ugdymą.

C.I.6. Ugdyti moksleivių informacinius gebėjimus trukdo neišplėtota mokyklos bibliotekų infrastruktūra (kompiuterių ir programinės įrangos trūkumas bibliotekose, neveikiantis mokyklų bibliotekų informacinis tinklas) ir elektroninių informacijos šaltinių stoka.

C.II. Informacijos ir komunikacijos technologijos taikymas ugdymui

Daugelis moksleivių vidurinėje mokykloje turėtų išmokti dirbti su kompiuteriu bei tekstų rengimo sistemomis. Lietuvos moksleiviai, daug dažniau nei kitų šalių, įgyja programavimo žinių ir įgūdžių. Rečiau siekiama išmokyti juos naudotis skaičiuoklėmis, naudoti elektroninę informaciją ir bendrauti elektroniniu paštu. Daugelis moksleivių išmoksta dirbti su kompiuteriu ir taikomosiomis programomis tik aukštesnėse klasėse.

Daugelis Lietuvos moksleivių prie kompiuterių prieina tik mokykloje ir kompiuterijos įgūdžių dažniausiai mokosi tik per informatikos pamokas. 1996–1997 mokslo metų 11 ir 12 klasių moksleivių tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos moksleivių žinios yra labai nevienodos: informatiką geriau išmano berniukai negu mergaitės, gimnazijos klasių moksleiviai – negu bendrojo lavinimo klasių moksleiviai, miestų ir rajonų centrų mokyklų moksleiviai – negu kaimo mokyklų moksleiviai, moksleiviai iš kompiuterių turinčių mokyklų – nei iš jų neturinčių. Ypač skyrėsi moksleivių kompiuterijos taikymo žinios.

Išvados:

C.II.1. Informatikos žinių ir įgūdžių moksleiviai įgyja tik aukštesnėse klasėse, prieš baigdami mokyklą – tai gali trukdyti veiksmingai integruoti kompiuterius į kitų dalykų mokymą.

C.II.2. Įvairių socialinių grupių moksleiviai turi nelygias galimybes išmokti dirbti su informacijos priemonėmis. Mokykla šių skirtumų nekompensuoja.

C.III. Pedagogų kvalifikacija ir jos raidos galimybės

Diegiant naująsias technologijas švietime, pedagogų profesinei raidai, jų socialiniam visapusiškumui turėtų būti teikiamas išskirtinis dėmesys. Svarbu, kad mokytojai įgytų pradinių žinių ir įgūdžių apie informacijos technologiją bei galėtų nuolat tobulinti kvalifikaciją, atnaujinti žinias. Maždaug 45% bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų didesnė dalis 11—12 klasių mokytojų dalyvavo bent keliuose pagrindiniuose kompiuterinio pradžiamokslio kursuose. Daugelis Lietuvos mokytojų neturi galimybių nuolat dalyvauti kvalifikacijos kėlimo renginiuose ar kitais būdais rūpintis savo informacine kvalifikacija: tik apie 10% mokyklų didesnė dalis 11—12 klasių mokytojų nuolat dalyvavo įvairiuose su informacijos technologija susijusiuose kursuose.

Informacijos ir komunikacijos technologijos įdiegimo ir visos mokyklos kaitos sėkmė neretai priklauso nuo to, ar pavyksta mokykloje organizuoti keitimąsi informacija, bendradarbiavimą, pedagogų kvalifikacijos nuolatinį tobulinimą, sudominti kaita mokytojus. Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų mokytojai informacija apie naujųjų technologijų naudojimą švietime dažniausiai keičiasi neformaliai bendraudami tarpusavyje, maždaug 40% mokyklų mokytojai informacijos gauna iš technologijos koordinatorių, daugiau nei 50% informaciją sužino per kursus, vykstančius už mokyklos ribų. Maždaug trečdalyje mokyklų tam, kad būtų keičiamasi informacija apie kompiuterių diegimą, nėra jokios organizuotos struktūros.

Nepakankama mokytojų informacinė kvalifikacija ir pasirengimas taikyti naująsias technologijas ugdymui yra svarbi kliūtis, trukdanti mokyklai siekti su informacijos ir komunikacijos technologijos diegimu susijusių tikslų (žr. 2 lentelę).

Daugelio (79%) bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų vadovai skatina mokytojus lankyti informacijos ir komunikacijos technologijos kursus, tačiau tik mažiau nei ketvirtyje (24%) mokyklų mokytojai naudoti kompiuterius yra skatinami finansiškai (pvz., mokamos premijos).

 

Išvados:

C.III.1. Daugelis mokytojų neturi net pradinių žinių apie informacijos ir komunikacijos technologiją bei įgūdžių ją taikyti ugdymui.

C.III.2. Mokytojams trūksta galimybių nuolat atnaujinti ir tobulinti savo žinias.

C.III.3. Informacijos apie technologiją sklaida pačiose mokyklose yra vangi, neišnaudojamas technologijos koordinatorių potencialas, informatikos ir kitų patyrusių mokytojų įdirbis, kiti vidiniai mokyklų ištekliai.

C.III.4. Mokytojai yra retai finansiškai skatinami taikyti kompiuterius ugdymui.

 

C.IV. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas ir mokyklos valdymas

Informacijos technologijos diegimo veiksmingumas priklauso ne tik nuo šalies švietimo kompiuterizavimo politikos, bet ir nuo pačių mokyklų tam skiriamo dėmesio, pastangų ir lėšų. Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos, pripratusios prie centralizuoto švietimo kompiuterizavimo, menkai rūpinasi savo informacinės sistemos kūrimu: mažiau kaip trečdalis (29%) jų turi parengusios informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo mokykloje planą ar kitą dokumentą. Tai, kad pačios mokyklos mažai turi įtakos informacijos technologijos diegimui, rodo kompiuterizavimui ir iš mokyklos biudžeto skiriamos lėšos: vidutiniškai vienam vidurinės mokyklos moksleiviui per dvejus metus iš mokyklų biudžeto buvo išleista apie 19 litų. Didžiausia šių lėšų dalis buvo panaudota personalo atlyginimams (42%) – technologijos koordinatoriui, informatikos specialistui ir pan. – ir techninei įrangai (44%) – naujiems kompiuteriams pirkti, įrangai atnaujinti, tinklui ir pan.

Informacijos ir komunikacijos technologija mokyklose diegiama sparčiau ir veiksmingiau, jei būna paskirtas už šią veiklos sritį atsakingas asmuo. Tik 15% Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų turi visu etatu dirbantį technologijos koordinatorių ar kitą kompiuterių diegimu besirūpinantį asmenį. Daugelyje mokyklų šią kaitos sritį prižiūri informatikos mokytojai (82%) bei mokyklos administracijos atstovai (38%), maždaug 10% mokyklų ši veikla iš viso nekoordinuojama. Su kompiuterių diegimu susijusiai veiklai vykdyti nurodytiems asmenims vidutiniškai formaliai yra skiriama mažiau kaip 5 valandos per savaitę.

Maždaug du trečdaliai (68%) bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų vadovų dirba su kompiuteriu (1996 metais dirbančių buvo 42%). Didžiuma vadovų informacijos technologiją naudoja elementariausiems administravimo darbams atlikti – dokumentams ir laiškams rašyti (78%) bei komunikacijai (56%). Tik apie trečdalis kompiuterį naudojančių mokyklos vadovų pasitelkia jį sudėtingesniems administravimo darbams (planavimui, skaičiuoti su skaičiuoklėmis) bei mokymui.

Išvados:

C.IV.1. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas Lietuvos švietime tebėra centralizuotas.

C.IV.2. Informacijos technologijai skiriamos labai mažos lėšos, kuriomis disponuoja pačios mokyklos, trukdo decentralizuoti švietimo kompiuterizavimą.

C.IV.3. Nedaugelis mokyklų turi specialistus, atsakingus už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą.

C.IV.4. Svarbus vaidmuo koordinuojant naujųjų technologijų diegimą mokyklose tenka informatikos mokytojams.

C.IV.5. Kompiuteriai kol kas yra taikomi tik elementariausiems administravimo darbams atlikti.

 

C.V. Mokyklų keliamos problemos

Esama įvairių kliūčių, trukdančių sėkmingai taikyti informacijos ir komunikacijos technologiją ugdymui. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų vadovai ir technologijos koordinatoriai dažniausiai minėjo kompiuterių įrangos stygių (žr. 2 ir 3 lenteles). Prie kitų priskirtinos techninės interneto naudojimo problemos, tinkamų mokymo priemonių stygius ir esamų netinkamumas bei mokytojų kvalifikacijos trūkumas.

 

Problemos
nepakanka kompiuterių	86%
nepakanka išorinių įrenginių (pvz., spausdintuvų, skenerių)	77%
trūksta kompiuterių, kurie vienu metu galėtų naudoti WWW	71%
mokyklos tinklas pasenęs arba jo iš viso nėra	63%
dauguma kompiuterinių programų yra užsienio kalba	56%
vienu metu Internetą naudojančių kompiuterių skaičius yra nepakankamas, kad jį būtų galima taikyti klasėje	55%
nepakanka mokomosios programinės įrangos egzempliorių	54%
trūksta informacijos apie programinę įrangą ir jos kokybę, kad ją pirktum	52%
nepakanka techninės paramos	52%
programinė įranga nepakankamai pritaikyta pamokoms	49%

 

2 lentelė. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų technologijos koordinatorių, nurodžiusių, kad šios problemos labiausiai trukdo taikyti kompiuterius 11–12 klasėse, procentas.

 

Problemos
nepakanka kompiuterių	93%
nepakanka mokomosios programinės įrangos egzempliorių	76%
mokytojams trūksta žinių bei įgūdžių naudoti kompiuterius mokymui	75%
problemos paskirstant laiką prie kompiuterių (kai kurioms klasėms jo nepakanka)	61%
sunku integruoti kompiuterius į mokomąją veiklą klasėje	53%
stinga mokytojų domėjimosi bei noro naudotis kompiuteriais	49%
mokytojams nėra paskirta laiko tyrinėti WWW panaudojimo galimybes	45%
nepakanka galimybių mokytojams tobulinti savo kvalifikaciją	42%
pamokų tvarkaraštyje neskirta laiko WWW naudojimui	42%
nepakanka personalo prižiūrėti kompiuteriais dirbančius moksleivius	28%
mokytojams nepakanka laiko pasiruošti pamokoms, kuriose naudojami kompiuteriai	28%
sunku naudoti WWW dirbant su silpnesniais moksleiviais	28%

 

3 lentelė. Bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų direktorių, nurodžiusių, kad šios problemos labiausiai trukdo taikyti kompiuterius 11–12 klasėse, procentas

Išvados:

C.V.1. Kompiuterių trūkumas yra svarbiausia kliūtis, trukdanti sėkmingai integruoti informacijos technologiją į ugdymą.

II. Vizija

D. Analizės apibendrinimas

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas yra kompleksinis uždavinys, apimantis visas švietimo sistemos grandis ir sritis, darantis poveikį ugdymo sampratai bei mokymo sistemai. Pokyčiai vienoje srityje sukelia pokyčius kitoje ir atvirkščiai – nepakeitus vienos srities, neįmanomi spartūs pokyčiai kitoje. Dauguma šių sričių jau pradėtos pertvarkyti. Pagrindinės reformos kryptys, įvardytos Lietuvos švietimo koncepcijoje ir Bendrosiose programose, atitinka informacinės visuomenės tikslus, tačiau pasigendama ryškesnių pastangų ir lėšų sutelkimo informacinės visuomenės formavimo Lietuvoje aktualiausiems darbams. Tai dar kartą patvirtina būtinybę skirti daugiau dėmesio informacijos ir komunikacijos technologijos diegimui, suderinti ir koordinuoti vykstančius procesus.

Atlikta analizė akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos švietimui reikia kryptingos, sistemingos, apimančios įvairias ugdymo sritis informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo politikos. Strategijos būtinumą sąlygoja šios pagrindinės priežastys:

Informacinės visuomenės kūrimas tampa viena iš prioritetinių sričių Europoje; orientuodamasi į šią tendenciją Lietuvos Respublikos Vyriausybė ta linkme pradeda modernizuoti švietimo sistemą, kurioje informacijos technologijai turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys.

Reaguojant į pasaulio socialinės ir ekonominės pažangos iššūkius, informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą švietime būtina pabrėžti kaip vieną iš svarbiausių strateginių švietimo kaitos sandų.

Įgyvendinant informacinei visuomenei būdingą paradigmą “mokytis visą gyvenimą” keičiasi esminiai švietimo sistemos uždaviniai ir ugdymo metodai.

Randasi neigiamų informacijos ir komunikacijos technologijos socialinių ir kultūrinių padarinių – būtina numatyti jų prevencijos priemones.

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas Lietuvos švietime vyksta chaotiškai ir lėtai – svarbu šiam darbui suteikti daugiau tikslingumo ir kryptingumo.

Nėra sistemingos informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime finansavimo politikos – būtina įvertinti reikalingas finansines investicijas ir numatyti adekvatų nuolatinį jų skyrimą iš valstybės biudžeto.

 

Esminiai pokyčiai turi vykti įvairiose švietimo srityse. Svarbiausios iš jų:

švietimo ir visuomenės santykis (mokymasis visą gyvenimą, švietimo paslaugų įvairovė ir prieinamumas, lygios piliečių galimybės, distancinis švietimas, naujos technologijos švietimo vadyboje bei visuomenės informavime ir kt.);

gyvenimas mokykloje (mokymosi motyvacijos ir atsakomybės ugdymas, informacijos gausa ir įvairovė, lygios moksleivių galimybės, asmenybės atsparumas virtualaus pasaulio negerovėms, nacionalumo puoselėjimas, higiena, naujos technologijos mokyklos vadyboje ir kt.);

ugdymo turinys ir metodai (informacinės visuomenės piliečio kompetencijos ugdymas, distancinis švietimas, informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas visuose bendrojo lavinimo ugdymo turinio koncentruose, ugdymo rezultatų tarptautinis lygmuo ir kt.);

aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis (technikos šiuolaikiškumas, prieinamumas ir taikymų įvairovė, programinės įrangos ir mokymosi šaltinių įvairovė, bibliotekų modernizavimas, informacinės infrastruktūros sukūrimas, technikos parko vadyba, mokytojų kompiuterių centrų tinklo išplėtimas ir kt.);

mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija (mokymo mokytis kompetencija, nenutrūkstamo pedagogų švietimo paslaugų plėtojimas, nauji kvalifikaciniai reikalavimai, numatantys išplėtotą naujų technologijų integravimą, kvalifikacijos tobulinimo institucijų potencialo plėtimas ir panaudojimas, mokytojų mokymasis mokykloje ir kt.);

mokslo ir švietimo sanglauda (moksliniai ir taikomieji darbai, tarptautiniai lyginamieji tyrimai, socialinių ir kultūrinių pokyčių analizė bei reikalingos intervencijos modeliavimas, eksperimentavimas, taikymų analizė, pasaulinės patirties lokalizavimas ir kt.);

informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymas ir finansavimas (lėšų telkimas, atsakomybės pasiskirstymas, decentralizacija, strategiškumas, lėšų panaudojimo lankstumas ir efektyvumas, laiku atliekamas institucionalizavimas, viešumas, bendradarbiavimas ir partnerystė, žmonių įtraukimas, investicijų į švietimą skatinimas, bendrųjų švietimo tikslų paisymas, pedagogų skatinimas ir kt.).

 

E. Švietimo kaita informacijos visuomenėje

E.I-II.Gyvenimas mokykloje, švietimo ir visuomenės santykis

Gyvenimas mokykloje turėtų kaip veidrodis atspindėti visuomeninio gyvenimo ir švietimo santykį. Mokykla, siekdama socializacijos tikslo, turėtų organizuoti savo gyvenimą atkartodama visuomeninio gyvenimo modelį. Kita vertus, mokykla jau dabar turėtų orientuotis į vos vos apčiuopiamus turinčius perspektyvą gyvensenos modelius. Per mokyklą turėtų būti skatinamas pažangus visuomenės atsinaujinimas. Tai dvigubas konfliktiškas mokyklos tikslas: parengti moksleivį gyventi save kuriančioje visuomenėje.

Ne tiek daug turime patikimų konkrečių orientyrų, kokia bus informacinė visuomenė, koks švietimo vaidmuo joje, atitinkamai – koks projektuotinas gyvenimas mokykloje. Tačiau tai tiksliai atitinka save kuriančios visuomenės būvį. Atsiveria kūrybinė interpretacinė erdvė. Būtent toks būvis – kurio pagrindą sudaro orientyrai ir savikūra – formuotinas ir mokykloje. Iš dalies tokiam gyvenimui jau dabar provokuoja Bendrosios programos, ugdymo metodų pasirinkimo laisvė, profilinio mokymo galimybės, ugdymo turinio modulių pasiūla, atsinaujinančios bibliotekos ir kt.

Išryškėjusius visuomeninio gyvenimo ir gyvenimo mokykloje orientyrus būtų galima sudėti į “veidrodinę” lentelę:

Visuomenė	Mokykla
Informacijos gausa ir įvairovė	Bibliotekos plėtra ir informacijos šaltinių įvairovė
Distancinis švietimas ir informacijos paslaugos	Distancinis švietimas, intranetas
Švietimo paslaugų įvairovė	Turinio įvairovės pasiūla
Mokymasis švietimo institucijoje ir darbovietėje	Mokyklos mokytojai ir kviečiami specialistai
Švietimo prieinamumas	Turinio ir informacijos prieinamumas
Lygios galimybės	Individualius poreikius atitinkančios galimybės
Mokymosi motyvacija ir atsakomybė	Mokymosi motyvacija ir atsakomybė
Nacionalinės kultūros išsaugojimas ir plėtra	Nacionalinės kultūros perėmimas ir kūryba
Autorių teisės ir asmens duomenų paslaptis	Privatumo paisymas
Elektroninės paslaugos iš šalies valdymo struktūrų	Mokyklos elektroninis valdymas ir atvirumas
Pilietinės valios aktai elektroniniu būdu	Elektroninė mokyklos savivalda
Technologijų gausa ir išmanymas	Technologijų gausa ir galimybės jų išmokti
Besimokanti visuomenė	Besimokanti organizacija
Veikla nuolat pasimokant	Mokymasis įprasmintas veikloje

 

E.III. Ugdymo turinys ir metodai

Informacijos technologijos integravimas bei ugdymo turinio ir metodų pokyčiai vyksta esant dviem, tarp savęs glaudžiai susijusiems, švietimo tikslams: viena, būtina ugdyti moksleivių technologinius ir informacinius gebėjimus, kurių prireiks gyvenant ateities visuomenėje; antra, būtina panaudoti informacijos technologijos katalizinį potencialą švietimo reformai paspartinti.

Informacinis ir technologinis raštingumas tampa svarbia, moksleivio gebėjimus adaptuotis informacinėje visuomenėje ir galimybes konkuruoti darbo rinkoje lemiančia, bendrojo išsilavinimo dalimi. Fundamentalus informatikos ir programavimo mokymas, prieš dešimtmetį buvęs gana aktualus, dabar tėra vienas iš daugelio tiksliųjų dalykų uždavinių. Savitikslis mokymas dirbti su kompiuteriu taip pat nėra pagrindinis informacijos technologijos integravimo į ugdymą uždavinys, tačiau pereinamuoju laikotarpiu (kol nuodugnesniam kompiuterių integravimui daugelyje mokyklų trūksta technikos), jis išlieka aktualus. Tikslingas mokymas naudoti informacijos technologiją yra vienas iš būdų sulyginti moksleivių iš įvairaus socioekonominio statuso šeimų galimybes įgyti ateities gyvenimui svarbių gebėjimų, sudaryti sąlygas visiems moksleiviams įgyti sistemingų žinių apie naująsias technologijas ir bent minimalių įgūdžių jas taikyti.

Modernios švietimo sistemos esmė – lankstus, visapusiškas informacijos technologijos taikymas mokymui ir mokymuisi. Naujųjų technologijų integravimas neatsiejamas nuo kitų esminių švietimo pokyčių, ugdymą mokykloje glaudžiau integruojančių su ekonomika, visuomeniniu ir socialiniu gyvenimu bei kultūra. Ateities mokykloje turi būti taikomi besimokančios informacinės visuomenės darbo metodai ir stilius. Modernių mokymo priemonių diegimas glaudžiai siejasi su naujais bendraisiais ugdymo tikslais, o nauji ugdymo tikslai – su informacijos ir komunikacijos technologijos taikymu. Nuo mokymosi apie informacijos technologiją vis sparčiau turi būti pereita prie mokymosi su informacijos technologija. Ji turi padėti veiksmingiau taikyti ir derinti tarp savęs naujus ugdymo metodus, geriau atitikti individualius moksleivio poreikius, mažinti humanitarinių ir tiksliųjų mokslų takoskyrą, integruoti įvairių mokslo ir gyvenimo sričių žinias bei problemas, formuoti holistišką pasaulio suvokimą, veiksmingai suderinti technologines žinias su informaciniais gebėjimais bei kritiniu mąstymu.

Pereinamuoju laikotarpiu vienas svarbiausių uždavinių – kiekvienam pagrindinės mokyklos bei gimnazijos absolventui sudaryti sąlygas išsiugdyti technologinius ir informacinius įgūdžius. Moksleiviai galės veiksmingai panaudoti kompiuterio galimybes ir pranašumus ugdydamiesi sociokultūrinę, gamtamokslinę bei ekonominę kompetenciją tik tuomet, jei pagrindinės kompiuterijos žinios ir įgūdžiai bus įgyjami pagrindinės mokyklos žemesnėse klasėse. Ateities mokykloje pagrindiniai informatikos taikymų įgūdžiai turi būti įgyjami vis jaunesnio amžiaus moksleivių (10–12 metų), o informaciniai ir technologiniai gebėjimai turėtų būti lavinami per visą mokymąsi bendrojo lavinimo mokykloje juos pritaikant autentiškose mokymosi situacijose ir praplečiant naujomis, prasmingomis žiniomis.

E.IV. Aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis

Pakankamas kompiuterių technikos ir programinės įrangos kiekis, jų tinkamumas moksleivių poreikiams tenkinti, galimybės naudotis kokybiškais informacijos šaltiniais, globaliais ir lokaliais kompiuterių tinklais yra būtina sąlyga informacijos ir komunikacijos technologijai visavertiškai integruoti į ugdymą.

Itin svarbu kiekvienoje Lietuvos mokykloje suformuoti bent minimalią techninės ir programinės įrangos bazę, kurią turėdamos bendrojo lavinimo mokyklos galėtų sudaryti vienodas sąlygas visiems savo moksleiviams įgyti kompiuterinį raštingumą. Po metų kiekvienoje bendrojo lavinimo mokyklos aukštesnėje pakopoje (9–12 klasės) turi būti bent viena moderni kompiuterių klasė bei po keletą kompiuterių kiekvienos mokyklos bibliotekoje ir kitose mokymosi patalpose. Kartu turi būti įrengtas lokalus mokyklos tinklas, kuriamas intranetas bei sudaromos sąlygos iš kiekvieno mokyklos kompiuterio pasinaudoti pasaulio globalių tinklų informacija.

Toliau – kiekvienoje vidutinio dydžio bendrojo lavinimo mokykloje turi būti bent trys mokyklos poreikius atitinkančios kompiuterių klasės, po vieną ar keletą kompiuterių įvairių dalykų kabinetuose, bibliotekose, mokytojų kambaryje ir administracijos patalpose.

Kartu turi būti plėtojami mokyklų intranetai ir Lietuvos švietimo įstaigų informacinė sistema, tenkinanti moksleivių ir pedagogų poreikius bei garantuojanti normalų švietimo sistemos funkcionavimą.

Integruojant informacijos ir komunikacijos technologiją į ugdymą, pagrindinis vaidmuo turi atitekti mokyklų bibliotekoms. Jas pertvarkant į informacijos centrus, bibliotekose ir skaityklose turi būti įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos, įdiegta bibliotekų informacinė sistema (kompiuterizuotas skaitytojų aptarnavimas, fondų apskaita, elektroninių informacijos šaltinių, garso ir vaizdo kasečių katalogai bei pan.), garantuota kokybiška prieiga prie įvairių mokyklos ir pasaulio informacijos šaltinių.

Itin svarbu, kad visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos būtų centralizuotai aprūpintos pagrindiniam darbui su informacijos technologija reikalingu bendrosios paskirties ir mokomųjų programų rinkiniu. Moksleiviai privalo mokytis gimtąja kalba, todėl visuose kompiuteriuose turi būti įdiegta lietuviška sisteminė, bendrosios paskirties bei mokomoji programinė įranga. Šalies mastu gali būti inicijuojamas (t.y., įtrauktas į Bendrąsias programas) tik išverstų į lietuvių kalbą arba lietuviškų kompiuterinių mokymo programų taikymas pamokose.

Mokykla turi galėti pasirinkti jai tinkamą programinę įrangą: tam turi pradėti formuotis kompiuterinių mokymo priemonių rinka, plėstis lietuviškos informacijos šaltinių įvairiose elektroninėse laikmenose rengimas ir sklaida, kitos mokykloms tinkamos bei prieinamos kokybiškos švietimo informacijos paslaugos.

Dabartinė pedagogų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimo sistemos infrastruktūra –švietimo centų, universitetų, mokyklų ir kitų institucijų ištekliai – visiškai neatitinka mokyklų poreikių: ne visi mokytojai gali dalyvauti net pagrindiniuose technologinio raštingumo kursuose, labai mažai – nuolatos tobulinti savo informacinę ir technologinę kvalifikaciją. Turi būti išplėstas kompiuterinių mokytojų centrų tinklas, kad kiekvienas mokytojas savo mieste arba rajone galėtų įgyti pagrindinių darbo su informacijos technologija bei jos taikymo ugdymui įgūdžių. Reikia modernizuoti pedagogų informacine ir technologine kvalifikacija besirūpinančių bei galinčių kvalifikuotai užsiimti šia veikla institucijų (pvz., universitetų, mokyklų) techninę bazę ir informacijos išteklius. Veiksmingai turi būti naudojamos naujos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo formos – distancinis mokymas, pagalbos bei pedagogų bendradarbiavimo tinklai ir pan.

 

E.V. Mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija

Mokytojo vaidmuo modernioje informacinės visuomenės mokykloje turi aiškią tendenciją keistis. Informacinėje visuomenėje vietoj mokymosi visam gyvenimui atsiranda mokymasis visą gyvenimą. Tai akivaizdus šiuolaikinės visuomenės, mąstančios apie savo piliečių ateitį ir gerovę, siekis. Juo remiasi kiekviena valstybė numatydama ir pagrįsdama tikslus bei uždavinius, susijusius su informacinės visuomenės kūrimu, naujųjų technologijų diegimu, informacijos išteklių efektyviu panaudojimu, šalies informacinių struktūrų plėtra bei kitokia veikla.

Mokytojas, rengiantis moksleivius gyventi informacijos amžiuje, turi būti visavertis informacinės – besimokančios – visuomenės pilietis. Modernios visuomenės vertybės ir gyvenimo būdas turi būti ne ugdymo objektas, o mokytojo gyvenimo savastis. Atvirumas naujovėms – svarbiausia modernios visuomenės pedagogo nuostata. Šioje visuomenėje mokytojas turi nuolat tobulinti savo profesinę, technologinę bei socialinę kompetenciją. Būtina gebėti suvokti, įvertinti naujovių teikiamą naudą ir keliamus pavojus, išmokti atsakingai ir kompetentingai taikyti jas savo veikloje. Mokytojas, nuolat domėdamasis pasaulio pažanga bei nuolatos mokydamasis, gebės šias vertybes perteikti savo moksleiviams bei ugdyti jų nuolatinio nenutrūkstamo mokymosi poreikį. Nuolatinio mokymosi metodai ir priemonės turi būti pedagogų rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo sistemų svarbūs elementai.

Mokyklos bibliotekas pertvarkius į informacijos centrus, turi iš esmės pasikeisti ir jų darbuotojų funkcijos ir vaidmuo mokykloje: mokyklos bibliotekininkas turi būti informacijos specialistu ir informacinių gebėjimų ugdymo pedagogu. Ypač svarbi modernių mokyklų informacijos centrų specialistų kompetencija taikyti šiuolaikinę informacijos technologiją.

E.VI. Mokslo ir švietimo sanglauda

Informacijos ir komunikacijos technologijos taikymas yra nauja švietimo pertvarkos sritis, kuriai plėtoti reikia, viena, technologinio, kita, edukologinio išmanymo. Daugelio Europos šalių informacijos technologijos diegimui į švietimą vadovauja mokslininkai. Jie įgyvendina mokykloms skirtus projektus, tiria pasirinktų integravimo metodų veiksmingumą bei įvairias modernių priemonių savybes, ieško naujų būdų racionaliau išnaudoti kompiuterių privalumus, nuolat supažindina pedagogus su tyrimų išvadomis bei nurodo informacijos technologijos diegimo švietime gaires. Lietuvoje taip pat yra pajėgių mokslininkų bei jų kolektyvų, turinčių patirties ir galinčių atlikti įvairius informacijos technologijos diegimo švietime taikomuosius ir tiriamuosius darbus, todėl būtina kuo plačiau įtraukti mokslininkus į šią švietimo pertvarkos sritį.

Glaudesnis mokslo ir studijų institucijų bei mokyklų ryšys paskatintų mokslininkus realiau prisidėti prie švietimo modernizavimo, suartintų ugdymą mokyklose su mokslo problemų sprendimu. Kita vertus, mokslininkai geriau suprastų mokyklos poreikius, pritaikytų ir veiksmingiau jai perteiktų savo sukauptas žinias ir patirtį. Universitetai ir mokslo institutai gali parengti kokybiškus (net nebūtinai specialiai mokyklai adaptuotus) lietuviškus elektroninės informacijos šaltinius (žodynus, žinynus, mokslo populiarinimo leidinius ir pan.) bei įvairias kompiuterizuoto mokymo priemones, mokytojams ir moksleiviams organizuoti distancinio mokymo kursus, kitais būdais įsitraukti į ugdymo procesą bei paspartinti jo kaitą.

Lietuvos mokslininkams turėtų būti sudarytos galimybės plačiau susipažinti su užsienio šalių informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime patirtimi, tirti bei prognozuoti informacijos technologijos plėtrą Lietuvos švietime. Tai padėtų išvengti neveiksmingų diegimo būdų, neracionalaus lėšų panaudojimo ir nepageidaujamo (žalingo) modernių priemonių poveikio. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo į švietimą tyrimai turėtų būti prioritetinė informatikos bei edukologijos mokslo sritis.

E.VII. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymas ir finansavimas

Informacijos ir komunikacijos taikymo mokyklose sėkmė priklauso nuo visų švietimo sistemos lygmenų (šalies, vietos valdžios ir mokyklos) darbų koordinavimo, bendradarbiavimo bei išorinės paramos. Už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo strategijos įgyvendinimą atsakinga šalies Vyriausybė, savivaldybės, mokyklos, pedagogai, moksleiviai ir jų tėvai bei kiti krašto gerove besirūpinantys asmenys. Svarbu surasti optimalų centralizacijos ir decentralizacijos santykį, aiškiai suvokti įvairių institucijų misiją, pasiskirstyti įsipareigojimus ir atsakomybę.

Svarbiausias vaidmuo inicijuojant, valdant ir finansuojant informacijos technologijos diegimą atitenka šalies Vyriausybei. Ji turi numatyti ir nustatyti švietimo kompiuterizavimo gaires, koordinuoti įvairių institucijų veiklą, centralizuotai inicijuoti ir įgyvendinti svarbiausius darbus, kuriuos savarankiškai atlikti žemesni švietimo sistemos lygmenys yra nepajėgūs (pvz., lokalizuoti programinę įrangą, sukurti švietimo informacijos tinklą, atlikti kompiuterizavimo tyrimus, inicijuoti ar paremti bandomuosius projektus), garantuoti visiems moksleiviams vienodas galimybes įgyti visavertį technologinį išsilavinimą ir sumažinti mokyklų kompiuterizavimo lygio heterogeniškumą. Tik išskirtinis Vyriausybės dėmesys, nuolatinės, papildomos ir didelės investicijos bei mokyklų finansavimo sistemos pertvarkymas gali iš esmės pagerinti dabartinę švietimo kompiuterizavimo padėtį. Per dešimtį metų akivaizdžių teigiamų rezultatų galima pasiekti, informacijos technologijos diegimui kasmet skiriant ne mažesnį kaip 100 litų vienam moksleiviui papildomą asignavimą. Ne mažiau svarbu institucionalizuoti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą ir tam kasmet iš mokyklos biudžeto skirti finansavimą. Informacijos ir komunikacijos technologijai švietimo įstaigose diegti, be vienkartinių asignacijų, turi būti numatyta pastovi ne mažesnė kaip 3% švietimo lėšų dalis.

Labai svarbi savivaldos institucijų iniciatyva ir jų finansinis įnašas, todėl, garantavusi finansinę paramą diegiant informacijos technologiją, valstybė kuo daugiau pasirinkimo laisvės ir apsisprendimo galimybių turi suteikti žemesniems švietimo sistemos lygmenims.

Plėtojant mokyklų infrastruktūrą ir sudarant visiems pedagogams galimybes įgyti žinių bei įgūdžių naudoti informacijos technologiją ypač svarbus vaidmuo turi tekti savivaldybėms. Mokyklų aprūpinimo informacijos technika decentralizavimas ne tik motyvuotų vietos ir mokyklų bendruomenes sistemingai domėtis ir planingai rūpintis šia švietimo reformos sritimi, tam skirti papildomų lėšų, bet ir paskatintų informacijos verslo bei paslaugų plėtotę provincijoje. Toks natūraliai decentralizuotas informacijos technologijos diegimas akivaizdžiai turėtų ir daugiau privalumų (pvz., priemonės įsigyjamos tiesioginių jų vartotojų, geriau žinančių realius savo poreikius; pirmiausia kompiuterizuojamos tam geriausiai pasiruošusios mokyklų bendruomenės; kompiuterių priemonės komplektuojamos atsižvelgiant į mokyklos savybes ir sąlygas – mokinių skaičių, turimas patalpas, jau turimą techniką ir pan.; įsigytą techniką prižiūri ir garantinį remontą operatyviai atlieka vietinės kompiuterių firmos) ir keletą trūkumų (pvz., mokyklos įsigyja įvairių tipų kompiuterių techniką ir įvairią programinę įrangą; programinė įranga įsigyjama nedideliais kiekiais ir be galimų didelių nuolaidų), kurie pašalintini ne centralizacija, o kvalifikuotu koordinavimu. Didesnių galių savivaldos institucijoms suteikimas bus dar veiksmingesnis, jei šalies įstatymai leis įvairiais kitais būdais gautas (pvz., panaudojant turimą techninę bazę suaugusiųjų mokymui) ar sutaupytas lėšas (pvz., taupant šildymui) lanksčiau panaudoti ir skirti informacijos technologijos diegimui mokyklose.

Nuolat besimokančioje visuomenėje net ir labai išplėtotas pedagogų kvalifikacijos raidos institucijų tinklas nepajėgs patenkinti pedagogų poreikių. Pagrindinis mokytojų informacinės ir technologinės kvalifikacijos tobulinimas įvairiomis formomis turės vykti mokykloje. Svarbus bus nuolatinis mokytojų bendravimas bei dalijimasis patirtimi, galimybės gauti informacijos ir mokytis distanciniu būdu.

Kiekvienoje mokykloje būtinai turi atsirasti asmuo – technologijos koordinatorius – išmanantis ugdymą ir informacijos technologiją, kuris gebėtų rūpintis mokyklos informacinės sistemos plėtra, nuolatine mokyklos pedagogų kvalifikacijos raida, padėtų mokytojams integruoti įvairių dalykų mokymą ir kompiuterių taikymą bei sinchronizuotų įvairias informacijos technologijos diegimo sritis (pvz., technikos ir programinės įrangos įsigijimą, mokyklos intraneto kūrimą ir kompiuterinių mokymo priemonių taikymą įvairių dalykų pamokose).

Daugelį informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo mokykloje problemų gali padėti išspręsti nevyriausybinės organizacijos, įvairūs fondai, verslo, pramonės, mokslo bei kitos institucijos (suteikdamos finansinę paramą ir kitais būdais). Pasirinkta švietimo kompiuterizavimo taktika turi provokuoti šių institucijų aktyvų dalyvavimą, o šalies įstatymai – skatinti (bent nežlugdyti) šias iniciatyvas.

F. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime tikslai ir uždaviniai

F.I. Švietimo ir visuomenės santykis

1.1. Įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą principą:

1.1.a) didinti švietimo paslaugų įvairovę (mokyklų tipai, į skirtingus klientus orientuoti mokymo srautai viduje mokyklos, profiliavimas, modulinė programų struktūra, programų įvairovė ir pan.);

1.1.b) puoselėti lygias švietimo prieinamumo galimybes (turtinių, fizinių, tautinių, lyčių, gabumų ir kitų skirtumų paisymas bei kompensavimas, švietimo adekvatumas);

1.1.c) sukurti švietimo informacijos surinkimo ir sklaidos sistemą;

1.1.d) puoselėti visų piliečių technologinį išprusimą;

1.1.e) plėtoti nacionalinio turinio distancinį švietimą.

 

F.II. Gyvenimas mokykloje

2.1. Formuoti naują gyvenimo mokykloje kultūrą:

2.1.a) išplėsti mokyklos bibliotekos paslaugas ir funkcijas;

2.1.b) puoselėti mokyklose besimokančios organizacijos kultūrą (mokymosi įgūdžių lavinimas, papildomojo, laisvai pasirenkamo ugdymo plėtotė, lektorių iš išorės įtraukimas, mokyklų tobulinimo konsultacinė veikla, mokytojų, moksleivių, jų tėvų mokymasis kartu, mokyklos atvirumas bendruomenei ir kt.);

2.1.c) diegti informacijos ir komunikacijos technologiją mokyklos valdyme ir savivaldoje (informavimo apie mokyklos gyvenimą ir paslaugas, ryšių su namais, elektroninio dalyvavimo priimant sprendimus plėtotė, kitų IKT taikymo idėjų konkursai, reikalingos programinės įrangos rengimas, mokyklų projektų parama, patirties sklaida ir kt.);

2.1.d) puoselėti naujas socialines kultūrines normas, etiką (programinės įrangos legalizavimas, privatumo paisymo modelių kūrimas ir diegimas, nacionalinės kultūros turinio kompiuterių tinkluose gausinimas, lyčių skirtumų paisymas, socialinės nelygybės kompensacinių mechanizmų diegimas, neįgalių vaikų aprūpinimas kompensacine technika ir kt.).

 

F.III. Ugdymo turinys ir metodai

3.1.Visiems Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams garantuoti teisę įgyti visavertį technologinį ir informacinį išprusimą:

3.1.a ) parengti informacinio ir technologinio raštingumo standartus bendrojo lavinimo mokyklai;

3.1.b) parengti universaliąsias programas, integruojančias informacinį ir technologinį raštingumą į bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinį.

 

3.2. Integruoti informacinės kultūros ugdymą į visą bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo procesą, skatinti novatoriškų mokymosi formų ir metodų diegimą:

3.2.a) peržiūrėti Bendrąsias programas ir standartus bei pateikti metodinių siūlymų, kaip integruoti informacijos ir komunikacijos technologiją į įvairių dalykų mokymą;

3.2.b) parengti bendrąsias nuostatas, nusakančias distancinio mokymo ir kitų alternatyvių ugdymo formų sąsajas bei integravimą su bendruoju ugdymu;

3.2.c) sukurti švietimo paslaugų (informacijos, pagalbos, konsultacijų, bendradarbiavimo ir pan.) mokytojams ir mokiniams tinklo infrastruktūrą.

 

F.IV. Aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis

4.1. Aprūpinti mokyklas kompiuterių technika, sistemine ir bendrosios paskirties programine įranga:

4.1.a) pasiekti 9–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga;

4.1.b) pasiekti 7–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga;

4.1.c) laipsniškai pasiekti 5–12 klasėse, vėliau – 1–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga;

4.1.d) numatyti priemones, inicijuojančias ir skatinančias valstybės mastu legalizuoti ir lokalizuoti pagrindinę bendrosios paskirties bei interneto tinklalapių vertimo į lietuvių kalbą programinę įrangą.

 

4.2. Modernizuoti mokyklų bibliotekas (įrengti kompiuterizuotas darbo vietas, aprūpinti įvairia raštinės technika, bibliotekų darbo automatizavimo programine įranga ir kt.).

4.3. Visose mokyklose įdiegti internetą ir intranetą:

4.3.a) mokyklų kompiuterius sujungti į lokalų tinklą ir įdiegti intraneto technologiją;

4.3.b) visus mokyklų kompiuterių tinklus įjungti į pasaulinį interneto tinklą greitaveikio ryšio kanalu.

 

4.4. Išplėtoti mokymo priemonių rengimą:

4.4.a) lokalizuoti ir išversti į lietuvių kalbą svarbiausią mokyklose naudojamą programinę įrangą;

4.4.b) numatyti ir įgyvendinti priemones, skatinančias bei remiančias originalios lietuviškos mokyklinės programinės įrangos ir mokomųjų kompiuterinių programų kūrimą;

4.4.c) numatyti ir įgyvendinti priemones (pvz., centralizuotai užsakant ir finansuojant, remiant universitetų projektus) elektroniniams leidiniams bei kitiems informacijos šaltiniams parengti ir išleisti;

4.4.d) sukurti vertingo ugdomojo turinio medžiagos atrankos, kaupimo ir sklaidos internete sistemą.

 

4.5. Plėtoti regioninius informacijos išteklių ir aptarnavimo bei informacinės mokytojų kvalifikacijos tobulinimo centrus:

4.5.a) modernizuoti, plėsti ir veiksmingai panaudoti mokytojų švietimo centrų techninius išteklius bei potencialą;

4.5.b) kiekviename Lietuvos rajone, panaudojant mokyklų techniką, įrengti rajono kompiuterinį mokytojų centrą (įrengti elektroninių enciklopedijų ir kitų kompaktinių plokštelių bibliotekas, kaupti metodinę ir didaktinę medžiagą bei pan.);

4.5.c) švietimo kompiuterių centruose įrengti distancinio švietimo klases.

 

F.V. Mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija

5.1. Sudaryti sąlygas visiems mokytojams įgyti visavertį informacinį ir technologinį išprusimą, įgūdžių ugdymui taikyti naująsias priemones bei modernius metodus:

5.1.a) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus pedagogams, sudaryti sąlygas visiems 9–12 klasių mokytojams ir mokyklų bibliotekininkams įgyti pradinį išprusimą;

5.1.b) laipsniškai sudaryti sąlygas visiems 1–12 klasių mokytojams bei kitiems švietimo darbuotojams įgyti standartus atitinkantį informacinį ir technologinį išprusimą.

 

5.2. Sudaryti sąlygas informatikos mokytojams ir technologijos koordinatoriams įgyti ir nuolatos tobulinti savo kvalifikaciją:

5.2.a) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus informatikos mokytojams;

5.2.b) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus mokyklų technologijos koordinatoriams.

 

5.3. Pakeisti mokyklos bibliotekininko vaidmenį – priskirti jam mokyklos informacijos centro bei informacinių įgūdžių ugdymo specialisto pareigas:

5.3.a) parengti visiems mokyklų bibliotekininkams privalomo informacinio išprusimo bei informacijos ir komunikacijos technologijos taikymo standartus.

 

5.4. Sukurti efektyvią ir lanksčią mokytojų kvalifikacijos tobulinimo bei tęstinių studijų sistemą, užtikrinančią visiems pedagogams galimybę nuolat tobulinti savo dalyko dėstymą panaudojant šiuolaikines technologijas.

5.5. Sukurti visų pedagogų, naudojančių informacijos ir komunikacijos technologiją ugdymui, kelių lygmenų skatinimo sistemą:

5.5.a) informacinio ir technologinio išprusimo standartus taikyti visų pedagogų atestacijai.

 

F.VI. Švietimo ir mokslo sanglauda

6.1. Suaktyvinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bei pavienių mokslininkų veiklą, įtraukti juos į Lietuvos švietimo informacinėje visuomenėje projektavimą bei vizijos įgyvendinimą:

6.1.a) numatyti ir įgyvendinti priemones, skatinančias mokslininkų ir pedagogų bendradarbiavimą informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo klausimais;

6.1.b) sudaryti sąlygas Lietuvos mokslininkams perimti pasaulinę informacijos technologijos diegimo švietime patirtį bei prasmingai pritaikyti ją Lietuvoje;

6.1.c) vykdyti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime eksperimentinius ir lyginamuosius tyrimus bei taikomuosius ir tiriamuosius mokslo darbus.

6.2. Panaudoti Lietuvos mokslinį potencialą atliekant informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime darbus:

6.2.a) numatyti ir įgyvendinti priemones humanitarinių ir socialinių mokslo šakų institucijų, jų padalinių ir pavienių mokslininkų veiklai rengiant kompiuterines mokymo priemones, elektroninius informacijos šaltinius, distancinio mokymo kursus suaktyvinti.

 

F.VII. Informacijos ir komunikacijos diegimo valdymas ir finansavimas

7.1. Sukurti ir institucionalizuoti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime valdymo ir finansavimo sistemą:

7.1.a) parengti ir patvirtinti dokumentus, reglamentuojančius informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime valdymą ir finansavimą;

7.1.b) parengti ir vykdyti priemones, raginančias ir skatinančias verslo ir pramonės įstaigas, vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas bei privačius asmenis įvairiais būdais remti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą švietime;

7.1.c) sukurti mokslo ir studijų institucijoms palankią informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime darbų finansavimo bei valdymo sistemą;

7.1.d) išplėsti ir suaktyvinti savivaldybių vaidmenį diegiant informacijos ir komunikacijos technologiją švietime, savivaldybių švietimo biudžetuose numatyti nuolatinį asignavimą rajono mokyklų informacinėms sistemoms palaikyti ir plėtoti;

7.1.e) išplėsti mokyklų savivaldų galias ir atsakomybę diegiant informacijos ir komunikacijos technologiją (skirti nuolatinį finansavimą mokyklos biudžete jos informacinei sistemai palaikyti ir plėsti; mokyklos etatų struktūrą papildyti technologijos koordinatoriaus, atsakingo už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą mokykloje, ir inžinieriaus, prižiūrinčio mokyklos techniką, etatais).

7.2. Parengti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo profesinio rengimo srityje strategiją.

7.3. Sukurti ir diegti švietimo tinklų infrastruktūros strategiją.

7.4. Parengti distancinio mokymo taikymo bendrojo lavinimo švietime strategiją.

7.5. Sukurti pedagogų informacinės ir technologinės kvalifikacijos organizuojančių institucijų akreditacijos reikalavimus ir sistemą.

III. Prioritetai

Kryptingai informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietimo sistemoje politikai vykdyti ir strategijos tikslams įgyvendinti turi būti nustatyti ir realiai įgyvendinami šie prioritetai:

šalies mastu – mokslas ir švietimas turi būti paskelbti prioritetiniais šalies plėtros uždaviniais;

švietimo sistemoje – informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas turi būti strateginis švietimo reformos uždavinys.

Europos Sąjungos valstybės, realizuodamos informacinės visuomenės kūrimo, tyrimų, švietimo ir kultūros politiką, siekia šių tikslų.

Iki 2001 metų pabaigos:

visose mokyklose turi būti įrengtas internetas ir sudarytos galimybės naudotis multimedija ištekliais;

visiems moksleiviams ir mokytojams turi būti prieinami įvairūs mokymosi šaltiniai, globalaus tinklo informacija ir įvairios paslaugos;

visi jaunuoliai (net ir gyvenantys atokesniuose regionuose, kuriuose žemesnis gyvenimo lygis) turi galėti naudotis internetu visuomeniniuose centruose.

 

Iki 2002 metų pabaigos:

visi mokytojai turi būti asmeniškai aprūpinti ir mokėti naudotis internetu ir multimedija ištekliais;

visi moksleiviai savo klasėse turi prieiti prie greitaveikio interneto ir multimedija išteklių.

 

Iki 2003 metų pabaigos:

visi moksleiviai vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje turi įgyti visavertį kompiuterinį raštingumą.

 

Būtina pasiekti, kad šalies piliečiai, ypač jaunoji karta, savo valstybėje ne tik fiziškai, bet ir socialiai jaustųsi saugūs, žinotų, kad Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje įgyjamas išsilavinimas atitinka Europos standartus. Antra vertus, nepalanki Lietuvos ūkio ir švietimo finansinė padėtis, trukdo siekti ambicingų, Europos Sąjungos keliamų, informacijos technologijos diegimo švietime tikslų. Įgyvendinant šioje strategijoje numatytus švietimo kompiuterizavimo tikslus ir uždavinius, būtina nustatyti prioritetus ir jų laikytis, didesnį finansavimą ir intelekto potencialą konkrečiu laiko momentu skirti opiausiems uždaviniams spręsti. Svarbiausių informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo sričių pasirinkimas padėtų harmonizuoti švietimo kompiuterizavimo vyksmą ir struktūrizuotų tolesnę veiklą.

Aktualiausių informacijos ir komunikacijos technologijos uždavinių įgyvendinimas suskirstytas į 4 nuoseklius etapus. Kiekviename etape pagrindiniai intelektiniai ištekliai ir didžiausia lėšų dalis skiriama vienai ar kelioms pasirinktoms švietimo sritims pertvarkyti ir informacijos technologijai jose įdiegti. Kiti – lydintys – etapų darbai yra skirti ankstesniųjų etapų rezultatams įtvirtinti bei pasirengti įgyvendinti naujus uždavinius.

Planuojama kiekvieno etapo įgyvendinimo trukmė – vieneri metai. Numatytiems darbams atlikti skiriamas laikas labiausiai priklauso nuo tam skiriamo finansavimo. Skyrus didesnį asignavimą, daugelis žemesnio prioriteto uždavinių gali būti pradėti įgyvendinti ir anksčiau, nelaukiant ankstesnio etapo pabaigos. Ne mažiau svarbu įgyvendinti ir kitus – perspektyvinius – tikslus bei uždavinius, kurie šiame dokumente nėra skelbiami prioritetiniais. Dalis perspektyvinių darbų galėtų būti atlikta ir pirmuosiuose 4 strategijos etapuose (tam galėtų būti skiriamos įvairios papildomos lėšos, specialūs projektai ir pan.), tačiau jų įgyvendinimas turėtų būti derinamas su pagrindiniais prioritetiniais uždaviniais. Siektina prioritetinius tikslus įgyvendinti per kuo trumpesnį laikotarpį ir plėtoti informacijos technologijos diegimą kitose švietimo srityse bei realizuoti perspektyvinius strategijos uždavinius.

Uždavinių suskirstymas į etapus yra rekomendacinio, o ne direktyvinio pobūdžio. Įgyvendinant strategiją svarbu išsaugoti holistinį požiūrį į informacijos technologijos diegimą: pabrėžti konkrečių etapų uždavinius, lanksčiai reaguoti į vykstančius švietimo pokyčius ir technologijos pažangą, pasiektus (arba nepasiektus) rezultatus, iš anksto planuoti harmoningą perėjimą prie kitų etapų (galbūt dalį uždavinių realizuoti anksčiau negu numatyta) ir nenukrypti nuo pagrindinių informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime tikslų.

G. I etapas

Pirmajame strategijos įgyvendinimo etape aukščiausias prioritetas teiktinas trijų informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo sričių uždaviniams, nuo kurių sėkmingo sprendimo priklauso galimybės įgyvendinti kitus uždavinius. Šiame – pasirengimo – etape siekiama sukurti finansinį ir juridinį pagrindą, suformuoti technines sąlygas bei suteikti švietimo darbuotojams minimalų technologinį išprusimą, laiduojantį sėkmingą tolesnį informacijos technologijos integravimą.

Racionaliai panaudoti skiriamus asignavimus galima tik sukūrus veiksmingą darbų koordinavimo sistemą ir aiškius sprendimų priėmimo mechanizmus, sudarius palankias sąlygas pasitelkti mokslo ir studijų institucijas bei verslą, todėl daugiausia dėmesio turi būti skiriama informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymo ir finansavimo sistemai sutvarkyti. Labai svarbu numatyti atskirų informacijos technologijos diegimo sričių – švietimo tinklų infrastruktūros plėtotės ir informacijos technologijos diegimo profesinio rengimo srityje – strategines gaires (71.a; 7.1.b; 7.1.c; 7.2; 7.3) .

Pirmajame etape vidurinės ir pagrindinės mokyklos turi būti aprūpintos minimaliu technikos ir programinės įrangos kiekiu (“kritine mase”), kuris leistų veiksmingai siekti su informacijos technologijos diegimu 9—12 klasėse susijusių ugdymo tikslų. Užsienio patirtis rodo, kad informacijos technologija gali būti efektyviai taikoma mokykloje tik tuomet, kai vienas kompiuteris tenka ne daugiau kaip dešimčiai moksleivių (4.1.a; 4.1.d).

Kiekvienam aukštesniųjų klasių mokytojui ir švietimo valdininkui turi būti sudarytos sąlygos įgyti kompiuterinį raštingumą: tai garantuotų mokytojams bei mokyklų bibliotekininkams vienodas galimybes įgyti technologinį išprusimą ir pasirengti taikyti informacijos technologiją savo darbe, o aukštesniųjų švietimo sistemos lygmenų darbuotojai galėtų kompetentingiau spręsti informacijos technologijos diegimo uždavinius (5.1.a).

 

H. II etapas

Antrojo – bibliotekų modernizavimo ir mokytojų kompiuterių centrų plėtotės – etapo pagrindiniai darbai yra skirti informacijos ir komunikacijos technologijai diegti mokyklų bibliotekose.

Šiame etape siekiama modernizuoti bibliotekas ir išplėsti jų funkcijas. Pagrindiniai uždaviniai – aprūpinti bibliotekas kompiuterine bei raštinės technika ir įvairiais elektroniniais informacijos ištekliais, į kompiuterinių mokymo priemonių ir elektroninių informacijos šaltinių rengimą įtraukti mokslo bei studijų institucijas ir pavienius mokslininkus, sudaryti sąlygas visiems mokyklų bibliotekininkams įgyti reikiamą technologinę bei informacinę kvalifikaciją (2.1.a; 4.2; 4.4.b; 5.3.a).

Kiti antrojo etapo darbai yra skirti pasirengti platesniam informacijos technologijos integravimui į ugdymą. Siekiama sukurti institucinę bazę ( t.y. modernizuoti ir išplėsti švietimo kompiuterių centrų išteklius bei panaudojant mokyklų techniką rajonuose įrengti mokytojų kompiuterių centrus), kuri leistų padidinti mokytojams teikiamų kvalifikacinių paslaugų įvairovę bei sudarytų sąlygas visiems mokytojams įgyti reikiamą informacinį ir technologinį išprusimą (4.5.a; 4.5.b; 7.4).

Į švietimo kompiuterizavimo darbus turi būti kuo plačiau įtrauktos savivaldybes, išplėstas jų vaidmuo ir atsakomybė už informacijos technologijos diegimą mokyklose. Kartu reikia pasirengti daugiau galių perduoti mokyklų savivaldoms: pasiruošti neišvengiamiems informatikos mokytojo funkcijų pokyčiams ir mokyklos etatų struktūros papildymui nauja technologijos koordinatoriaus pareigybe (5.2.a; 5.2.b; 7.1.d).

Šiame etape turi būti parengti platesnį informacijos technologijos integravimą į ugdymą reglamentuojantys dokumentai: tarptautinius reikalavimus atitinkantys moksleivių informacinio ir technologinio raštingumo standartai; universaliosios programos; įvairūs metodiniai siūlymai (3.1.a; 3.1.b; 3.2.a).

 

I. III etapas

Trečiojo – informacijos technologijos integravimo į ugdymą – etapo pagrindinis akcentas – moksleivių, mokytojų bei visų piliečių technologinio išprusimo puoselėjimas, informacijos technologijos integravimas į įvairių dalykų mokymą bei mokymąsi.

Šiame etape turi būti toliau plečiama mokyklų kompiuterinė bazė, kuriamos techninės sąlygos kompiuterius naudoti ne tik per informatikos, bet ir per kitų dalykų pamokas: siekiama, kad vidutiniškai mokyklose vienas kompiuteris tektų ne daugiau kaip dešimčiai 7–12 klasių moksleivių. Švietimo įstaigos turi būti aprūpintos lokalizuota ir išversta į lietuvių kalbą mokyklose naudojama bendrosios paskirties bei mokomąja programine įranga. Turi būti didinama elektroninių informacijos šaltinių bei originalios lietuviškos mokyklinės programinės įrangos ir mokomųjų kompiuterinių programų pasiūla (4.1.b; 4.4.a).

Svarbu skirti dėmesio ne tik technologinių, bet ir informacinių moksleivių gebėjimų ugdymui. Turi būti diegiami moksleivių informacinio ir technologinio raštingumo standartai, universaliosios programos, laipsniškai į ugdymą integruojamos įvairios kompiuterinės mokymo bei mokymosi priemonės. Svarbi mokytojų adekvati kompetencija, todėl šiame etape keliami didesni, parengtus standartus atitinkantys, reikalavimai informatikos bei kitų dalykų mokytojų technologiniam ir informaciniam išprusimui bei sudaromos sąlygos visiems švietimo darbuotojams jį įgyti. Analogiški standartai turi būti taikomi ir aukštųjų pedagoginių mokyklų absolventams. Siektina pasitelkti mokslininkus bei aukštųjų mokyklų dėstytojus, išplėsti mokytojų kvalifikacijos kėlimo ir konsultavimo tinklą (5.1.b; 6.1.a).

Svarbu institucionalizuoti pasiektus rezultatus. Plečiantis mokyklų techniniam parkui ir diegiant informacijos technologiją į vis naujas mokyklos gyvenimo ir ugdymo sritis, svarbu, kad didėtų mokyklų atsakomybė bei galios. Turi būti tinkamai pertvarkyta mokyklų etatų struktūra, naujųjų technologijų diegimo mokykloje inicijavimo ir koordinavimo funkcijos perduotos mokyklų savivaldai (7.1.e).

Šiame etape siektina sudaryti platesnes galimybes vietos bendruomenei pasinaudoti mokyklų technika, įgyti ir tobulinti savo technologinį išprusimą (1.1.d).

Ne vėliau kaip šiame etape svarbu atlikti įvairių informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo sričių kiekybinius ir kokybinius tyrimus, atsižvelgiant į jų rezultatus ir mokslininkų rekomendacijas tikslinti kompiuterių integravimo į ugdymą gaires, skleisti veiksmingiausią patirtį ir siūlyti naujus informacijos technologijos panaudojimo būdus (6.1.c).

 

J. IV etapas

Ketvirtojo – švietimo tinklų plėtros – etapo pagrindiniai darbai yra skirti tinklų infrastruktūrai plėtoti bei kuo plačiau mokyklos gyvenime panaudoti telekomunikacijų galimybes.

Šiame etape siekiama visus mokyklų kompiuterius sujungti į lokalius tinklus ir diegti intraneto technologiją, greitaveikiu ryšio kanalu mokyklas įjungti į internetą, sukurti švietimo informacijos surinkimo ir sklaidos sistemą bei pasirengti distancinio švietimo plėtotei (1.1.c; 4.3.a; 4.3.b).

Tinklų įdiegimas turi skatinti esminius gyvenimo mokykloje bei mokyklos ir visuomenės sambūvio pokyčius. Sukurta mokyklų informacinė sistema turi apimti kuo platesnį mokyklos, švietimo ir visuomenės santykių spektrą: mokyklos valdymą ir savivaldą; visuomenės informavimą apie mokyklą, jos ryšius su moksleivių namais bei kitomis institucijomis; patirties sklaidą ir kt. Daug dėmesio turi būti skiriama lokalių tinklų panaudojimui mokyklų savivaldai, todėl prioritetas šiame etape teiktinas mokyklų iniciatyvų ir projektų paramai, etikai, informacijos privatumui, kitų socialinių ir kultūrinių normų puoselėjimui (2.1.c; 2.1.d).

 

 

Priori- tetas	Švietimo ir visuomenės santykis	Gyvenimas mokykloje	Ugdymo turinys ir metodai	Aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis	Mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija	Švietimo ir mokslo sanglauda	IKT diegimo valdymas ir finansavimas
I				4.1.a) pasiekti 9–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga 4.1.d) numatyti priemones, inicijuojančias ir skatinančias valstybės mastu legalizuoti ir lokalizuoti pagrindinę bendrosios paskirties bei interneto tinklalapių vertimo į lietuvių kalbą programinę įrangą	5.1.a) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus pedagogams, sudaryti sąlygas visiems 9–12 klasių mokytojams ir mokyklų bibliotekininkams įgyti pradinį išprusimą		7.1.a) parengti ir patvirtinti dokumentus, reglamentuojančius IKT diegimo švietime valdymą ir finansavimą 7.1.b) parengti ir vykdyti priemones, raginančias ir skatinančias verslo ir pramonės įstaigas, vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas bei privačius asmenis įvairiais būdais remti IKT diegimą švietime 7.1.c) sukurti mokslo ir studijų institucijoms palankią IKT diegimo švietime darbų finansavimo ir valdymo sistemą 7.2. Parengti IKT diegimo profesinio rengimo srityje strategiją 7.3. Sukurti ir diegti švietimo tinklų infrastruktūros strategiją 7.5. Sukurti pedagogų IKT kvalifikacijos organizuojančių institucijų akreditacijos reikalavimus ir sistemą
II		2.1.a) išplėsti mokyklos bibliotekos paslaugas ir funkcijas	3.1.a ) parengti informacinio ir technologinio raštingumo standartus bendrojo lavinimo mokyklai 3.1.b) parengti universaliąsias programas, integruojančias informacinį ir technologinį raštingumą į bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinį 3.2.a) peržiūrėti Bendrąsias programas ir standartus bei pateikti metodinius siūlymus, kaip integruoti IKT į įvairių dalykų mokymą	4.2. Modernizuoti mokyklų bibliotekas (įrengti kompiuterizuotas darbo vietas, aprūpinti įvairia raštinės technika, bibliotekų darbo automatizavimo programine įranga ir kt.) 4.4.b) numatyti ir įgyvendinti priemones, skatinančias bei remiančias originalios lietuviškos mokyklinės programinės įrangos ir mokomųjų kompiuterinių programų kūrimą 4.5.a) modernizuoti, plėsti ir veiksmingai panaudoti mokytojų švietimo centrų techninius išteklius bei potencialą 4.5.b) kiekviename Lietuvos rajone, panaudojant mokyklų techniką, įrengti rajono kompiuterinį mokytojų centrą (įrengti elektroninių enciklopedijų ir kitų kompaktinių plokštelių bibliotekas, kaupti metodinę ir didaktinę medžiagą bei pan.)	5.2.a) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus informatikos mokytojams 5.2.b) parengti informacinio ir technologinio išprusimo standartus mokyklų technologijos koordinatoriams 5.3.a) parengti visiems mokyklų bibliotekininkams privalomo informacinio išprusimo bei IKT taikymo standartus	6.2.a) numatyti ir įgyvendinti priemones humanitarinių ir socialinių mokslo šakų institucijų, jų padalinių ir pavienių mokslininkų veiklai rengiant kompiuterines mokymo priemones, elektroninius informacijos šaltinius, distancinio mokymo kursus suaktyvinti	7.1.d) išplėsti ir suaktyvinti savivaldybių vaidmenį diegiant IKT švietime, savivaldybių švietimo biudžetuose numatyti nuolatinį asignavimą rajono mokyklų informacinėms sistemoms palaikyti ir plėtoti 7.4. Parengti distancinio mokymo taikymo bendrojo lavinimo švietime strategiją

 

 

 

 

Priori- tetas	Švietimo ir visuomenės santykis	Gyvenimas mokykloje	Ugdymo turinys ir metodai	Aprūpinimas kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis	Mokytojo vaidmuo ir kvalifikacija	Švietimo ir mokslo sanglauda	IKT diegimo valdymas ir finansavimas
III	1.1.d) puoselėti visų piliečių technologinį išprusimą			4.1.b) pasiekti 7–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga 4.4.a) lokalizuoti ir išversti į lietuvių kalbą svarbiausią mokyklose naudojamą programinę įrangą 4.4.c) numatyti ir įgyvendinti priemones (pvz., centralizuotai užsakant ir finansuojant, remiant universitetų projektus) elektroniniams leidiniams bei kitiems informacijos šaltiniams parengti ir išleisti	5.1.b) laipsniškai sudaryti sąlygas visiems 1–12 klasių mokytojams bei kitiems švietimo darbuotojams įgyti standartus atitinkantį pradinį informacinį ir technologinį išprusimą	6.1.a) numatyti ir įgyvendinti priemones, skatinančias mokslininkų ir pedagogų bendradarbiavimą IKT diegimo klausimais 6.1.c) vykdyti IKT diegimo švietime eksperimentinius ir lyginamuosius tyrimus bei taikomuosius ir tiriamuosius mokslo darbus	7.1.e) išplėsti mokyklų savivaldų galias ir atsakomybę diegiant IKT (skirti nuolatinį finansavimą mokyklos biudžete jos informacinei sistemai palaikyti ir plėsti; mokyklos etatų struktūrą papildyti technologijos koordinatoriaus, atsakingo už IKT diegimą mokykloje, ir inžinieriaus, prižiūrinčio mokyklos techniką, etatais)
IV	1.1.c) sukurti švietimo informacijos surinkimo ir sklaidos sistemą	2.1.c) diegti IKT mokyklos valdyme ir savivaldoje (informavimo apie mokyklos gyvenimą ir paslaugas, ryšių su namais, elektroninio dalyvavimo priimant sprendimus plėtotė, kitų IKT taikymo idėjų konkursai, reikalingos programinės įrangos rengimas, mokyklų projektų parama, patirties sklaida ir kt.) 2.1.d) puoselėti naujas socialines kultūrines normas, etiką (programinės įrangos legalizavimas, privatumo paisymo modelių kūrimas ir diegimas, nacionalinės kultūros turinio kompiuterių tinkluose gausinimas, lyčių skirtumų paisymas, socialinės nelygybės kompensacinių mechanizmų diegimas, neįgalių vaikų aprūpinimas kompensacine technika ir kt.)		4.3.a) mokyklų kompiuterius sujungti į lokalų tinklą ir įdiegti intraneto technologiją 4.3.b) visus mokyklų kompiuterių tinklus įjungti į pasaulinį interneto tinklą greitaveikio ryšio kanalu
Perspektyviniai tikslai ir uždaviniai	1.1.a) didinti švietimo paslaugų įvairovę (mokyklų tipai, į skirtingus klientus orientuoti mokymo srautai viduje mokyklos, profiliavimas, modulinė programų struktūra, programų įvairovė ir pan.) 1.1.b) puoselėti lygias švietimo prieinamumo galimybes (turtinių, fizinių, tautinių, lyčių, gabumų ir kt. skirtumų paisymas ir švietimo adekvatumas) 1.1.e) plėtoti nacionalinio turinio distancinį švietimą	2.1.b) puoselėti mokyklose besimokančios organizacijos kultūrą (mokymosi įgūdžių lavinimas, papildomojo, laisvai pasirenkamo ugdymo plėtotė, lektorių iš išorės įtraukimas, mokyklų tobulinimo konsultacinė veikla, mokytojų, moksleivių, jų tėvų mokymasis kartu, mokyklos atvirumas bendruomenei ir kt.)	3.2.b) parengti bendrąsias nuostatas, nusakančias distancinio mokymo ir kitų alternatyvių ugdymo formų sąsajas bei integravimą su bendruoju ugdymu 3.2.c) sukurti švietimo paslaugų (informacijos, pagalbos, konsultacijų ir pan.) tinklo mokytojams ir mokiniams infrastruktūrą	4.1.c) laipsniškai pasiekti 5–12 klasėse, vėliau – ir 1–12 klasėse 10 moksleivių kompiuteriui santykį ir aprūpinti mokyklas bendrosios paskirties programine įranga 4.4.d) sukurti vertingo ugdomojo turinio medžiagos atrankos, kaupimo ir sklaidos internete sistemą 4.5.c) švietimo kompiuterių centruose įrengti distancinio švietimo klases	5.4. Sukurti efektyvią ir lanksčią mokytojų kvalifikacijos tobulinimo bei tęstinių studijų sistemą, užtikrinančią visiems pedagogams galimybę nuolat tobulinti savo disciplinos dėstymą panaudojant šiuolaikines technologijas 5.5.a) informacinio ir technologinio išprusimo standartus taikyti visų pedagogų atestacijai	6.1.b) sudaryti sąlygas Lietuvos mokslininkams perimti pasaulinę IKT diegimo švietime patirtį bei prasmingai pritaikyti ją Lietuvoje

 

IV. Įgyvendinimo principai

 

Įgyvendinant informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime strategiją svarbu aiškiai suvokti įvairių švietimo institucijų misiją ir jų veiklos principus, vadovautis bendrais siekiais bei harmonizuoti vykdomus žingsnius. Švietimo ir mokslo ministerija, apskritys, savivaldybės, mokyklos ir kitos švietimo kompiuterizavimu besirūpinančios institucijos turėtų koordinuoti savo veiklą ir laikytis bendrųjų principų.

K. Bendrieji informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime principai

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime tikslai, uždaviniai, taktika bei priemonės turi atitikti bendras Lietuvos švietimo reformos kryptis, jos tikslus ir pagrindinius principus.

Diegiant informacijos technologiją švietime turi būti paisoma lygių galimybių principo: kokybiškas technologinis ir informacinis išprusimas bei galimybės naudotis moderniomis priemonėmis yra vienodai prieinamos įvairaus socialinio ir ekonominio statuso šeimų, skirtingų mokyklų tipų, lyčių bei tautybių moksleiviams. Nuolatos rūpinamasi socialiai apleistų vaikų, kaimo mokyklų moksleivių ir mergaičių lygiateisiškumu.

Išskirtinis dėmesys turi būti skiriamas neįgaliųjų vaikų specialiesiems poreikiams: neįgalių moksleivių adaptavimuisi socialinėje aplinkoje ir visaverčiam integravimusi į informacijos visuomenę.

Informacijos technologijos diegimas ir naudojimas turi puoselėti pagarbą tradicinėms žmogaus ir krašto vertybėms, paisyti etikos normų.

Turi būti garantuojama saugi ir nekenksminga darbo aplinka. Kompiuterių klasės ir kabinetai su kompiuterizuotomis darbo vietomis turi būti įrengiami pagal visus higienos ir ergonomikos reikalavimus bei nuolat stebimi.

Informacijos ir komunikacijos technologijos strategiją įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, apskričių ir savivaldybių švietimo padaliniai, mokyklos ir kitos švietimo kompiuterizavimu besirūpinančios institucijos bei asmenys.

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime strategijos įgyvendinimo eiga yra kasmet peržiūrima ir vertinama. Atsižvelgiant į informacijos ir komunikacijos technologijos pažangą ir švietimo pokyčius, strategija bei jos įgyvendinimo programos yra koreguojamos ir tikslinamos.

 

L. Švietimo ir mokslo ministerijos vaidmuo ir pagrindiniai informacijos technologijos diegimo principai

Kiekvienų metų šalies švietimo biudžete skiriama lėšų informacijos ir komunikacijos technologijai diegti: garantuojamas nuolatinis mokyklų aprūpinimas naujomis priemonėmis, lėšos sukurtai infrastruktūrai funkcionuoti (palaikyti) bei modernizuoti (atnaujinti).

Už informacijos ir komunikacijos technologijos diegimą atsakingas švietimo ir mokslo viceministras.

Yra sukurtas ir taikomas aiškus informacijos technologijos diegimo švietime klausimų svarstymo, sprendimų priėmimo bei programų tvirtinimo reglamentas.

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas vyksta pagal paruoštas tikslines programas.

 

M. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo programų įgyvendinimo pagrindiniai principai

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo šalies švietimo kompiuterizavimą pagal specialiai tam skirtas programas, kurias ruošia Švietimo informacinių technologijų centras, vadovaudamasis Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategija.

Programose numatomi konkretūs kiekvienų metų darbai, strategijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo taktika ir programos rezultatų įvertinimo kriterijai.

Paruoštų programų projektai yra viešai skelbiami ir aptariami. Prieš patvirtinant programą, švietimo darbuotojams ir technologijos specialistams sudaromos sąlygos išsakyti savo nuomonę bei pastabas.

Mokykloms reikalingos bendrosios paskirties ir mokomosios programinės įrangos pirkimu, kūrimu, vertimu į lietuvių kalbą ir adaptavimu rūpinamasi centralizuotai, šalies lygiu. (Skatinami originalios lietuviškos mokomosios programinės įrangos kūrėjai, tam programose numatoma lėšų.)

Programose numatomas decentralizuotas mokyklų aprūpinimas reikiama technika ir bendrosios paskirties programine įranga. Ji perkama savivaldybių arba pačių švietimo institucijų, viešų konkursų būdu.

Mokyklos aprūpinamos modernia, pasaulinį informacijos technologijos lygį atitinkančia kompiuterių įranga ir kitomis priemonėmis.

Programose numatomi įvairūs finansinio atsiskaitymo būdai, skatinamos įvairios abipusiškai naudingos švietimo institucijų bendradarbiavimo su informacijos technologijos bendrovėmis formos, kurios paspartintų bei kokybiškai pagerintų mokyklų aprūpinimą informacijos ir komunikacijos priemonėmis, padidintų teikiamų paslaugų įvairovę.

Sudaromos finansinės, juridinės bei kitos prielaidos visiems mokytojams išmokti pradinio technologinio ir informacinio raštingumo savo arba gretimoje mokykloje.

Savivaldybės skatinamos prie programų įgyvendinimo prisidėti savo lėšomis.

 

N. Savivaldybių vaidmuo ir informacijos technologijos diegimo pagrindiniai principai

Siekiama į mokyklų kompiuterizavimo problemų sprendimą ir darbus kuo plačiau įtraukti vietos bendruomenę.

Savivaldybės sudaro mokyklų parengtų projektų analizės ir vertinimo grupę, kuri sprendžia apie mokyklų bendruomenių pasirengimą ir skiria atitinkamą lėšų arba techninės bei programinės įrangos kiekį.

 

O. Mokyklų veiklos pagrindiniai principai

Mokyklų bendruomenės aptaria ir parengia informacijos technologijos taikymo mokykloje projektus, kuriuose numatoma, kaip bus įgyvendinti strategijoje ir programoje iškelti tikslai bei uždaviniai.

Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimas mokyklose vyksta pagal jų bendruomenių paruoštas programas, kuriose yra numatyti informacijos technologijos diegimo mokykloje tikslai, prioritetiniai uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai, įrangos naudojimo sritys ir būdai, pedagogų informacinės bei technologinės kvalifikacijos tobulinimo priemonės.

Mokyklų informacijos technologijos diegimo projektai yra kasmet vertinami ir tikslinami.