Pagrindas: LR Seimo valdybos 2004 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 2314.
Vieta:
Haga, Nyderlandų Karalystė.
Data: 2004 m. lapkričio 25 - 27 d.
Priemonė: Tarptautinė konferencija Socialiai atsakinga gyvūnų ligų
politika Europos Sąjungoje.
Organizatoriai: Pirmininkaujanti šalies Nyderlandų Karalystės
parlamentas.
Tikslas: Aptarti Europos Sąjungos gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir
kovos su jomis politiką, visuomenės siūlymus pakeisti nuo 1992 m. įvestą
nevakcinacijos politiką.
Finansavimo šaltinis: Nyderlandų Parlamentas ir LR Seimas.
Pranešimai: Pranešimus skaitė Nyderlandų žemės ūkio, aplinkos ir maisto
kokybės ministras, Nyderlandų Parlamento, Europos Sąjungos Parlamento ir
Europos Komisijos atstovai.
Nagrinėtos temos:
Europos gyvūnų ligų politikos kūrimas;
Atsakomybės paskirstymas užkrečiamosios gyvūnų ligos protrūkio metu;
Nevakcinacijos politika ir paskiepytų gyvūnų produktų pardavimas;
Gyvūnų transportavimas;
Maisto sauga ir visuomenės sveikata;
Gyvūnų ligų krizių poveikis visuomenei;
Genetiškai modifikuotų produktų gamyba ir vartojimas;
Cukraus politikos pasikeitimai;
Stambiųjų prekybos centrų monopolija;
Konferencijos išvados.
Socialiai atsakinga gyvūnų ligų politika:
1. Įžanga
Per keletą pastarųjų dešimtmečių Europos gyvūnų
ligų prevencijos, kontrolės ir kovos su jomis politika stipriai keitėsi ir,
reikia pasakyti, kad vis dar tebesikeičia. Nuo paskutiniojo dešimtmečio
atskirose Europos Sąjungos (ES) šalyse registruojami gyvūnų ligų protrūkiai ir
po jų sekančios krizės paskatino Europos Sąjungos gyventojus iškelti
reikalavimą pakeisti Europos nevakcinacijos politiką ir sukurti tokią politiką,
kuri būtų priimtina plačiajai visuomenei. Socialiai atsakinga gyvūnų ligų
politika yra pagrindinė lapkričio 25-27 d. Hagoje vyksiančios konferencijos
žemės ūkio klausimais tema. Ši konferencija sudarys sąlygas pasikeisti
patirtimi gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės srityje, aptarti ligų protrūkių
padarinius bei galimybes sukurti labiau socialiai atsakingą Europos gyvūnų ligų
politiką.
Konferencijai pirmininkausiantys Nyderlandų
parlamento žemės ūkio komitetai siekia atviros diskusijos, kurios metu būtų
pritarta tolesniam Europos gyvūnų ligų politikos keitimui; taip pat pageidauja,
kad tai atsispindėtų baigiamosiose konferencijos pirmininkų išvadose.
Pirmininkaujanti valstybė norėtų, kad šis
dokumentas taptų pirmuoju postūmiu konferencijai. Dokumente aptariamos temos
bus išsamiai nagrinėjamos popietiniame konferencijos posėdyje. Šiomis temomis
taip pat bus remiamasi rengiant pranešimus, kurie vėliau bus nagrinėjami
grupėse. Dokumente aptariama keletas gyvūnų ligų politikai svarbių klausimų,
t.y. Europos gyvūnų ligų politikos kūrimas, atsakomybės paskirstymas,
nevakcinacijos politika, paskiepytų gyvūnų produktų pardavimas, gyvūnų vežimas,
maisto sauga ir visuomenės sveikata bei gyvūnų ligų krizių socioetinės
pasekmės.
2. Europos gyvūnų ligų politikos kūrimas
Kai kurios ES valstybės narės iki 1991 m. skiepijo
gyvūnus nuo įvairių ligų, kurios dabar yra išdėstytos A sąraše (List A).
Paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje tokią politiką pakeitė Europos
nevakcinacijos politika. Šį pokytį sąlygojo daugelis veiksnių, įskaitant ir
(išdėstyta atsitiktine tvarka):
ekonominius motyvus,
vidaus rinkos sukūrimą 1992 m. (vieninga Europos
politika),
pagerėjusią Europos eksporto padėtį
(importuojančios šalys nebepirko mėsos ir pieno produktų, pagamintų iš
paskiepytų gyvūnų dėl tariamos grėsmės maisto saugai ir žmonių sveikatai) ir
nuomonę, kad Europos Sąjungoje nesiaučia gyvūnų
ligos ir kad Europoje siekiama užtikrinti aukščiausią gyvūnų sveikatos būklę.
Daugybė ligų protrūkių parodė jog Europa, deja,
nėra apsaugota nuo gyvūnų ligų. Dėl šios priežasties būtina sukurti Europos
gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir kovos su jomis politiką.
3. Atsakomybės paskirstymas užkrečiamosios gyvūnų ligos protrūkio metu
Prasidėjus užkrečiamosios gyvūnų ligos protrūkiui
valstybė narė, kurioje prasidėjo protrūkis, turi nedelsiant pranešti apie tokį
protrūkį Europos Komisijai (EK) ir kitoms valstybėms narėms. Valstybė narė,
kurioje prasidėjo protrūkis, taip pat privalo įvesti privalomąją kontrolę ir
prevencines priemones. Taip pat valstybė narė turi imtis būtinų priemonių
kitoms valstybėms narėms apsaugoti. Šiuo atžvilgiu prekybos partneriai už ES
ribų ne visada diferencijuoja skirtingas ES valstybes nares. Jeigu dėl
protrūkio uždraudžiama įvežti konkretų produktą, tai šis draudimas paprastai
taikomas visai ES.
Atliekant gyvūnų ligų kontrolę ligos skirstomos į
A sąraše ir B sąraše išvardintas ligas. Šios gyvūnų ligos gali padaryti žymios
finansinės, ekonominės ir visuomeninės žalos, kelti grėsmę visuomenės
sveikatai. Gyvūnų ligų klasifikavimas į du sąrašus grindžiamas istorinėmis
aplinkybėmis, sąrašai nėra atnaujinti naudojantis dabartinėmis mokslinėmis
žiniomis apie keletą gyvūnų ligų. Todėl iš tikrųjų pageidautina pakeisti
įtraukimo į sąrašus sistemą. Šiuo metu EK vertina abiejų sąrašų struktūrą ir
klasifikaciją ir, jeigu būtina ir pageidaujama, pateiks pasiūlymus dėl tolesnių
patobulinimų. 1 priede pateikiama A sąraše išvardintų gyvūnų ligų protrūkių ES
nuo 1999 m. apžvalga, kuri parodo, kokie dideli skirtumai egzistuoja tarp
skirtingų valstybių narių šiuo požiūriu.
Teisės aktai dėl A sąraše įrašytų gyvūnų ligų
kontrolės visiškai suderinti Europoje. Egzistuoja ES direktyva beveik
kiekvienai A sąraše įrašytai ligai. Kontroliuojančiose direktyvose iš esmės
dėmesys sutelkiamas į nacionalines valdžios institucijas, kurios kontroliuoja
gyvūnų ligas laikantis Europos direktyvų. EK atlieka patikrinimus, kad
įvertintų, ar nacionalinės valdžios institucijos laikosi taisyklių. Be to, EK
nustatys taisykles dėl konkrečių protrūkių remdamasi Maisto grandinės ir gyvūnų
sveikatos nuolatinio komiteto, kuriame atstovaujamos visos valstybės narės,
rekomendacijomis.
Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) atlieka svarbų
vaidmenį vertindama su maisto saugumu susijusią riziką. EK, Europos Parlamentas
(EP) ir valstybės narės yra atsakingos už rizikos valdymą. EFSA bendradarbiauja
su partneriais valstybėse narėse.
Dabartinės Europos direktyvos nevisiškai įvardija
privataus sektoriaus arba visuomenės atsakomybę (dėl vartotojų reikalavimų,
susijusių su gyvūnų gerove, visuomenės sveikata ir maisto sauga). Dabar, kai
nacionalinės valdžios institucijos vis dažniau skirsto užduotis, svarbu, kad
atitinkamai būtų apibrėžta privataus sektoriaus ir vartotojų atsakomybė. Tai
vienintelis būdas aiškiai nustatyti, ko skirtingos šalys gali tikėtis viena iš
kitos.
Europos lygiu nėra taisyklių, verčiančių valstybes
nares apsaugoti ūkininkų pajamas protrūkio metu. Tačiau ankstesniųjų gyvūnų ligų
protrūkių metu ES suteikė didelę kompensaciją valstybėms narėms. Kelete ES
valstybių narių ir ES nepriklausančiose šalyse (pavyzdžiui JAV ir Kanadoje)
privatus sektorius ir draudimo bendrovės bendradarbiauja apdrausdamos derlių ir
gyvulius. Šių šalių vyriausybės remia tokias iniciatyvas teikdamos subsidijas.
Nyderlanduose vyriausybė ir privatus sektorius yra
sudarę susitarimus dėl gyvūnų sveikatos fondo, kuris, taikant privalomą
mokestį, finansuojamas iš privačių lėšų, išmokančio kompensacijas privataus
sektoriaus subjektams tais atvejais, kai tenka privalomai vykdyti sanitarinį
skerdimą, įgyvendinti gerovės priemonės, tirti įtartinus gyvūnus ir juos
įvertinti. Nyderlandų vadovybė vis dažniau taiko principą, kad gyvūnų ligų
kontrolės išlaidas turi padengti gyvūnų augintojai. Tas argumentas, kad šią
politiką iš dalies skatina pati visuomenė, leistų teigti, jog vyriausybė turėtų
ją paremti finansiškai. Gyvūnų sveikatos fondai leidžia sukurti
viešojo-privataus finansavimo sistemą. EU valstybės narės skirtingai sprendžia
kovos su gyvūnų ligomis finansavimo klausimą.
Gyvūnų
sveikatos politikos srityje bendradarbiaujama ne tik Europos Sąjungoje, bet
taip pat ir pasauliniu lygiu, pavyzdžiui, Pasaulio gyvūnų sveikatos
organizacijoje, į kurią šiuo metu įeina daugiau nei 160 valstybių. Vienas iš
svarbių šios organizacijos tikslų yra gilinti žinias bei plėtoti
bendradarbiavimą siekiant geriau kontroliuoti infekcines ligas. Per 2004 m.
balandžio mėn. vykusią konferenciją ,,Gyvūnų ligų kontrolė skiepijant buvo
aptariama vakcinų ir diagnostinio tikrinimo kokybė siekiant atskirti
paskiepytus ir užsikrėtusius gyvūnus. Viena iš konferencijos išvadų buvo tokia,
kad šioje srityje reikalingi tolesni moksliniai tyrimai ir kad Pasaulio gyvūnų
sveikatos organizacija turi suformuluoti vakcinacijos politiką kaip alternatyvą
masiniam sanitariniam gyvūnų skerdimui.
4. Nevakcinacijos politika ir paskiepytų gyvūnų produktų pardavimas
2003 m. pabaigoje Europos lygyje padaryti pirmieji
žingsniai siekiant pakeisti nevakcinavimo politiką, kai ES valstybės narės,
įskaitant Nyderlandus, ir Europos Parlamentas pasiekė, kad būtų priimta nauja
direktyva snukio ir nagų ligai kontroliuoti. Svarbu parengti tokias direktyvas
ir kitoms ligoms, taip išvengiant situacijų, kai po naujų protrūkių veiksmų
imamasi spontaniškai. Rengiant šią direktyvą buvo laikomasi vis labiau
įsigalinčios nuomonės, kad paskiepytų gyvūnų produktų vartojimas nekelia
pavojaus visuomenės sveikatai, be to, liga neplis toliau. Šios direktyvos
priėmimas nereiškia, kad Europos Sąjungoje nebetaikoma nevakcinacijos politika,
tačiau ši direktyva sudaro sąlygas valstybėms narėms atgauti visuomenės paramą
kontroliuojant gyvūnų ligas. Rengiant direktyvą tai pat buvo remiamasi naujomis
mokslinėmis žiniomis apie tai, kaip atskirti užsikrėtusius gyvūnus nuo
paskiepytų DIVA vakcinos bei diagnostinio tikrinimo pagalba, ką galima taikyti
tik kelioms gyvūnų ligoms. Tai, kad neįmanoma šių gyvūnų atskirti, faktiškai
buvo pagrindinis argumentas nevakcinuoti gyvūnų. Šios žinios susilpnins ar
netgi paneigs argumentą, kad paskiepytais gyvūnais ir jų produktais negalima
prekiauti. Svarbu, kad valstybės narės keistųsi žiniomis ir informacija apie
mokslo pasiekimus.
Visoje Europoje yra sudarytas susitarimas dėl
snukio ir nagų ligos kontrolės (o dabar taip pat ir dėl kiaulių maro), taigi
kai tik paskiepyti gyvūnai pripažįstami nesergančiais, juos galima pervežti tos
valstybės narės viduje, bet jų vis dar negalima pervežti per sieną.
Ateityje, jei
bus registruoti A sąrašo ligų protrūkiai, užsikrėtusių ūkių apylinkėse gyvūnus
bus galima skiepyti ir nebus reikalaujama masiškai vykdyti prevencinį
sanitarinį skerdimą. Tačiau skiepijant būtina glaudžiai bendradarbiauti su ES,
o tai reiškia, kad nebus įmanoma gyvūnų paskiepyti iškart, kai tik liga bus
diagnozuota.
Valstybės narės yra skirtingos nuomonės apie
vakcinaciją, ir tai dažniausiai priklauso nuo toje valstybėje narėje
vyraujančių gyvūnų ligų bei jos eksporto apimčių.
Visuomenė
remia gyvūnų ligų politiką ir tai yra svarus argumentas diskutuojant dėl Europos
nevakcinacijos politikos. Gyvūnų ligos protrūkio metu neįmanoma padidinus
vakcinaciją visiškai atsisakyti sanitarinio skerdimo, tačiau vakcinacija gali
žymiai sumažinti sanitarinio skerdimo mastą bei poreikį. Kad ši politika duotų
rezultatų, reikia naudoti vakcinaciją kaip kontrolinę priemonę, o po to
pardavinėti vakcinuotus, neinfekuotus gyvūnus bei jų produktus. Tai pirmiausiai
reikia įgyvendinti ES, o vėliau ir už jos ribų. Gyvūnai, kurių privatūs asmenys
nelaiko komerciniais tikslais ir kai
yra patvirtinta, kad šių gyvūnų produktai nebus vartojami (taip vadinami
naminiai gyvūnėliai), gali būti vakcinuojami. Galima susitarti su tokių gyvūnų
savininkais, pvz. dėl griežtos jų registravimo sistemos.
Norint supaprastinti prekybą vakcinuotų gyvūnų
produktais reikia atsižvelgti į daugelį aspektų, pvz. dėl ligos protrūkio
taikomų apribojimų trukmę bei šių
produktų prekybos galimybes. Tačiau komunikacija, atrodo, yra pats svarbiausias
aspektas. Tai gali žymiai padidinti suvokimą apie šiuos produktus.
5. Gyvūnų transportavimas.
Paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje tapo
aišku, kad ES egzistuoja gyvūnų ligos, todėl naminių gyvūnų vežimas bei
supirkimas tapo ES gyvūnų ligų plitimo riziką didinančiais veiksniais. Tapo
aišku, kad 2001 m. gyvūnų vežimas sudarė palankias sąlygas snukio ir nagų ligos
protrūkiui ES valstybėse narėse. Duomenys rodo, kad kai kurie ligos protrūkiai
buvo susiję su sustojimo punktais
(vieta, kurioje kelionė pertraukiama, kad gyvūnai pailsėtų, būtų pašerti ir
pagirdyti) gabenant gyvulius.
Airijai pirmininkaujant Europos Sąjungai, nebuvo
įmanoma susitarti dėl EB pasiūlymo priimti reglamentą dėl gyvūnų apsaugos
vežimo metu, t.y. įgyvendinti laikinas priemones sumažinant sustojimo punktų
naudojimą. Pasiūlymas apėmė, pagal pataisytą Europos Tarybos Konvenciją dėl
gyvūnų apsaugos vežimo metu, prie kurios ES yra prisijungusi, nuostatas dėl
dažniausiai parduodamų rinkoje gyvūnų vežimo (avių, ožkų, kiaulių ir arklių).
Be to, prieš tai paminėtame EB reglamento projekte buvo siūlomos Europos
Tarybos Konvencijos pataisos. Šios pataisos tiksliai apibrėžia veterinarijos
įstatymo nuostatas dėl sustojimo punktų naudojimo vežant gyvūnus. Jei šis
reglamentas įsigalios, visi esami Bendrijos teisės aktai dėl gyvūnų apsaugos
vežimo metu neteks galios.
Reglamento projektas apima visas suinteresuotas
grupes ir apibrėžia kiekvienos jų atsakomybę.
Buvo norėta priimti šį reglamentą Airijos
pirmininkavimo metu, deja, to nebuvo įmanoma padaryti, nes per daug skyrėsi
valstybių narių nuomonės dėl gyvūnų vežimo ir poilsio laiko. Nėra aišku, kada
baigsis derybos, tačiau labai svarbu greitai susitarti. Be gyvūnų gerovės
klausimų, veterinarinė rizika vežimo metu išliks tol, kol nebus priimtos naujos
nuostatos.
6. Maisto sauga ir visuomenės sveikata
Gyvūnų ligų protrūkiai gali kelti grėsmę
visuomenės sveikatai. Maisto saugos baltojoje knygoje
pateikiamasintegruotas ES požiūris į maisto
saugą, siekiant išsaugoti aukštą maisto saugos, gyvūnų sveikatos, gyvūnų
gerovės ir augalų sveikatos lygį ES, taikant nuoseklias priemones nuo stalo
iki tvarto ir vykdant suderintą priežiūrą, o tai tuo pačiu metu užtikrina
efektyvų vidaus rinkos funkcionavimą. Baltojoje knygoje suformuluojamos
priemonės, tarp jų teisėkūros priemonės, siekiant pagerinti maisto saugą ES.
Svarbiausios priemonės Baltojoje knygoje
susijusios su:
Bendruoju maisto įstatymu;
efektyvios priežiūros sistemos sukūrimu ir
įvertinimu, ar laikomasi ES reikalavimų dėl maisto saugos ir kokybės, gyvūnų
sveikatos, gerovės ir mitybos bei augalų sveikatos ES ir trečiosiose šalyse,
jeigu jos eksportuoja į ES;
tarptautinių santykių su trečiosiomis šalimis ir
tarptautinėmis organizacijomis palaikymu maisto saugos, gyvūnų sveikatos,
gerovės ir mitybos bei augalų sveikatos srityse;
ryšių su Europos maisto saugos tarnyba
palaikymu ir moksliškai pagrįstos rizikos kontrolės vykdymu.
Savo kadencijos laikotarpiu Europos komisaras
Byrne (sveikata ir maisto sauga) pradėjo taikyti arba net įgyvendino daugelį
Baltojoje knygoje numatytų priemonių. Kadangi ne visos naujosios valstybės
narės iki 2004 m. gegužės 1 d. įvykdė naujuosius ES maisto saugos reikalavimus,
kai kurioms maisto perdirbimo bendrovėms taikomi pereinamieji laikotarpiai.
Nesena patirtis, susijusi su paukščių gripu Azijoje, parodė, kad gyvūnų
ligos gali kelti grėsmę ir visuomenės sveikatai. Pandemijos pavojaus
akivaizdoje dar labiau būtina toliau plėtoti gyvūnų ligų politiką. Užkrečiamųjų
ligų konferencijoje, vykusioje 2004 m. rugsėjo 16 d. Nyderlanduose, Europos
komisaras Byrne ragino sukurti integruotą zoonozės strategiją, apimančią tiek
žmogaus, tiek gyvūnų lygmenį. Šios strategijos įgyvendinimas ateinančiu
laikotarpiu turįs tapti svarbiausiu politikos prioritetu. Nuoseklaus ir
planuojamo požiūrio įtvirtinimas esąs labai prasmingas ekonominiu ir žmonių
sveikatos požiūriu.
7. Gyvūnų ligų krizių poveikis visuomenei
Be gyvūnų ligų krizių veterinarinių aspektų ir
daromos didelės finansinės žalos, reikėtų taip pat apsvarstyti svarbias
socialines ir psichologines pasekmes. Masinio skerdimo sanitariniais
tikslais ir gyvūnų lavonų pašalinimo
vaizdai daro didelį psichologinį poveikį. Tai daro žalą visuomenės remiamai
dabartinei gyvūnų ligų kontrolės politikai ir dėl to vis labiau aiškėja, kad
didžioji visuomenės dalis prieštarauja ligų protrūkio padarytos finansinės
žalos atlyginimui.
Nyderlanduose svarstoma galimybė sudaryti sąlygas
vietos gyvulių augintojams nuo 2005 m. patiems apsidrausti nuo gyvūnų ligų
protrūkių pasekmių. Tačiau problema ta, kad tokio draudimo įmokos grindžiamos
rizikos veiksniais, kurių dalis nepaklūsta privataus sektoriaus kontrolei.
Pavyzdžiui, gyvūno ligos protrūkio atveju, Briuselis sprendžia, kada sustabdyti ir kada atnaujinti eksportą. Privatus
sektorius sprendžiamosios galios šiuo klausimu neturi.
Nyderlanduose visuomenė plačiai svarstė 2003 m.
įvykusią paukščių gripo krizę ir jos sukeltas pražūtingas pasekmes. Vežimas
buvo apribotas, žmonės privalėjo pranešti apie turimus naminius gyvulėlius arba
juos užmušti, renginiai buvo atšaukiami ir kai kuriose uždarose teritorijose
gyvenantys žmonės baiminosi, kad daugiau nebus galima vartoti tam tikrų
produktų. Nacionalinėje ir regioninėje žiniasklaidoje kasdien pasirodydavo
pranešimai apie protrūkį ir paukščių gripo sukeltą krizę. Apie tai buvo karštai
diskutuojama įvairiose visuomenės grupėse.
Laikui bėgant priešinimasis kontrolės politikai sustiprėjo ir jis ypač
padidėjo, kai buvo nutarta paskersti krizės metu vakcinuotus gyvūnus. Tam, kad
ateityje būtų galima sulaukti visuomenės paramos, reikia veikti, taikant tokius
metodus, kuriais būtų galima atskirti komerciniams tikslams skirtus gyvūnus ir
naminius gyvulėlius.
Šiuo metu Nyderlanduose vykdomas paukščių gripo
krizės pasekmių tyrimas, kurio metu nustatyta, kad be pirmiau minėto poveikio
visuomenei, sukeliamos ir psichologinės pasekmės. Visuomenės nuomone,
sprendžiant šį klausimą privaloma gerbti įprastinį gyvūnų gyvenimo ciklą.
Didžioji visuomenės dalis pritaria, kad ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų
atvejais sergantys ar užkrėsti gyvūnai būtų skerdžiami. Tačiau tik nedidelė
visuomenės dalis pritaria, kad ir sveiki gyvūnai būtų skerdžiami esant tokiai
situacijai. Tarptautiniai susitarimai yra menki argumentai, pasisakant už
nesergančių gyvūnų skerdimą. Protrūkiai taip pat turi didelės įtakos atskiriems
ūkininkams. Kai jų ūkyje įvyksta protrūkis, ūkininkai patiria pražūtingas
finansines, ekonomines ir psichologines pasekmes ir pastarąsias reikia ypač
įvertinti. Ūkininkai patiria didelę komercinę riziką, galinčią sutrikdyti jų
verslą. Dėl to, kad vyriausybė vis labiau ir labiau mažina teikiamą pagalbą ir
keičiantis ekonominei bei socialinei aplinkai, ūkininkai susiduria su vis
didesne tiesiogine rizika. Tuo pačiu metu žala didėja dėl žemės ūkio ekonomikos
masto.
Visuomenės parama esamai gyvūnų ligų kontrolės
politikai mažėja dėl protrūkių socialinio poveikio. Europos gyvūnų ligų
prevencijos ir kontrolės politika turėtų būti vykdoma protingiau socialiniu ir
etiniu aspektu. Diskusijose šiuo klausimu iškyla piliečio-vartotojo dilema;
piliečių reiškiama nuomonė ir daromi pareiškimai ne visados atspindi vartotojų-pirkėjų
elgesį supermarketuose.
8. Išvados
Konferencijos metu pirmininkaujantysis norėtų
pasiekti platų sutarimą dėl galimybės vykdyti socialiai atsakingesnę gyvūnų
ligų politiką Europos mastu, t.y. gyvūnų ligų politiką, kuriai pritartų
didžioji visuomenės dalis. Tai reiškia, kad reikia aptarti, kokiomis kryptimis
plėtoti šią politiką tokiose srityse, kaip vakcinacija, gyvūnų vežimas ir
maisto sauga. Be to, būtina aptarti Europos Bendrijos, valstybių narių
nacionalinių institucijų, privataus sektoriaus ir visuomenės/vartotojų
atsakomybės paskirstymą ir nustatymą.
Konferencijos pirmininkas tikisi, kad
konferencijos rezultatai tinkamai atsispindės valstybių narių parlamentų ir
vyriausybių politiniuose debatuose.
2004 m. lapkričio 25-27 d. Hagoje vykusios parlamentinės konferencijos
,,Socialiai atsakingesnė
gyvūnų ligų politika
išvados
1. Konferencijos prielaidos ir tikslas
Praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio gyvūnų
ligų protrūkiai ir po jų sekusios krizės paskatino žmones kai kuriose Europos
Sąjungos valstybėse narėse reikalauti, kad būtų reformuota Europos
nevakcinacijos politika ir suformuluota nauja politika, kurią remtų plačioji
visuomenė.
Nyderlandams šiuo metu pirmininkaujant Europos
Sąjungai, Nyderlandų parlamento abeji rūmai kartu suorganizavo konferenciją
,,Socialiai atsakingesnė gyvūnų ligų politika. 2004 m. lapkričio 25-27 d.
Hagoje vykusioje konferencijoje dalyvavo 26 delegacijos iš Europos Sąjungos
valstybių narių, šalių kandidačių bei Europos Parlamento.
Konferencijos tikslas buvo pasikeisti patirtimi
vykdant gyvūnų ligų prevenciją ir jas kontroliuojant bei paskatinti atvirą
diskusiją apie galimybes Europos lygiu suformuluoti socialiai atsakingesnę
gyvūnų ligų politiką.
2. Konferencija
Ruošdamiesi konferencijai Nyderlandai, kaip
pirmininkaujančioji valstybė, dalyviams išsiuntė konferencijos dokumentą,
kuriame apžvelgta gyvūnų ligų politikos Europos Sąjungoje raida, nevakcinacijos
politika, vakcinuotų gyvūnų produktų tinkamumas parduoti, gyvūnų vežimas,
maisto sauga, visuomenės sveikata ir gyvūnų ligų protrūkių poveikis visuomenei.
Konferencijoje pasisakė Nyderlandų žemės ūkio,
gamtosaugos ir maisto kokybės ministras p. Cees Veerman, kuris apžvelgė
dabartinę Europos Sąjungos gyvūnų ligų kontrolės politiką bei kalbėjo apie tai,
kokiu keliu nori eiti Europos Sąjunga kurdama tokią gyvūnų ligų politiką, kurią
palaikytų dauguma gyventojų valstybėse narėse ir kuri nebesiremtų
nevakcinacijos principu.
Nyderlandai, kaip pirmininkaujanti valstybė,
gyvūnų ligų kontrolę laiko svarbia sritimi, sakė p. C. Veerman. Kyla klausimas:
kaip mes galime efektyviai ir kartu socialiai atsakingai kovoti su gyvūnų
ligomis? Šį klausimą būtina spręsti neatidėliojant dar ir todėl, kad dėl
prekybos bei kelionių globalizacijos gyvūnų ligos, įskaitant ir tokias zoonozes
kaip SARS bei paukščių gripas, plinta greičiau. Nyderlanduose pastaraisiais
metais įvyko keli rimti gyvūnų ligų protrūkiai, su kuriais buvo kovojama,
prevenciniais tikslais sunaikinant gyvūnus.
Tačiau toks gyvūnų ligų kontrolės būdas, kai
paskerdžiama daug sveikų gyvūnų, pasirodė nepriimtinas plačiajai visuomenei ir
sukėlė masinius protestus. Todėl, jei ateityje Nyderlandai susidurtų su snukio
ir nagų liga ar kiaulių maru, su šiomis ligomis bus kovojama gyvūnus skerdžiant
tik infekcijos židinyje ir tuoj pat vakcinuojant kitus gyvūnus, kad liga
neplistų toliau. Vakcinuoti gyvūnai nebus skerdžiami. Dėl to, žinoma, teks
įvesti prekybos apribojimus, o tai greičiausiai daug kainuos tokios į eksportą
orientuotos valstybės, kaip Nyderlandai, ekonomikai. Taigi čia iškyla dilema.
Aptariant galimus sprendimus, svarbų vaidmenį
atlieka ir pats žemės ūkio sektorius. Nyderlanduose pasirašytas susitarimas,
pagal kurį įvykus naujam protrūkiui žemės ūkio sektorius visais atvejais turės
padengti didelę išlaidų dalį. Kitos valstybės narės gali nuspręsti išlaidas
paskirstyti kitaip, o tai gali sukelti konkurencinių skirtumų. Todėl sprendimo,
kaip geriau paskirstyti atsakomybę už maisto gamybą tarp vyriausybės ir žemės
ūkio sektoriaus, reikėtų ieškoti Europos lygiu.
Ir galiausiai mokslo atstovai turėtų suteikti
daugiau informacijos apie kontrolės metodus ir vakcinas, o taip pat apie
socialines ir platesnes ekonomines pasekmes. Šį klausimą reikėtų aptarti
atsižvelgiant į veiksnių įvairovę ir įtraukiant visą visuomenę.
Per konferencijos popietinę sesiją pasisakė p.
Saara Reinius, Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinio
direktorato vyresnioji patarėja gyvūnų ligų kontrolės klausimais. Ji aptarė
socialiai atsakingą gyvūnų ligų politiką, ypač atsižvelgdama į Europos Sąjungos
visuomenės sveikatos politikos tikslus bei ES ir valstybių narių atsakomybę už
maisto saugą.
P. S. Reinius pabrėžė, kad masinis gyvūnų
skerdimas ir naikinimas kelia didelį visuomenės susirūpinimą gyvūnų gerove bei
etiniais, ekonominiais, socialiniais ir aplinkosaugos klausimais. Komisija
gerai supranta tokį susirūpinimą, tačiau pasilieka prie savo nuomonės, kad
skerdimas yra neišvengiama priemonė norint greitai likviduoti labai užkrečiamas
gyvūnų ligas, ypač teritorijose, kur gyvuliai auginami tankiai.
Tačiau apskritai Komisija nėra prieš vakcinavimą:
tiek senoji, tiek naujoji Tarybos direktyva dėl snukio ir nagų ligos nustato,
kad galima vykdyti skubią vakcinaciją, o Komisija laiko vakcinoms reikalingų
antigenų banką. Tomis nuostatomis buvo pasinaudota per snukio ir nagų ligos
protrūkius 2001 m. 1991 m. valstybės
narės susitarė, kad vakcinacija bus taikoma tik snukio ir nagų ligos
protrūkiams likviduoti, o ne profilaktiškai. Būtent dėl to Nyderlandai viso
protrūkio metu patyrė tik minimalius trukdžius ir išlaikė savo didžiules
kiaulių eksporto apimtis.
Naujojoje 2003 m. snukio ir nagų ligos direktyvoje
profilaktiškai vakcinuoti vis dar draudžiama. Tačiau į direktyvą įtraukta nauja
nuostata, kad skubi vakcinacija tampa viena pirmųjų kontrolės priemonių jau
nebe paskutinė išeitis. Be to, 10 straipsnyje nustatytas statusas (,,laisvas
nuo snukio ir nagų ligos statusas be vakcinacijos) dabar grąžinamas per šešis
mėnesius po to, kai buvo baigta vakcinacija, o ne per dvylika, kaip anksčiau.
Atitinkamai pataisytas ir Tarptautinio epizootijų biuro kodeksas. Tačiau
baiminantis infekcijų vis dar draudžiama prekiauti vakcinuotais gyvūnais.
Kalbant apie kiaulių marą, nuo 1997 m. sukurtos
naujos vakcinos bei diagnostikos testai, leidžiantys atskirti vakcinuotus ir
užsikrėtusius gyvūnus. Į tai atsižvelgta ir priimant naujus Bendrijos teisės
aktus.
Vakcinacija nėra vienintelė epidemijų kontrolės
priemonė. Siekiant užkirsti kelią ligoms ir jas kontroliuoti, svarbios ir kitos
priemonės, tokios kaip biosaugumas ūkiuose, geresnis identifikavimas ir
atsekamumas bei kova su nelegaliu potencialiai užterštų produktų įvežimu.
Daugeliu atvejų, norint sparčiai likviduoti epizootines ligas, skerdimas
išlieka labai efektyvi priemonė. Leidžiama naudoti tokias priemones, kaip
skerdimas, naujos vakcinos ir testai, priklausomai nuo vietos situacijos ir
pačių valstybių narių pasirinkimo.
Komisija šiuo klausimu rengia naujas daugiametes
gaires. Ji atliko pirmąjį bandomąjį gyvulių epizootijų rizikos finansavimo
tyrimą. Remiant Europos Parlamentui, 2005 m. bus atliktas papildomas rinkos
tyrimas, kuriuo bus siekiama apskaičiuoti ūkininkų išlaidas.
Tiek per rytinę, tiek per popietinę sesijas
ministro C. Veerman ir p. S. Reinius pranešimai paskatino konferencijos
dalyvius pasidalyti patirtimi apie jų valstybėse vykdomas gyvūnų ligų
politikas.
Popietinės sesijos antrojoje dalyje vyko diskusija
su grupe ekspertų, kurios metu buvo aptartas Nyderlandų, kaip
pirmininkaujančios valstybės, parengtas konferencijos diskusijų dokumentas. Diskusijai
pirmininkavo ponia Elsbeth N. Noordhuizen-Stassen iš Wageningen universiteto ir
mokslinių tyrimų centro, o grupę sudarė šie ekspertai:
ponia Willemien Bax, BEUC Europos vartotojų
organizacijos direktoriaus pavaduotoja;
ponas Peter Rudman, Copa-Cogeca (ES žemės ūkio
organizacijų komiteto ir ES žemės ūkio kooperatyvų konfederacijos)
Veterinarijos grupės pirmininkas;
ponas Herman B.W.M. Koėter, Europos maisto
saugos tarnybos vykdomojo direktoriaus pavaduotojas ir mokslo vadovas; ir
ponas A.A.Dijkhuizen, Wageningen universiteto ir
mokslinių tyrimų centro valdybos pirmininkas.
Siekdama aptarti svarbiausius konferencijos
dokumento klausimus, ponia E. N. Noordhuizen-Stassen diskusijai pateikė tokius
teiginius:
socialiniai-etiniai aspektai yra lemiamieji
Europos gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės politikos aspektai;
Europos gyvūnų ligų politika bus sėkminga tada,
kai bus išspręstas nacionalinės ir tarptautinės prekybos vakcinuotų gyvūnų
produktais klausimas;
pagrindinis gyvūnų ligų klasifikavimo Europos
Sąjungos teisės aktuose kriterijus turėtų būti potenciali jų keliama grėsmė
visuomenės sveikatai;
finansines gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės
pasekmes pagal ES teisės aktus turėtų prisiimti žemės ūkio sektorius.
3. Konferencijos išvados
Visuomenės požiūris į konkrečią gyvūnų ligų
kontrolės politiką valstybėse narėse gali skirtis dėl skirtingų tų valstybių
socialinių, etinių, finansinių, ekonominių, kultūrinių ir istorinių sąlygų.
Europos Sąjungos nustatytose ribose valstybės narės ir (ar) jų grupės turi
turėti galimybę suformuluoti individualias joms tinkančias politikas.
Valstybių narių nacionaliniai parlamentai gali
padėti kovoti su gyvūnų ligomis kreipdamiesi į savo šalių vyriausybes,
vartotojų organizacijas, universitetus bei gyvulininkystės sektorių su prašymu
suteikti piliečiams tinkamą informaciją apie vakcinuotų gyvūnų mėsos, jos
produktų ir pieno saugumą.
Europos lygiu priimtas sprendimas dėl nacionalinės
ir tarptautinės prekybos vakcinuotų gyvūnų produktais gali labai prisidėti prie
socialiai atsakingos gyvūnų ligų politikos formavimo. Reikalinga išsamesnė
visuomenės požiūrio į vakcinuotus produktus analizė.
Kai kurių gyvūnų ligų potencialiai keliama grėsmė
visuomenės sveikatai turėtų būti svarbiausias gyvūnų ligų klasifikavimo kriterijus
kuriant naują Europos gyvūnų ligų kontrolės taisyklių sistemą. Europos Sąjunga
turėtų ypatingą dėmesį skirti kovos su zoonozėmis strategijos, kurioje
atsižvelgiama tiek į žmones, tiek į gyvūnus, kūrimui.
Socialiai atsakinga gyvūnų ligų politika grindžiama
taisyklėmis, kurios apibrėžia ne tik nacionalinių ir Europos Sąjungos valdžios
institucijų atsakomybę, bet taip pat gyvulininkystės sektoriaus, kitų privataus
verslo sektorių, vartotojų bei kitų suinteresuotų grupių atsakomybę.
Dabartinė ES gyvūnų ligų kontrolės politika lėtai,
bet užtikrintai praranda visuomenės palaikymą, nes ji vis dar didele dalimi
remiasi nevakcinacijos principu. Tai, be kita ko, tampa ypač akivaizdu, kai dėl
protrūkių masiškai skerdžiami sveiki gyvūnai, įvedami itin griežti vežimo
apribojimai, atidedami visuomeniniai renginiai ar imama bijoti, kad pritrūks
maisto produktų.
Būtina skatinti mokslinius tyrimus, kurie mums
padėtų atskirti užsikrėtusius ir vakcinuotus gyvūnus. Europos Sąjungos
valstybės turi nuolat keistis informacija šiuo klausimu ir bendradarbiaudamos
sukurti tarptautinį informacijos tinklą.
Vienas svarbiausių ateityje spręstinų klausimų
kaip socialiai atsakingos gyvūnų ligų kontrolės ir gerovės politikos kaštus
įtraukti į faktines rinkos kainas. Tam reikia, kad maisto pramonė (įskaitant
mažmeninės prekybos sektorių) prisiimtų savo atsakomybės dalį ir kad vartotojai
sutiktų mokėti dėl didesnių išlaidų pakilusią kainą.
Su platesne Konferencijos medžiaga galima susipažinti Kaimo reikalų
komitete.
LR Seimo narys, grupės vadovas Gintautas Mikolaitis.
