Į Lietuvą grįžo 1958 metais. 1969 m. aukso medaliu baigė Kauno 24–ąją vidurinę mokyklą. Vidurinėje mokykloje dalyvavo matematikos, biologijos, chemijos olimpiadose.

1969 m. įstojo į Kauno medicinos instituto (dabar – Kauno medicinos universitetas) Gydomosios medicinos fakultetą, kurį 1975 m. baigė ir įgijo gydytojo chirurgo specialybę.

1979 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, kurį 1984 m. baigė su pagyrimu ir įgijo istoriko specialybę.

1976–1985 m. dirbo Ignalinos centrinėje ligoninėje, Kauno rajono ligoninėje chirurgu, 1985–1992 m. – Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės Kardiochirurgijos centre kardiochirurgu.

Disidentinėje ir pasipriešinimo veikloje dalyvavo nuo 1969 m. Aktyviai bendravo su L.Dambrausku, P.Butkevičiumi, kunigais Tėvu Stanislovu ir Jonu Lauriūnu, platino Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas, A.Solženicyno veikalus, disidentinę literatūrą, dalyvavo žygeivių, romuviečių sąjūdžiuose, palaikė ryšius su G.Ilgūnu, J.Trinkūnu ir kitais aktyviais šio sąjūdžio nariais. Suartėjo su varpininkais ir liaudininkais T.Glodu, V.Kutorga. 1976 m. apsisprendė būti socialdemokratu.

1975–1982 m. steigė ir dalyvavo A.Strazdelio nelegalaus humaniškosios minties savišvietos universiteto veikloje, už kurią 1976 m. sovietų valdžios buvo suimtas ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje. Daug kartų KGB apklaustas, sulaikomas, jautė pastovų šios organizacijos spaudimą. Dėl politinių pažiūrų ir aktyvios veiklos negalėjo apginti disertacijos sveikatos apsaugos tema, 1986 m. nebuvo priimtas į Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslotyros sektorių. Nepaisant to savarankiškai studijavo teisę, ekonomiką, filosofiją, mokslotyros pagrindus, lankė filosofijos aspirantūros kursus. Suartėjo su profesoriais B.Genzeliu, K.Antanavičiumi, Č.Kudaba ir kitais iškiliais asmenimis, turėjusiais įtakos jo pažiūroms. 1988–1989 m. – aktyvus LSDP legalizavimo dalyvis, LSDP veiklos atkūrimo iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvis. Dalyvavo rengiant LSDP programą bei LPS programą, 1989 m. buvo Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos darbo grupės, vadovaujamos prof. K.Antanavičiaus, narys, rengė socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformavimo projektus bei pagrindines būsimų įstatymų nuostatas.

1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatas, išrinktas Žalgirio rinkimų apygardoje Nr. 4. Kandidatu 1990 m. iškėlė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Aukščiausiojoje Taryboje–Atkuriamajame Seime dirbo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje, buvo Kovo 11–osios dokumentų rengimo darbo grupės narys, Nacionalinės mokslo koncepcijos bei Nacionalinės sveikatos koncepcijos, Konstitucijos rengimo darbo grupės narys.

1992–1996 m. – VI Seimo narys, išrinktas Žirmūnų rinkimų apygardoje Nr. 4. Kandidatu į Seimą 1992 m. iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija. Seime dirbo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete pirmininko pavaduotoju, padėjo rengti socialinių, darbo, sveikatos, valstybės valdymo įstatymų projektus, buvo įstatymų projektų darbo grupių vadovas. 1994 m. – Europos Tarybos Žmogaus teisių ir juridinių reikalų komiteto narys.

1996–2000 m. – VII Seimo narys, išrinktas Žirmūnų rinkimų apygardoje Nr. 4. Kandidatu į Seimą 1996 m. iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija. Seime dirbo Valdymo reformų ir savivaldybių (vėliau – Valstybės valdymo ir savivaldybių) komitete.

Nuo 2000 m. spalio 19 d. iki 2001 m. liepos 30 d. – Seimo Socialdemokratinės koalicijos (LDDP, LSDP, LRS) frakcijos seniūnas. Nuo 2000 m. spalio 24 d. iki 2001 m. liepos 12 d. – Seimo opozicijos lyderis. Nuo 2001 m. liepos 12 d. – Seimo Pirmininko pavaduotojas, nuo 2001 m. liepos 31 d. – Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas.

Vienas iš dviejų Seimo narių (kitas – Petras Papovas), keturis kartus išrinktų toje pačioje vienmandatėje rinkimų apygardoje.

2000 m. kovo–lapkričio mėnesiais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.

Tarptautinės medikų parlamentarų asociacijos narys.

Lietuvos gydytojų sąjungos, Lietuvos širdies asociacijos, Lietuvos profesinių sąjungų centro, Turistų klubo narys.

1997 m. buvo kandidatas į Respublikos Prezidentus.

Nuo 1976 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1989–1995, 1997–1999 m. – šios partijos pirmininko pavaduotojas. 1999–2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, nuo 2001 m. sausio 27 d. – pirmininko pirmasis pavaduotojas.

Yra paskelbęs straipsnių medicinos istorijos ir chirurgijos, politologijos klausimais.

Angažuojasi žmogaus teisių, sveikatos apsaugos, užimtumo ir socialinio teisingumo politikos įgyvendinimo Lietuvoje srityse.

Domisi filosofija, istorija, Lietuvos kultūros istorija, etnografija, medicina, regionine ir savivaldybių politika, tarptautiniais santykiais.

Pomėgiai – muzika, poezija, sportas.

Moka anglų, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

Žmona Irena – lituanistė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vyresnioji konsultantė–vertėja.

Turi tris vaikus. Sūnūs Šarūnas ir Gediminas – Vilniaus universiteto studentai. Dukra Rūta mokosi Vilniaus A.Vienuolio vidurinėje mokykloje.