Kaip valstybės nepriklausomybė priklauso nuo jos IT sektoriaus?

Nenorėčiau koncentruotis tiesiogiai į informacinių technologijų sektorių – manau, kad klausimas yra iš tikrųjų gerokai platesnis. Mūsų šalies nepriklausomybė nepriklauso nuo to, kieno kabeliais tekės mūsų informacija. Nesvarbu, kieno mikroprocesoriai veiks mūsų kompiuteriuose. Manau, kad kai kuriose sferose mes tam tikra prasme visada būsime priklausomi nuo kitų šalių, o tiksliau įmonių, kurios jau senai peržengė atskirų šalių ribas. Kita vertus tokiose sferose tikrąją nepriklausomybę užtikrins laisva rinka. Ji neleis atskiriems gamintojams ar tiekėjams kelti Lietuvai nepalankių sąlygų.

Siūlyčiau pažiūrėti į šį klausimą plačiau, klausiant, kaip šalies nepriklausomybė susijusi su žinių ekonomikos plėtra?

Kitaip sakant, ar Lietuva žinių ekonomikoje turi potencialą tapti gamintoju, ar tik vartotoju? Į šį klausimą žiūriu kaip į tikrąjį Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Daugelio trečiojo pasaulio šalių (naudoju šį terminą laisvai, kaip tiesiog neišsivysčiusių šalių) likimas vienu aspektu buvo daugmaž vienodas – netekti teritorinės ar ekonominės nepriklausomybės. Šiuo metu sprendžiame, ar išlaikysime savo ekonominę ir informacinę nepriklausomybę.

Todėl informacinės visuomenės plėtrą Lietuvoje matau kaip vieną svarbiausių šio laikmečio prioritetų. Tik skatindami mūsų visuomenę tapti konkurentabilia – savo kvalifikacija, mokėjimu naudotis žiniomis, sąmone, pilietiškumu – kitų pasaulio šalių tarpe, mes galėsime tapti lygiaverčiais pasaulio bendruomenės nariais. Manau, kad Lietuva savo mokslinio potencialo panaudojimu ir aukštųjų technologijų pramone gali būti ženkli pasaulio ekonomikos dalyvė. Bet tam turime ieškoti savo nišos ir nuosekliai tam dirbti.

Tai, manau, ir bus tikroji nepriklausomybė – ne būti izoliuotam, o būti garbingu pasaulinės bendrijos nariu, kur visi nuo kitų yra priklausomi.

Kaip Baltijos valstybės galėtų bendradarbiauti, kurdamos "e-Baltiją" - konkurencingą regioną visoje Europoje?

Elektroninę Baltiją matau tik kaip vieną nedidelį žingsnį globalios ekonomikos link, kurį, be abejonės, turime atlikti. Jis logiškas – pasirašydami laisvosios prekybos sutartį tarp Baltijos valstybių paklojome pamatus eBaltijai. Tačiau nesiūlau žiūrėti taip arti – turime jau dabar galvoti apie glaudesnį darbą su Lenkija, o taip pat su Šiaurės Europa.

Judėjimui ta kryptimi reikalingos kelios prielaidos. Pirma, turime pasiekti, kad “dviejų greičių Baltijos šalys”, suvienodintų greitį. Tam turime gerokai padidinti informacinės visuomenės plėtros tempus – tai jau daroma, ir ne paskutinį vaidmenį čia vaidina Seime įkurta Informacinės visuomenės plėtros komisija.

Antra, iki šiol nebuvo Vyriausybėje adekvačios problemų mastui įstaigos, galinčios dalyvauti tarptautinių susitarimų rengime ir pasirašyme informacijos ir telekomunikacijų technologijų (ITT) srityje. Jau pradėta ITT valdymo reforma Vyriausybėje vyksta teisinga linkme.

Tad manau, kad po 6 – 8 mėnesių galėsime rimtai sėsti prie derybų stalo su kolegomis iš kaimynių šalių ir kalbėti apie bendrą politiką e-Verslo plėtros, ITT infrastruktūros, saugumo srityse. Tuo laiku jau turėsime kvalifikuotus žmones, suformuluotą valstybės laikyseną daugeliu ITT klausimų.

Kokią patirtį IT srityje (teigiamą ir neigiamą ) mūsų šalys galėtų paimti viena iš kitos?

Visų pirma, reikalingas noras kalbėtis. Šiuo metu tikrai suprasčiau latvį ar estą, nenorintį šnekėtis. Kai bus noras, motyvai ir galimybės kalbėtis, visa kita bus tik technologija.

Bet kokiu atveju, tikrai matau prasmę tokiam patirties dalinimuisi. Mūsų šalių situacijos vis gi yra daugeliu dalykų panašios, tad ir pasimokyti galime vieni iš kitų. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti Lietuvos patirties. Įvairiais aspektais mūsų šalies patirtis yra konkurencinga su kaimynių.

Tikrai matyčiau prasmę detaliau susipažinti su Latvijos ir Estijos žingsniais e-Valdžios (e-Vyriausybės) linkme. Turėtume pastudijuoti kaimynų patirtį ir tame, kaip valdžios daromi sprendimai siejasi su rezultatais verslui ir piliečiams.

Savo ruožtu mes galėtume papasakoti apie tai, kaip galima išleisti per penkerius metus beveik pusantro milijardo litų ir nepasiekti beveik jokių rezultatų informacinės visuomenės plėtroje.