Paradoksalu, tačiau toks klausimas, tiesiog prašosi būti paklausiamas, stebint pastarojo laikotarpio diskusijas dėl euro įsivedimo Lietuvoje terminų ir būdų. Tokių problemų ir klausimų nebūtų buvę, jeigu šią vasarą Europos Komisija nebūtų priėmusi, esu įsitikinęs, politinio sprendimo ir būtų pakvietusi Lietuvą įstoti į euroklubą. Be abejo, tenka pripažinti, kad Lietuvos Vyriausybė neatliko visų namų darbų Lietuvoje, trūko ir efektyvesnio Užsienio reikalų bei kitų ministerijų lobizmo Briuselyje ir kitose įtakingų ES valstybių sostinėse. Gaila, bet atrodo, kad buvo praleistas iš tiesų unikalus šansas, kurio artimiausiu metu tikriausiai nebepasitaikys. Tačiau taip pat akivaizdu, kad ir Briuselis nedegė troškimu priimti Lietuvą į euroklubą, o samprotavimai apie infliacijos netvarumą, neatitikimą Mastrichto kriterijams buvo tik formalus pretekstas.
Tačiau blogiausia, kad ta pati retorika, atrodo tampa kasdienybe, nes į Lietuvą, po metų pertraukos, atvykęs eurokomisaras, atsakingas už pinigų ir ekonomikos reikalus Joaqinas Almunia, vėl pakartotojo beveik tas pačias frazes, pridūręs, kad norinčiai prisijungti prie elitinio euro klubo Lietuvai reikėtų kovoti infliacija ribojant vidaus paklausos augimą. Tai reiškia nebedidinti atlyginimų, įšaldyti pigius kreditus, leisti mažiau pinigų įvairioms socialinėms programoms, didinti, o ne mažinti, mokesčius. Paprastai kalbant, eurokomisaras pasiūlė Lietuvai - norit euro - susiveržkit diržus
Neretorinis klausimas: ar Lietuvai to reikia? Ar spartesnis euro įvedimas vertas tokių aukų?
Vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau aiškiai matosi pavojingas priešpastatymas arba euras, arba gyventojų pajamų augimas. Kyla rimtų abejonių, kuris iš šių dviejų prioritetų yra svarbesnis. Asmeniškai tikrai bijau, kad dar vienas politikų raginimas žmonėms, skubiai pasiaukoti vardan šviesesnio euro rytojaus gali būti ne tik kad nesuprastas, bet ir ilgam laikui atmestas. Juk kaip besakysi, į Europos Sąjungą stojome ne dėl ko kito, o dėl geresnio ir saugesnio gyvenimo. Tačiau jeigu paprastas žmogus to nepajunta savo kailiu, jokios lozunginės deklaracijos ar nuosavos kišenės vis nepapildantis šalies ekonomikos augimas, neprivers jo galvoti kitaip.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Jau dabar kone trečdalis dirbančios Lietuvos balsavo kojomis. Ir negali dėl to pykti žuvis ieško kur giliau, žmogus ieško kur geriau. Įstoję į ES turim beveik atvirą darbo rinką, todėl jei, kaip rekomenduoja eurokomisaras, ribosim pajamų ir atlyginimų augimą, emigracija, kuri ir dabar yra milžiniška, taps tiesiog nebevaldoma. Todėl gyventojų pajamų augimas Lietuvoje - neišvengiama būtinybė.
Akivaizdu ir kita - augant šalies ūkiui, Vyriausybė turi unikalų šansą, pagaliau ištesėti dešimtmečiais dėl įvairių priežasčių vilkinamus valstybės įsipareigojimus gyventojams: kompensuoti už turėtą žemę, indėlius ir kitą turtą. Taip, papildomi milijardai žmonių kišenėse skatins vidaus paklausą, o kartu didins ir infliaciją, tačiau dėl spartesnio euro įvedimo dar kartą atidėti valstybės pažadų ištesėjimą būtų jau nusikalstama.
Priešpriešinti euro įvedimą socialiniams tautos interesams yra labai pavojinga ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Visai tikėtina, kad grynai technokratinis vidaus paklausos "valdymas" ir visuomenės reakciją į jį, galiausiai suteiktų puikią dirvą populistinėms partijoms laimėti rinkimus, o vėliau naujiems populistams apskritai ignoruoti bet kokią fiskalinę drausmę ir, galbūt, apskritai palaidoti euro įvedimo idėją.
Euro įvedimas neturi būti savitikslis, jo paskirtis turėtų būti gerovės Lietuvoje augimas. Vėl statyti vežimą priešais arklį, vėl reikalauti abejotinos aukos iš Lietuvos žmonių ateinančius keletą metų, neturime jokios teisės. Todėl visos parlamentinės partijos turėtų susitarti, ypač kai šalyje dirba mažumos Vyriausybė, ar atidėti gerovės augimą Lietuvos žmonėms keleriems metams, ar atidėti euro įvedimą. Diskusijos kada ir kaip įsivesti eurą turėtų būti maksimaliai atviros, o susitarimai aiškūs ir įpareigojantys.
Raimundas Palaitis, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, liberalcentristas
