Linas Gasiliauskas, Lietuvos AIDS centro narkomanų psichologinės socialinės reabilitacijos bendruomenės vadovas
Gerbiamas seimo pirmininke, narkomanijos prevencijos komisijos pirmininke, konferencijos dalyviai. Kadangi tema yra labai plati, ilgai svarsčiau, kuri šios temos dalis aktualiausia. Pranešimo pradžioje nusprendžiau apžvelgti pokyčius priklausomybių gydymo ir reabilitacijos srityje. Nuo 1998 m. spalio 9-10 d. tarptautinės konferencijos įvykusios Vilniuje Narkomanijos prevencija ir gydymo be narkotikų perspektyvos. Išanalizavus šios konferencijos rezoliuciją, dėmesį patraukė keli labai praktiniai rezoliucijos siūlymai: [SKAIDRĖ]
1. Peržiūrėti metadono programą ir įstatymais nustatyti jos taikymo ribas bei griežtą kontrolę.
2. Skirti lėšų ir patalpas Lietuvos AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenei bei Vilniaus priklausomybės ligų centro priklausomybės ligų bendruomenei.
3. Įsteigti naujas narkomanų reabilitacijos įstaigas Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose ir kituose miestuose.
4. Įsteigti atskiras reabilitacijos įstaigas paaugliams narkomanams.
5. Aprūpinti darbu, ypač narkomanijos prevencijos ir reabilitacijos srityje narkomanus baigusius reabilitacijos programas.
Jokiu būdu neteigdamas kad mūsų konferencijos, seminarai nepalieka jokios išliekamosios vertės, tačiau su apgailestavimu turiu akcentuoti, kad dažnai tokie renginiai pasibaigia rezoliucijos priėmimu, kuri, kaip paaiškės iš situacijos apžvalgos, ilgiems metams nusėda įvairių įstaigų stalčiuose, o mes, dalyviai, dažnai pamirštame, kad už visų mūsų planų, strategijų, o dažnai ir ginčų, kaip, kad dabar dėl metadono programos, stovi mūsų vaikai patekę į mirtinos ligos gniaužtus. Nukankinti daugelio įmanomų, o dažnai mirtinų ligų, atsėdėję kalėjimuose, atstumti arba neturintys šeimų jie prašosi mūsų pagalbos, nes savarankiškai susitvarkyti negali, o beje, susirgę narkomanija, niekuomet ir negalėjo. Pateikiu jums sąrašą vaikinų ir merginų [SKAIDRĖ], kurie registravosi į eilę ir nori patekti į Lietuvos AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenę. Dar trigubai tiek neužsiregistravo, sužinoję, kad laukti gali tekti metus ir daugiau. Vertinant, kad per metus pacientų kaitą sudaro 4-6 žmonės, kaip tokią eilę pavadinti, gal lietuvišku Šindlerio sąrašu?
Noriu paanalizuoti priklausomų nuo narkotikų asmenų gydymo sampratą, kuria dažnai mėgstama manipuliuoti, ypač kada tai susiję su lėšų šios problemos sprendimu, paskirstymu. Pakaitinis gydymas, gydymas Revia, psichologinis gydymas konsultuojantis, gydymas dienos centre, 3 savaičių detoksikacinis gydymas. Ir štai tokiais metodais pagydytas pacientas išeina į gatvę, niekaip neapsispręsdamas, ar jis jau sveikas, ar reikėtų tęsti gydymą reabilitacijos centruose, o jei tęsti tai už kokias lėšas, kai kaina už kursą reabilitacijos bendruomenėje siekia nuo 7000 iki 16000 Lt. O ką daryti jei esi nepilnametis ar moteris. Ar žinote, kad Lietuvoje merginoms iš viso reabilitacijos įstaigose skirta 17 vietų (tik 3 nemokamos). Dėl kai kurių šių vietų kokybės galima ilgai ginčytis. Štai tada paprastai žmogus nusprendžia, kad yra sveikas. O tokio sprendimo rezultatai būna apgailėtini. Tuo tarpu sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo procesas privalo būti kompleksinis, apimantis sveikatos bei socialinės sferos priemones. [SKAIDRĖ]
1. Motyvacijos formavimas (žalos mažinimo kabinetai, gatvės darbuotojai, detoksikacijų skyriai).
2. Detoksikacija (idealu 23 paros, pavyzdžiui, Vilniaus Toksikologijos klinikoje. Efektyvumas 99 proc.).
3. Ilgalaikė reabilitacija 14 - 18 mėnesių trukmės.
4. Integracija į darbo rinką (idealu reabilitacijos periodo eigoje per paskutinius 3 - 4 mėnesius).
Sveikintina, kad šią schemą jau seniai pripažino Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos paruošusios Asmenų, sergančių priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ligomis integracijos į visuomenę koncepciją 2001 metų spalio 4 d. Nr.129/518 6 punktas [SKAIDRĖ]
Visa tai puiku, bet tai teorija. Deja, praktika rodo kad Lietuvoje nėra nė vienos organizacijos, garantuojančios kompleksinį priklausomybių nuo narkotikų gydymą, o organizacijos taikančios atskiras gydymo grandis, menkai tarpusavyje bendradarbiauja.
Šiais metais atlikome tyrimą, [SKAIDRĖ] kurio vienas iš tikslų buvo įvertinti detoksikacijos ir reabilitacijos grandžių efektyvumą, kai jos taikomos nesiejant jų tarpusavyje. Apklausta 120 šiuo metu nevartojančių priklausomų asmenų įvairiuose Lietuvos miestuose. [SKAIDRĖ] Asmenys po medicininės detoksikacijos grįžta prie narkotikų vartojimo vidutiniškai po 21 dienos. Tuo tarpu po reabilitacijos kurso po 19,4 mėnesio, arba iki tyrimo dienos gyveno blaiviai. 25% apklaustųjų po detoksikacijos pradėjo vartoti tą pačią ar kitą dieną. 27% po reabilitacijos nevartoja nuo 1 iki 9,5 metų. [SKAIDRĖ] Taigi, patvirtinama teorinė prielaida, kad medicininė detoksikacija yra tik pirmas žingsnis priklausomybės gydyme ir pats savaime sąlygoja tik nedidelius ilgą laiką psichoaktyvias medžiagas vartojančio asmens būklės pokyčius.
Į klausimą dėl profesinio mokymo ar pagalbos susirandant darbą neatsakė 97 respondentai. Vadinasi, integracija į darbo rinką arba nevykdoma, arba vyksta savarankiškai, kas įtakoja dažnus paciento atkryčius. Ar nevertėtų atkreipti dėmesį į tokius tyrimo rezultatus vertinant gydymo etapų efektyvumą ir lėšų paskirstymą?
Šiek tiek istorijos:
1992 m. Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu įsteigta Lietuvos AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenė [SKAIDRĖS]. Bendruomenė vystėsi įsisavindama ir diegdama naujausius tokio pobūdžio įstaigų darbo metodus ir per visą respubliką skleisdama darbo patirtį [SKAIDRĖ]. Paruošė ir išleido metodines rekomendacijas. Darbo efektyvumas pasiekė 65 75%, tai yra 6 7 pacientai iš dešimties patekusių į mūsų centrą pilnai baigia kursą ir įsidarbina [SKAIDRĖ]. 1995 m. narkomanų reabilitacijos skyrius, turintis 10 vietų, įsteigiamas prie Vilniaus priklausomybės ligų centro. Sekančius penkis metus valstybė rimtesnio dėmesio, deja, priklausomybių gydymui neskyrė. Nuo 2000 m. valstybei nusprendus realiai remti Nacionalinę narkotikų kontrolės ir prevencijos programą ir skyrus tam lėšų, masiškai pradėjo steigtis visuomeninėms organizacijoms priklausantys reabilitacijos centrai. Nediskutuosiu dėl kai kurių šių centrų darbo kokybės. Neramina kitkas. Deja valstybės investicijos nepakeitė šių centrų paslaugų įkainių, o dėl to ir reabilitacijos prieinamumo. Tai yra, įsteigus apie 220 reabilitacinių vietų šalyje dėl didelių kainų tiktai 120-150 būna užimtos. Reabilitacijos paslaugos liko neprieinamos vidutiniam ir žemesniam socialiniam sluoksniui. Visiškai neteikiamos paslaugos nepilnamečiams. Merginoms skirtos tik 3 nemokamos reabilitacijos vietos visai Lietuvai. Praktiškai neveikia grąžinimo į darbo rinką sistema.
Siekdamos praktikoje įgyvendinti kompleksinį priklausomybių gydymo modelį Europos Sąjungos remiamą projektą [SKAIDRĖ] laimėjo ir vystymosi bendriją sukūrė penkios itin didelę patirtį darbe su priklausomybėmis turinčios organizacijos Lietuvoje: [SKAIDRĖ]
1. Lietuvos AIDS centras (motyvacijos formavimas, medicininė pacientų priežiūra, reabilitacija)
2. Vilniaus toksikologijos klinika (pacientų detoksikacija).
3. Lietuvos pagalbos narkomanams fondas (ilgalaikė reabilitacija)
4. Priklausomų asmenų tėvų orgranizacija Atspirtis (darbui su pacientų tėvais).
5. Visuomeninė darbdavių organizacija Vilnoja (pacientų įdarbinimas).
Esame tikri, kad šio projekto Laimėk gyvenimą vykdymo pasekoje bus įrodytas kompleksinio priklausomybių gydymo efektyvumas bei suteikta visavertė parama 15 20 šiuo metu beviltiškoje eilėje užsiregistravusiems, pagalbos laukiantiems ligoniams.
Pasiūlymai įgyvendinant ir tobulinant kompleksinį priklausomybių gydymą [SKAIDRĖ] siūlome:
1. Motyvacijos gydymui formavimas
Keisti įstatyminę bazę sudarant priklausomybe nuo narkotikų sergantiems žmonėms už nesunkius nusikaltimus, kaip alternatyvą laisvės atėmimo bausmei, rinktis gydymosi programas.
2. Detoksikacija.
Detoksikacijas atliekančioms gydymo įstaigoms įsisavinti ir taikyti praktikoje naujausius detoksikacijos metodus, trumpinant detoksikacijos trukmę ir siekiant maksimalių rezultatų.
Puikus pavyzdys Vilniaus toksikologijos klinika.
3. Reabilitacija.
3.1. Suteikti papildomas patalpas plečiant efektyviausiai veikiančią Lietuvos AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenę.
3.2. Įsteigti reabilitacijos centrą nepilnamečiams.
3.3. Spręsti moterų reabilitacijos problemą.
4. Reintegracija.
4.1. Didinti reabilitacijos bendruomenių socialinių darbuotojų vaidmenį ir atsakomybę bendradarbiaujant su kitomis socialines paslaugas teikiančiomis organizacijomis.
4.2. Vertinant bendruomenių darbo efektyvumą ir apsprendžiant finansavimą, kokybės kriterijumi laikyti ne pacientų skaičių, bet įdarbintų ar įsidarbinusių, tai yra grąžintų į visuomenę žmonių, skaičių.
Ir pabaigai:
kai,
... nereikės naudotis asmeniniais ryšiais norint nukreipti pacientą į detoksikaciją,
... nereikės nepilnamečio motinai aiškinti, kad jos vaiko, sulaukusio 16 metų amžiaus, ir jau vartojančio narkotikus 4 metus, reabilitacijos centrai nepriima dėl to, kad valstybėje nesukurtos reabilitacijos vietos nepilnamečiams,
... nereikės merginai jausti diskriminacijos dėl savo lyties dėl to, kad tėra tik 3 nemokamos reabilitacijos vietos visoje Lietuvoje ir negalima jai pagelbėti,
... nereikės žmonėms, baigusiems reabilitacijos programas, ir pasiruošusiems dirbti bet kokį darbą, be užsiėmimo trainiotis gatvėmis,
... eilėje norinčių patekti į narkomanų reabilitacijos centrą bus registruota ne daugiau 5 žmonių ir ši eilė nedidės,
... tik tada mes galėsime kalbėti apie kompleksinį kokybišką priklausomybių gydymą.
Konferencijos organizatoriams norėčiau palinkėti, kad mūsų mintys, išvados ir siūlymai, išsakyti šio susitikimo metu ir apibendrinti rezoliucijoje netaptų eiline deklaracija, kaip dažnai nutinka daugeliui konferencijų.
Ačiū už dėmesį
