Gerbiamieji,
XX a. pirmosios pusės Europą nusiaubęs raudonasis ir rudasis maras ypač nualino Lietuvą mes netekome trečdalio gyventojų.
Jau pirmosiomis okupacijos dienomis kolaborantai sniečkai, paleckiai, guzevičiai ir kiti Maskvos prikazais ir savais ukazais pradėjo masines Lietuvos gyventojų deportacijas. Noriu jums priminti Stalino saulę parvežusiųjų humanišką poelgy: tik per pirmuosius okupacijos metus tarp tremiamųjų buvo net 5060 vaikų iki 16 metų.
Maskvos statytinis M. Suslovas atvykęs tariamai karo padarinių likviduoti, aiškiai suformulavo tikruosius kėslus: Budiet Litva, no bez litovcev.
Prieš 19 metų, dar sovietinės okupacijos laikais, Lietuvos laisvės lyga organizavo mitingą, skirtą paminėti birželio 14 dienos masinių deportacijų metines. Noriu pacituoti savo kalbą, pasakytą šiame mitinge: Po priverstinio Lietuvos įjungimo budelis Stalinas ir jo lietuviškieji pakalikai suruošė pragaro puotą. Liejosi kraujas ir ašaros, sklido moterų aimanos pro užkaltus gyvulinius vagonus. Degė tuščios sodybos. Verkė kryžiai prie kelio. Budelio kirvis naikino viską, kas šventa. Mirties ešelonai dundėjo į Rytus barstydami mūsų tautiečių gyvastį po stepes ir Siberiojos plynes. Ne, nėra atleidimo! Jie žinojo, ką daro. Tai ne baltos istorijos dėmės, bet kruvinos. Ir mes privalom joms nusilenkti. Nusimeskim baimės ir nepilnavertiškumo skraistę vardan tų 40 000 nekaltųjų, išraukim Lietuvoje tebeskrajojančią Stalino ir Berijos dvasią ir klokim pamatus rytojaus laisvei. Tai buvo pasakyta 1988-aisiais.
Mes tarytum 50 metų išgyvenę Judo karalystėje ir neturėdami savojo Mozės, kuris vedžiotų ir nuvestų, patys perėję dykumas ir prarajas pasiekėme Pažadėtąją žemę Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą.
Besiblaškydami tarp dviejų ideologijų Homo Sovieticus ir Homo Europicus, tarp vertybių ir idealų, pilietiškumo ir tautiškumo, tarp pareigos ir atsakomybės, per Tautos valią pasirinkom Vakarų civilizacijos ir demokratijos principus.
Sustoti nevalia kasdien reikia mąstyti ir klausti savęs, ar tai, ką iškovojome, išsaugosime, ar patys nesusinaikinsime? Anot prezidento A. Smetonos, mes esame valstybiniai naujakuriai.
Paminėdami šiandien lietuviškos Golgotos kelią, puikiai suprasdami, Tautos atstovai, savo priedermę, dabarties ir ateities kartoms privalome išsaugoti, kas brangiausia, kad jos suprastų, kaip reikia saugoti ir mylėti savo kraštą, Tėvynę.
Neverkim, neliūdėkim, juolab negedėkim, bet didžiuokimės, gerbkim ir įamžinkim savo didvyrius Lukiškų aikštėje.
Vytautas Bogušis
Seimas 2007-06-14
