Apžvelgdamas mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimą iš metų perspektyvos, šiandien norėčiau dar kartą grįžti prie Lietuvos modernizavimo tikslų ir uždavinių. Mėginsiu juos aptarti, prisimindamas per metus įvykusias permainas, vertindamas valstybės gyvenimą dabarties pasaulio kontekste. 

Pernai mūsų viešasis gyvenimas patyrė esminių pokyčių.

Pavasarį vykę savivaldybių rinkimai paliudijo seniai nujaustą parlamentinių partijų krizę: daugiausia vietų šalies savivaldybėse gavo Seime savų frakcijų neturėjusios Socialliberalų ir Valstiečių partijos. Lietuvos piliečiai išreiškė nepasitikėjimą valdžioje buvusiomis politinėmis jėgomis. Nusivilta ne tik jų gebėjimu tvarkyti šalį: imta viešai abejoti ir jų palaikyta euroatlantine Lietuvos raidos kryptimi. Savivaldybių rinkimuose naujos partijos nevengė radikalių populistinių šūkių, pažadų iš esmės pakeisti šalies kelio ženklus.

Akivaizdus tapo ne tik valdžios ir piliečių nesusikalbėjimas: išryškėjo ir rimtų mūsų visuomenės savivokos problemų.

Matydamas šią padėtį, dutūkstantųjų metiniame pranešime pabrėžiau būtinybę Lietuvai nuosekliai laikytis pasirinkto euroatlantinės integracijos kelio, pradėtų reformų krypties ir iškėliau naujos politikos poreikį. Jos paskirtis - įveikti atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios, atkurti bendro kryptingo veikimo galimybes.

Tąsyk tokioms mano nuostatoms pritarė ir reformistinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, ir centro politinės jėgos, kurios, kartu su naujomis partijomis, ėmė telktis į vadinamą naujosios politikos bloką. Tačiau iki Seimo rinkimų nuosekliau atsinaujinti neįstengė nei valdžioje, nei opozicijoje buvusios parlamentinės partijos.

Tiesa, kairiąsias jėgas esmingai sustiprino jų vienijimasis.

Tuo metu naujosios politikos šūkio telkiamos partijos nepajėgė iki galo išryškinti bendrų veiklos principų, parengti aiškios veiksmų programos, suburti neabejotinai stiprią komandą.

Vis dėlto rinkimuose Lietuvos piliečiai iškėlė naujas politines jėgas. Regis, su jomis savo lūkesčius labiau siejo iniciatyvioji visuomenės dalis, ypatingai jaunimas, savarankiško verslo ėmęsi žmonės. Taigi Seimo daugumai suteikti įgaliojimai spartinti užsitęsusias reformas. Kita vertus, naujoji parlamentinė dauguma nėra gausi. Tad šio Seimo darbas gali sulaukti didesnės visuomenės paramos tik tuomet, kai skirtingos frakcijos aktyviau mėgins tartis dėl bendrų, valstybės interesus atitinkančių sprendimų.

Tačiau iki šiol naujesnio parlamentinio darbo stiliaus, naujesnių Seimo ir Vyriausybės santykių, sykiu ir naujos, arba tikros, politikos ženklų nėra daug. Koaliciją sudarančios partijos nėra stiprios.

Kol kas joms akivaizdžiai stinga valdymo patirties, veiksmų kryptingumo ir nuoseklumo. Kartais atrodo, kad stinga ir atsakomybės už tautos joms patikėtus valstybės reikalus.

Nauji politikai patys savaime jokiu būdu dar neužtikrina naujos politikos.

Tačiau žmonės, šiandien atėję į valdžią, negali susitaikyti su tuo, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje. Kontrastai per daug dideli. Mėnesius pašalpų nesulaukia nepajėgiančios vaikų išmaitinti motinos, be atlyginimų gyvena mokytojai, užsidirbtų pinigų negali atgauti žemdirbiai ir įmonių darbininkai. Ir tuo pačiu metu - didžiules išeitines išsimoka dėl prastos tarnybos turėję pasitraukti pareigūnai, po teismus neuždirbtų tūkstančių ieško prokurorai ir policijos komisarai, naujas mašinas už mokesčių mokėtojų lėšas perkasi nauji merai. Laisvėje lieka milijonus iššvaistę aferistai, o kaimo žmonės sėda į kalėjimą už naminį alų. Tai skaudina. Tai verčia reikalauti paprasčiausio teisingumo. Šių kontrastų akivaizdoje visi valdžioje esantys - ir pozicija, ir opozicija - privalo įveikti senų, nuo tikrovės atitrūkusių politinių žaidimų inerciją ir sutelkti jėgas realioms krašto problemoms spręsti.

Nenuveiktų darbų našta išties didelė. Atsakomybę už ją turime jausti visi. Dabartinė Vyriausybė paveldėjo ne tik ankstesnio kabineto rengtus reformų scenarijus, bet ir ilgą spręstinų problemų sąrašą.

Jame - aukščiausias per visą dešimtmetį nedarbo lygis, pusę milijardo siekiantys "Sodros" įsiskolinimai, 13-os milijardų valstybės skola, daugiau nei tūkstantis realiai bankrutavusių įmonių, nebaigtas žemės grąžinimas, milijoninės skolos žemdirbiams, nepertvarkytas energetikos ūkis, neatsiimta skola už elektros energiją iš Baltarusijos, pustuštis atominės elektrinės uždarymo fondas, supainiota ir nebaigta indėlių kompensavimo byla ir daug kitų dalykų. 

Gerbiamieji,

šioms problemoms įveikti pirmiausia reikia aiškių veiklos principų ir tikslų. Būtent jų dabartinei Lietuvos politikai labiausiai ir stinga.

Tik aiškiais principais gali būti grindžiamas patikimas valdžios ir visuomenės sutarimas, apibrėžti aiškūs valdžios darbo prioritetai bei vykdomų reformų uždaviniai. Todėl svarbiausius mūsų viešosios politikos principus ir siekius norėčiau aptarti kiek išsamiau.

Šiuo metu visuomenės svarstymuose tarsi ryškėja dvi skirtingos nuostatos, sykiu - ir dvi skirtingos Lietuvos raidos vizijos.

Viena jų žmogaus gerovę sieja su jo savarankiškumu, iniciatyva, laisve. Kita - su valdžios globa. Pasirinkimas tarp šių nuostatų yra esminis, lemtingas. Todėl svarbu, kad pasirinktume remdamiesi ne tarybinių laikų stereotipais, ne dabartiniais jausmų proveržiais, bet išmintingai pasvėrę alternatyvas. Tai nėra ir, matyt, nebus lengva.

Štai prieš porą metų vykęs tarptautinis pilietinio ugdymo tyrimas parodė, kad net laisvoje Lietuvoje mokslus einantys jaunuoliai nepakankamai suvokia šiuolaikinio demokratinio gyvenimo principus, kad jų savimonė dar smarkiai veikiama praeities inercijos.

Beveik 80 nuošimčių mūsų aštuntokų yra įsitikinę, kad Vyriausybė privalo užtikrinti darbą kiekvienam to norinčiam.

Taip galvoja jaunimas šalies, kurioje apie 70 nuošimčių visų dirbančių žmonių yra užimti privačiame sektoriuje.

Mūsų jaunuoliai, matyt, taip pat, kaip jų mokytojai ir tėvai, myli savo tėvynę, didžiuojasi garbinga jos praeitimi, bet jiems kartais nepakanka supratimo, kaip kurti demokratinę jos dabartį, kaip rasti savo vietą šioje dabartyje.

Tokie faktai liudija, kad didelė dalis Lietuvos žmonių gyvena kai kurių politikų populizmo sukurtoje nerealių lūkesčių tikrovėje, gyvena manydami, kad visas jų problemas privalo išspręsti valdžia. Tai itin pavojinga visuomenės būsena. Jai esant, sunkiai įmanomi racionalūs valdžios veiksmai. Jei politinės jėgos ją ir toliau dirbtinai palaikys, vargu ar išvengsime rimtų socialinių sukrėtimų,
sykiu - ir grįžimo atgal iš pradėtų reformų kelio.

Todėl kartoju: turime mokytis gyventi čia ir dabar, ne bėgdami nuo tikrovės, bet grumdamiesi su jos sunkumais. Šiuo atveju įsidėmėtini iš Rygos kilusio smuikininko Gidono Kremerio žodžiai, pasakyti apie jaunuosius pokomunistinių Baltijos šalių muzikus, bet taikliai nusakantys ir bendro mūsų mentaliteto ypatumus.

Pasak jo, mums būdingas "tam tikras grojimo nevalyvumas, visą laiką kažko neužbaigti, neišmokti, iki galo neapgalvoti: esame linkę mąstyti apie didžiules problemas ir manyti, kad suprantame jas geriau už kitus, o kai reikia paprasto dalyko - kažką padaryti labai tiksliai ir labai tobulai, paaiškėja, jog nesugebame pasiekti aukštos kokybės ir imame atrodyti provincialiai". Mums išties būtinas pedantiškas pradėtų darbų, pradėtų reformų nuoseklumas. Mūsų politikai turi imtis kasdienių visuomenės problemų - nebevynioti jų į pakilią retoriką, nedangstyti politiniais šūkiais. Šiandien valdžios ir visuomenės dialogas gali būti atkurtas tik tiesos ir bendrai gerovei skirtų konkrečių darbų pagrindu.

Gerbiamieji,

konkretūs darbai, jų išbaigtumas, aiški perspektyva reikalingi tiek vidaus, tiek užsienio politikai - mūsų santykiams su kitomis valstybėmis, mūsų įsitvirtinimui tarptautinėje bendrijoje.

Šiandien galime tvirtai teigti, kad, nepaisant Seimo rinkimus lydėjusių nuogąstavimų, naujoji Vyriausybė, užsitikrinusi opozicijos paramą, nuosekliai tęsia Lietuvos užsienio politiką. Jos kryptys seniai apibrėžtos: tai integracija į Europos Sąjungą bei NATO ir gerų kaimynystės santykių plėtra.

Šiuo metu jau ne tik Lietuvoje, bet ir už jos sienų vis aiškiau suprantama: mūsų valstybės saugumas bus užtikrintas, tik mums įstojus į NATO ir Europos Sąjungą. Taigi per pastaruosius metus atsidūrėme naujoje tikrovėje: joje mūsų priimtas sprendimas jungtis į euroatlantines struktūras jau yra visuotinai pripažįstamas kaip esminis savarankiškos valstybės apsisprendimas. Ši nauja tikrovė suteikia Lietuvai kur kas daugiau stabilumo nei iki šiol. Kita vertus, pasaulis, į kurį jungiamės, yra ypatingai dinamiškas. Jis pats greitai keičiasi. Todėl turime suvokti: tolesnės struktūrinės permainos, spartus Lietuvos modernizavimas yra neišvengiamas. Jis būtinas, jei iš tiesų siekiame savo visuomenės ir valstybės stabilumo.

Mūsų pasirinktų euroatlantinės integracijos ir geros kaimynystės tikslų šiandien turime siekti glaudžiai bendradarbiaudami su Baltijos jūros valstybėmis, dar labiau stiprindami strateginę partnerystę su Lenkija, aktyvindami diplomatinę veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Europos Sąjungos valstybėse. Nėra abejonių, kad tolesnę pasaulio tvarkos ateitį šiuo metu stipriausiai įtakos strateginis Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas. Esu tikras, kad į šį pasaulio traukos lauką gali, privalo įsiterpti ir mūsų valstybė - dar plačiau atverdama savo rinkas Vakarų investicijoms. Tai suteiktų Lietuvai didesnės tarptautinės svarbos ir padėtų mūsų tautai užsitikrinti saugesnę egzistenciją.

Jungtinės Valstijos yra ir išliks įtakingiausia pasaulio valstybė. Ji siekia ginti bendrus demokratinio pasaulio interesus: taiką ir stabilumą, žmogaus teises, demokratijos principus bei rinkos ekonomikos plėtrą. Esu tikras: Lietuvos tikslai - tie patys. Todėl dialogas su Vašingtonu mums esmingai svarbus. Mūsų diplomatai šiandien turi temų, kurios gali padaryti šį dialogą dar intensyvesnį: tai Jungtinių Valstijų ir Baltijos Chartija bei euroatlantinė Lietuvos integracija.

Kartu, norėčiau aiškiai pasakyti: Lietuva nesiekia patekti į Amerikos įtakos sritį, ieškodama priešpriešos Rusijos ar kitų valstybių įtakos zonoms. Tai būtų klaidingas mūsų siekių vertinimas. Klaidingas, nes euroatlantinė integracija nėra atsvara Rusijai. Euroatlantinė integracija - tai buvimas bendrų vertybių erdvėje. Jis prieš nieką nenukreiptas. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos narystė NATO nesilpnina Rusijos saugumo. Priešingai: mūsų narystė tik sustiprins saugumą ir stabilumą erdvėje, kurioje gyvename mes ir kurioje savo interesų turi ir Europa, ir Rusija, ir Amerika.

Esu ir toliau pasirengęs tęsti politiką, jau ne sykį davusią apčiuopiamų rezultatų: mūsų santykiuose su Rusija turi vyrauti ne konfrontacija, o pozityvi diplomatija. Labai svarbu, kad tokios nuostatos šiandien laikosi ir Vilnius, ir Maskva. Mano vizito Rusijoje metu Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad "Lietuvos ir Rusijos santykiuose mus vienijančių dalykų yra daugiau, nei skiriančių". Šiam požiūriui be išlygų pritariu: remdamiesi mus vienijančiomis jungtimis, turime kurti savo ateities santykius.

Kai nagrinėjame savo santykius su Rusija, kartais atrodo, jog pernelyg dažnai blaškomės tarp kraštutinumų: čia darome per dideles nuolaidas ir nereaguojame į akivaizdžius akibrokštus, čia keliame perdėtus reikalavimus. Tačiau diplomatijoje nepriimta vadovautis "nulinės sumos logika", tai yra siekti laimėti kito sąskaita. Diplomatijoje nebūna taip, kad vienas gautų viską, o kitas - nieko. Todėl negalime šiandien tikėtis stebuklo Vilniaus ir Maskvos dialoge. Juo labiau, kad jį lydi ypač nelengva praeitis. Nei vienu įstatymu, nei vienu ar kitu susitikimu neatkursime to, ką praradome per priklausomybės dešimtmečius ir šimtmečius. Šiuos praradimus teks susirinkti po truputį. Tai žinodami, jokiu būdu neturime delsti. Tačiau sėkmė mus lydės tik tuomet, jei suprasime, kad šiais laikais kompromisas - ne valstybės gėda, o tarptautinės politikos norma. Todėl kiekvienas susitikimas, jei jis papildo Lietuvos ir Rusijos dialogą naujais, pozityviais akiračiais, yra dar vienas žingsnis į sėkmingą sudėtingiausių klausimų sprendimą.

Vis dėlto mūsų santykiuose su Rusija šiandien yra ir apmaudžių, sunkiai paaiškinamų problemų. Vienas ryškus nesusikalbėjimo ar tiesiog nesikalbėjimo pavyzdys - dabartinė padėtis Lietuvos tranzito srityje. Ji, atvirai sakau, yra nepatenkinama. Mano supratimu, jei kroviniai per Lietuvos teritoriją vežami į Karaliaučių, jie turi būti vežami ir į Klaipėdą. Kuo greičiau šią problemą privalo išspręsti Lietuvos susisiekimo ministras. Šiuo metu reikalingos ir aktyvesnės Lietuvos pastangos užsitikrinant ilgalaikį naftos tiekimą. Beje, neturėtume kartoti neigiamos patirties, pertvarkydami savo šalies dujų ūkį: jį turime privatizuoti taip, kad nepažeistume gerų santykių su tiekėjais, bet pritrauktume ir Vakarų kapitalo, būtino dujų ūkiui modernizuoti.

Kartais atrodo, kad Maskva mėgina primesti mums ir sienos linijos nustatymo ratifikavimą kaip mūsų problemą. Tačiau esu įsitikinęs, kad mes savo darbą atlikome. Tad lieka laukti, kol Rusija supras, kad įteisinti sienos liniją yra naudinga ir reikalinga jai pačiai.

Vilniaus ir Maskvos santykiai nėra vien mūsų dviejų valstybių reikalas: per Lietuvą eina Rusijos ir Europos bendrų interesų arterija. Galime ir turime prisidėti, kad šioje srityje būtų kuo daugiau supratimo ir bendradarbiavimo.

Esu įsitikinęs, kad ne užsienio karinės grėsmės šiandien kelia didžiausią pavojų Lietuvos saugumui, bet galimas mūsų pačių ekonominis ir socialinis atsilikimas. Jis tik didėtų, jei liktume užsivėrę Europai ir pasauliui.

Nedidelio krašto atsivėrimas pasaulio įtakoms neišvengiamai sudėtingas ir skausmingas. Tačiau jau šiandien turime gerų Lietuvos atvirumo patirčių. Strateginė partnerystė su Lenkija, kuriai taip pat netrūko skeptikų, tapo vienu svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos diplomatijos pasiekimų. Tačiau šiuo metu kelia rūpestį tai, kad bendrų su Lenkija institucijų veikloje vis daugiau rutinos ir vis mažiau naujų idėjų ir iniciatyvų. Galbūt tokia santykių raida neišvengiama, tačiau ar ji neužkirs kelio tolesnei strateginės partnerystės plėtrai? Dabartiniuose institucijų susitikimuose pernelyg dažnai paskęstama smulkmenose, nesugebama atsisakyti perdėto skirtumų akcentavimo. Toks kelias jau nėra produktyvus.

Juk iš tiesų turėtume kurti daugiau mus vienijančių projektų ir taip stiprinti Vilniaus - Varšuvos bendradarbiavimą.Esu įsitikinęs, kad jis ypač svarbus Lietuvos geopolitinei raidai.

Drauge mūsų sostinės galėtų suformuoti itin gyvybingą prekybos, investicijų ir politikos ašį rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Tam būtina ne tik baigti įgyvendinti senas, užsigulėjusias dvišales iniciatyvas - pavyzdžiui, sujungti Lietuvą ir Lenkiją elektros perdavimo tiltu. Tačiau reikia aptarti, kaip galėtume iš esmės pagerinti susisiekimo su Varšuva infrastruktūrą. Nors mūsų sostines skiria tik kiek daugiau nei 400 kilometrų - beveik tiek pat, kiek Vilnių ir Nidą, - iki šiol atrodo, tarsi mes, lietuviai ir lenkai, gyventume skirtinguose pasauliuose.

Nors greitasis traukinys atstumą tarp mūsų sostinių įveiktų per dvi valandas. Manau, kad susisiekimo problemą turime spręsti neatidėliodami ir kompleksiškai. Čia rastume ir daugiau sąlyčio taškų: geresnis sienų pralaidumas, infrastruktūros plėtra Vilnijoje ir Suvalkų krašte paskatintų investicijas šiuose regionuose, paskatintų jų, o kartu ir čia gyvenančių tautiečių, gerovės augimą.

Lygiai svarbus yra Vilniaus, Varšuvos bei Kijevo trišalis bendradarbiavimas. Šiandien į jį kur kas aktyviau galėtų įsijungti mūsų valstybių vyriausybės bei parlamentai.

Vis svarbesnis pasaulio politikos veiksnys - besivienijanti Europa. Derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą pradėjome vėliau nei daugelis kitų Vidurio Europos valstybių, tačiau sparčiai vejamės šalis kandidates. Kartais pasigirsta priekaištų mūsų Vyriausybei, neva ji išsikėlė pernelyg ambicingą tikslą - pasiekti Europos Sąjungą su pirmąja kandidačių banga, ir už tai mokanti per didelę kainą - neginanti savo piliečių interesų. Tačiau ar iš tiesų siekdami Lietuvą kuo skubiau įtraukti į Europos Sąjungą išduodame Lietuvos interesus?

Netikiu iliuzijomis, kad Lenkijai, Latvijai ir Estijai įstojus į Europos Sąjungą, už jos ribų likusi Lietuva pajėgs apginti savo rinkas taip, kad patenkintų ir gamintojus, ir vartotojus. Netikiu, kad Lietuva savo noru rinktųsi didesnės socialinės įtampos kelią. Todėl ir neįsivaizduoju, kaip šiomis sąlygomis galima neskubėti į Europos Sąjungą. Gal vis dėlto geriau Europos Sąjungoje atsidurti pirmiems, o ne paskutiniams? Šiandien, norėčiau dar sykį pabrėžti tai, ką jau ne kartą esu sakęs: visos reformos, kurias užsibrėžėme įgyvendinti prieš stodami į Europos Sąjungą, yra daromos mūsų pačių labui, o ne dėl to, kad to reikalauja Europos Sąjunga. Argumentą - "to nori Briuselis" - apskritai siūlau išmesti iš politinio žodyno: priimdami bet kurį politinį sprendimą, visų pirma turime atsakyti, ko reikia mums patiems.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti ir užsienio reikalų ministro dėmesį: metas atsižvelgiant į Lietuvos strateginius siekius racionaliau paskirstyti ribotas finansines ir intelektualines mūsų diplomatijos jėgas. Tai, kas yra svarbu, turi tapti svarbiausia. Dabar būtų per didelė prabanga išsibarstyti po įvairias sritis. Šiuo metu mums privalo rūpėti svarbiausi eurointegracijos uždaviniai. O vėliau, pasikeitus aplinkybėms, savo jėgas ir išteklius galėsime pergrupuoti.

Rūpindamiesi krašto gynyba, turime laikytis patvirtintos Lietuvos gynybos strategijos: privalome būti maksimaliai pasirengę apsiginti patys, būti pasiruošę priimti užsienio partnerių paramą ir turėti galimybių vykdyti atgrasymo politiką. Labai svarbu vykdyti įsipareigojimus mūsų euroatlantiniams partneriams.

Atidžiai stebiu dabar vykstančias diskusijas dėl teritorinės gynybos. Diskusijos visada svarbios, šiuo atveju turi būti sudarytos sąlygos išsakyti savo nuomonę ne tik politikams, bet ir kariškiams.

Ypač reikia atkreipti dėmesį į racionalesnį lėšų panaudojimą, apsispręsti dėl oro ir jūrų pajėgų plėtros perspektyvų. Problemiškas išlieka gynybos projektų ilgalaikio finansavimo stabilumas. Vis dėlto keičiantis vyriausybėms, perimamumas nėra užtikrinamas taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Tačiau visos diskusijos turi baigtis laiku padarytais sprendimais. Štai dėl karo laivyno dislokavimo vietos bergždžiai ginčijamasi jau kelerius metus. 

Gerbiamieji,

projektuodami šiandien savo gyvenimą kartu su Europos Sąjungos ir NATO šalimis, neturime pamiršti vieno esminio dalyko. Europa vienijasi ne tik bendrų rinkų, bet ir bendrų vertybių pagrindu. Todėl ir mūsų euroatlantinė integracija nėra ir nebus, kaip kartais atrodo, vien atskirų teisinių, ekonominių, socialinių klausimų sprendimas. Ji susijusi su gilumine mūsų nuostatų, vertybių, gyvenimo supratimo kaita. Prieš trejetą metų keldamas laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės siekius, suvokiau juos kaip būtiną Lietuvos modernizavimo, Lietuvos vakarėjimo pagrindą. Manau, kad šiuo metu šie siekiai tampa dar svarbesni, jų tarpusavio priklausomybė - dar akivaizdesnė. Metas suprasti paprastą tiesą: nei stipri demokratinė valstybė, nei visuomenės gerovė neįmanoma be savarankiškų ir iniciatyvių piliečių. Juk šią gerovę kuria ne valdžia, bet patys žmonės - verslo, švietimo, mokslo ir kitose srityse dirbantys žmonės.

Valdžia tik surenka kitų sukurtas gėrybes ir jas perpaskirsto. Taip, ji privalo savo darbą atlikti kuo efektyviau, atsižvelgdama į gyvybinius tautos interesus. Tačiau ji negali nei perdalinti to, ko mes nesukūrėme, nei duoti vieniems, neatimdama iš kitų.

Mūsų ūkis nėra pakankamai efektyvus. Mūsų bendrasis vidaus produktas auga ganėtinai lėtai. Mūsų darbo našumas, nors pastaruoju metu ir didėja, išlieka keletą kartų mažesnis nei Vakarų valstybių. Dirbančių ir savo darbu kitus išlaikančių žmonių skaičius taip pat nėra didelis: iš visų gyventojų Lietuvoje dirba tik apie pusantro milijono žmonių. Beje, mokesčius mokančių asmenų ir toliau mažėja. Labai apytikriais duomenimis, per pastaruosius metus iš Lietuvos yra emigravę apie 230 tūkstančių lietuvių, daugiausia - jaunimo. Tai daugiau nei dešimt nuošimčių visų mokesčius mokančių piliečių.

Taigi neturime kito kelio kaip imtis asmeninės atsakomybės už savo ir bendruomenės gyvenimą, imtis iniciatyvos, imtis įtempto protinio ir fizinio darbo konkurencijos sąlygomis. 

Gerbiamieji,

mūsų valstybė neturi aukštesnio siekio už visapusę savo piliečių gerovę. Jos siekdami, viešajai politikai šiandien privalome kelti tris strateginius tikslus. Pirmasis jų - išlaisvinti žmogaus iniciatyvą, stiprinti jo savarankiškumą ir atsakomybę. Antrasis - išplėtoti skirtingų mūsų visuomenės grupių - verslininkų, mokslininkų, ūkininkų, valstybės tarnautojų bei kitų - bendradarbiavimą, kooperaciją, gebėjimą dirbti kartu ir siekti bendrų uždavinių. Trečiasis - sustiprinti valstybę, sukurti joje patikimą demokratinę tvarką.

Šiandien turime įveikti senosios tvarkos - tvarkos be laisvės - ilgesį ir diegti kitokią - demokratijos vertybėmis, teisingumu ir piliečių tarpusavio įsipareigojimais pagrįstą tvarką. Be jos, be tvarkos, kuria pasitikima, neįmanoma nei žmogaus laisvė, nei pilietinė visuomenė.

Kalbu apie labai bendrus dalykus. Bet esu tikras, kad juos privalu paversti konkrečiais uždaviniais ir darbais. Jie turi persmelkti visas šiandien vykdomas reformas ir suteikti joms aiškią kryptį. Kitu atveju mūsų reformos bus chaotiškos ar savitikslės.

Dabartinės ūkinės ir socialinės krašto pertvarkos turi nuosekliai stiprinti asmens savarankiškumą. Nedelsdami privalome sudaryti kuo palankesnes sąlygas tiems žmonėms, kurie jau ėmėsi iniciatyvos, ėmėsi savo verslo. Mums reikia realaus verslo saulėtekio. Nes padėtis iš esmės nepasikeitė - biurokratiniai verslo suvaržymai kaip buvo, taip ir išliko.

Tai liudija akivaizdžios mokesčių administravimo ydos. štai 1999 metų rudenį pradėjusi dirbti Vyriausioji administracinių ginčų komisija vien per pirmuosius metus patenkino daugiau nei 60 nuošimčių fizinių ir juridinių asmenų skundų. Šių teisės buvo pažeistos, nes valstybės pareigūnų veikla prieštaravo įstatymams, nes įstatymų neatitiko pareigūnų sukurta poįstatyminių aktų painiava. Pernai komisijai mokesčių mokėtojai skundėsi dėl reikalaujamų 74 milijonų litų mokestinių nepriemokų. Komisija panaikino mokesčių administratorių sprendimus dėl 34 milijonų litų - taigi beveik pusę ginčytinos sumos valstybė iš mokesčių mokėtojų mėgino išreikalauti neteisėtai. Galime tik spėlioti, kiek verslo žmonių, nors ir abejodami valstybės pareigūnų sprendimais, į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją nesikreipia.

Verslininkų, ypač smulkių ir vidutinių, veikla pagaliau turi būti išlaisvinta iš perdėto ir neskaidraus reglamentavimo, iš valdininkų savivalės ir savito reketo, iš "žiaurių akcijų" palikimo. Metas verslo ir valstybės santykius grįsti nebe valdininkų diktuojamais reikalavimais, bet aiškiomis įstatymų nuostatomis. Tik griežtai jų laikantis, įmanomas verslo ir valdžios bendradarbiavimas. Todėl kviečiu Vyriausybę ir Seimą dar šiais metais ne iš dalies, bet iš esmės patobulinti mokesčių administravimo tvarką. Ir Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir Muitinės departamento veikla turi būti griežtai reglamentuota ir Finansų ministerijos kontroliuojama. 

Gerbiamieji,

neatsitiktinai tiek dėmesio skiriu verslo sąlygoms ir mokesčių administravimui. Noriu išsamiau aptarti būtent tas sritis, kurių permainos mūsų gerovei gali turėti didžiausios įtakos. Viena iš tokių sričių - mokesčių politika. Prie jos sustosiu kiek ilgėliau. Pagrindines mokesčių reformos gaires mėgina nužymėti Vyriausybės parengta "Mokesčių sistemos koncepcija". Tačiau tai - tik darbo pradžia. Būsimą mokesčių sistemą itin nuodugniai turėtų aptarti visuomenė ir Seimas. Įsijungdamas į jau pradėtas šios srities diskusijas, norėčiau pasakyti keletą pastabų.

Manau, kad mokesčių reformą reikia kuo nuosekliau sieti su piliečio ir valstybės santykių kaita. Nauja mokesčių sistema turi būti aiškiai orientuota nebe į valstybės išlaikytinį, bet į savininką: ji privalo remtis nuostata, kad ne valstybė žmogui duoda ir iš jo atima, bet žmogus užsidirba ir dalį savo pajamų sumoka valstybei, reikalaudamas, jog ši jo lėšas naudotų efektyviai ir sąžiningai. Mokesčių sistema turi sudaryti sąlygas žmogui pačiam rūpintis savo gyvenimu: savo ir vaikų lavinimusi, sveikata, būstu, socialiniu saugumu senatvėje.

Ne mažiau svarbu, kad mokesčių politika taptų integralia bendrosios politikos dalimi, kad ji atitiktų pagrindinius socialinės, darbo, ūkio bei demografinės politikos siekius, kad, teisingai padalydama mokesčių naštą, prisidėtų prie darnios socialinės krašto raidos. Deja, šiandien esame gerokai pažeidę pusiausvyrą tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo. Iki šiol deklaruotas tariamo mokesčių "neutralumo" principas iš tiesų yra palankus stambiam kapitalui, bet ne smulkiam verslui ar samdomiems darbuotojams.

Dabartinė Vyriausybė ir Seimas turėtų visuomenei atsakyti į du pagrįstus klausimus: kodėl iš algos gyvenantys piliečiai turi mokesčiams skirti proporcingai daugiau savo uždarbio nei tie, kurie gauna kapitalo pajamas? Ar numatoma ir kaip numatoma tokią padėtį keisti?

O keisti ją turime, jei norime ateityje išvengti didelių socialinių įtampų, jei norime visuomenės stabilumo, kurio patikimiausias garantas - gausus ir stiprus vidurinysis gyventojų sluoksnis.

Todėl abejoju, ar reikėtų Vyriausybei pradėti mokesčių sistemos pertvarką, pirmiausiai mažinant kapitalo pajamų apmokestinimą. Jei jau valdžia ryžosi lengvinti mokesčių naštą, tai kur kas svarbiau būtų didinti fizinių asmenų neapmokestinamą pajamų dalį.

Jei Vyriausybė keistų mokesčių tvarką, mažindama darbo apmokestinimą, tokį jos žingsnį pajustų kiekvienas dirbantis Lietuvos žmogus. Jo perkamoji galia didėtų. Taigi būtų paskatintas vartojimas - duotas postūmis atsigauti vidaus rinkai, kartu - ir ūkiui.

Atskirai norėčiau stabtelti prie Vyriausybės ketinimo panaikinti juridinių asmenų pelno mokestį. Ar mėgindami jo atsisakyti tokio žingsnio pasekmes ?

Mokesčių reforma būtina. Bet negalime jos daryti, remdamiesi principu: "pagyvensim - pamatysim". Vyriausybė turi atsakingai numatyti, kiek, mažinant mokesčius, sumažės biudžeto pajamos? Ar jos bus kompensuojamos, ar bus atsisakoma dalies valstybės įsipareigojimų? Šiuo metu Lietuvos valstybė per visus mokesčius perskirsto mažesnę bendrojo vidaus produkto dalį nei kitos civilizuotos šalys. Jei šią dalį ketinama dar labiau mažinti, Seimas ir Vyriausybė privalo piliečiams argumentuotai paaiškinti, kokias valstybės funkcijas ir kodėl turime siaurinti, ar dėl to nenukentės piliečių išsilavinimas, sveikata ir saugumas?

Žmogaus savarankiškumą, jo atsakomybę už savo gyvenimą turi didinti pensijų reforma, socialinės paramos pertvarka, sveikatos draudimo sistema. Manau, kad socialinio draudimo pertvarkymas - vienas svarbiausių ir sudėtingiausių šio Seimo ir Vyriausybės uždavinių. Nuo jo sprendimo priklausys visų šalies piliečių būsimos socialinės garantijos. Sukūrus privalomo ir savanoriško kaupimo fondus, Lietuvos žmonės įgis galimybę kaupti lėšas savo pačių ateičiai. Sykiu kaupiamoji socialinio draudimo sistema galėtų pagyvinti Lietuvos kapitalo rinką, paskatinti ūkio plėtrą. Tai labai reikalingi pokyčiai.

Efektyvia draudimo sistema turi remtis ir mūsų sveikatos apsauga. Tam pirmiausia reikia valdžios ir visuomenės suvokimo, kad sveikatos draudimo lėšų savininkai yra ne medikai, ne medicinos įstaigos, bet mokesčius mokantys piliečiai, pacientai. Iš mūsų mokesčių surenkamos lėšos sveikatos apsaugai nėra didelės: jos nesiekia nė puspenkto nuošimčio bendrojo vidaus produkto. Tuo tarpu kokybiškos medicinos paslaugos ir Lietuvoje, ir pasaulyje sparčiai brangsta. Taigi labai svarbu, kad sveikatos draudimo pinigai būtų naudojami kuo efektyviau.

To įmanoma siekti dviem būdais: tobulinant draudimo lėšų administravimą, keičiant jo principus ir sudarant sąlygas pacientui savarankiškai bei sąmoningai pasirinkti paslaugas. Ir vienu, ir kitu atveju sveikatos apsaugos srityje būtinas maksimalus viešumas. Sveikintinas šios Vyriausybės sprendimas pakeisti apmokėjimo sveikatos įstaigoms tvarką: pereiti nuo mokėjimo už lovadienius ir ligoninės lygį prie mokėjimo už paslaugas ir jų kokybę. Neturi būti skiriamos ligonių kasų lėšos už neatliktą darbą. Tikroji draudos medicina - tai pirmiausia piliečio teisė rinktis, rinktis gydymo įstaigą, gydytoją, gydymosi būdą ir vaistus. Šiai teisei įgyvendinti būtina vieša, visuotinai prieinama informacija apie paslaugų kokybę ir kainas. Kiekvienam pacientui pagaliau turi būti paaiškinta, iš kokio vaistų sąrašo ir už kokią kainą jis gali pasirinkti.Tik tuomet šiuolaikinė farmacija Lietuvoje praras viduramžių alchemijos paslaptingumą.

Esminių pokyčių reikia šiandieninei socialinės paramos sistemai. Dabar per metus įvairioms pašalpoms valstybė skiria daugiau nei puspenkto milijardo litų. Tai didelės lėšos.

Tūkstančiai žmonių gyvena tik iš pašalpų. Manau, kad galėtume sumažinti šelpiamų piliečių skaičių, perėję prie lankstesnės mokesčių sistemos. Taip pat būtina kuo greičiau socialinę paramą susieti su pajamų deklaravimu. Nutraukusi pašalpų mokėjimą pasiturintiems žmonėms, valstybė įstengs daugiau padėti tiems, kurie iš tiesų skursta. Kaip smarkiai iškreipta dabartinė socialinės paramos sistema liudija faktas, kad daugėja šeimų, kurios, negalėdamos išmaitinti savo vaikų, atiduoda juos kitų globai. Valstybei tokia globa kainuoja daug brangiau, nei kainuotų didesnė pašalpa šeimai. Beje, pastaruoju laiku dėl šeimų skurdo kasmet valstybė imasi globoti nuo dviejų iki penkių šimtų vaikų. Tai ne tik papildomos lėšos, bet, kas skaudžiausia, pažeidžiami jaunų žmonių likimai.

Gerai, kad Vyriausybė pagaliau pripažino nedarbą esant viena skaudžiausių šiandienos problemų ir ėmėsi "Užimtumo didinimo programos". Gerai, kad Vyriausybės veiksmų plane numatyta įgyvendinti "Skurdo mažinimo strategiją". Tai ypatingos svarbos darbai. Tačiau būtina, kad šios problemos neliktų tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rūpesčiu. Esu įsitikinęs, kad pagrindinės, išties efektyvios nedarbo mažinimo, kartu ir skurdo įveikimo, priemonės tėra dvi - sparti ūkio plėtra ir kokybiškas bei visiems prieinamas švietimas. 

Gerbiamieji,

Lietuvos ūkis palengva įveikia Rusijos finansų krizės padarinius. Pernai krašto bendrasis vidaus produktas padidėjo trim ir trim dešimtosiom nuošimčio. Per praėjusius metus apie 30 procentų išaugo šalies eksportas, padidėjo pramonės produkcijos gamyba. Tai geri ženklai, rodantys, kad dutūkstantaisiais bus įvykęs lūžis - iš ūkio sąstingio pereita į kilimą.

Kad mūsų ekonomika atsigautų greičiau, kad jos atsigavimą realiai pajustų dauguma Lietuvos žmonių, turime spartinti ūkio reformas. Kito kelio tiesiog neturime.

Investicijų procesas pastaruoju metu sulėtėjęs: Lietuvos verslas stokoja kapitalo, o valstybės investavimo galimybes riboja skolos mažinimo politika. Todėl palankesnės sąlygos vidaus ir užsienio investicijoms, kapitalui pritraukti turi būti kuriamos reformomis. Šia linkme jau pajudėta: supaprastintos bankroto procedūros, įteisinta įmonių restruktūrizavimo tvarka, iš dalies liberalizuota darbo rinka, pradėta svarstyti mokesčių reforma.

Tačiau, kaip minėjau, daug ryžtingiau turėtume šalinti biurokratines verslo kliūtis.

Būtina sąlyga spartesnei ūkio raidai - korupcijos pažabojimas. Kaip rodo Pasaulio banko apžvalga, korupciniais ryšiais žemesniame valdžios lygmenyje Lietuvos verslas lenkia ir Estiją, ir Latviją. Lietuvis verslininkas kyšiams išleidžia tris nuošimčius savo pajamų. Per 12 nuošimčių darbo laiko jis skiria santykiams su valdžios institucijomis. Tačiau šešėliniai ryšiai neužtikrina verslui patikimos veikimo erdvės: daugiau nei du trečdaliai Lietuvos verslininkų nesijaučia saugūs dėl savo nuosavybės teisių.

Todėl bendromis pastangomis privalome iš esmės keisti valdžios ir verslo santykius. Būtina pereiti prie skaidrios kooperacijos. Lietuvai šiandien reikia kuo glaudesnio bei atviresnio valdžios ir verslo bendradarbiavimo. To įmanoma siekti, tik mūsų verslui viešai deklaruojant savo interesus, o valdžiai į juos atsižvelgiant ir juos ginant. Padėti verslui - ir ministerijose, ir apskrityse, ir savivaldybėse dirbančių tarnautojų pareiga.

Tačiau tai privalu daryti, ne vienas verslo grupes remiant kitų sąskaita, ne "grąžinant skolas" už rinkimuose gautą paramą, bet kuriant visiems vienodai palankias sąžiningos konkurencijos sąlygas, aktyviai tiesiant kelius mūsų įmonių eksportui. Labai svarbu, kad tokio bendradarbiavimo siektų ne tik valdžios, bet ir verslo žmonės, kad pagrindinės šalies verslininkų organizacijos imtųsi ryžtingų veiksmų prieš korupciją ir šešėlinį protekcionizmą.

Apmaudu, bet mūsų ūkio plėtrą vis dar stabdo atskirų verslo grupių pastangos primesti valdžiai neteisėtą savo valią ir primityvios tarpusavio kovos, kai dėl siaurai suvokto asmeninio intereso neįstengiama kooperuotis ir siekti bendros naudos. Būtent dėl šių priežasčių prieš keletą metų žlugo elektros tilto į Vakarus statyba, prie bankroto buvo priartėję "Lietuvos geležinkeliai" ir kai kurios kitos stambios įmonės. 

Gerbiamieji,

šiandien negalime leisti, kad dėl interesų grupių kovos nukentėtų tolesnis privatizavimo procesas. Jo neturime lėtinti. Tačiau privalome užtikrinti ir šio proceso skaidrumą, ir patikimą visuomenės bei valstybės interesų apsaugą.

Lietuviškąjį privatizavimą lydintys nuolatiniai skandalai stabdo investicijų atėjimą, kelia pagrįstą piliečių pasipiktinimą valdžia. Todėl Vyriausybė ir Seimas, kad ir smarkiai pavėlavę, privalo imtis priemonių, kurios atkurtų visuomenės pasitikėjimą privatizavimo procesu. Dar pernai skaitytame metiniame pranešime atkreipiau dėmesį į nevykdomą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Jis įpareigoja visas Seimo frakcijas deleguoti savo atstovus į Privatizavimo komisiją. Tačiau iki šiol tai nėra padaryta. Kodėl? Ar partijos, užuot atsakingai dirbusios bendroje komisijoje, stengiasi išsaugoti pretekstą politinei kovai?

Valstybės interesas šiandien reikalauja, kad pagrindinės politinės jėgos sutartų dėl tolesnio ūkio privatizavimo ir jį spartintų. Turime svarstyti bei rinktis įvairias privatizavimo formas ir būdus.

Tačiau svarbiausia, kad visiems privatizavimo dalyviams - ir tautiniam, ir užsienio kapitalui - būtų sudarytos lygios dalyvavimo sąlygos, kad pats procesas būtų skaidrus, kad privatizuojant valstybės turtą visada būtų siekiama pagrindinio tikslo - efektyvesnio Lietuvos ūkio. Už tai asmeninę atsakomybę pagaliau turi prisiimti ir Privatizavimo komisijos nariai, ir Valstybės turto fondo vadovas. Jo tiesioginė pareiga - užtikrinti, kad fondui patikėtas turtas iki privatizavimo būtų efektyviai valdomas, naudingai parduotas, o po privatizavimo pirkėjai laiku įgyvendintų visus prisiimtus įsipareigojimus.

Dar šiemet Vyriausybės ir Seimo laukia itin sudėtingi šalies energetikos sektoriaus restruktūrizavimo ir privatizavimo darbai.

Nuo energetikos pertvarkos nemažai priklausys tolesnė mūsų krašto raida. Pagaliau didelių pajėgumų energetikos ūkis turi tapti ne Lietuvos ekonomiką gramzdinančiu akmeniu, bet jos atsigavimo varikliu. Toks jis bus tik atsivėręs konkurencijai ir investicijoms, tik profesionaliai ir sąžiningai valdomas.

Per artimiausius metus turime išnarplioti šioje srityje susipynusį atidėtų sprendimų, patirtų nesėkmių ir susikirtusių interesų mazgą. Kad tai pajėgtume padaryti, jau šiandien Vyriausybė privalo turėti aiškų energetikos ūkio plėtojimo planą.

Pernai iš dalies buvo padėti teisiniai pamatai elektros energijos ir dujų rinkos liberalizavimui. Šiemet reikia žengti praktinius žingsnius - pertvarkyti "Lietuvos energiją", pradėti "Lietuvos dujų" privatizavimą, užsitikrinti žaliavos tiekimą "Mažeikių naftai" bei spartinti šios įmonės modernizavimą, rengtis atominės elektrinės pirmojo bloko uždarymui, pritraukti privačių investicijų į šilumos ūkį. Šie Vyriausybės darbai reikalaus ir politinės valios, ir ypatingo skaidrumo, ir svarių argumentų. 

Gerbiamieji,

ne mažiau atsakingai būtina projektuoti ir žemės ūkio ateitį. Po improvizacijų ir blaškymosi dešimtmečio tebeturime kaimą kryžkelėje - apgautą ir nusivylusį. Tam priežasčių pakanka: pernai kaimui išdalinti valdžios pažadai daugiau nei pusantro šimto milijonų litų prasilenkė su valstybės galimybėmis, vien pernykščiai įmonių įsikolinimai žemdirbiams siekia beveik 200 milijonų, per metus padidėjo atotrūkis tarp žemės ūkyje įsigyjamų išteklių ir parduodamos produkcijos kainų. Tačiau būtų didžiausia klaida, jei dėl šiandien patiriamų sunkumų, mėgintume pasukti atgal - prie buvusio rinkos reguliavimo.

Patikima Lietuvos kaimo ateitis - tai konkuruoti gebantys žemdirbystės ūkiai ir smulkių bei vidutinių verslų įvairovė. Būtent šia kryptimi ir reikia judėti. Tam privalu baigti nenuveiktus darbus ir imtis naujų.

Pagaliau turime pereiti nuo žemės grąžinimo prie žemės reformos. Nepaisant oficialiai atšvęstų pabaigtuvių, šiuo metu žemės dar nėra susigrąžinęs penktadalis paraiškovų. Jų prašymus būtina patenkinti kaip įmanoma greičiau. Tačiau jau dabar, tiksliai nustačius galutinį prašymų skaičių, reikia imtis pardavinėti valstybinę žemę. Apytikriais skaičiavimais jos turėtų likti apie 700 tūkstančių hektarų.

Lengvatinėm sąlygom šios žemės galėtų įsigyti žemdirbiai, norintys kurti konkurencingus ūkius.

Šiuo metu mūsų kaime vyrauja smulki žemėvalda. Vidutinis atgautos žemės plotas nesiekia septynių, o vidutinis šeimos ūkis vos prašoka dvylika hektarų. Akivaizdu, kad didelė dalis tokių ūkių arba pereis į stambesnių savininkų rankas, arba turės kooperuotis. Ir vieną, ir kitą konkurencingų ūkių kūrimosi kelią valstybė turėtų remti. Tam reikia ir mūsų biudžeto, ir būsimas SAPARD programos lėšas naudoti daug efektyviau ir skaidriau nei iki šiol.

Kaimui remti skirtos lėšos privalo pasiekti eilinius žemdirbius, o ne nusėsti tarpininkų kišenėse ar susikaupti kelių "kaimą globojančių" milijonierių rankose. Vyriausybės pareiga - įveikti visas biurokratines kliūtis, kad Europos Sąjungos programos pinigai jau šiemet pasiektų Lietuvos ūkininkus.

Man ypač apmaudu, kad iki šiol mūsų kaimas, gindamas savo ekonominius interesus, neišnaudoja kooperacijos galimybių, taip prarasdamas nemažas pajamas. Šiuo atveju siūlyčiau Seimui patobulinti Kooperatinių bendrovių įstatymą, kad jis pagaliau pradėtų realiai veikti. 

Gerbiamieji,

ir ekonomines, ir socialines krašto reformas turime vykdyti gerai matydami ir suvokdami šiuolaikinio pasaulio kaitą, projektuodami stiprios, modernios Lietuvos viziją atviroje ateities pasaulio erdvėje. Juk kartu su pasauline žmonių bendruomene išgyvename vos prieš kelis dešimtmečius prasidėjusį istorijos lūžį: iš pramoninės, o dažnu atveju ir agrarinės, visuomenės pereiname į esmingai naują - žinių visuomenę. Tai radikali ir sudėtinga gyvenimo būdo, žmonių santykių ir vertybinių orientyrų kaita. Ne materialinių vertybių gausinimas, bet intelektualinė kūryba ir žiniomis grindžiama veikla jau veda ir vis aktyviau ves į priekį dabartinę visuomenę. Lietuva negali likti šių permainų nuošalėje.

Negali likti tik atsilikusia naujovių vartotoja. Jau šiandien žinių visuomenės, sykiu ir žinių ekonomikos bei elektroninės valdžios, kūrimą privalome laikyti strateginiu valstybės uždaviniu. Jam įgyvendinti reikia tvirtos mokslo, švietimo, verslo ir valdžios sąjungos, bendrų visų pastangų.

Šiuo metu greta, tačiau beveik nesusieidamos gyvena tarsi dvi Lietuvos. Laikas šiandien atsigręžti ir į jauną ir iniciatyvią Lietuvą, kol ši visa dar neišsivaikščiojo po pasaulį. Valdžia privalo stiprinti ir ją, nes ne kas kitas, o tik ji galės padėti ištraukti iš skurdo ir apatijos vargstančią Lietuvos dalį.

Pastaruoju metu netrūksta gerų ženklų, rodančių spartesnę žinių visuomenės raidą. Lietuvoje daugėja kompiuterių ir darbo vietose, ir namuose. Greičiau nei bet kada auga interneto vartotojų skaičius. Tai sveikintinos, bet toli gražu nepakankamos permainos. Vyriausybė šioje srityje privalo imtis kur kas didesnės iniciatyvos. Nuo žinių visuomenės strategijų rašymo metas pereiti prie konkrečių veiksmų. Visų pirma, būtina kuo greičiau integruoti bei susisteminti chaotiškai tvarkytas valstybės duomenų bazes ir imtis šiuolaikinio jų valdymo. Kitas neatidėliotinas žingsnis - jau šiemet pradėti teikti piliečiams bent dalį valstybės paslaugų interneto tinklais ir tokių paslaugų ratą nuolat plėsti.

Labai svarbu, kad visos gyventojų grupės kuo greičiau patirtų tiesioginę naujų technologijų įtaką savo gerovei, kad dėl riboto šių technologijų vartojimo ateityje neliktų izoliuotų, iš žinių visuomenės išstumtų žmonių. Todėl kuriant elektroninę valdžią privalu laiku žengti ir trečią žingsnį - užtikrinti kiekvieno piliečio teisę į internetą.

Tai galime padaryti, sparčiau kompiuterizuodami bibliotekas ir mokyklas, atverdami piliečiams jau turimas kompiuterių klases, numatydami palankius kreditus ar mokesčių lengvatas privačioms interneto kavinėms bei svetainėms steigti, asmeniniams kompiuteriams pirkti. 

Gerbiamieji,

iš esmės Lietuvos modernizavimas, kartu ir laisvo tautos gyvenimo perspektyvos, šiandien priklauso nuo švietimo ir mokslo plėtotės, nuo valstybės investicijų į žmones. Išsilavinimas tampa būtina tiek asmens, tiek tautos savarankiškumo, tiek asmens, tiek tautos gyvenimo sėkmės sąlyga. Tai ne politinis šūkis, bet dabarties pasaulio patirtimi pagrįsta tiesa.

Ir pozicijoje, ir opozicijoje esančios partijos į Seimo rinkimus ėjo, žadėdamos švietimui skirti prioritetinį dėmesį. Tad piliečiai pagrįstai galėjo tikėtis konkrečių žingsnių, gerinant švietimo kokybę, didinant jo prieinamumą. Deja, to neįvyko. Imtasi ne gerai apgalvotų reformos darbų, bet deklaratyvių įstatymų ir manipuliavimo valstybės biudžeto eilutėmis. Pradėtos besimokančio jaunimo, mokslo institutų, atskirų aukštųjų mokyklų gąsdinimo akcijos.

Manau, kad metas Seimui ir Vyriausybei pereiti nuo vienadienių politinių spektaklių prie nuoseklios švietimo ir mokslo reformų tąsos. Jos reikia, kad mūsų valstybė pagaliau įstengtų atlikti esminę savo pareigą - suteikti gerą bendrąjį išsilavinimą ir padėti įsigyti profesiją visiems savo piliečiams.

Šiandien vidurinio išsilavinimo nepasiekia apie trečdalis jaunuolių, ketvirtadalis lieka neįgijęs jokios profesijos.

Net nežinome, kiek vaikų iš viso nelanko mokyklos. Noriu atkreipti dėmesį į grėsmingą tendenciją: per laisvės dešimtmetį gerokai sumažėjo mieste, bet padaugėjo kaime gyvenančio jaunimo. Čia jo daugiausia - ir be kvalifikacijos ir be darbo.

Todėl turime žengti seniai numatytus žingsnius. Pirmiausia, Vyriausybė nedelsdama privalo sukurti valstybinį Lietuvos vaikų registrą. Šiuo atveju teisintis pajėgumų stoka, kai net galvijai seniai sunumeruoti, būtų šventvagiška. Antra, per porą metų turime sukurti visuotinio priešmokyklinio ugdymo sistemą. Skirtingose šeimose augantys mūsų vaikai privalo gauti vienodas mokymosi starto galimybes. Trečia, visose bendrojo lavinimo mokyklose būtina vaikams užtikrinti socialines mokymosi sąlygas. Turime iki galo sutvarkyti mokinių vežimo į mokyklas reikalus. Dalį šiandien pašalpomis išdalijamų, bet ne visada vaikus pasiekiančių, lėšų galėtume skirti vaikams tiesiogiai per mokymosi įstaigas - maistui, drabužiams, mokymo priemonėms. Didesnėse mokyklose kuo greičiau turi pradėti dirbti socialiniai pedagogai.

Ketvirta, būtina artimiausiu metu "nuakademinti", supragmatinti mūsų bendrojo lavinimo mokyklas. Privalome jose duoti žinių ir gebėjimų, reikalingų savarankiškam jauno žmogaus gyvenimui: turime suteikti tvirtus šiuolaikinio pilietiškumo pagrindus, visuotinio ekonominio ir kompiuterinio raštingumo pradmenis. Per porą metų reikia pasiekti, kad Lietuvos mokyklose vienu kompiuteriu naudotųsi dešimt mokinių, kad visose mokyklose būtų teikiamos kokybiškos profesinio konsultavimo paslaugos.

Nedelsiant reikia griauti sienas tarp bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų, kuo greičiau pertvarkyti žemės ūkio mokyklas, sukurti platų technologinių gimnazijų tinklą.

Penkta, turime iš esmės sustiprinti šalies aukštojo mokslo sistemą. Praėjusio amžiaus Lietuvą gynė lietuviškos pradžios mokyklos ir gimnazijos, šio amžiaus Lietuva remsis universitetais ir kolegijomis. Todėl būtina gerinti sąlygas studijuojančiam jaunimui. Jau šiemet reikia sukurti realiai veikiančią, visuotinę studijų kreditavimo sistemą. Nuosekliai turime plėsti kolegijų tinklą, auginti provincijos universitetus. Per trejetą metų Lietuvos studentų skaičius gali viršyti 100 tūkstančių: tuomet pagal studentų skaičių, tenkantį dešimčiai tūkstančių gyventojų, pasivytume Skandinavijos šalis.

Tačiau ne mažiau svarbu užtikrinti aukštesnę studijų kokybę. Artimiausiu metu būtina atnaujinti studijų programas, atsisakyti atgyvenusių, plėsti perspektyvias, ypač su naujomis technologijomis susijusias. Daugumą programų reikia papildyti praktikos dalykais. Kaip rodo sociologinės apklausos, beveik 80 nuošimčių aukštųjų mokyklų absolventų, atėję į darbo rinką, pasigenda praktinio profesinio pasirengimo. Didelė dalis pripažįsta, kad studijų metu pakankamai neišmoko nei užsienio kalbų, nei dirbti su kompiuteriu.

Šešta, būtina siekti efektyvios mokslo, studijų ir verslo sąveikos. Apmaudu, kad per dešimtmetį Lietuva nesugebėjo atrasti patikimo mokslo valdymo modelio. Vis blaškomės tarp akivaizdžios stagnacijos ir revoliucinių akcijų. Manau, kad šiandien valstybė turi nuosekliai pereiti nuo mokslo įstaigų išlaikymo prie konkrečių, visuomenei svarbių mokslo programų finansavimo. Sykiu, biudžetas iš dalies galėtų remti ir tas taikomojo mokslo programas, į kurias savo lėšas investuoja Lietuvos verslas. Tam nereikia dirbtinai naikinti mokslo institutų. Bet būtina sudaryti sąžiningos intelektualinės konkurencijos sąlygas, nustatyti racionalius ir skaidrius mokslo programų finansavimo principus bei kriterijus.

Pagaliau turime Lietuvoje pripažinti humanitarinių ir socialinių mokslų svarbą tautos kultūrai ir demokratinei mūsų gyvensenai. Absurdiška, kai tautos mokslo administratoriai, remdamiesi pačių susikurtomis taisyklėmis, nelaiko mokslu tautos kultūrai reikšmingiausių humanitarinių darbų: Didžiojo lietuvių kalbos žodyno, Dainyno, Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statuto rengimo.

Ne mažiau absurdiška, kai viena Lietuvos ministerija išlaiko iš biudžeto kelis agrarinius institutus, o kita iš to paties biudžeto steigia ir finansuoja viešąsias įstaigas žemės ūkio tyrimams atlikti ir žemdirbiams konsultuoti.

Ir septinta, per artimiausius metus privalome sukurti šiuolaikinę suaugusiųjų mokymosi sistemą. Tai būtina priemonė nedarbui ir skurdui mažinti. Kartu - ir būtina sąlyga žinių visuomenei rastis bei egzistuoti. Tam kuo greičiau reikia sujungti į visumą šiandien uždarai veikiančias darbo rinkos mokymo, profesinių ir aukštųjų mokyklų sistemas. Persikvalifikavimo, konsultavimo paslaugas piliečiams turėtų teikti ne tiek specialūs darbo rinkos mokymo centrai, kiek universitetai ir profesinės mokyklos. Lietuvai šiandien reikia atvirų universitetų, atvirų profesinio mokymo centrų.

Reikia mokyklų, kurios žmonėms siūlytų ne tik nuoseklių studijų programas, bet ir mokymosi modulių įvairovę.

Kita vertus, už suaugusiųjų švietimą vis daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės. Pertvarkydamos mokyklų tinklą, stiprindamos kultūros institucijas, jos privalo galvoti ir apie suaugusių piliečių nuolatinio lavinimosi galimybes. Beveik keturi tūkstančiai Lietuvos bibliotekų, pavertus jas šiuolaikinėmis informacijos ir konsultavimo įstaigomis, gali tapti ir stipriais švietimo centrais. 

Gerbiamieji,

kaip jau minėjau, mūsų laisvei šiandien trūksta patikimos demokratinės tvarkos. Tvarkos, kuri remtųsi teisingumu ir tiesa. Tokią tvarką turime kurti, stiprindami tiek politinę bei teisminę valdžią, tiek valstybės tarnybą, tiek visuomenės savivaldą.

Stipri demokratinė valstybė neįmanoma be stiprių partijų, be stiprios politinės valdžios. Mūsų partijos tebėra silpnos. Todėl sveikintinos jų pastangos tiek vienytis, tiek atsinaujinti. Tokiais keliais eidami šiandien tvirtėja ir Lietuvos socialdemokratai, ir konservatoriai. Rimtų sunkumų patiria pirmąsyk prie valstybės vairo stojusios Liberalų ir Socialliberalų partijos.

Apmaudu, kad jos neretai kartoja valdžioje buvusių klaidas. Viena didžiausių iš jų - strateginiam valstybės projektavimui per menkai pasitelkiamas intelektualinis visuomenės potencialas, kartais vis dar žiūrima į Lietuvą kaip į savo tėvoniją, stengiamasi be viešų argumentų, be tarimosi primesti jai partijos valią. Kita yda - nepasitikima valstybės tarnautojais, norima į visas įmanomas vietas, net į mokyklų ir ligoninių vadovų kėdes, susodinti "savus" žmones. Ir toliau išlieka migloti valdančių partijų ir jas rėmusių verslo struktūrų ryšiai.

Dėl šių akivaizdžių silpnumo ženklų Lietuvos piliečiai partijomis nelinkę pasitikėti. Jie nėra tikri, ar partijos išties atstovauja jų interesams. Manau, kad tik atvira ir savarankiška partijų veikla gali šį įtarumą mažinti.

Todėl dar buvusiam Seimui pateikiau Politinių partijų ir organizacijų finansavimo įstatymo pataisas, siūlydamas partijoms atsisakyti juridinių asmenų paramos ir pasitenkinti tik iš gyventojų bei biudžeto gaunamomis lėšomis. Šio mano pasiūlymo tuomet neparėmė nė viena parlamentinė partija. Ar jis sulauktų Jūsų, naujo Seimo, pritarimo? Gal tai būtų tinkamas naujosios politikos patikrinimas?

Nesuteikia partijoms didesnio žmonių pasitikėjimo ir tai, kad jos menkai sugeba bendradarbiauti, kad labai dažnai dėl siauro partinio intereso aukoja galimybę susitarti ir veikti išvien.

Mūsų partijoms gerokai stinga to, ką Vytautas Kavolis vadino "kultūriniu liberalizmu",- atvirumo kitoms ideologijoms ir pažiūroms, mokėjimo nuo idėjų kovos pereiti prie idėjų sąveikos. Šiuolaikinei demokratijai tokios partijų savybės būtinos. Tik nereikia jų tapatinti su politiniu cinizmu ir pažiūrų neturėjimu.

Politinę valdžią stiprina sprendimų viešumas. Sveikintinos šio Seimo pastangos rengti viešus įstatymų svarstymus. Tačiau tokie svarstymai turėtų būti ne proginiai, bet nuolatiniai. Manau, kad Lietuvos Seimas privalėtų tapti ta vieta, kurioje būtų pristatomi ir viešai aptariami ne tik įstatymai, bet ir visi svarbiausi tautos bei valstybės gyvenimo klausimai.

Aptariami, ne tik dalyvaujant Seimo nariams, bet ir piliečiams. 

Gerbiamieji,

mūsų valstybei ypatingai pavojingas būtų ekonominių nusikaltimų ir politinės galios susijungimas. Jis galutinai pakirstų teisingumą, griautų valstybės pagrindus. Įspėjantys šventojo Augustino žodžiai: valstybė be teisingumo tėra tik plėšikų gauja. Šiandien turime būti jautrūs visiems be išimties nusikalstamos ir politinės veiklos vienijimosi ženklams. Bet kokiomis aplinkybėmis privalu išsaugoti gana sunkiai pastaruoju metu įgytą Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros, Policijos departamento savarankiškumą, užtikrinti teismų nešališkumą.

Būtina pagaliau ištirti ir išnagrinėti seniai iškeltas bylas dėl itin sunkių ekonominių nusikaltimų. Štai koncernui EBSW baudžiamoji byla dėl iššvaistytų 81 milijono litų iškelta dar 1995 metais, perduota teismui 1998 metais, jame dėl tyrimo trūkumų pradėta nagrinėti tik šiemet. Štai kita - "Luokės" byla. Iškelta 1997 metais, dalimis perduota teismui, bet iki šiol nebaigta: policija, prokuratūra ir teisėjai jos neįveikią iki šiol. Skandalingoji "Jūros" išgrobstymo byla - iškelta 1996 metais, vėliau padalyta į 16 bylų, tačiau nė viena iš jų nebaigta, o kaltininkai nenubausti. Neišvengiamai privalo pasiekti teismą ir tilto per Bražuolę sprogdinimo, Juro Abromavičiaus bei Gintauto Sereikos nužudymo ir kitos bylos. To reikalauja teisingumas. To turėtų reikalauti ir valstybės pareigūnų savigarba.

Visuomenės teisingumo jausmas šiandien pažeidžiamas ir dėl esamų įstatymų spragų. Todėl tikiuosi, kad Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, pritarsite mano pateiktoms Baudžiamojo proceso kodekso pataisoms ir patobulinsite esamą bylų tyrimo bei nagrinėjimo tvarką. Tačiau svarbiausia, kad patys teisėtvarkos pareigūnai nuosekliai gintų teisingumą ir pirmieji reikalautų keisti įstatymo raidę, jei ji teisingumui ar sveikam protui prieštarauja. Civilizuotoje valstybėje negali būti žmogus teisiamas ir įkalinamas už naminį alų ar dvidešimt nervus raminančio vaisto diazepamo tablečių. 

Gerbiamieji,

Ar sustiprės mūsų valstybė, ar atsiras daugiau teisingumo mūsų gyvenime, labai priklauso nuo valdymo reformų sėkmės.

Iki šiol jos vyko ir paviršutiniškai, ir chaotiškai. Per dešimtį nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjome sukurti modernios, nedidelės, bet efektyvios, valstybės tarnybos. Ir ne tik todėl, kad nemokėjome. Jos nesistengė formuoti mūsų politikai, kurie į tarnautojus buvo ir, atrodo, tebėra linkę žiūrėti tik kaip į nuolankius jų valios vykdytojus. Už paklusnumą atsilyginta neproporcingai dideliais atlyginimais ir žemesnių pareigūnų savivalei atiduotais Lietuvos žmonėmis. Taip kurta ne savarankiškų piliečių, bet savavalių valdininkų valstybė. Kokiu pražūtingu keliu eita, parodė mūsų valdžios bejėgystė Rusijos krizės akivaizdoje.

Todėl pernai iškeltą biurokratijos saulėlydžio idėją būtina įgyvendinti iki galo. Visuomenei per brangu išlaikyti neefektyvią valdininkiją. Manau, kad naujoji Vidaus reikalų ministerija, pasitelkusi nepriklausomus ekspertus, šiemet turėtų visuomenei pristatyti detalų planą, kaip ir kada bus iš esmės modernizuota valstybės tarnyba ir viešasis administravimas.

Kaip ir kada bus įdiegta valstybės valdymo nuolatinio vertinimo, visų įstaigų vidaus audito sistema? Šiandien privalome esmingai patobulinti Valstybės tarnybos įstatymą.

Reikia daug aiškiau apibrėžti tarnautojų atsakomybę, griežtom teisinėm priemonėm užkirsti kelius korupcijai ir privačių bei viešų interesų konfliktams, tiksliai reglamentuoti tarnautojų ir politikų santykius. Argi normalu, kai tarnybos taisykles šiurkščiai pažeidę pareigūnai lieka savo pareigose ar - atleisti - ir vėl teismų grąžinami į darbą. Tarp valstybės tarnautojų turime sukurti sveiką konkurenciją: sąžiningą, kvalifikuotą, iniciatyvų darbą privalu deramai vertinti ir skatinti. Mums reikia, kad šioje tarnyboje dirbtų kuo daugiau jaunų, gerai išsilavinusių, savarankiškai ir strategiškai mąstančių žmonių, sumanių vadybininkų. Be tokių žmonių nebus nei tikro strateginio planavimo, nei išties programinio biudžeto, nei efektyvaus valstybės valdymo.

Per artimiausius metus privalome iki galo suderinti valstybės ir savivaldybių santykius. Lietuvos savivaldybės (valsčiai!) pagaliau turi įgyti tikrą savivaldą ir prisiimti visišką atsakomybę už savo sprendimus. Manau, kad joms būtina perduoti didžiąją dalį apskričių funkcijų, o pačias apskritis pertvarkyti į nedideles, iš valsčių atstovų sudaromas regionų plėtros institucijas. Ir tikrai nėra prasmės naikinti vienų apskričių ir kurti kitas. Šitokių reformų neįmanoma pagrįsti nei Europos pavyzdžiais (jie labai įvairūs), nei finansiniais ar vadybiniais argumentais.

Šiandien kur kas svarbiau, užuot įsivėlus su žemaičiais į mūšį dėl Telšių ateities, skubiai sumažinti esamas apskritis, įsteigti prie jų regionų plėtros tarybas, parengti detalius regionų gaivinimo projektus ir, gavus paramą iš struktūrinių Europos Sąjungos fondų, imtis juos įgyvendinti. To šiandien labiausiai reikia skurstančiai, nedarbo prislėgtai Lietuvos provincijai. 

Gerbiamieji,

Socialinė, ūkinė, kultūrinė mūsų regionų plėtra - vienas didžiausių šiandienos uždavinių. Tai labai įvairūs ir konkretūs darbai, bet jų paskirtis viena - mūsų bendra gerovė. Šiuos darbus galime sėkmingai įveikti tik sutelkę valstybės institucijų, savivaldybių, verslo, nevyriausybinių organizacijų, Bažnyčios, visų savo kraštui neabejingų piliečių jėgas. Tai veikla, kuri leistų mums pasijusti ir tapti savo likimą lemiančia piliečių bendruomene. 

"Mes - Lietuva", - su tautiniu pasididžiavimu tardavo Didžiosios Kunigaikštystės bajorai. Ryžkimės pagaliau ir šiandien garsiai sau pasakyti: mes - Lietuva.

Mes, Lietuva, atstatėme savo valstybę, sugrįžome į civilizuotą pasaulį, esame pajėgūs jame gyventi ir susikurti savo bei vaikų gerovę čia, savo tėvynėje. Nes mus gali jungti, mus jungia ne prievarta ir neapykanta, bet laisvė ir iš jos kylantys tarpusavio įsipareigojimai.

1863 metų sukilėlio bute per kratą buvo rastas "Lietuvių katekizmas". Jame į klausimą: "Kas yra lietuvis?", atsakoma - "Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto". Matyt, taip į šį esminį klausimą turėtume atsakyti ir mes, laisvi laisvos žemės žmonės.

Šaltinis: http://www.lrp.lt