Gimė 1951 m. rugpjūčio 30 d. Vilniuje septynių vaikų šeimoje (turi du brolius ir keturias seseris, jis – vyriausias). Tėveliai mirę. Mama dirbo mokykloje defektologijos, kitų disciplinų mokytoja, tėvas – ryšių inžinieriumi Vilniaus telefonų stotyje, Centriniame pašte.

Nuo 1958 m. mokėsi ir 1969 m. baigė Vilniaus 23–iąją vidurinę mokyklą.

1969–1972 m. atliko privalomąją karo tarnybą Šiaurės laivyne, Severomorske.

Nuo 1974 m. neakivaizdiniu būdu Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus pedagoginis universitetas) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

1978 m. įstojo į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, studijavo politinius mokslus. Partinę mokyklą baigė 1982 m.

1982–1985 m. – Lietuvos komunistų partijos Vilniaus Lenino rajono komiteto instruktorius, 1986–1990 m. – LKP Centro komiteto Kultūros skyriaus instruktorius.

Algirdui Brazauskui tapus LKP CK pirmuoju sekretoriumi, 1988–1990 m. dirbo jo padėjėju ryšiams su spauda.

1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputato Algirdo Brazausko padėjėjas.

1991–1995 m. redagavo ir leido savaitraštį rusų kalba „Golos Litvy” („Lietuvos balsas”).

Nuo 2000 m. spalio 24 d. iki 2001 m. liepos 11 d. – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, nuo 2001 m. sausio 26 d. iki 2001 m. liepos 11 d. – Saugumo pakomitečio pirmininkas. Nuo 2001 m. liepos 12 d. – Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, nuo 2001 m. liepos 31 d. – Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas.

1992–1996 m. – VI Seimo narys. Seimo nariu buvo išrinktas pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos sąrašą. Seime buvo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, 1993–1996 m. – Užsienio reikalų komiteto narys, Seimo delegacijos Šiaurės Atlanto Asamblėjoje (dabar – NATO Parlamentinė Asamblėja) pirmininkas. Vienas iš Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos (patvirtinta 1996 m.) kūrėjų: 1993–1996 m. vadovavo Respublikos Prezidento sudarytai darbo grupei parengti Lietuvos nacionalinio saugumo koncepciją.

1996–2000 m. – VII Seimo narys. Seimo nariu buvo išrinktas pagal Lietuvos demokratinės darbo partijos sąrašą. Seime dirbo Nacionalinio saugumo (vėliau – Nacionalinio saugumo ir gynybos) ir Europos reikalų komitetuose.

Nuo 2000 m. – Lietuvos šaškių federacijos prezidentas.

Buvo TSKP narys. Atgimimo laikotarpiu buvo LKP atsiskyrimo nuo TSKP šalininkas. 1990 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais – savarankiškos LKP CK sekretorius.

1990 m., steigiamajame Lietuvos demokratinės darbo partijos suvažiavime, išrinktas pirmininko pavaduotoju. 1991–1996 m. – LDDP pirmininko pirmasis pavaduotojas, 1993 m. laikinai ėjo šios partijos pirmininko pareigas. 1996–2001 m. – LDDP Prezidiumo narys. Nuo 2001 m. sausio 27 d. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas (LSDP nariu laikomas nuo 1990 m.).

Skaitė daug pranešimų tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose, forumuose, seminaruose.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ir užsienio periodinėje spaudoje yra paskelbęs per 900 publicistinių straipsnių įvairiomis politikos, visuomenės gyvenimo temomis. Išleido knygą „Politinės pastabos laikui: Straipsniai, apmąstymai, interviu, įspūdžiai” (Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1995).

Save laiko profesionaliu kairiosios socialdemokratinės pakraipos politiku.

Pomėgiai – tenisas, filosofija, literatūra ir menai, važinėjimasis dviračiu, pypkės rūkymas.

Moka rusų, anglų kalbas.

Žmona Liudmila – specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai” sekretoriato vadovė.

Turi du vaikus. Sūnus Rolandas dirba, duktė Diana studijuoja Vilniaus universitete.