Kiek kainuoja demokratija?
Neapsirikite, tik ežys pigus kaip velnias, tuo tarpu demokratija yra brangi sistema. Demokratinėje sistemoje pinigai politikoje reikalingi kaip vaikui motinos pienas. Be jų sistema paprasčiausiai negalėtų egzistuoti. Jų reikia ir idėjų generavimui, ir jų sklaidai, ir partinių struktūrų išlaikymui, ir rinkiminėms kampanijoms, ir įvairioms gudrybėms rinkėjų palankumui laimėti. Tačiau čia ir slypi didžiausi pavojai demokratinei sistemai. Viso pasaulio ekspertų nuomonė vieninga - pinigai politikoje yra didžiausia problema moderniose demokratijose.
Kodėl pasvarstykim. Pirmasis pavyzdys - žymūs piniginių išteklių skirtumai rinkimų kampanijose sukuria nelygias žaidimo sąlygas partijoms ir kandidatams. Nors ne visada laimi partija, turinti daugiausiai pinigų, stiprus ryšys tarp laimėjimo ir pinigų kiekio vis dėlto egzistuoja. Pastaruoju metu prieita iki to, kad rinkimuose konkuruoja jau nebe idėjos, o tik pinigai. Tokiu būdu teisę atstovauti rinkėjus gauna ne tie, kurie geresni ar kurių idėjos įdomesnės, patrauklesnės, o tie, kurie paprasčiausiai turi finansų nuolat brangstančioms rinkiminėms kampanijoms. Tuomet jau nieko nebestebina, kad vietos partijų sąrašuose paprasčiausiai yra perkamos, o patekusieji į valdžią gali tikėtis sėkmės mokesčio.
Ne mažesnės rizikos slypi ir po rinkimų. Stambūs rinkiminių kampanijų finansuotojai paprastai gauna išskirtinį politikų dėmesį. Galiausiai prieinama iki to, kad politikai girdi tik vienos finansuotojo pusės argumentus. Taip išplaunama pagrindinė politiko funkcija atstovauti visus, ar bent jau daugumą savo rinkėjų. Tai vadinama politine korupcija. Ne mažesnius pavojus sukuria pinigų iš užsienio ar juodųjų pinigų dalyvavimas politikoje. Pasekmė užsienio valstybė arba nusikalstamos struktūros įgauna jėgą paveikti išrinktus politikus.
Kas kaltas ir Ką daryti?
Ką gi daryti amžinas ir jau neberetorinis klausimas. Atsakymas sudėtingas, nevienareikšmis ir skirtingas kiekvienoje valstybėje. Paramos ir remiančiųjų politikus viešinimas, paramos lubos, apribojimai kas gali būti rėmėjais, rinkimų kampanijos išlaidų lubos, tiesioginis partijų finansavimas iš valstybės biudžeto, eterio laiko finansavimas iš valstybės biudžeto, įvairios priemonės eliminuoti stambius finansuotojus ir pritraukti kuo daugiau smulkių rėmėjų visos šios ir daugelis kitų priemonių įvairiose valstybėse, kartu arba atskirai yra taikomos. Tačiau, politinė korupcija vis tiek egzistuoja. Todėl, kad minėtos kovos su korupcija priemonės nėra 100 procentų efektyvios, kiekvieną iš jų galima apeiti. Vis dėlto, tokių priemonių visumos taikymas sumažina politinės korupcijos galimybes.
Šią savaitę parlamentinės Seimo frakcijos pasirašė parlamentinių partijų frakcijų susitarimą dėl kovos su korupcija stiprinimo. Šiame susitarime yra įsipareigojimai parengti konkrečias priemones kovai su korupcija. Esu įsitikinęs, kad viena iš tokių konkrečių priemonių galėtų būti, mano kartu su kolegomis liberalcentristais bei kitų partijų atstovais parengtas politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymų pataisų paketas. Mūsų siūlomų priemonių visuma turėtų gerokai praskaidrinti rinkiminių kampanijų finansavimo aspektus bei sumažintų politinės korupcijos galimybes.
Mes pasiūlėme nutraukti rinkiminių kampanijų branginimo spiralę ir uždrausti brangiausią rinkimų kampanijos komponentą reklamą, bet ne diskusijas, televizijoje. Tokie klipai kaip Už Petrą, už Petrą kainuoja labai brangiai, tuo tarpu apie kandidatą pasako tik tiek, kad jo vardas Petras.
Taip pat, siekdami sumažinti finansinių rėmėjų įtaką politikams, projekte siūlome maksimaliai eliminuoti stambius rinkiminių kampanijų rėmėjus uždrausdami juridiniams asmenims aukoti rinkimams bei pažemindami lubas fizinių asmenų paramai. Ar turės Seimas noro ne žodžiais, o darbais kovoti prieš politinę korupciją, parodys artimiausia ateitis. Jei taip, tai jau vasario mėnesį vyksiantys savivaldos rinkimai turėtų būti bent šiek tiek skaidresni.
