Gerbiamas monsinjore, konferencijos svečiai ir dalyviai
Šiandien praktiškai nekontroliuojama legali ir nelegali narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta Lietuvoje tapo labai aštria problema, keliančia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimas skaudžiai paliečia labiausiai valstybės neapsaugotą bei nepasiruošusią mūsų visuomenės dalį vaikus ir jaunimą.
Todėl Nacionalinės narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės programos prioritetai pirminė narkomanijos prevencija tarp vaikų ir jaunimo bei narkotikų pasiūlos mažinimas turi būti ne popieriniai, o realūs. Tam turi būti sutelktos ir koordinuojamos visos institucijos, veiksmai ir lėšos.
Delsti nebegalima. Jau dabar Lietuva sintetinių narkotikų nelegalioje apyvartoje Europos Sąjungos šalyse užima ketvirtą vietą (net 4 proc. ES šalyse konfiskuotų narkotikų buvo pagaminti Lietuvoje). Sintetinių narkotikų rinka užima apie 40 proc. visos narkotikų rinkos Lietuvoje. Ekspertų duomenimis nelegali narkotikų apyvarta šalyje siekia per 500 mln. litų. Narkotikų prekeiviai Lietuvoje sukūrė gerai organizuotą narkotikų tiekimo tinklą, apsirūpinę naujausiomis technologijomis ir įranga, kuriami efektyvūs platinimo būdai, į juos vis dažniau įtraukiami nepilnamečiai. Per paskutinius 5 metus nusikaltimų, susijusių su narkotikais skaičius, išaugo 3 kartus.
Supaprastinus vidinių sienų kontrolę buvo atverti keliai narkotinių medžiagų kontrabandininkams. Anksčiau narkotikus gabeno Vidurinės Azijos ir Kaukazo piliečiai, o įstojus į Europos Sąjungą, šiuo verslu dažniau pradėjo užsiiminėti Europos Sąjungos piliečiai, kurių kontrolė, vykstant per vidines sienas, yra supaprastinta. O kuo daugiau nelegalioje rinkoje bus narkotikų, tuo daugiau jų bus suvartojama, įtraukiant į narkomaniją vis daugiau naujų vartotojų. Ypač vaikų ir jaunimo.
Nevarginsiu jūsų statistiniais duomenimis, nes patikimos statistikos Lietuvoje iki šiol nėra. Paminėsiu tik keletą skaičių.
Lietuvoje oficialiais duomenimis yra per 5 tūkstančius narkomanų. Tačiau vien jau ESPAD 2003 metų tyrimas rodo, kad mokyklose yra 4 proc. 15-16 metų amžiaus mokinių, reguliariai vartojančių narkotikus (tai apie 2200 mokinių), o 2 proc. šio amžiaus mokinių jau piktnaudžiauja narkotikais (tai per 1000 mokinių). Bent kartą bandžiusių vartoti narkotikus yra 15,6 procento arba apie 8 500 vaikų.
Galima teigti, kad vien šioje amžiaus grupėje 2003 metais buvo apie 8 500 narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo faktų. O juk buvo tokių, kurie pirko narkotikus ne vieną, bet 10, 20, 30 ir daugiau kartų. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje yra 785 tūkstančiai vaikų, 39 tūkstančiai iš jų auga socialinės rizikos šeimose. O tokių šeimų Lietuvoje yra beveik 18 tūkstančių. Didelį nerimą kelia tai, kad labai didelės problemos nepilnamečių tarpe yra alkoholio vartojimas, rūkymas ir psichotropinių vaistų vartojimas be gydytojo paskyrimo.
Iki šiol Lietuvoje neorganizuotas vaikų, vartojančių ar jau piktnaudžiaujančių narkotikais, gydymas, reabilitacija.
Gyvendamas Klaipėdoje turėjau galimybę remti įvairias akcijas ir narkomanijos prevencijos projektus. Per kelerius metus susidarė įspūdis, kad narkomanijos problema rūpi tik nevyriausybinėms organizacijoms ir pavieniams entuziastams, o valdininkai ir politikai šios problemos ne tik neįžiūri, bet apie ją ir girdėti nenori. Susidurdavau ir su motinų prašymais paremti vaikų narkomanų gydymą ir reabilitaciją. Jų buvo daug. Tuo tarpu laikraščiai ir televizijos laidos skelbė, kad nuolat skiriamos didžiulės milijoninės lėšos priklausomybės ligų centrams (įsteigtiems iš Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos lėšų), nemažai pinigų skiriama reabilitacijai, o vaikų vartojančių narkotikus tik daugėja. Beje, daugėja ir prie šių priklausomybės ligų centrų bei aplinkinių gyvenamųjų namų laiptinėse besimėtančių panaudotų švirkštų
2005 metų valstybės biudžete Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programai finansuoti skirta per 12 milijonų litų. Vyriausybė patvirtino Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004 2008 metų programos įgyvendinimo 2005 metų priemones. Vyriausybės nuomone šios priemonės padės skatinti savivaldybių ir regionų valdymo institucijų iniciatyvas, sprendžiant narkomanijos prevencijos bei narkotikų kontrolės problemas, gerinti teisėsaugos institucijų veiklą, siekiant mažinti narkotikų pasiūlą ir apsunkinant jų prieinamumą, tobulinti teisinę bazę kovai su neteisėta narkotikų apyvarta. Tačiau žiūrėdamas į priemonių planą ir į lėšų paskirstymą tuo labai abejoju.
Žinau, kad Seimo Narkomanijos prevencijos komisija ne kartą atkreipė Vyriausybės dėmesį į tai, kad priemonių planas yra parengtas nenustatant efektyvumo vertinimo kriterijų ir neatitinka nustatytų prioritetų, nes didžioji lėšų dalis - beveik 8 milijonai litų skiriami penkių priklausomybės ligų centrų išlaikymui (kuriuose narkomanai sudaro tik apie 14-16 proc. visų centre esančių pacientų) ir tuo pačiu žalos mažinimo programų vykdymui. Net pats Narkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš programos administraciniams gebėjimams gerinti gavo 1,5 mln. litų
Akivaizdu, kad Programos įgyvendinimo priemonių finansavimui numatytų 2005 metams lėšų nepakaks, nes neatsižvelgta į teisėsaugos institucijų pateiktą informaciją dėl materialinio techninio aprūpinimo ir joms skirtų užduočių nepakankamo finansavimo. Neskirtos lėšos nei Valstybės sienos apsaugos tarnybai, nei Muitinės departamentui, nei Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui skirta tik beveik 6 proc. Programos lėšų. O juk būtent šios keturios institucijos rūpinasi narkotikų patekimo į šalį užkardymu bei nusikalstamų veikų susijusių su narkotikais užkardymu šalies viduje. Policijos departamentas gavo mažiau negu 10 procentų poreikio. Vienas pareigūnas vienu metu atlieka 6-7 tyrimus ir nebūtinai susijusius su narkotikais. Šaunus pavyzdys yra Vilniaus miesto Policijos komisariato narkotikų kontrolės skyriaus įkūrimas, bet jis, deja, tai vienintelis specializuotas skyrius visoje Respublikoje. Neišsprendus šių tarnybų finansavimo bei organizacinių problemų, galima atsakingai teigti, kad narkotikų valstybėje nesumažės.
Kadangi, žiūrint į priemonių planą, Lietuvos kalėjimuose problemų su narkomanais nėra (tikriausiai todėl, kad Kalėjimų departamentas griežtai atsisakė įsileisti žalos mažinimo programas ir ŽIV/AIDS plitimą sustabdė be jų bei paneigė žalos mažinimo ideologų dogmas?), tai jiems iš biudžeto irgi - nulis.
Vienam iš svarbiausių bastionų - Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri privalo vykdyti pirminę prevenciją ir ankstyvąją intervenciją, skirta tik 504 000 litų, t.y. po 1 litą kiekvienam mokiniai. Tačiau
iš šių lėšų reikia įgyvendinti ir numatytas priemones tėvams, pedagogams, nevyriausybinėms organizacijoms
Iki šiol nėra ankstyvosios diagnostikos ir ankstyvosios intervencijos nei kaip pavienių paslaugų, nei kaip sistemos. Šių sistemų komplekso integravimas į švietimo sistemą kainuos valstybei ne vieną šimtą litų.
Jau nekalbu apie tai, kad dar niekas niekada nėra įvertinęs mokyklų vadovų, pedagogų, nevyriausybinių organizacijų dirbančių su mokiniais bei pedagogais kvalifikacijos ir darbo kokybės. Ar juos kas nors mokė?
Pilietinių iniciatyvų centro vykdomiems projektams iš narkomanijos prevencijos programos Švietimo ir mokslo ministerija skiria dideles sumas. Patarčiau gerb. ministrui pasidomėti, kas iš jo pavaldinių glaudžiai susijęs su Pilietinių iniciatyvų centru. Jau nebekalbu apie tai, jog šios organizacijos valdybos pirmininkė ir valdybos narys dirba Seime
Šio centro vykdoma programa, pažeidžiant Tabako kontrolės įstatymo 18 str., buvo finansuojama ir tabako pramonės įmonės. Taip pat keista, kaip šis centras per rėmimą pajungęs moksleivių parlamentą, kartodamas kai kurių narkotikų liberalizavimo siekiančių organizacijų tekstus, sužlugdė mokinių testavimo idėją ir sugebėjo paveikti visus - ir švietimo, ir sveikatos apsaugos darbuotojus ir politikus.
Savivaldybėms iš programos taip pat lėšų neskirta.
Apie detoksikaciją, gydymą ir reabilitaciją. Jų tiesiog nėra. Specialistų teigimu, jeigu nuo šiandien po kažkokio fenomenalaus sprendimo nebeatsirastų nei vieno naujo narkomano, geriausiu atveju turėtume apie 20 tūkstančių narkomanų. Dabartiniais pajėgumais detoksikuoti juos galėtume maždaug per 10 metų, o reabilituoti per 100 metų.
Iki šiol nėra realių gydymo ir reabilitacijos standartų. Iki šiol mūsų valdininkams nėra aišku, kas yra gydymas ir kas yra išgijimas. Nėra aišku, kas yra detoksikacija ir ar privalo valstybė tą patį asmenį detoksikuoti 5-6-10 kartų per metus.
Iki šiol nėra sutvarkytas narkomanų gydymo ir reabilitacijos paslaugų pirkimo mechanizmas.
Už tai turime žalos mažinimo programas, kurios yra ir gydymo, ir reabilitacijos, ir reintegracijos pagrindas Lietuvoje! Nesiekdami abstinencijos, sintetinio narkotiko - Metadono maždaug 450 narkomanų per metus sušeriam apie 10 kg, o švirkštų išdaliname per 300 000. Ir sutinkame, kad šių programų dalyviai ir kitus narkotikus vartotų. Tik sveikatos būklę užmirštame patikrinti ir dozes dažniausiai reguliuojame pagal tai, ką sako narkomanas. Tik Kaune dirbama atsakingiau. Ar ne todėl žalos mažinimo programų rėmėjai ten ir Prezidentą nuvežė? Klaipėdos ar Vilniaus priklausomybių ligų centrų nedrįso parodyti
Kyla abejonių, ar ši programa yra humaniška narkotikus vartojančių asmenų atžvilgiu, nes Vilniaus priklausomybių centro išleistame vadove Gydymas metadonu. Gydymo metadonu vadovas gydytojams, rezidentams ir studentams (86 psl.) teigiama: Metadonas yra potencialiai mirtinas narkotikas. O leidinyje ŽIV/AIDS prevencija tarp švirkščiamų narkotikų vartotojų Lietuvoje prisipažįstama, kad metadono programos vykdomos be išankstinės situacijos analizės, neatliekami elgesio pokyčio vertinimai. Tai iš kur tas įsitikinimas, peršamas visuomenei, kad metadono programos yra efektyvios?..
Narkotinių ir psichotropinių medžiagų plitimu ne mažiau nei mafija yra suinteresuotos užsienyje ir Lietuvoje legaliai veikiančios įtakingos organizacijos bei kai kurie pareigūnai. Organizacijų, siekiančių narkotikų politikos liberalizavimo (tame tarpe ir žalos mažinimo programų plėtojimo), veikla ir įtaka Lietuvoje iki šiol neištirtos ir neįvertintos. Valstybės saugumo departamentas turėtų atlikti tokių užsienio organizacijų bei veikėjų Lietuvai įpirštų žalos mažinimo programų teisinio reglamentavimo auditą bei nustatyti, kokių interesų vedini žalos mažinimo programas bei neaiškių organizacijų veiklą organizuoja, vykdo bei proteguoja valstybės ir savivaldybių tarnautojai. Reikia atsakyti, kaip šios programos derinasi su valstybės narkotikų politika bei priimtomis Seimo rezoliucijomis. Ypač su policijos funkcijomis bei veikla, nes šiuo metu žalos mažinimo programų vykdytojai viešai deklaruoja esančius susitarimus su policija nepersekioti žalos mažinimo programų dalyvių.
Koordinavimas.
2003 m. lapkritį įsteigtas Narkotikų kontrolės departamentas prie LRV, kuris turėjo tapti valstybės institucijų ir įvairių visuomeninių organizacijų, vykdančių narkotikų kontrolę ir narkomanijos prevenciją, veiklos koordinatoriumi. Departamentas turėjo tapti institucija, kuri privalėjo analizuoti narkotikų kontrolės ir narkotikų vartojimo prevencijos situaciją bei numatyti konkrečias priemones siekiant gerinti valstybinių, savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų darbą šiose srityse.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 metais įsteigto Narkotikų kontrolės departamento paviršutiniška, neorganizuota bei chaotiška veikla, dažnai ir nepagarba socialiniams partneriams, trikdo netgi Lietuvos Respublikos Seimo darbą.
Institucijos nėra buriamos ir telkiamos bendram tikslui pasiekti. Dažnai jos puldinėjamos, priešinamos, vis daugiau institucijų pareiškia, kad bendradarbiavimas su Narkotikų kontrolės departamentu tampa nebeįmanomu. Daugelis šioje srityje dirbančių žmonių atkreipia Seimo dėmesį į tai, kad departamentas akivaizdžiai yra šališkas ir remia asmenis ir organizacijas siekiančias liberalios Lietuvos narkotikų politikos. Ypač daug signalų dėl nesusišnekėjimo gaunama iš nevyriausybinių organizacijų bei švietimo sistemos.
Departamentas ir šiemet nesugebėjo pasiekti, kad valstybės biudžete Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004-2008 metų programai būtų skirta atskira eilutė, o asignavimų valdytoju taptų pats departamentas
Narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programoje 2004-2008 metams nėra uždavinių įgyvendinimo vertinimo kriterijų bei jiems keliamų reikalavimų.
Iš priemonių plano 2005 metams, buvo išbraukti socialinių pedagogų etatų ir pedagoginių psichologinių tarnybų steigimas ir finansavimas, nors tai yra pagrindiniai Švietimo ir mokslo ministerijos atraminiai taškai vykdant pirminę prevenciją ir ankstyvąją intervenciją.
Iki šiol Lietuvoje nėra narkotikų reklamos apibrėžimo.
Iki šiol Lietuvoje nevykdomas turto ir priemonių konfiskavimas iš asmenų, prekiaujančių narkotikais ar juos gabenančių, nors to reikalauja Lietuvoje ratifikuota 1988 metų Jungtinių Tautų konvencija.
Iki šiol nėra nustatyta naktinių klubų, kurie yra vieni svarbiausių narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo ir vartojimo vietų, savininkų atsakomybė.
Už nusikaltimus, kai į narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą ir platinimą bet kokia forma įtraukiami paaugliai, bausmės lyginant su pasauline praktika yra juokingos.
Į naują baudžiamąjį kodeksą nepateko bausmės, už narkotikų platinimą pataisos, mokymo ar visuomeninėse įstaigose, tiesiogiai prie jų arba kitose vietose, kuriose vyksta mokinių ir studentų mokymo, sporto ir visuomeniniai renginiai. Už nusikaltimus, kai teisės pažeidėjas yra pareigūnas ir nusikaltimas susijęs su jo pareigybe. Taip pat, kai nusikaltimą padaręs asmuo buvo teisiamas už analogiškus nusikaltimus užsienyje arba savo šalyje, nors to reikalauja Lietuvoje ratifikuota 1988 metų JT konvencija.
Iki šiol nėra atsakomybės už narkotinių medžiagų sunaikinimo taisyklių pažeidimą.
Iš naujojo Administracinės teisės pažeidimo kodekso projekto dingo atsakomybė už narkotikų vartojimą, bei aguonų ir kanapių auginimą.
Iki šiol dėl netobulos teisinės sistemos yra galimybė narkotikų prekeiviams išvengti realios laisvės atėmimo bausmės.
Iki šiol neparengta konkrečios pagalbos vaikams, vartojantiems narkotines ir psichotropines medžiagas, sistema su pagalbą teikiančių institucijų veiklą ir stebėseną reglamentuojančiais standartais ( šiuo metu dar tik rengiamos įvairios koncepcijos, kai tūkstančiams vaikų reikalinga konkreti pagalba).
Akivaizdu, kad Narkotikų kontrolės departamentas per metus taip ir nesuprato valstybės iškeltų uždavinių ir savo veikla tik prastai dubliuoja Statistikos departamento atliekamą darbą. Pažiūrėkite į 2003 metų ataskaitą. Vien skaičių kratinys ir tas pats su klaidomis. Maždaug, kiek pririnkom, tiek ir užteks.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol neparengė narkotikų kontrolės ir narkotikų vartojimo prevencijos, narkomanijos detoksikacijos, gydymo ir reabilitacijos srityse dirbančių institucijų funkcijų aprašų su joms valstybės keliamais uždaviniais, jų įsipareigojimais prieš valstybę bei efektyvumo vertinimo kriterijais.
Iki šiol nesutvarkytas nei paslaugų teikimo licenzijavimas, nei paslaugų pirkimo mechanizmas. Tokia situacija be abejonės naudinga tik priklausomybių ligų centrams, kurie nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio ar rezultatų gauna milijonus.
Narkotikų kontrolės departamentas per metus taip ir nesugebėjo pasirengti ir vykdyti pinigų plovimo, narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei medikamentų, anabolinių steroidų, prekursorių bei ŽIV/AIDS kontrolės srityse vykdomų priemonių, finansinių išteklių stebėsenos ir analizės visose žinybose. O gal ir nenori to daryti? Arba gal vadovai nepajėgūs tokių darbų organizuoti? Kas prisiims atsakomybę už neveiklumą Vyriausybės vadovas ar tiesiogiai jam pavaldi departamento vadovė?
Baigti norisi džiugiau.
Gerai, kad Seimas, skirtingai nuo kitų institucijų, pripažino, kad narkotikų plitimas yra rimta problema.
Gerai, kad sudarė nuolatinę Narkomanijos prevencijos komisiją.
Gerai, kad komisijoje dirba rimti ir atsakingi žmonės, iš visų Seimo frakcijų.
Gerai, kad komisijos darbą palaiko kiti Seimo komitetai.
Ir asmeniškai norėčiau padėkoti Seimo pirmininkui, kuris palaiko mus visus šiame nelengvame darbe.
