Komisiją
2003 m. sudarė: Komisijos pirmininkė Nijolė Steiblienė, pirmininko pavaduotojas
Bronius Bradauskas, komisijos nariai Vydas Baravykas, Gintaras Didžiokas,
Stasys Kružinauskas, Zenonas Mačernius, Virginijus Martišauskas, Algimantas
Matulevičius, Jurgis Razma, Romanas Algimantas Sedlickas, Valerijus Simulik ir
Henrikas Žukauskas.
2003
m. Komisija: gavo 443 įvairius
pareiškimus, skundus ir raštus,
parengti
ir išsiųsti 475 atsakymai ir raštai.
Ataskaitiniu
laikotarpiu surengti 23 Antikorupcijos komisijos posėdžiai. Taip pat
organizuoti pasitarimai ir diskusijos įvairiais klausimais.
2003
m. buvo paskelbti mažiausiai 96 straipsniai apie komisijos veiklą.
Paminėti
klausimai, detaliau nagrinėti Komisijos posėdžiuose.
Svarstyti įstatymų ir Seimo
nutarimų projektai,
dėl kurių pateiktos pastabos
ir pasiūlymai
2003
m. sausio 17 ir 21 d. posėdžiuose Komisija
svarstė Šilumos ūkio įstatymo projektą Nr.
IXP-1592(3SP), kuriam nepritarė ir nusprendė siūlyti pagrindiniam komitetui iš
esmės tobulinti įstatymo projektą pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos,
Konkurencijos tarybos, Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei Komisijos pastabas
ir pasiūlymus. Dėl šilumos ūkio reglamentavimo ir valdymo problemų Komisija
gavo keliolika skundų.
Buvo
nustatyta, kad minėto projekto nuostatos sudaro sąlygas savivaldybių
tarnautojams spręsti klausimus savo nuožiūra bei galimybes pažeisti laisvos
konkurencijos rinkoje sąlygas, leis susidaryti monopolinėms šilumos tiekimo
struktūroms ir dirbtinai jas palaikys, kas gali sąlygoti korupcijos
pasireiškimą šioje srityje. Be to, įstatymo projekto nuostatos tik
deklaratyviai nurodė prielaidas atsirasti konkurencijai tarp energijos, šilumos
tiekėjų ir šilumos gamintojų reorganizuojant, privatizuojant savivaldybių kontroliuojamas
šilumos tiekimo įmones, modernizuojant ir užtikrinant šilumos tiekimą
vartotojams, tokiu būdu stabdant naujausių technologijų šioje srityje atėjimą,
paliekant šilumos gamybos ir tiekimo rinkoje esantiems subjektams monopolines
sąlygas su galimybe jas dar sutvirtinti. Siūlyta projekte nustatyti konkrečius
ir aiškius konkurenciją skatinančius kriterijus ir juos išsamiai apibūdinti.
Ekonomikos
komitetas atsižvelgė tik į dalį Komisijos pateiktų pasiūlymų: ketvirtajame
įstatymo projekto variante numatyta planavimą šilumos ūkyje grįsti ne
abstrakčiais principais remiantis rengiamais šilumos ūkio plėtros planais, bet
Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtais šilumos ūkio
specialiaisiais planais; projektas papildytas nuostatomis, nustatančiomis, kad
valstybė (savivaldybės) skatina konkurenciją pastatų šildymo ir karšto vandens
sistemų priežiūros srityje; nustatyta, kad savivaldybių rengiami šilumos ūkio
planavimo dokumentai turi atitikti valstybės strategiją ir nacionalinius
energetikos prioritetus; suderintos projekto nuostatos, nustatančios aplinkos
vertinimo kriterijus, lemsiančius šilumos būdą rengiamuose šilumos ūkio plėtros
planuose (numatyta, kad šie planai rengiami neviršijant leidžiamo neigiamo
poveikio aplinkai, o ne mažiausiai paveikiant aplinką); projekte įvardinti
šilumos ūkio plėtros planų rengimo urbanistiniai (užstatymo tankis, pastatų
aukštingumas, užstatymo specifika) bei aplinkosaugos (oro užterštumas)
kriterijai; suformuluota nuostata, nustatanti, kad į šilumos kainą neįtraukiamos
sąskaitų už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams
sąnaudos tais atvejais, kai savivaldybė nustato, kad buitiniams šilumos
vartotojams vietoj sąskaitų už šilumą būtų išduodami mokėjimo už šilumą
pranešimai bei kt.
Tačiau
įstatymo projekto nuostatos, reglamentuojančios rezervinės galios mokesčio
(kompensacijos už rezervinę galią) mokėjimą, nebuvo suderintos su Civilinio
kodekso 6.388 straipsniu, numatančiu, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą
energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, o septintojo skyriaus
"Šilumos vartotojų įrenginių atjungimas nuo šilumos sistemos"
nuostatos, plačiau nei Civilinis kodeksas ribojančios šildymo būdo keitimo
galimybę, taip pat prieštarauja šiam įstatymui.
2003
m. vasario 24 d. posėdyje Komisija svarstė Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 10, 12 ir
16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. IXP-2043(2).
Buvo
pasiūlyta tobulinti projektą pagal pateiktus pasiūlymus. Komisija atkreipė
dėmesį į tai, kad projektu nemotyvuotai išplečiamas ratas asmenų, turinčių
teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naudojamą žemę: pakeitus žemės naudojimo
sąlygas laiko požiūriu (nustačius, kad laisvos žemės fondo žemė, kurią dvejus
metus ne iki įstatymo įsigaliojimo, o iki 2003 m. sausio 1 d. naudojo projekte
išvardinti subjektai); įteisinant naują subjektų, turinčių pirmenybės teisę
įgyti žemę, kategoriją - kooperatyvų, užsiimančių žemės ūkio veikla, narius.
Teisę įgyti žemę sieti su asmens naryste juridinio asmens organuose yra iš
principo ydinga praktika. Taip pat pažymėta, kad gali būti nepagrįstai
išplėstas ratas asmenų, kuriems valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose
draustiniuose gali būti perduodami nuosavybėn neatlygintinai žemė, miškas ir
vandens telkiniai, pateiktos kitos pastabos.
2003
m. kovo 12 d. posėdyje pakartotinai apsvarsčius minėtą projektą, atsižvelgiant
į tai, kad buvo nustatyta, jog tam tikri tarnautojai, vykdantys žemės reformos
kontrolę, gali būti pasinaudoję tarnybine padėtimi tenkindami savo ir artimųjų
interesus atkuriant nuosavybės teises ir įsigyjant nuosavybėn neatlygintinai
žemės ir miško sklypus, neteisėtai projektuojant žemės sklypus pažeistos kitų
piliečių konstitucinės teisės, įstatymo projekto nuostatos galėtų sudaryti
sąlygas piktnaudžiavimui, buvo pakeistas Komisijos 2003 m. vasario 24 d.
sprendimas ir pasiūlyta projektą atmesti.
Vyriausybės
prašyta kartu su kompetentingomis teisėsaugos institucijomis imtis priemonių,
kad pažeidimus padarę asmenys būtų nustatyti ir neišvengtų atitinkamos
atsakomybės, spręsti jų atitikimo užimamoms pareigoms klausimą, tam, kad galima
būtų nustatyti konkrečius žemėtvarkos darbuotojus, atsakingus už naudojimąsi
tarnybine padėtimi, piktnaudžiavimą ir kitus korupcinius pažeidimus, tobulinti
žemės reformą reglamentuojančius teisės aktus (ypač lokalinius), numatant
piliečių pateikiamų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo tvarkymo detalias
procedūras bei terminus, žemėtvarkos specialistų kompetencijos ribas ir
sprendimų priėmimo kontrolės apimtis.
2003
m. kovo 3 d. posėdyje Komisija svarstė
Seimo nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos Nacionalinės kovos su korupcija
programos patvirtinimo pakeitimo projektą Nr. IXP-2210 bei klausimus dėl Antikorupcijos komisijos
2002 m. spalio 14 d. priimtų sprendimų, susijusių su Nacionalinės kovos su
korupcija programos įgyvendinimu, vykdymo.
Antikorupcijos
komisija, dar 2002 m. spalio 14 d. posėdyje apsvarsčiusi Nacionalinės kovos su
korupcija programos ir jos Įgyvendinimo priemonių plano vykdymą, įvertino jį
kaip nepakankamai efektyvų (daug priemonių yra neįgyvendinta, nepilnai
įgyvendinta arba nespėta įgyvendinti laiku) ir nusprendė prašyti Vyriausybės,
kaip Programos vykdymą organizuojančios institucijos, apibendrinti visų už
Programos vykdymą atsakingų institucijų pasiūlymus ir argumentuotai inicijuoti
Programos pakeitimus ar papildymus.
Vyriausybė
2003 m. sausio 14 d. pateikė Seimui Seimo nutarimo projektą, kuriuo siūlyta
keisti kai kurias Nacionalinės kovos su korupcija programos Įgyvendinimo
priemonių plano nuostatas.
Posėdyje
akcentuotas Vyriausybės, kaip Nacionalinės kovos su korupcija programos
įgyvendinimą organizuojančios institucijos, darbo vertinimas bei Nacionalinės
kovos su korupcija programos Įgyvendinimo priemonių plano kai kurių nuostatų
pakeitimo tikslingumas.
Dėl
Komisijos 2002 m. spalio 14 d. priimtų sprendimų, susijusių su Nacionalinės
kovos su korupcija programos įgyvendinimu, vykdymo, Komisija padarė išvadas,
kad vykdomosios valdžios institucijos (išskyrus Teisingumo ministeriją),
atsakingos už Programos priemonių, kurios nebuvo įgyvendintos laiku, vykdymą,
neatsižvelgė į Komisijos siūlymą imtis priemonių realiai ir nuosekliai
įgyvendinti Programos nuostatas, kadangi nepateikė pasiūlymų dėl Programos ir
jos Įgyvendinimo priemonių plano keitimo, nors ir išdėstė argumentus dėl
Programos keitimo būtinybės. Parlamentinės kontrolės aspektu nepriimtinas toks
Vyriausybės požiūris, kai pateikiamas Projektas dėl Programos Įgyvendinimo priemonių
plano pakeitimo, nesurinkus ir neapibendrinus visų vykdomosios valdžios
institucijų, atsakingų už Programos įgyvendinimą, pasiūlymų, o apsiribojant tik
vienos ministerijos pozicijos pagrindu pateiktais pasiūlymais.
Komisija
pateikė pastabas dėl projekto ir pasiūlė Vyriausybei organizuoti, apibendrinti
ir atskleisti visų už Programos vykdymą atsakingų institucijų pasiūlymus dėl
Programos ar jos Įgyvendinimo priemonių plano papildymo ar pakeitimo ir
pateikti atitinkamą Seimo nutarimo projektą; įvertinti pareigūnų, atsakingų už
netinkamą Nacionalinės kovos su korupcija programos Įgyvendinimo priemonių
plane numatytų priemonių vykdymą, veiksmus; atkreipė Vyriausybės dėmesį į tai,
kad siūlomi Programos Įgyvendinimo priemonių plano pakeitimai turi atitikti Programoje
įtvirtintas strategines nuostatas.
2003
m. birželio 30 d. apsvarstytas Seimo
nutarimo "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Nacionalinės
kovos su korupcija programos patvirtinimo" pakeitimo" projektas
Nr. IXP-2666. Pasiūlyta tobulinti šį projektą pagal Komisijos pateiktus
pasiūlymus.
2003
m. kovo 24 d. Komisijos posėdyje Seimo pavedimu apsvarstytas Labdaros ir paramos įstatymo 5 straipsnio
pakeitimo įstatymo projektas Nr. IXP-2171(SP).
Padarytos
išvados, kad pakeitimas iškreiptų biudžeto sandarą ir sumažintų Seimo
dalyvavimą valstybės pajamų perskirstyme, taip pat sumažintų valstybės ir
savivaldybių biudžetų pajamas, t.y. turėtų neigiamos įtakos valstybės ir
savivaldybių (kaip bendrovių, kuriose jos turi kontrolinį akcijų paketą, akcininkių)
turtiniams interesams. Pavyzdžiui, 1998-1999 m., kai valstybės kontroliuojamos
akcinės bendrovės turėjo teisę teikti paramą, į valstybės biudžetą jos
nepervedė 17 mln. Lt pelno, kuris buvo skirtas paramai.
Parama
turėtų būti skirstoma per biudžetą, atsižvelgiant į biudžeto sandaros
principus. Valstybės ir savivaldybių kontroliuojamų įmonių pelno dalis,
skirtina paramai, turėtų būti sumokama į biudžetą dividendų forma ir vėliau per
jį skaidriai perskirstoma, užuot nukreipus ją įmonės akcininkų (valstybės,
savivaldos institucijų ar jų atstovų) pasirinktiems subjektams. Savivaldybių
kontroliuojamų akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių atveju
nenustatytas privalomos pelno dalies skyrimas dividentams ir savivaldybių
kontroliuojamos įmonės galėtų nemokėti dividendų, skirdamos dalį pelno paramai,
o vėliau savivaldybės galėtų teigti negavusios pakankamai pajamų jų funkcijoms
vykdyti.
Valstybė
paramos teikėjams taiko pelno mokesčio lengvatas šiuo atveju valstybė pelno
mokesčio lengvatomis paskatintų neskaidrius procesus, atsisakydama ne tik
potencialių pajamų iš dividendų, bet ir dalies pelno mokesčio bazės.
Taip
pat manyta, kad pakeitimas sudarytų sąlygas valstybės ir savivaldybių
kontroliuojamų įmonių pelną skirti paramai subjektyviais kriterijais, o tai
sudaro prielaidas korupcijai. Draudimas valstybės ar savivaldybių
kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms teikti
paramą Labdaros ir paramos įstatyme 2000 m. buvo nustatytas atsižvelgiant į
tai, kad sprendimas kam (kokiems konkrečiai paramos gavėjams) skirti pelno dalį
tokiose institucijose gali būti priimamas neskaidriai. Sprendimą dėl pelno
paskirstymo priima akcininkai, tačiau šiuo atveju pagrindinis akcininkas yra
valstybė (savivaldybė), todėl atitinkamos valstybės institucijos (ministerijos,
Vyriausybė ar Valstybės turto fondas) ar savivaldos institucijos (jų atstovai)
iš esmės savo nuožiūra galėtų nuspręsti kam ir kokio dydžio pelno dalį skirti
paramai.
Įstatymo
projekto rengėjai neteisingai rėmėsi Civiliniame kodekse numatytu subjektų
lygiateisiškumo principu, nes lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų
lygybei, todėl galimi tam tikri kai kurių rūšių subjektų veiklos teisinio
reglamentavimo ypatumai. Tarp vienos rūšies įmonių - akcinių ir uždarųjų
akcinių bendrovių, kuriose valstybė ar savivaldybės turi akcijų, suteikiančių
visuotiniame akcininkų susirinkime 1) iki 50 ir 2) daugiau nei 50 procentų
balsų, egzistuoja skirtumai, objektyviai pateisinantys jų nevienodą vertinimą.
Įstatymai gali apriboti civilines teises, jeigu apribojimas būtinas asmenų
(šiuo atveju valstybės, kaip juridinio asmens, bei savivaldybių) turtui,
teisėms ir kitiems teisėtiems interesams apsaugoti. Kadangi valstybės ir
savivaldybių kontroliuojamų įmonių išskyrimas ir veiklos teisinio reglamentavimo
ypatumai yra pateisinami objektyviais kriterijais ir būtinumu apsaugoti tam
tikras vertybes, šio reglamentavimo tikslai nėra diskriminaciniai, todėl
nereiškia lygiateisiškumo principo pažeidimo.
Atsižvelgiant
į tai, kad Labdaros ir paramos įstatymo 5 str. pakeitimas iškreiptų biudžeto
sandarą ir sumažintų Seimo dalyvavimą valstybės pajamų perskirstyme, sumažintų
valstybės bei savivaldybių biudžetų pajamas, sudarytų sąlygas valstybės ir
savivaldybių kontroliuojamų įmonių pelną panaudoti neskaidriai, siekiant
išvengti piktnaudžiavimo ir korupcijos šioms įmonėms teikiant paramą, siūlyta
atmesti minėtą įstatymo projektą, tačiau į šį siūlymą nebuvo atsižvelgta.
Projektas
priimtas neatsižvelgus į Komisijos pastabas.
2003
m. birželio 30 d. apsvarstytas Seimo
nutarimo "Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir
vandens telkinius, atkūrimu" projektas Nr. IXP-2720, pateikti
pasiūlymai dėl jo tobulinimo.
2003
m. rugsėjo 8 d. Komisija apsvarstė Kompensacijų
už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų
bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo pakeitimo
įstatymo projektą Nr. IXP-2773. Komisija nepritarė Projekte numatytai
reikalavimo teisės, kylančios iš valstybės garantijos nuomininkams,
paveldėjimo, bei reikalavimo teisės, kylančios iš valstybės garantijos,
perleidimo kitiems asmenims galimybei ir nusprendė siūlyti pagrindiniam
komitetui siūlyti grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti.
Komisijos
nuomone, atsižvelgiant į valstybės garantijos tikslą sudaryti sąlygas
nuomininkui ir jo šeimos nariams įsigyti gyvenamąjį būstą, akivaizdu, kad
turtinės teisės, kylančios iš valstybės garantijos, yra susijusios su
nuomininko, gyvenančio savininkui grąžintiname name, asmeniu. Galimybė
paveldėti ar perleisti reikalavimo teisę, kylančią iš valstybės garantijos,
sudarytų sąlygas į valstybės paramą įsigyjant būstą ar gaunant sklypą
gyvenamojo namo statybai pretenduoti asmenims, negyvenusiems savininkams
grąžintiname name.
Galimybė
paveldėti ar juo labiau perleisti reikalavimo teisę, kylančią iš valstybės
garantijos, yra ydinga antikorupciniu požiūriu, ką patvirtina teisės atkurti
nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius perleidimo, įtvirtinto
1999 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatyme, skaudi patirtis. Įstatymų leidėjas vėliau buvo priverstas panaikinti
šią nuostatą, tačiau daugybės neigiamų pasekmių nebuvo išvengta: valstybės
tarnautojai, pasinaudodami turima informacija supirkinėjo teises, kurias
vėliau greitai ir palankiai (gaudami geresnius sklypus ir pan.) realizuodavo,
žmonių, atsisakiusių perleisti teises, nuosavybės teisių atkūrimo klausimai
buvo vilkinami, net ir išaiškėjus valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo atvejams
jų patraukimas atsakomybėn gana problematiškas, be to, tai reikalauja didelių
teisėsaugos ir kontrolės institucijų finansinių ir intelektinių išteklių. Taip
pat pažymėtina, kad tokiu būdu buvo pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe,
jos institucijomis.
Projektas
priimtas neatsižvelgus į minėtas pastabas.
2003
m. rugsėjo 8 d. posėdyje apsvarstytas Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12,
15, 17, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.
IXP-2772. Komisija nepritarė Projekte numatytam nuomojamų patalpų perdavimui
nuomininkų nuosavybėn neatlygintinai nuomininkams, likusiems gyventi
gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, kurių savininkai nenori
susigrąžinti natūra arba pagal įstatymą negrąžinamų natūra ir siūlė
pagrindiniam komitetui grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti.
Komisijos
nuomone, motyvas, kad šia norma siekiama suvienodinti visų nuomininkų teises nėra
pagrįstas. Teisė nuomininkams privatizuoti nuomojamus butus buvo suteikta 1991
m. priėmus Butų privatizavimo įstatymą, tačiau pagal jį negalėjo būti
privatizuoti gyvenamieji namai ir butai, kurie iš Lietuvos piliečių buvo
paimti, konfiskuoti arba nacionalizuoti, kitaip tariant, nuomininkai,
gyvenantys savininkams grąžintinuose namuose ir butuose, negalėjo jų
privatizuoti. Ta prasme nuomininkai, gyvenę valstybiniam, visuomeniniam butų
fondui priklausiusiuose butuose, ir nuomininkai, gyvenę iki nacionalizacijos
privatiems asmenims priklausiusiose patalpose, iš tiesų buvo nelygioje
padėtyje, kadangi pastarieji neturėjo teisės nuomojamų butų privatizuoti. Todėl
logiška galiojančios įstatymo redakcijos nuostata, kad nuomininkai, gyvenantys
namuose, kurių savininkai susigrąžinti natūra nepageidauja arba jie yra natūra
negrąžintini, gali šias patalpas privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis.
Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme numatyta, kad
gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų
pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo
įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir
patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Įstatymų leidėjas šia nuostata kaip tik
ir siekė pagal galimybes sulyginti visų nuomininkų teises. Tačiau nuomininkams,
gyvenantiems savininkams grąžintinuose namuose, nuomojamų patalpų perdavimas
nuosavybėn neatlygintinai kaip tik pastatytų juos į nelygią t.y. pranašesnę
padėtį lyginant su tais asmenimis, kurie privatizavo, t.y. išsipirko jų iš
valstybinio, visuomeninio butų fondo nuomotas patalpas pagal Butų privatizavimo
įstatymą. Be to, priėmus tokią nuostatą, nelygioje t.y. blogesnėje padėtyje
atsidurtų ir tie nuomininkai, kurie yra pareiškę norą nusipirkti (privatizuoti)
jų nuomojamas patalpas lengvatinėmis sąlygomis, remiantis dabar galiojančiomis
įstatymo nuostatomis.
Komisija
taip pat atkreipė dėmesį, kad Projekte numatyta galimybė perduoti nuomininkams
jų nuomojamas patalpas neatlygintinai, jeigu patalpos yra negrąžinamos natūra
dėl įstatyme numatytų priežasčių, nepagrįstai stato į netolygią padėtį
savininkus, kurie pagal įstatymą tokių patalpų natūra susigrąžinti negali, ir
nuomininkus, kurie gali gauti tas pačias patalpas neatlygintinai nuosavybėn.
Priimtas
patobulintas įstatymo projektas.
2003
m. gruodžio 9 d. Komisija apsvarstė Kelių
priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 4 straipsnio papildymo
įstatymo projektą Nr. IXP-2431. Atsižvelgdama į tai, kad priėmus įstatymą
būtų pažeistas subjektų lygiateisiškumo principas, nuosavybės teise
priklausančių transporto priemonių neturinčių mažų įmonių ir mikroįmonių
atleidimas nuo pajamų atskaitymų mokėjimo į kelių priežiūros ir plėtros
programos finansavimo sąskaitą skatintų šias įmones valdyti ir naudoti
transporto priemones ne nuosavybės teise, o kitais pagrindais tam, kad galima
būtų išvengti minėtų atskaitymų, tai apsunkintų mokesčių mokėjimo kontrolę,
Komisija nusprendė nepritarti minėtam įstatymo projektui. Šis projektas buvo atmestas.
Įvairūs klausimai
2003
m. sausio 27 d. posėdyje Komisija, kontroliuodama kaip įgyvendinamos jos
išvados ir pasiūlymai, išklausė
teisėsaugos ir kitų institucijų atstovų informaciją klausimais, nagrinėtais
ankstesniuose posėdžiuose: apie UAB Minera ūkinės-finansinės veiklos
tyrimą, apie nusikalstamos veiklos, susijusios su AB Vakarų laivų remontas
privatizavimu, tyrimą, apie AB "Lietuvos kuras" veiklos ir
privatizavimo aplinkybių tyrimą.
2003
m. vasario 24 d. posėdyje apsvarstyta Valstybės kontrolieriaus J.Liaučiaus
pateikta informacija apie valstybės
interesams priešingus Vilniaus apskrities viršininko ir jo administracijos
pareigūnų veiksmus bei įpareigojimų pašalinti pažeidimus, padarytus išnuomojant
Ukmergės g. 14 a bei Laisvės pr. 10, Vilniuje esančius valstybinės žemės
sklypus, nevykdymą.
Dar
2001 m. lapkričio 10 d. Komisija perdavė Valstybės kontrolei medžiagą,
prašydama patikrinti minėtų valstybinės žemės sklypų nuomos teisėtumą ir
atkreipdama dėmesį į išnuomotos žemės plotą, tikslinę paskirtį, statinių
teisinės registracijos nekilnojamojo turto objektais teisėtumą.
Valstybės
kontrolė, įvertinusi 0,643 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje,
Ukmergės g. 14 a (1998 m. gruodžio 7 d. lengvatinėmis sąlygomis išnuomoto UAB
Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos, kaip sklype esančios
tvoros, neteisėtai įregistruotos Nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo
turto objektu, savininkei) bei 6,4545 ha sklypo, esančio Vilniuje, Laisvės pr.
10 (2001 m. spalio 1 d. lengvatinėmis sąlygomis išnuomoto UAB Kelstena, kaip
sklype esančių stulpelių, neteisėtai įregistruotų Nekilnojamojo turto registre
kaip stadiono tribūnų pamatai, savininkei), nuomos teisėtumą, nustatė, kad šie
valstybinės žemės sklypai buvo išnuomoti nepagrįstai ir neteisėtai.
Valstybės
kontrolės 2002 m. vasario 8 d. sprendimu Vyriausybė buvo prašyta Vilniaus
apskrities viršininko administracijos atstovus patraukti drausminėn
atsakomybėn, o Vilniaus apskrities viršininkas buvo įpareigotas nutraukti
valstybinės žemės nuomos sutartis, sklypus įregistruoti Vilniaus apskrities
viršininko administracijos valdomais valstybinės žemės sklypais, parengti
pažymą dėl savavališkai pastatytų statinių, kreiptis į teismą dėl Nekilnojamojo
turto registro duomenų bazėje įrašyto turto duomenų pripažinimo neteisingais.
Šį Valstybės kontrolės sprendimą UAB Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir
technologijos ir UAB Kelstena skundė Vilniaus apygardos administraciniam
teismui bei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kurie skundus
atmetė, pripažino Valstybės kontrolės sprendimą teisėtu ir pagrįstu.
Vilniaus
apskrities viršininko administracija, vykdydama Valstybės kontrolės sprendimą,
kreipėsi į teismą, tačiau nagrinėjant civilinę bylą dėl valstybinės žemės
sklypo, esančio Vilniuje, Ukmergės g. 14 a, nuomos sutarties nutraukimo,
nepalaikė savo ieškinio reikalavimų, pateikė teismui tvirtinti Vilniaus
apskrities viršininko, UAB Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologijos
direktoriaus bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ
atstovo 2002 m. gruodžio 24 d. sudarytą taikos sutartį. Vilniaus miesto 3
apylinkės teismo teisėja A.Tarvainytė (Šimaitienė) 2003 m. sausio 21 d.
patvirtino minėtą taikos sutartį ir nutraukė civilinę bylą.
Apskrities
viršininkui atsisakius ieškininių reikalavimų liko neapginti valstybės, kaip
neteisėtai išnuomoto sklypo savininkės, interesai. Vyriausybės dėmesys
atkreiptas į tai, kad šiais veiksmais Vilniaus apskrities viršininkas pažeidė
Žemės reformos įstatymo, Žemės įstatymo ir Apskrities valdymo įstatymo
nuostatas, įpareigojančias jį atstovauti ir ginti valstybės interesus žemės
naudojimo srityje, atlikti žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Komisija prašė
Vyriausybę spręsti Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų, netinkamai
vykdančių pareigą atstovauti ir ginti valstybės interesus žemės naudojimo
srityje, atsakomybės ir atitikimo užimamoms pareigoms klausimą, taip pat tam,
kad vėl neliktų neapginti pažeisti valstybės teisėti interesai, paprašė
užtikrinti, kad Vilniaus apskrities viršininkas neatsisakytų ieškinio
reikalavimų dėl 6,4545 ha valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, Laisvės
pr. 10, nuomos sutarties nutraukimo. Atsakymas nebuvo gautas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens Valstybės kontrolės atskirąjį
skundą, panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. sausio 21 d.
nutartį ir perdavė bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja
A.Šimaitienė 2003 m. rugsėjo 10 d. antrą kartą patvirtino taikos sutartį ir
civilinę bylą nutraukė. Valstybės kontrolierius padavė atskirąjį skundą dėl
šios nutarties.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi valstybės kontrolieriaus
atskirąjį skundą 2003 m. gruodžio 10 d. konstatavo, kad skundžiama apylinkės
teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis ir civilinė byla
nutraukta, neatitinka CPK 42 str. 2 d. nuostatų, panaikino Vilniaus miesto 3
apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perdavė bylą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas padavė kasacinį skundą dėl
šios Vilniaus apygardos teismo nutarties.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo
29 d. panaikino Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2003-09-10 nutartį bei Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-10 nutartį
ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui pirmąją
instancija.
Pažymėtina,
kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėja A.Tarvainytė (Šimaitienė),
priimdama abu paminėtus ieškinius pažeidė teismingumo reikalavimus ir CPK 31
str. 1 d., pagal kurį ieškiniai turėjo būti pateikti ne 3 apylinkės teismui, o
nekilnojamųjų daiktų buvimo vietos teismams (Vilniaus miesto 1 bei 2 apylinkių
teismams); pirmos instancijos teisme abu kartus nagrinėdama ieškinį dėl
Ukmergės g. 14A esančios sklypo pažeidė CPK 71 str. 1 d., draudžiančią tam
pačiam teisėjui pakartotinai pirmos instancijos teisme nagrinėti tą pačią bylą;
du kartus patvirtindama taikos sutartį pažeidė CPK 42 str. 2 d., nustatančią,
kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo ir netvirtina šalių taikos
sutarties, jei tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms normoms ar viešajam
interesui. Komisija paprašė įvertinti šiuos įstatymams prieštaraujančius
teisėjos veiksmus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V.Greičius 2004 m. balandžio 20 d. Teisėjų
etikos ir drausmės komisijai teikė iškelti Tarvainytei drausmės bylą. Teismų
taryba pasiūlė skirti teisėjai drausminę nuobaudą.
2003
m. kovo 3 d. posėdyje svarstyti fizinių
asmenų pajamų mokesčio bei gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo gavus pajamų iš
užsienio juridinių asmenų bei iš jų atstovybių ir nuolatinių buveinių Lietuvoje
klausimai, siekiant nustatyti, ar apmokestinant iš užsienio juridinių
asmenų atstovybių ir nuolatinių buveinių gautas su darbo santykiais susijusias
pajamas pagrįstai buvo taikomas mažesnis pajamų mokesčio tarifas.
Komisija
buvo gavusi pareiškimą apie fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimo ir
mokėjimo galimus pažeidimus mokant mokesčius nuo fizinių asmenų gaunamų su
darbo santykiais susijusių pajamų iš užsienio juridinių asmenų ir organizacijų
atstovybių ir nuolatinių buveinių. Išklausius pateiktą informaciją, nuspręsta
prašyti Valstybinę mokesčių inspekciją patikrinti, ar mokėtas ir kaip mokėtas
fizinių asmenų pajamų mokestis bei mokamas gyventojų pajamų mokestis nuo
pajamų, gautų iš užsienio juridinių asmenų atstovybių ir nuolatinių buveinių
Lietuvoje.
2003
m. kovo 12 d. posėdyje Komisija išklausė Valstybės
kontrolės vadovų informaciją apie
atliktų auditų rezultatus, Valstybės kontrolės priimtų sprendimų vykdymą, aptartas Valstybės kontrolės ir
komisijos bendradarbiavimas.
Valstybės
kontrolė buvo Komisijai pateikusi keletą atliktų auditų ataskaitų (dėl
valstybei nuosavybės teise priklausančių AB Šviesa akcijų atstovavimo
Kultūros ministerijoje vertinimo, dėl teisės aktų pažeidimų ir veiklos trūkumų
Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, viešojoje įstaigoje Lietuvos
nacionalinis radijas ir televizija, Vilniaus, Kauno, Panevėžio apskričių
viršininkų administracijose, dėl teisės aktų pažeidimų organizuojant viešuosius
pirkimus ir kontroliuojant sudarytų sutarčių vykdymą Valstybinėje ligonių
kasoje ir kt.). Komisija domėjosi Valstybės kontrolės darbu jai tapus audito
institucija, kaip vykdomi priimti sprendimai, ar prokuratūra ir kitos
teisėsaugos institucijos, kurioms Valstybės kontrolė perduoda medžiagą, imasi
tirti nustatytus pažeidimus bei ginti valstybės interesus, kokių veiksmų
Valstybės kontrolė tikisi iš Komisijos, kaip galima būtų pasiekti, kad veiklos
tikslai būtų efektyviau įgyvendinami.
Valstybės
kontrolierius Jonas Liaučius ir Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Viktoras
Švedas informavo, kad 2002 m. buvo įvykdyta 76 proc. Valstybės kontrolės
priimtų sprendimų, jų vykdymas stabdomas dėl to, kad audituojami subjektai
nemažai sprendimų skundžia teismui. Antikorupcijos komisijai perduodamos tos
audito ataskaitos, kuriose kontrolieriai įžvelgia galimos korupcijos požymius,
tikintis, kad komisijos vykdoma parlamentinė kontrolė padės spręsti iškeltas
problemas. Valstybės kontrolės vadovai išreiškė nuomonę, kad Valstybės
kontrolės teikiamą informaciją apie atliktų finansinių ir veiklos auditų
rezultatus gavusios teisėsaugos institucijos turi efektyviau vykdyti
baudžiamąjį persekiojimą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba veiksmingiau
vykdyti savo funkcijas, institucijų, kuriose nustatyti pažeidimai, vadovams
turi būti taikoma asmeninė atsakomybė, o ministerijų ir kitų institucijų
vadovams turėtų būti suteikta teisė kreiptis į teismą ginant valstybės
interesus.
2003
m. balandžio 9 d. posėdyje Komisija išklausė teisėsaugos institucijų atstovų
informaciją apie valstybiniuose parkuose
esančių žemės sklypų projektavimo teisėtumo ir kitų nuosavybės teisių į žemę
atkūrimo pažeidimų tyrimą, taip pat aptarė valstybės turtinių ir kitų teisėtų interesų gynimo ginant viešąjį
interesą civiliniame procese problemas,
viešojo intereso gynimo reglamentavimą Prokuratūros įstatymo pakeitimo
įstatymo projekte.
Teisėsaugos
atstovai, tiriantys baudžiamąsias bylas dėl piktnaudžiavimo atkuriant
nuosavybės teises, išreiškė nuomonę, kad padarytos klaidos įstatymų leidyboje -
priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo pakeitimus sudarytos galimybės piktnaudžiauti perleidžiant teises
atkurti nuosavybę tretiesiems asmenis. Jų manymu, daugelio pažeidimų būtų buvę
galima išvengti, jeigu nuosavybės teisių į žemę atkūrimas būtų vykdytas dviem
etapais: pirma natūra atkuriant nuosavybės teises visiems asmenims, po to
vykdant nuosavybės teisių atkūrimą kitais būdais. Minėta, kad už nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo pažeidimus atsakingų pareigūnų patraukimą baudžiamojon
atsakomybėn apsunkina ir tai, kad formaliai žemės reformą vykdo apskričių viršininkai,
o realiai pagrindines funkcijas vykdo matininkai, kuriems negali būti taikoma
valstybės tarnautojams numatyta atsakomybė. Visą žemės reformos vykdymo
laikotarpį nebuvo jokios žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo kontrolės,
jie tvirtinti formaliai. Prokurorai paaiškino, kad kvalifikuoti nusikalstamas
veikas, padarytas atkuriant į žemę nuosavybės teises, galima nustačius padarytą
žalą, tačiau net Valstybės kontrolei pripažinus, kad tam tikri žemės sklypai
buvo suteikti neteisėtai, tai negali būti vertinama kaip tiesioginė žala
valstybei, nes jeigu jie būtų buvę parduoti aukcione, nominali jų vertė būtų
laikoma pradine aukciono kaina. Taigi, tokiu atveju galima kalbėti tik apie
negautas valstybės pajamas, kurios nelaikomos žala, o patraukti kaltus asmenis
baudžiamojon atsakomybėn nėra galimybės.
Prokurorai
pažymėjo, kad jų vykdomas tyrimas tiesiogiai priklauso nuo bendradarbiavimo su
Nacionaline žemės tarnyba, Valstybės kontrole bei apskričių viršininkų
administracijomis kokybės, pastebėjo, kad pažeidimai žemės nuosavybės teisių
atkūrimo srityje pasižymi dideliu latentiškumu ir tai labai apsunkina pažeidimų
išaiškinimą. Tokių pažeidimų tyrimas - sudėtinga ir specifinė sritis, todėl
teisėsaugai būtina tokių specialistų, kaip geodezininkų, kartografų,
žemėtvarkininkų ir kt. pagalba. Sunkumų kyla ir bandant nustatyti realias žemės
sklypų pardavimo kainas, pagal kurias galima nustatyti valstybei padarytą žalą.
Įtariamųjų ir kaltinamųjų turto įgijimo ir pajamų teisėtumo pagrindimo tvarka
visiškai neveiksminga.
Minėta,
kad teismai, laukdami apkaltinamųjų nuosprendžių pareigūnams, nenagrinėja
civilinių bylų dėl žemės sklypų perleidimo sandorių pripažinimo
negaliojančiais, o valstybės pareigūnų baudžiamąsias bylas nagrinėjantys
teisėjai, vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, laukia
civilines bylas nagrinėjančių teismų sprendimų. Pažeidimai atkuriant nuosavybės
teises daromi sąmoningai, nesilaikant Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo,
kuriame išaiškinta, jog tuo atveju, kai pretendentas turėjo teisę į vieną žemės
sklypą, tai visiems jo teisių perėmėjams taip pat turi būti suteiktas vienas
sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Teisėsaugos
institucijų atstovai akcentavo, kad valstybės institucijos - Nacionalinė žemės
tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, apskričių viršininkai - nevykdo joms
pavestų funkcijų žemės reformos kontrolės srityje, pačios nesikreipia į teismą
su ieškiniais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Seimo kontrolieriai
taip pat nesinaudoja teise kreiptis į teismą dėl žalos valstybei atlyginimo
arba dėl konkrečių asmenų atleidimo iš užimamų pareigų, siunčia teisėsaugos
institucijoms konkrečiais faktais nepagrįstas pažymas. Prokurorai ieškinius
reiškia valstybės interesais, kadangi įstatymu žemės valdymas yra priskirtas
apskritims, jos pagal civilinio proceso reikalavimus turėtų palaikyti prokurorų
pareikštą ieškinį, tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities administracijos
pareigūnai neretai nepalaiko prokuratūros ginant valstybės interesus pareikštų
ieškinių.
Vilniaus
apygardos prokuratūros atstovai paaiškino, kad susiduria su sunkumais dėl
revizijų atlikimo - pakeitus Valstybės kontrolės įstatymą prokuratūra negali
pavesti atlikti revizijų Valstybės kontrolei, Revizijų departamentas prijungtas
prie vienos teisėsaugos institucijos - kvotos funkcijas vykdančios Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos.
Specialiųjų
tyrimų tarnybos atstovų manymu sunkumų kelia per trumpi Baudžiamajame kodekse
numatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai, nepakankamai reglamentuoti
atsakomybės klausimai.
Posėdyje
Komisija aptarė valstybės turtinių ir kitų teisėtų interesų gynimo ginant
viešąjį interesą civiliniame procese problemas. Komisiją pasidomėti viešojo
intereso gynimu paskatino jos veikloje pasitaikantys atvejai, kai valstybės ir
savivaldybių specializuotos institucijos, turinčios įgaliojimus ginti viešąjį
interesą tam tikrose srityse, jų nerealizuoja. Komisija yra nagrinėjusi nemažai
klausimų, susijusių su valstybės ir visuomenės interesų gynimu ginant viešąjį
interesą civilinėse bylose, todėl gali daryti išvadą, kad valstybės turtiniai
ir kiti teisėti interesai Lietuvoje nėra tinkamai ir efektyviai ginami,
daugelis valstybės ir savivaldybių institucijų, kurios turėtų ginti šiuos
interesus, neatlieka savo funkcijų viešojo intereso gynimo srityje. Prokuratūra
šiuo metu yra vienintelė institucija, turinti bendrąją kompetenciją ginti
viešąjį interesą civilinėse bylose, tačiau minėto intereso gynimas civilinėse
bylose yra virtęs antraeilės reikšmės funkcija. Nevyriausybinės organizacijos
taip pat retai ir nepakankamai efektyviai realizuoja teises ginti viešąjį
interesą.
Siekiant
apibendrinti valstybės institucijų kompetenciją viešojo intereso gynimo srityje
ir iškelti viešojo intereso gynimo problemas, priimta Komisijos 2003-04-09
išvada "Dėl viešojo intereso gynimo civiliniame procese".
2001-2002
m. Komisija nagrinėjo nemažai klausimų, susijusių su valstybės interesų gynimu
ginant viešąjį interesą civilinėse bylose (pavyzdžiui, dėl valstybinės žemės
sklypų, esančių Vilniuje, Kraševskio g. 10, Laisvės pr. 10, Ukmergės g. 14a,
Pilaitėje ir kitų nuomos, pardavimo bei perdavimo naudotis teisėtumo).
Nustačiusi, kad valstybės turtiniai ir kiti teisėti interesai nėra tinkamai ir
efektyviai ginami, daugelis valstybės ir savivaldybių institucijų, kurios
turėtų ginti šiuos interesus, šioms problemoms praktiškai neskiria jokio
dėmesio ir neatlieka savo funkcijų viešojo intereso gynimo srityje, teisinis
reglamentavimas šioje srityje nepakankamas, kai kurios specializuotos
institucijos nėra pozityviai įpareigotos ginti viešąjį interesą civilinėse
bylose įgyvendindamos savo kompetenciją tam tikrose visuomenės gyvenimo ar
valstybės valdymo srityse, Komisija buvo numačiusi atlikti viešojo intereso
gynimo Lietuvoje problemų analizę.
Komisija
siekė įvertinti ir apibendrinti valstybės institucijų kompetenciją šioje
srityje ir viešojo intereso (ypač valstybės turtinių interesų) gynimo
problemas, pateikti siūlymus dėl valstybės institucijų ir jų pareigūnų
kompetencijos reglamentavimo tobulinimo, todėl domėtasi ir viešojo intereso
gynimu užsienio valstybėse. Atlikus minėtą analizę padarytos šios išvados
1.
Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, Civilinio proceso kodeksui,
Administracinių bylų teisenos įstatymui bei naujos redakcijos Valstybės kontrolės
įstatymui, prokuratūra tapo pagrindine viešojo intereso gynimo institucija ir
vienintele institucija, turinčia bendrąją kompetenciją ginti viešąjį interesą
civilinėse bylose.
2.
Lietuvoje pagrindinės prokuroro funkcijos susijusios su baudžiamuoju persekiojimu,
tai sudaro institucines prielaidas mažesniam prokuratūros aktyvumui civilinėse
bylose - viešojo intereso gynimas civilinėse bylose virtęs antraeilės reikšmės
funkcija, civiliniam procesui skiriama nepakankamai dėmesio.
Priimtos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio pataisos, bei rengiamas
naujos redakcijos Prokuratūros įstatymas turėtų suaktyvinti prokurorų veiklą
civiliniame procese, tačiau kartu būtina spręsti prokuratūrų Civilinių bylų
skyrių specialistų kvalifikacijos klausimus ir praktikoje efektyviau realizuoti
prokurorų įgaliojimus ginant viešąjį interesą civiliniame procese.
3.
Civilinis kodeksas numato tik du atvejus, kai prokuroras gali ginti valstybės
interesus civiline tvarka:
-
dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu (CK 2.114 straipsnis);
- dėl juridinio asmens veiklos tyrimo
gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo
organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams (CK 2.125
straipsnis).
Keltinas
klausimas, ar šie straipsniai apims visus atvejus, kai kils poreikis ginti
valstybės interesą civiline tvarka. Be to, poreikis ginti viešąjį interesą
inicijuojant civilinę bylą dažnai tampa akivaizdus išnagrinėjus baudžiamosios
bylos medžiagą (atlikus ikiteisminį tyrimą), kai nustatoma, kad nėra
nusikaltimo požymių, suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties
terminas ar panašiais atvejais nesant galimybės patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, tačiau galima apginti viešąjį interesą (taip pat ir valstybės
interesus) civiline tvarka, todėl būtina įstatyme įtvirtinti prokuroro pareigą
ginti viešąjį interesą tokiais atvejais. Naujos redakcijos Prokuratūros
įstatyme būtina įtvirtinti prokuroro pareigą ginant viešąjį interesą kreiptis į
teismą ir tais atvejais, kai šių interesų negina įgaliotos valstybės ir
savivaldybių institucijos.
4.
Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos įstatymus, įtvirtinančius valstybės ir
savivaldybių institucijų teisę ginti viešąjį interesą civiliniame procese,
pasakytina, kad tokią teisę turi gana platus subjektų ratas. Tačiau pažymėtina,
kad kai kurių institucijų kompetencija ginant viešąjį interesą nėra aiškiai
reglamentuota, todėl šių institucijų veiklos teisinis reglamentavimas turėtų
būti tobulinamas aiškiai, vienareikšmiškai ir pozityviai įtvirtinant jų pareigą
ginti viešąjį interesą konkrečiose srityse. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
būtent konkreti specializuota valstybės ar savivaldybės institucija (Valstybės
turto fondas, apskričių viršininkai ir daugelis kitų) privalo būti pagrindine
viešojo intereso gynėja konkrečioje visuomenės gyvenimo ar valstybės valdymo
srityje, tokia pareiga turi būti įtvirtinta tų institucijų veiklą
reglamentuojančiuose teisės aktuose, o prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą
turėtų atsirasti tik tokiu atveju, jei tos institucijos nevykdo savo pareigų
ginti viešąjį interesą. Tokia tvarka numatyta dabar galiojančiame Prokuratūros
įstatyme, tačiau institucijų, nevykdančių aptariamos pareigos, pareigūnų
neveikimas praktikoje toleruojamas, tokie pareigūnai, net ir patenkinus
prokuroro ieškinį, netraukiami atsakomybėn (pavyzdžiui, į Komisijos pastabas
dėl Valstybės turto fondo veiklos ir neveikimo konkrečias atvejais, nebuvo
reaguojama; kitu atveju - apskrities viršininkas ne tik pats nesiėmė priemonių
nustatytiems pažeidimams pašalinti, bet teisme nepalaikė prokuroro ieškinio,
paduoto ginant valstybės interesus). Todėl būtina siūlyti Vyriausybei
peržiūrėti valstybės ir savivaldybių institucijų, turinčių įgaliojimus ginti
viešąjį interesą konkrečiose srityse, veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir
pozityviai įtvirtinti jų pareigą ginti viešąjį interesą, o viešojo
administravimo institucijų pareigūnams nevykdant šios pareigos, užtikrinti jų
patraukimą atsakomybėn. Būtina ne tik tobulinti teisinį reglamentavimą, bet ir
didinti specializuotų valstybės ar savivaldybių institucijų veiklos efektyvumą
ginant viešąjį interesą konkrečiose visuomenės gyvenimo ir valstybės valdymo
srityse, nes šiuo metu dauguma tokių valstybės ir savivaldybės institucijų
praktikoje nerealizuoja įgaliojimų ginti viešąjį interesą atstovaujamose
srityse.
5.
Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos retai ir nepakankamai
efektyviai realizuoja teisę ginti viešąjį interesą.
6.
Viešojo intereso gynima pareiškiant grupės ieškinį Lietuvoje problematiškas.
Naujasis Civilinio proceso kodeksas numato tokio ieškinio padavimo galimybę,
tačiau nereglamentuoja tokių procesinių bylų nagrinėjimo ypatumų: neaišku, kiek
asmenų gali paduoti grupės ieškinį, kokie reikalavimai keliami tokiam
ieškiniui, ar turi būti identifikuoti visi asmenys, kurių interesais paduodamas
ieškinys.
Nuspręsta:
1.
Siūlyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui Prokuratūros įstatymo pakeitimo
įstatymo projekto (Nr. IXP-2425(2) 19 straipsnį papildyti 5 dalimi: "5.
Prokurorai privalo kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu ir
kitais atvejais, kai pažeistas viešasis interesas ir valstybės pareigūnai,
tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė
priemonių pažeidimams pašalinti."
2.
Prašyti Vyriausybę peržiūrėti valstybės ir savivaldybių institucijų, turinčių
įgaliojimus ginti viešąjį interesą konkrečiose srityse, veiklą
reglamentuojančius teisės aktus ir juose pozityviai įtvirtinti institucijų
pareigą ginti viešąjį interesą, o viešojo administravimo institucijų
pareigūnams nevykdant šios pareigos, užtikrinti jų patraukimą atsakomybėn; taip
pat apsvarstyti galimybę suteikti įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir kitoms,
už konkrečias valstybės valdymo sritis atsakingoms institucijoms.
2003
m. balandžio 23 d. Komisijos posėdyje išklausyta teisėsaugos institucijų
atstovų informacija apie tyrimo dėl VĮ
Valstybės turto fondo darbuotojų piktnaudžiavimo pasitikėjimu ūkinėje ir
finansinėje veikloje privatizuojant AB "Vakarų laivų remontas" eigą.
Komisija
atkreipė suinteresuotų institucijų dėmesį į tai, kad privatizuojamus objektus
tikslinga parduoti rinkos kainai artima kaina ir nereikėtų privatizavimo
konkurso nugalėtojų rinkti pagal ydingą praktiką - dauguma stambiųjų objektų
yra privatizuoti parduodant per maža kaina, tačiau numatant į įmones nemažas
investicijas, kurios taip ir nebuvo padarytos, vėliau Valstybės turto fondas
keitė privatizavimo sutartis atidėdamas investavimo terminus, mažindamas
investicijas ir baudas už įsipareigojimų nevykdymą.
Vyriausybei
priminta apie tai, kad Komisija 2001 ir 2002 m. jau yra atkreipusi jos dėmesį į
valstybės įmonės Valstybės turto fondo statuso klausimus - tai, kad Valstybės
turto fondas pagal vykdomas funkcijas neatitinka valstybės įmonės statuso; jo
funkcijos nesuderinamos su Civilinio kodekso 2.36 str. 2 d. nustatančia, kad
valstybė ir savivaldybės įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir
jas įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas;
privatizavimo politiką turėtų formuoti valstybės institucija, o Valstybės turto
fondas galėtų tik ją įgyvendinti (į pastarąją pastabą buvo atsižvelgta keičiant
Valstybės turto fondo veiklą reglamentuojančius teisės aktus).
2003
m. gegužės 14 d. Komisija uždarame posėdyje išklausė Valstybės saugumo
departamento ir VĮ Valstybės turto fondo atstovų informaciją apie alkoholio gamybos įmonių
"Stumbras", "Alita", "Vilniaus degtinė" ir
"Anykščių vynas" privatizavimo eigą.
Atsižvelgdama
į posėdžio metu išsakytas pastabas, Komisija priėmė sprendimą siūlyti valstybės
vadovams išklausyti Valstybės saugumo departamento ir kitų teisėsaugos
institucijų informaciją apie potencialių pirkėjų patikimumą.
VĮ
Valstybės turto fondui pasiūlyta, naudojantis Vyriausybės 1997-12-31 nutarimu
Nr. 1502 patvirtintuose Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo
konkurso būdu nuostatuose numatyta teise kreiptis į atitinkamas institucijas
dėl duomenų apie potencialaus pirkėjo patikimumą pateikimo, kreiptis ne tik į
Valstybės saugumo departamentą, bet ir į kitas teisėsaugos institucijas
(Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Policijos departamento Organizuotų
nusikaltimų tyrimo tarnybą bei Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą,
Specialiųjų tyrimų tarnybą) dėl informacijos apie potencialių alkoholio gamybos
įmonių pirkėjų patikimumą pateikimo pagal šių tarnybų kompetenciją.
Vyriausybės
prašyta kuo skubiau (dar iki alkoholio įmonių privatizavimo pabaigos) priimti
poįstatyminį teisės aktą, nustatantį aiškius potencialių investuotojų
patikimumo vertinimo kriterijus ir reglamentuojantį pateiktos informacijos
įvertinimo tvarką bei įtaką priimamiems sprendimams. Komisija dar 2001-04-27
siūlė Vyriausybei, Privatizavimo komisijai ir Valstybės turto fondui nustatyti
strateginio investuotojo patikimumo vertinimo kriterijus ir tvarką, tačiau į
šiuos siūlymus nebuvo reaguota.
2003
m. gegužės 21 d. posėdyje Komisija nagrinėjo problemas, susijusias su ežerų įtraukimu į Vyriausybės tvirtinamą
valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašą. Apsvarsčiusi Aplinkos
apsaugos agentūros, Kultūros ministerijos, Vilniaus apskrities viršininko
administracijos, Trakų rajono savivaldybės ir Trakų istorinio nacionalinio
parko atstovų pateiktą informaciją, Komisija nusprendė:
1)
prašyti Vyriausybę ir Aplinkos ministeriją (Vyriausybės nutarimo projekto
rengėją) užtikrinti, kad priimant sprendimą įtraukti ar neįtraukti vandens
telkinius į Vyriausybės tvirtinamą Valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių
sąrašą būtų vadovaujamasi aplinkos ministro patvirtintais Aplinkosauginiais
kriterijais, o ne subjektyviais kriterijais ar privačiais atskirų asmenų
interesais;
2)
prašyti Specialiųjų tyrimų tarnybą patikrinti:
-
Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje esančių Akies, Širmuko, Sasonės
ir Birvos ežerų neįtraukimo į Valstybinės reikšmės vidaus vandens tekinių
sąrašo projektą aplinkybes, siekiant nustatyti, ar tai nėra susiję su
privačiais atskirų asmenų interesais;
-
ar nėra suklastota Tauragės apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens
telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn;
3)
atkreipti Kultūros ministerijos ir Trakų rajono savivaldybės dėmesį į tai, kad
derindami teisės aktų projektus vadovautųsi jų institucijos kompetenciją
apibrėžiančiais teisės aktais;
4)
siūlyti Vyriausybei apsvarstyti galimybę saugomų teritorijų valstybinio valdymo
klausimus pavesti vienai institucijai Aplinkos ministerijai, siekiant
išvengti įvairių institucijų (Aplinkos ministerijos, Kultūros ministerijos,
saugomos teritorijos administracijos ir kt.) kompetencijos persipynimo,
sąlygojančio neaiškias atsakomybės ribas.
2003
m. gegužės 21 d. posėdyje Komisija taip pat svarstė klausimą dėl Kultūros ministerijos ir Kultūros
vertybių apsaugos departamento pozicijos sprendžiant savavališkų statybų Trakų
istoriniame nacionaliniame parke problemas. Išklausiusi Kultūros
ministerijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų
planavimo ir statybos inspekcijos, Valstybinės paminklosaugos komisijos, Trakų
rajono savivaldybės ir Trakų istorinio nacionalinio parko atstovų informaciją,
Komisija nusprendė:
1)
siūlyti kultūros ministrei dar kartą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Kultūros
vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio viršininko
A.Bundonio veiksmų, derinant T.Žurovos gyvenamojo namo rekonstrukcijos
projektą, kadangi Kultūros vertybių apsaugos departamento komisijos atliktas
patikrinimas buvo neišsamus: komisija nepateikė A.Bundonio veiksmų teisinio
įvertinimo, nesprendė tarnybinės atsakomybės klausimo, komisijos padarytos
išvados ir pasiūlyti sprendimai yra neadekvatūs nustatytoms aplinkybėms;
2)
prašyti Seimo Aplinkos apsaugos bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetus
sustiprinti parlamentinę kontrolę, siekiant išspręsti savavališkų statybų (ypač
Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje) problemą;
3)
prašyti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą išnagrinėti aplinkybes dėl
dviprasmiškos Kultūros ministerijos pozicijos, sprendžiant klausimą dėl Trakų
įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
2003
m. gegužės 28 d. posėdyje Komisija išklausė informaciją apie pažeidimų,
padarytų naudojant lėšas, skiriamas per Europos Sąjungos finansinės paramos
programas PHARE, ISPA ir SAPARD, tyrimą bei Lietuvos institucijų pasirengimą įsisavinti finansinę paramą per
Europos Sąjungos Struktūrinius fondus. Šiuos klausimus Komisija svarstė
norėdama išsiaiškinti, ar valstybės institucijos pagal savo kompetenciją daro
viską, kad būtų pasirengta ir sugebama tinkamai ir kaip galima skaidriau
įsisavinti Europos Sąjungos Struktūrinius fondus, kokių priemonių numatoma
imtis vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, susijusių su
Struktūrinių fondų naudojimu, prevenciją, ar teisėsaugos institucijos
pasirengusios atskleisti ir tirti tokias nusikalstamas veikas, kokia patirtis
įgyta tiriant pažeidimus, padarytus neteisėtai naudojant lėšas, kurias Lietuva
gauna per Europos Sąjungos finansinės paramos programas PHARE, ISPA ir SAPARD.
Finansų
ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Generalinės prokuratūros,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, Policijos departamento atstovai informavo apie
atstovaujamų institucijų veiklą šioje srityje. Finansų ministerijos atstovai
supažindino su Europos Sąjungos lėšų naudojimo priežiūros ir kontrolės tvarka.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje, kuri paskirta institucija, atsakinga
už bendradarbiavimą su Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), buvo
paskirta 20 pareigūnų, atsakingų už veikų, susijusių su sukčiavimu ir kitomis
neteisėtomis veikomis, kenkiančiomis Europos Bendrijų finansiniams interesams,
atskleidimą ir tyrimą. Tokie pareigūnai paskirti ir kitose teisėsaugos
institucijose: Specialiųjų tyrimų tarnyboje - 8, Policijos departamente - 15,
prokuratūroje - 23. Šioje srityje bendradarbiaujama taip pat ir su Valstybės
kontrole, Muitinės departamentu, Valstybės saugumo departamentu, Pasienio
policija ir kitomis institucijomis, pasirašyti atitinkami susitarimai, priimami
reikalingi teisės aktai. Vyriausybės patvirtinta Finansinių Europos Sąjungos
paramos programų administravimo, valdymo ir kontrolės tvarka numato, kad
valstybės institucijos, gavusios informaciją apie neteisėtą Europos Sąjungos
paramos programų lėšų panaudojimą, nedelsdamos turi informuoti OLAF kontaktinę
instituciją - Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą.
Komisija
akcentavo procedūrų viešumo, tarnybų bendradarbiavimo svarbą, pasiūlė
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ir kitoms teisėsaugos institucijoms,
atskleidžiančioms ir tiriančioms Europos Bendrijos finansinius interesus
pažeidžiančias veikas, pateikti nuomonę dėl numatomo Europos Sąjungos
Struktūrinių fondų naudojimo kontrolės mechanizmo trūkumų ir pasiūlymus jo
tobulinimui.
2003
m. birželio 4 d. įvykusiame Seimo Antikorupcijos komisijos bei Biudžeto ir
finansų komiteto Audito pakomitečio bendrame posėdyje išklausyta informacija apie Valstybės kontrolės atlikto SAPARD
lėšų 2002 m. 9 mėnesių išlaidų deklaracijos audito ataskaitoje pateiktų
rekomendacijų įgyvendinimą bei apie "PricewaterhouseCoopers"
auditorių išvadas dėl Nacionalinės
mokėjimo agentūros veiklos vykdant SAPARD programą 2002 metais. Šią
informaciją pateikė posėdyje dalyvavę Valstybės kontrolės, Finansų
ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie
Žemės ūkio ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atstovai.
Valstybės
kontrolės atstovai informavo, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra atsižvelgė į
daugelį auditorių rekomendacijų, tačiau neįvykdė siūlymo papildomai įvertinti
įmonės "Rovisa" projekto finansavimą ir spęsti klausimą dėl
susigrąžinimo 2 017 703 Lt, sumokėtų pažeidžiant Daugiametės finansavimo
sutarties nuostatas (t.y. sumokėtų už įrangą, kuri buvo gauta ir sumontuota iki
paramos sutarties pasirašymo). Dėl to, Valstybės kontrolės specialistų nuomone,
SAPARD lėšų 2002 m. 9 mėnesių faktinių išlaidų deklaracija yra išsami, tačiau
neteisinga.
Finansų
ministerijos atstovai supažindino su svarbiausias
"PricewaterhouseCoopers" auditorių pastebėjimais: apie tai, kad
Nacionalinė mokėjimo agentūra neanalizuoja ir nevertina informacijos dėl
įmonių, susijusių su potencialiu paramos gavėju, kai šis priklauso įmonių grupei;
pastebėti atvejai, kai paramos gavėjai nepateikia įrodymų apie sugebėjimą
parduoti produkciją per projekte numatytus terminus; agentūra nepakankamai
vertina paramos gavėjų tiekėjų pasikeitimą po paramos sutarties sudarymo;
atkreipė dėmesį ir į minėtą Valstybės kontrolės nustatytą faktą, nurodydami,
kad paramos teikimas pagal sąskaitas, išrašytas anksčiau nei sudaryta paramos
sutartis, prieštarauja agentūros patvirtintoms procedūroms.
Nacionalinės
mokėjimo agentūros direktorius informavo, kad pagal Nacionalinę žemės ūkio ir
kaimo plėtros programą 2000-2003 m. skirta 569,336 mln. Lt paramos lėšų.
Paraiškų rinkimo metu buvo gauta ir registruota 927 paraiškos už 839,1 mln.
litų. Patvirtinta 318 projektų ir sudaryta paramos sutarčių, kuriose numatyta
projektų įgyvendinimui skirti 334,9 mln. Lt. Atmesta 175 paraiškų už 177,438
mln. Lt.
Komisijos
nariai piktinosi, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra įslaptina duomenis apie
paramos teikimą, nors Europos Taryba skatina viešumą šioje srityje. Taip pat
agentūros vadovo dėmesys atkreiptas į tai, kad būtina informuoti potencialius
paramos gavėjus apie galimybę SAPARD programos lėšomis padengti verslo projektų
rengimo išlaidas (direktoriaus įsakyme, kuriame nurodomos tinkamos SAPARD
lėšomis remiamos išlaidos, nenurodyta, kad verslo projektų rengimo išlaidos
gali būti kompensuojamos kartu su kitomis tinkamomis išlaidomis). Agentūros
vadovas sakė, kad nuo 2003 m. birželio 1 d. informacija apie paramą nebus
įslaptinama, sutiko, kad būtina aiškiau informuoti apie projektų rengimo
išlaidų kompensavimą.
Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos atstovai informavo apie tarnybos veiklą
atskleidžiant Europos Bendrijų finansiniams interesams priešingas veikas.
2003
m. birželio 18 d. įvykusiame Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto bei
Antikorupcijos komisijos bendrame posėdyje išklausyta Vyriausybės 2003 m. kovo
25 d. nutarimu Nr. 353 sudarytos Komisijos
valstybės tarnautojų veiksmams ir sprendimams, susijusiems su nuosavybės teisių
į žemę atkūrimu, patikrinti bei Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovų informacija
apie nustatytus įstatymų pažeidimus, padarytus vykdant žemės reformą.
Komisijos
pareigūnų veiksmams, susijusiems su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu,
patikrinti, baigusios darbą 2003 m. birželio 1 d., atstovų prašyta pateikti
išvadas, atsakyti į klausimus kokia padėtis žemės grąžinimo srityje, dėl kokių
priežasčių atsirado galimybė valstybės pareigūnams piktnaudžiauti tarnybine
padėtimi, kokių priemonių reikėtų imtis susidariusiai padėčiai ištaisyti ir
kokiu būdu gali būti nubausti žemės reformos pažeidėjai.
Minėtos
komisijos atstovai informavo, kad komisijoje dirbo trys darbo grupės pagal
veiklos sritis: 1) valstybės tarnautojų žemės įsigijimo analizė (vadovė
R. Baškytė), 2) teisės aktų, sudariusių prielaidas valstybės tarnautojams
įsigyti žemę piktnaudžiaujant tarnyba, analizė (vadovas P. Aleknavičius), 3)
gyventojų skundų dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų analizė (vadovas
A.Basiulis). Komisija nustatė tikrintinus valstybės tarnautojus, turėjusius
galimybę naudotis informacija apie laisvus valstybinės žemės fondo sklypus,
tačiau netyrė, ar tarnautojai žemę įsigijo teisėtai. Nurodytos dešimt
priežasčių, sudariusių prielaidas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi: 1) 1997 m.
priimti nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuojantys teisės aktai,
suteikę galimybę laisvo fondo valstybinę žemę perduoti nuosavybėn pretendentams
į nuosavybės teisių atkūrimą neatsižvelgiant į tai, kas šią žemę dirba ir
nesusiejant šio privatizavimo proceso su būsima ūkine veikla; 2) 2,5 m. galiojo
tvarka, leidžianti nuosavybės teisę į žemę atkurti ir kitiems asmenims, iš
žemės savininkų įsigijusiems teisę atkurti nuosavybės teises; 3) įstatymų
nustatyto lygiavertiškumo principo pažeidimas, perduodant nuosavybėn laisvos
valstybinės žemės sklypus vietoje negrąžinamos natūra žemės, 1998 m.
patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodika, pagal kurią
žemės vertė buvo nustatoma neįvertinus reikšmingų faktorių (žemė rekreacinėse
zonose, prie didžiųjų miestų ar vandens telkinių, brandūs miškai ir kt.); 4)
Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatos dėl pretendentų prašymų
tenkinimo eiliškumo pažeidimas; 5) projektavimo procedūrų pažeidimas dėl
nepakankamos žemėtvarkos projektų vykdymo kontrolės, už kurią atsakingi
valstybės tarnautojai, dirbantys apskričių viršininkų administracijose ir
Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos; 6) žemės reformą
vykdančių specialistų nepakankama veikla atstovaujant valstybės interesus; 7)
apskričių viršininkų vykdyta nepakankama darbuotojų veiklos kontrolė bei
reagavimas į institucijų, atlikusių patikrinimus, išvadas; 8) egzistuojanti
teisinė bazė, neleidžianti taikyti griežtesnių sankcijų valstybės tarnautojams
(Valstybės tarnybos įstatymas nustato 6 mėn. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn
terminą, pagal BK 229 str. galima traukti baudžiamojon atsakomybėn, kai
padaroma didelė žala, Viešųjų ir
privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas numato, kad atleisti
iš pareigų valdininką galima, tačiau nenustatyta kitos tarnybinės atsakomybės
už piktnaudžiavimą taikymo tvarka); 9) atsakomybės požiūriu nesudaryta galimybė
žemėtvarkos skyrių darbuotojus prilyginti valstybės tarnautojams, 10)
nepakankamas statybų žemės sklypuose reguliavimas. Teigta, kad grupės pateikė
pasiūlymus, kaip patikslinti žemės įvertinimo metodiką, nustatyti griežtesnius
reikalavimus valstybės tarnautojams dėl tarnybinių nuobaudų taikymo, prailginti
patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą.
Vyriausybės
sudarytos komisijos atstovai informavo, kad valstybės institucijų
žemėtvarkininkų tikrinimas vykdytas pagal dvi grupes - griežtesnio ir riboto
tikrinimo. Patikrintas institucijų, pavaldžių Žemės ūkio ir Aplinkos
ministerijoms, bei visų apskričių žemėtvarkos skyrių tarnautojų žemės sklypų
įsigijimas po 1999 m., iš viso patikrinti 2837 tarnautojai, kartu su
giminaičiais 3653 asmenys. Daugiausia žemės sklypų įgijo Vilniaus, Telšių,
Klaipėdos, Kauno apskričių viršininkų administracijų, Valstybinio žemėtvarkos
instituto, Žemės ūkio ministerijos, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos
darbuotojai. Pastebėjo, kad daugiausiai jų įsigijo tarnautojai, kurie
tiesiogiai dalyvauja žemės reformos procese. Darbo grupės pateiktose išvadose
siūloma atlikti sklypų, įsigytų ir ankstesniais metais, t.y. iki 1999 m.,
įsigijimo teisėtumo patikrinimą.
Atkreiptas
dėmesys į tai, kad neteisėti veiksmai tebevyksta, gaunama pranešimų iš
gyventojų, kad vertingose vietovėse labai skubama atkurti nuosavybę į žemę bei
miškus. Pastebėti dažni lygiavertiškumo principo pažeidimai suteikiant piliečiams
neatlygintinai valstybinės žemės sklypus vertingose teritorijose.
Specialiųjų
tyrimų tarnybos atstovai teigė, kad daugiausia piktnaudžiavimo tarnybine
padėtimi atvejų atkuriant nuosavybės teises į žemę padaryta po 1999 m. Seime
priimto įstatymo pakeitimo, leidžiančio nuosavybės teisę perleisti kitiems
asmenims, valstybės tarnautojai, kurie vykdė žemės reformą, pažeisdami
Valstybės tarnybos įstatymą, Viešųjų ir privačių interesų tarnyboje derinimo
įstatymą, suskubo naudotis spragomis. Nustatyta, kad praktiškai kiekvienoje
apskrityje buvo pasinaudota turima informacija apie laisvus valstybinės žemės
sklypus. Apgailestavo, kad įstatymai draudžia viešai skelbti visuomenei
žinotiną informaciją apie korumpuotus tarnautojus. Informavo, kad Specialiųjų
tyrimų tarnyba tebevykdo tyrimą pasitelkusi Nacionalinės žemės tarnybos, Žemės
ūkio ministerijos, Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos specialistus.
Susipažinusi
su Komisijos valstybės tarnautojų veiksmams ir sprendimams, susijusiems su
nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, patikrinti pateikta informacija apie
pažeidimus, padarytus vykdant žemės reformą, Antikorupcijos komisija 2003 m.
birželio 30 d. posėdyje apsvarstė ir pateikė Vyriausybei ir kitoms
institucijoms savo pasiūlymus dėl jų veiklos bei pastabas dėl teisės aktų
tobulinimo.
Susipažinusi
su minėtos Vyriausybės sudarytos komisijos pateiktais pasiūlymais dėl teisės
aktų tobulinimo, Antikorupcijos komisija atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie
pasiūlymai nebuvo pakankamai pagrįsti (diskutuotinas kai kurių pasiūlymų
konstitucingumas bei jų atitikimas kitiems galiojantiems teisės aktams,
neįvertintas papildomų lėšų poreikis ir kt.).
Atsižvelgdama
į tai, kad valstybės tarnautojai, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavę
nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo procese, pažeidė
Valstybės tarnybos įstatyme numatytą nesavanaudiškumo principą, reikalaujantį
vadovautis visuomenės interesais, naudoti patikėtą turtą ir tarnybinę
informaciją tik visuomenės gerovei, einant politiko ar atliekant tarnybines
pareigas nesiekti naudos sau, tai sukėlė įtampą visuomenėje ir nepasitikėjimą
valdžios institucijomis, Komisija pasiūlė:
1) Ministrui Pirmininkui pavesti darbo
grupei, sudarytai Ministro Pirmininko 2003-06-26 teisės aktams, susijusiems su
žemės reformą vykdančių ir kontroliuojančių valstybės tarnautojų veiklos
reglamentavimu bei jų atsakomybės didinimu, kartu su kompetentingomis
institucijomis įvertinti pateiktas pastabas dėl Komisijos valstybės tarnautojų
veiksmams ir sprendimams, susijusiems su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu,
patikrinti pateiktų pasiūlymų dėl teisės aktų tobulinimo, apsvarstyti Žemės
reformos įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo, Statybos įstatymo, Baudžiamojo
kodekso ir kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų pakeitimo tikslingumą,
atsižvelgiant į siūlomų pakeitimų suderinamumą su galiojančiais teisės aktais,
lėšų poreikį ir jo atitikimą valstybės finansinėms galimybėms, bei parengti
atitinkamų teisės aktų projektus;
2)
Specialiųjų tyrimų tarnybai atlikti žemės reformą ir nuosavybės teisių į žemę,
mišką ir vandens telkinius atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų antikorupcinį
įvertinimą ir pateikti Ministro Pirmininko 2003-06-26 sudarytai darbo grupei
pasiūlymus dėl atitinkamų teisės aktų pakeitimo;
3)
Vyriausybei įvertinti apskričių viršininkų, kurie yra atsakingi už žemės
reformos įgyvendinimą, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos, atsakingos už žemės reformos vykdymo kontrolę, vadovų veiklą ir
spręsti jų atsakomybės klausimą;
4)
Ministrui Pirmininkui pavesti darbo grupei, sudarytai Ministro Pirmininko
2003-06-26 valstybės tarnautojų žemės nuosavybės įsigijimo bei sprendimų
priėmimo teisėtumui patikrinti (vadovas A.Astrauskas) kartu su Specialiųjų
tyrimų tarnyba patikrinti, ar valstybės politikams (Seimo, Vyriausybės,
savivaldybių tarybų nariams), bei vykdant žemės reformą dalyvavusiems valstybės
pareigūnams ir tarnautojams yra teisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę,
mišką, vandens telkinius;
5)
Vyriausybei įpareigoti apskričių viršininkus sudaryti darbo grupes (į kurių
sudėtį įeitų ir teisėsaugos - prokuratūros bei Specialiųjų tyrimų tarnybos -
atstovai) įvertinti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir su jais
susijusių dokumentų teisėtumą, nustačius pažeidimus pagal kompetenciją spręsti
sprendimų ir sandorių panaikinimo klausimus, medžiagą perduoti apygardų
prokuratūroms tarnautojų veiksmams įvertinti Baudžiamojo proceso kodekso
tvarka;
6)
Generalinei prokuratūrai spręsti klausimą dėl galimybės ginant viešąjį interesą
administracine arba civiline tvarka ginčyti sprendimų, kuriais buvo atkurtos
nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, teisėtumą bei sandorius,
kuriais buvo perleisti objektai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės;
7)
Generalinei prokuratūrai ir Specialiųjų tyrimų tarnybai nustačius faktus, kai
valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys atkūrė nuosavybės teises į
žemę, mišką ar vandens telkinius naudodamiesi tarnybine padėtimi, spręsti jų
baudžiamosios atsakomybės klausimą;
8)
Valstybės kontrolei atlikti žemės reformai skirtų lėšų panaudojimo auditą.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto Audito pakomitečiui kontroliuoti Valstybės
kontrolės sprendimų vykdymą.
2003
m. rugsėjo 15 d. uždarame posėdyje Komisija išklausė Valstybės saugumo
departamento bei Generalinės prokuratūros atstovų informaciją apie ikiteisminio tyrimo, atliekamo dėl
teisėjų, įtariamų nusikalstamais ryšiais su stambaus masto kontrabandą
vykdžiusiais asmenimis, veiklos, eigą.
Taip
pat Specialiųjų tyrimų tarnybos bei Komisijos valstybės tarnautojų veiksmams ir
sprendimams, susijusiems su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, patikrinti
atstovai informavo apie vykdomą patikrinimą dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką
ir vandens telkinius atkūrimo teisėtumo valstybės politikams bei vykdant žemės
reformą dalyvavusiems valstybės pareigūnams ir tarnautojams (šis patikrinimas
atliekamas vykdant Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. IXP-1701 "Dėl
problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius
atkūrimu, sprendimo"). Atsižvelgdami į tai, kad tikrinančios institucijos
skelbia apie sudarytus valstybės politikų, pareigūnų ir tarnautojų, turinčių
žemės sklypų, sąrašus, Komisijos nariai atkreipė šių institucijų atstovų dėmesį
į tai, kad tokiu būdu klaidinama visuomenė - nuosavybės teisės įgijimo faktas
negali būti vertinimas kaip neteisėta veikla, prieš skelbiant tokio pobūdžio
informaciją būtina patikrinti žemės sklypų įgijimo teisėtumą.
2003
m. spalio 29 d. posėdyje Komisija
nagrinėjo Užutrakio dvaro sodybos
problemas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, Valstybinės
reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo tvirtinimo
problemomis, Europos Sąjungos Struktūrinių fondų paramos galimybėmis.
Išanalizavusi Komisijos surinktą dokumentinę medžiagą, išklausiusi Vyriausybės
ir Kultūros ministerijos atstovų pateiktą informaciją, Komisija nusprendė:
1)
prašyti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą:
-
sustiprinti Kultūros ministerijos parlamentinę kontrolę, sprendžiant nuosavybės
teisių atkūrimo į pastatus, turinčius kultūrinę, istorinę ir archeologinę
reikšmę, klausimus;
-
imtis parlamentinės kontrolės priemonių, kad Valstybinės reikšmės istorijos,
archeologijos ir kultūros objektų sąrašas būtų parengtas ir pateiktas Seimui
tvirtinti;
2)
atkreipti Vyriausybės dėmesį:
-
į nenuoseklią ir skubotą Kultūros ministerijos veiklą, sprendžiant nuosavybės
teisių į Užutrakio dvaro sodybos pastatus atkūrimo klausimus;
-
į tai, kad Vyriausybei neparengus Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos
ir kultūros objektų sąrašo projekto, neįgyvendinama Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata dėl Lietuvos Respublikai išimtine
nuosavybės teise priklausančių istorijos, archeologijos ir kultūros objektų bei
nevykdomas nuo 1995 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Nekilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas;
3)
prašyti Vyriausybės iki 2004 m. vasario 16 d. parengti ir pateikti Seimui
tvirtinti Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų
sąrašo projektą;
4)
prašyti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą bei Vyriausybę pasidomėti
Kultūros ministerijos atliktos Europos Sąjungos Struktūrinių fondų paramai
siūlomų žymiausių regionų kultūros objektų atrankos kriterijais ir Užutrakio
dvaro sodybos neįtraukimo motyvais, nors tiek Kultūros ministerija, tiek
Vyriausybė yra ne kartą pripažinusi Užutrakio dvaro sodybos atkūrimo ir
pritaikymo būtinybę ir didelių investicijų poreikį.
2003
m. lapkričio 5 d. uždarame Komisijos
posėdyje nagrinėti klausimai, susiję su
alkoholio gamybos įmonių privatizavimo aplinkybėmis. Išklausiusi Komisijos
posėdyje dalyvavusių Valstybės turto fondo, Privatizavimo komisijos,
Vyriausybės, Ūkio ministrijos, Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų
tyrimų tarnybos atstovų informaciją, Komisija nusprendė:
1.
Prašyti Valstybės saugumo departamentą raštu detalizuoti Valstybės saugumo
departamento pažymos Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę nacionaliniam
saugumui teiginius dėl bandymo įtakoti bendrovių Stumbras ir Alita privatizavimo
rezultatus.
2.
Kreiptis į Generalinę prokuratūrą, prašant patikrinti, ar UAB Alita
privatizavimo konkurso laimėtoju pripažinus ketvirtąją vietą užėmusį viešo
konkurso dalyvį, nebuvo pažeistos imperatyvios Valstybės ir savivaldybių turto
privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų normos, numatančios, kad antrąją
vietą užėmusiam viešo konkurso dalyviui atsisakius pirkti privatizavimo
objektą, viešas konkursas laikomas neįvykusiu.
3.
Prašyti Valstybės turto fondą ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą
patikrinti, ar įmonės Anykščių vynas administracijos veiksmais nebuvo
padaryta žalos įmonei, sudarant galimybę viešo konkurso dalyviui Artrio-2
naudotis privatizuojamos įmonės turtu iki nuosavybės teisių į ją įgijimo, ir,
esant reikalui, imtis priemonių dėl administracijos vadovo atsakomybės.
Generalinė
prokuratūra 2003-12-01 informavo, kad išnagrinėjus dokumentus, susijusius su AB
Alita privatizavimu ir įvertinus Valstybės turto fondo ir Privatizavimo
komisijos sprendimo pripažinti AB Alita privatizavimo viešo konkurso
laimėtoju ketvirtą vietą užėmusį konkurso dalyvį teisėtumą nustatyta, kad
Valstybės turto fondas, pripažindamas V.Junevičiaus ir kitų asmenų konsorciumą
antrą vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu ir pasiūlydamas pradėti derybas dėl
konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo,
pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio,
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 patvirtintų Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų 35, 36, 58, 59,
63.5 punktų reikalavimus. Įspėjo, kad sudarius su minėtu konsorciumu
pirkimo-pardavimo sutartį, dėl neteisėtai įvykdyto AB Alita privatizavimo
valstybei būtų padaryta žala, kurią turėtų atlyginti Valstybės turto fondas.
2003-12-02
Komisija atkreipė Ministro Pirmininko dėmesį į tai, kad Valstybės turto fondo
ir Privatizavimo komisijos sprendimai, kurie jau buvo priimti, dar nebuvo
sukūrę teisinio pagrindo nuosavybės teisiniams santykiams atsirasti -
pirkimo-pardavimo sutartis negalėtų būti sudaryta, jei apie privatizavimo
sandorio sudarymą neigiamą nuomonę pareikštų Vyriausybė. Tokiu būdu būtų
išvengta paminėtų neigiamų pasekmių bei sandorio ginčijimo teisme, į kurį kiltų
pagrindas kreiptis sudarius pirkimo-pardavimo sandorį su ketvirtą vietą
užėmusiu konkurso dalyviu.
Be
to, 2003-12-03 Konkurencijos tarybai siūlyta ištirti, ar AB Alita
privatizavimo konkurse antrą ir trečią vietas užėmę dalyviai, pasitraukdami iš
konkurso nesudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamų, konkurenciją ribojančių
susitarimų nedalyvauti tolimesniame konkurse ir, esant pagrindui, pagal
kompetenciją imtis priemonių valstybės ir kitiems įstatymų saugomiems
interesams apginti. Valstybės turto fondui pripažinus L.Bosca viešo konkurso
laimėtoju privatizuojant valstybei nuosavybės teises priklausančias akcijas,
tačiau pirkėjui neatvykus parafuoti sutarties, Valstybės turto fondas 2003 m.
spalio 14 d. įsakymu panaikino AB Alita akcijų paketo viešo pardavimo
konkurso rezultatus ir pavedė Viešo konkurso komisijai derėtis dėl AB Alita
akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu. Tos
pačios dienos raštais UAB Eugesta ir UAB Vinvesta konsorciumas, pateikęs
trečią pagal vertę pasiūlymą, ir UAB Mineraliniai vandenys, pateikusi antrą
pagal vertę pasiūlymą, informavo Valstybės turto fondą, kad atsisako toliau
dalyvauti AB Alita privatizavimo konkurse. Tokie antrą ir trečią pasiūlymus
pateikusių subjektų veiksmai leido daryti prielaidą apie galimą AB Alita
konkurse dalyvavusių, antrą ir trečią vietas užėmusių asmenų (konkurentų)
susitarimą toliau nedalyvauti konkurse, siekiant sudaryti sąlygas
privatizuojamą objektą įsigyti mažiausią kainą pasiūliusiam dalyviui. Tačiau Konkurencijos taryba susitarimo ar
veiksmų derinimo įrodymų nenustatė ir 2004-02-19 tyrimą nutraukė.
Vyriausybė
sprendimą dėl Alitos privatizavimo priėmė neatsižvelgusi į Komisijos pastabas
bei nustatytus pažeidimus ir 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1698 pritarė
akcinės bendrovės Alita valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų
pirkimopardavimo sutarties projektui. 2004 m. sausio 6 d. pasirašyta bendrovės
akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.
Komisijos 2003 m. lapkričio 12 d. uždarame posėdyje ir buvo numatyta išklausyti Valstybės saugumo
departamento informaciją apie bandymą įtakoti bendrovių "Stumbras" ir
"Alita" privatizavimo rezultatus, informaciją dėl kontrabandos
Pagėgių pasienio poste ir muitinėje. Tačiau generalinio prokuroro
A.Klimavičiaus nurodymu Valstybės saugumo departamentui buvo uždrausta kam nors
teikti turimą medžiagą, surinktą ir užfiksuotą operatyvinės veiklos metu, tame
tarpe ir susijusią su "Stumbro" ir "Alitos" privatizavimu
bei kitą Komisiją dominančią informaciją.
Seimo
Antikorupcijos komisija pareiškė nuomonę dėl nepagrįstų generalinio prokuroro
veiksmų, kuriais bandoma riboti
parlamentinę kontrolę ir įtakoti kitų institucijų darbą. Reaguodama į
generalinio prokuroro veiksmus ir manydama, kad tokių veiksmų negalima
toleruoti, Komisija pareiškė, kad šiais veiksmais generalinis prokuroras
viršija savo kompetenciją, nesilaiko įstatymų, užsiima teisėsaugos institucijai
nepriderančia veikla, siekia daryti įtaką kitų valstybės valdymo ir teisėsaugos
institucijų darbui bei nepagrįstai kišasi į jų veiklą. Komisija išreiškė
nuomonę, kad tokiais veiksmais Generalinė prokuratūra, būdama atskaitinga
Seimui, neteisėtai ir nepagrįstai bando riboti Seimo sudarytų parlamentinės
kontrolės struktūrų darbą.
Atkreipdama
dėmesį į tai, kad būtina užkirsti kelią tokio pobūdžio savivalei, Komisija
nusprendė prašyti Seimo Pirmininką, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą
(atliekantį teisėsaugos institucijų veiklos parlamentinę kontrolę) bei Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą (atliekantį valstybės saugumo
parlamentinę kontrolę) imtis atitinkamų priemonių.
2003
m. lapkričio 19 d. uždarame posėdyje Komisija išklausė Muitinės departamento, Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo
departamento atstovų informaciją apie ekonomines grėsmes ir kitas problemas,
kylančias saugant rytinę Lietuvos (būsimą Europos Sąjungos) sieną.
Padaryta
išvada, kad tyrimų metu išryškėjusios tendencijos leidžia teigti, kad būsima
Europos Sąjungos valstybių išorinė siena saugota nepakankamai, nustatytos
korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos kėlė susirūpinimą dėl situacijos
muitinės ir valstybės sienos apsaugos sistemoje. Vien per keturis mėnesius buvo
išaiškinta daugiau kaip dvidešimt Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir
Muitinės departamento pareigūnų, kurie sudaro sąlygas kontrabandai ir kitai
nusikalstamai veiklai nevykdydami savo tarnybinių pareigų arba netinkamai jas
vykdydami ir net patys organizuoja kontrabandą. Išreikšta nuomonė, kad
neužkirtus kelio tokiems nesąžiningų pareigūnų veiksmams neduos rezultatų ir
Valstybės sienos apsaugos tarnybos techninio aprūpinimo didinimas, skirtas
valstybės sienos apsaugai stiprinti. Tokia korupcinio pobūdžio veikla formuoja
neigiamą nuomonę apie Lietuvą, kaip valstybę, nesugebančią užtikrinti valstybės
sienos apsaugos.
Komisijos pirmininkė Nijolė
Steiblienė
