Nuolatinė tarptautinė jūrų institucija - Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) buvo įkurta 1958 m. Ji atnaujina visas dar iki jos sukūrimo paskelbtas konvencijas ir rengia naujas reikalingas konvencijas. Šiuo metu IMO yra atsakinga už daugiau nei 40 tarptautinių konvencijų ir susitarimų, be to, ji yra priėmusi eilę protokolų ir pataisų.
Konvencijos priėmimas
Į IMO įeina šešios pagrindinė institucijos, susijusios su konvencijų priėmimu ar jų įgyvendinimu. Pagrindinės jų Asamblėja ir Taryba, dar dalyvauja ir komitetai: Jūros saugos komitetas, Jūros aplinkos apsaugos komitetas, Teisės komitetas ir Tarpininkavimo komitetas. Šiose institucijose valstybės narės aptaria laivininkystės ir kitų susijusių pramonės šakų pokyčius, be to, čia gali būti iškeltas naujos konvencijos ar jau esamų konvencijų pataisų reikiamybės klausimas.
Paprastai pasiūlymą visų pirma parengia komitetai, kuriems susitarus, pasiūlymas perduodamas Tarybai ir, jei reikia, Asamblėjai. Pastarosioms davus leidimą tęsti darbą, atitinkami komitetai parengia išsamų dokumento projektą.
Komitetuose ir pakomitečiuose dirba Organizacijos valstybių narių atstovai. Atsižvelgiama ir į tarpvyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų nuomones.
Apie parengtus konvencijų projektus pranešama Tarybai ir Asamblėjai, rekomenduojant sušaukti konferenciją, kuri apsvarstytų ir oficialiai priimtų konvenciją. Tokioje konferencijoje dalyvauja visos IMO valstybės narės, taip pat ir Jungtinių Tautų bei jų specializuotų agentūrų narės. Visos vyriausybės atstovaujamos lygiomis teisėmis. Be to, į konferenciją gali būti siunčiami Jungtinių Tautų sistemos organizacijų ir kitų su IMO susijusių organizacijų stebėtojai.
Po projekto svarstymo ir keitimo priimta konvencija perduodama saugoti Generaliniam Sekretoriui, kuris jos kopijas išsiuntinėja vyriausybėms. Valstybės gali pasirašyti konvenciją per 12 mėnesių. Valstybės, Konvencijos signatarės, gali ratifikuoti arba priimti konvenciją, o jos nepasirašiusiosios šalys gali prie jos prisijungti.
Įsigaliojimas
Kad konvencija įsigaliotų, ją turi oficialiai priimti atskiros vyriausybės. Tik tada ji įgyja privalomąją galią ją ratifikavusių vyriausybių atžvilgiu.
Kiekvienoje konvencijoje yra įsigaliojimui reikalingos nuostatos, numatančios sąlygas, kurias valstybė turi įgyventi. Šios sąlygos kiekvienoje konvencijoje skiriasi. Jas patenkinusiose konvenciją priėmusiose valstybėse dokumentas įsigalioja paprastai po pratęsimo laikotarpio, per kurį visos valstybės pritaiko reikalingas įgyvendinimo priemones.
Tai, kad vyriausybė priėmė konvenciją, nebūtinai reiškia, kad ji įsipareigojo imtis konvencijoje reikalaujamų priemonių. Dažnai konvencijos nuostatoms įgyvendinti reikia priimti ar pakeisti nacionalinius įstatymus, kartais, reikia sukurti reikalingą infrastruktūrą, kartais paskirti inspekciją, kuri atliktų konvencijoje numatytas funkcijas, be to, reikia deramai informuoti laivų savininkus, statytojus ir kitas suinteresuotas šalis, kad jos galėtų atsižvelgti į konvencijos nuostatas ateities veiksmuose ar planuose.
Šiuo metu IMO konvencija įsigalioja vidutiniškai per 5 metus po jos priėmimo.
Pasirašymas, ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas ir prisijungimas
Pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ir prisijungimo sąlygos priklauso nuo būdo, kuriuo valstybė gali išreikšti sutikimą būti susaistyta sutartimi.
Pasirašymas
Sutikimas gali būti išreikštas pasirašymu, kai sutartyje numatyta, kad pasirašymas yra galiojanti priemonė, kai dėl to susitaria besiderančios valstybės arba kai valstybė pasirašymą pripažįsta galiojančiu suteikdama valstybės atstovams pilnus įgaliojimus ar jei apie tai pareiškė derybų metu.
Valstybė gali pasirašyti sutartį tik po jos ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo. Tokiu atveju pasirašymas nereiškia, kad valstybė sutinka būti susaistyta sutartimi, nors jis įpareigoja valstybę susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ar tikslą, tol, kol ji aiškiai nepareikš noro nebūti sutarties šalimi (Vienos Sutarčių teisės konvencija, 18(a) straipsnis).
Pasirašymas tik po ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo
Daugumoje daugiašalių sutarčių yra straipsnis, numatantis, kad valstybė šalis gali išreikšti sutikimą būti susaistyta dokumentu pasirašydama jį tik po ratifikavimo. Tokiu atveju valstybė, pasirašydama dokumentą, tuo pačiu metu privalo pateikti ratifikavimo dokumentą sutarties saugotojui. Terminai priėmimas ir patvirtinimas iš esmės reiškia tą patį, kaip ir ratifikavimas, tik jie yra mažiau formalūs ir netechniniai, todėl kai kurios valstybės juos pasirenka, kad neiškiltų su ratifikavimu susijusių konstitucinių sunkumų.
Sutikimo išreiškimo pasirašymu tik po priėmimo ar patvirtinimo sąlygos taikomos labai panašiai kaip ir ratifikavimo sąlygos. Tai numatyta Vienos sutarčių teisės konvencijos 14.2 straipsnyje, teigiančiame, kad valstybės sutikimas būti susaistytai sutartimi išreiškiamas priėmimu ar patvirtinimu tokiomis sąlygomis, kokios taikomos ratifikavimui.
Prisijungimas
Prisijungimas, kaip tapimo sutarties šalimi būdas, naudojamas tada, kai valstybė nepasirašo sutarties per numatytą jos pasirašymo laiką. Techniškai tai reiškia, kad valstybė perduoda saugotojui prisijungimo prie sutarties dokumentą.
Pataisos
Anksčiau norint pakeisti konvenciją būdavo reikalaujama, kad pataisai pritartų tam tikras procentas, pvz., du trečdaliai, valstybių. Dabar įvesta tylaus priėmimo tvarka, pagal kurią pataisa įsigalioja, jeigu per tam tikrą laiko tarpą arba iki tam tikros datos negaunama prieštaravimų pataisai iš tam tikro skaičiaus valstybių šalių. Šis Jūrų saugos komiteto nustatomas laikotarpis skiriasi kiekvienai konvencijai, bet turi būti ne mažesnis negu vieneri metai.
Įgyvendinimo užtikrinimas
IMO konvencijų įgyvendinimo užtikrinimas priklauso nuo valstybių narių vyriausybių. Jos taiko konvencijų nuostatas savo laivams, nustato nuobaudas už pažeidimus, be to, gali turėti ribotą galią kitų valstybių laivų atžvilgiu.
Kai kuriose konvencijose reikalaujama, kad kiekviename laive būtų pažyma, rodanti, kad tas laivas yra patikrintas ir atitinka keliamus standartus. Tokį patikrinimą arba papildomą laivo patikrinimą, įsitikinant, kad jis tikrai atitinka keliamus reikalavimus, atlieka uosto valstybė. Kai pažeidimas įvyksta tarptautiniuose vandenyse, nuobaudą nustato valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas. Jei pažeidimas nustatomas kitos valstybės jurisdikcijoje, ta valstybė gali arba imtis procesinių veiksmų pagal savo teisę, arba informuoti apie pažeidimą vėliavos valstybę, kad pastaroji imtųsi reikalingų veiksmų.
Už daugumos konvencijų įgyvendinimą savo laivų ir jų personalo atžvilgiu, visų pirma, yra atsakinga valstybė, su kurios vėliava plaukiojama. Pati Organizacija neturi įgaliojimų įgyvendinti konvencijas.
Tačiau IMO turi teisę prižiūrėti Tarptautinės jūrininkų mokymo, diplomavimo ir budėjimo konvencijos įgyvendinimą valstybėse šalyse. Tai numatyta Konvencijos 1995 m. pataisoje. Vyriausybės pateikia reikalingą informaciją IMO Jūsų saugos komitetui, kuris sprendžia, ar atitinkama valstybė laikosi Konvencijos reikalavimų.
IMO konvencijos
IMO globoje priimtos konvencijos gali būti skirstomos į tris pagrindines kategorijas: konvencijos, susijusios su jūrų sauga, su jūrų taršos prevencija ir su atsakomybe ir kompensavimu, ypač už taršos padarytą žalą. Be jų, dar yra daug kitų konvencijų, reglamentuojančių palengvinimą, tonažo matavimą, neteisėtus veiksmus laivininkystėje ir gelbėjime.
